Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Knyga apie didelius siekius ir smulkmenas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aug. Molnas   


VERTINIMAI

J. Augustaitytė-Vaičiūnienė, Skeveldros. Eilėraščiai. Išleido Liudas Vismantas, 1946.

Dar viena poezijos knyga — jau Lietuvoje pasireiškusios vyresniosios mūsų kartos poetės, kurios žodis jau anuomet buvo paprastas, nuoširdus, nesiryžtas nieko naujo nei tematiniu, nei formaliniu požiūriu apreikšti. Ir šitą rinkinį būtų galima trumpai charakterizuoti: stengimasis paprastu ir širdingu žodžiu apdainuoti tremtinio lemtį, Lietuvą ir tikėjimą savos šalies prisikėlimu. Beveik visi eilėraščiai patriotinės tematikos, kartais pripinti religinių ir žmogaus buities motyvų. Nei tematikoje, nei jos apipavidalinime nieko originalaus ir negirdėto nerandame. Kitų mūsų patriotinės tematikos puoselėtojų be galo daug kartų visa tai išdainuota įprastomis, šabloninėmis priemonėmis; mes randame ir čia visus įprastinius dabartinės gausios patriotinės poezijos atributus: Nemuną, Padubysį, visą eilę žinomųjų vietovardžių, ta pat proga naudotinus simbolius (Vytį, Gedimino kalną, balandį su taikos šakele snape, Geležinį Vilką ir t.t.) ir visą Lietuvos augmeniją, pradedant ąžuolu ir beržu ir baigiant rūta ir ramunėle. Iš esmės nenorime ir negalime neigti nei mums brangių vardų nei simbolių, bet norėtųsi abejoti, ar visas šitas nuolatinis ligi nepakėlimo jų per-statinėjimas ir kartojimas įvairiuose linksniuose beveik kiekviename eilėraštyje jų taip nenudėvės, kad ir kasdieniam gyvenime niekas nebeįstengs jų be skaudaus kartumo ištarti. Tokiu būdu bus pasiektas visai priešingas rezultatas. Geriau rečiau minėti visus tokius žodžius, kurie ir be ilgų graudenimų daug pasako, jeigu neįstengiame rasti naujo ir gaivaus interpretavimo. Apie tai buvo mūsų kritikos jau ne kartą užsiminta. Tačiau patriotinės poezijos srovė liejasi vis taip pat gausiai (deja, tačiau nė kiek negilėja).


J.A. Vaičiūnienė dainuodama tėvynės atsiminimus, visumoje nors ir nieko naujo neduodama, yra nuoširdi (vietomis kiek sentimentali) ir išsilaiko tikros poetinės kūrybos aukštumoje. Tai mielų, mažų detalių kupini eilėraščiai, trapūs ir švelniai moteriški. Norėtume dalį jų paminėti: Prie vandenyno, Ieškojimas, Užsimiršimas, Mažas namelis etc.

To negalima, deja, pasakyti apie eilėraščius, kuriuose autorė stengiasi pamokyti, barti ir moralizuoti. Kaip štai:

Sakyk, kas linksmintis tave apsėdo?!!
Ko šoki, lyg padukus, per naktis?

(Klystančiai lietuvaitei, 9p.)

Sakyki, kas gi tau galvon įlindo —
Trankytis su praeinančiais ligi aušros! (T. p. Hp.)

Nė kiek geresnių rezultatų nepasiekia autorė pranašaudama. Mažasis poetės žodis juose praranda nuoširdumą, darosi dirbtinai išpūstas, pilnas tuščios patetikos ir negyvas. O kai šalia dar panaudojami prozaiški, posakiai, įspūdis gaunasi visai nejaukus:

Būkit pasveikinti visi, išlaisvinti iš visko!
Ir tu, mano tėvynė Lietuva!
Ant tavo žalio apsiausto kraujai ištiško
Nuo pančių, su kuriais nebuvo rišamas šuva.
(Taika, 32p.)

Tremtinio lemtis, kurią posmuodamas jau ne vienas mūsų poetų dėl perdaug artimos ir aktualios tematikos suklupo, lygiai taip pat sunkiai ir nesėkmingai užrašyta ir šioje knygoje:

Ar ilgai dar dalins pietums sriubos po katiliuką
Ir penktai valandai kavos...
Ir kokiu vingiu mūs kelius jis suka
Į laisvą po didžios kovos.
(Dienos 42p.)

Panašių nepasisekimų kupini ir kiti proginiai poetės eilėraščiai, kuriuose paliečiama aktualija (pav. paskutinis posams eilėr. „Skautėms“, 84 pusl., „Propaganda“, 81 pusl., „Pasaka“, 13 pusl. Etc.).

J. A. Vaičiūnienės poezijos knyga mums suteiktų daug daugiau tikro poetinio išgyvenimo, jeigu joje būtų palikta prie mielų ir nuoširdžių smulkmenų; nesistengiant didėlius siekius ir dabarties aktualijas aprengti poezijos rūbu.

Knyga išleista estetiškai. Knygos viršelio piešinys tačiau labai banalus. Prisimenant mūsų grafikų neginčijamą kūrybinį pajėgumą ir tai, kad žymiausieji jos atstovai gyvena Vokietjoje, mus stebina, kad tik labai maža dalis mūsų knygų yra žymiųjų mūsų grafikų meniniai išpuošta. Argi tai kalbėtų apie mūsų autorių ir leidėjų abejingumą ir nenusimanymą?

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai