Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Alės Rūtos – Nakaitės debiutas PDF Spausdinti El. paštas

Alė Rūta-Nakaitė, Be tavęs. Poezija. Leidėjas Antanas Urbonas. Iliustravo A. Veščiūnas. Spausdinta Ludwigsburge. Kaina 6 RM.

Moterims yra įprasta rinkti mažyčius suvenyrus iš patetiškiausių gyvenimo momentų ir įvairiaspalves gėleles, primenančias drugeliškos jų meilės nuotykius. Jos kaip vaikai dažnai dėlioja jas, varto ir paskui užmiršta arba net išmeta gatvėn, jeigu jų gyvenimas susiriša su kitais žmonėmis.

Alės Nakaitės poezijos rinkinio „Be Tavęs“ eilėraščiai mums savotiškai primena anas nuvytusias gėleles, rūpestingai surinktas ir išsaugotas jaunos moters albume. Tai,, gal būt, ir reikšmingas dalykas mažame moters pasaulėlyje, bet išnešus į viešumą — pasirodo tragikomiškai sentimentalu ir beprasmiška.


Nakaitė surinko kruopščiai visus savo sentimentalius išgyvenimus į rinkinį ir padalino jį į tris dalis, kurios tarp savęs esmėje niekuo nesiskiria. Nors ir trečioji dalis daugiausiai skirta patriotinio pobūdžio tematikai, bet ir čia dominuoja įprastiniai ir autorei tipingi motyvai. Su mažomis išimtimis tai smulkūs moteriški rūpesčiai, netikra gyvenimiškai romansinė meilė, susitikimai, išsiskyrimai, lūpų dažai, ilgesys, džiaugsmas, kad „grįš — ilgai apkabinęs turės ir karštai pabučiuos“, žiedas nupirktas ne tai, Butterfly — viskas tiesiog klasiški banaliausių moteriškų išgyvenimų pavyzdžiai. Nenorėtume neigti tokios tematikos iš principo. Nesakome, kad iš tokios medžiagos nebūtų galima ką nors gero padaryti. Achmatovos ir Salomėjos Neries pavyzdžiai šitokį teigimą tuoj pat sugriautų, nes kiekvienu atveju išgyvenimo tikrumas bei intensyvumas ir originali, t. y. ne išmoktinė, falšyva forma lemia viską. Tačiau ta pačia proga norėtųsi priminti Nakaitei, kad ir tematika šį tą reiškia. Juk reikia turėti ir ką pasakyti. Šių dienų žmogui, nemėgstančiam valkioti savo intymumo ir kartoti tai, kas jau seniai pasakyta, Nakaitės eilėraščiai gali pasirodyti baisiai seklūs ir beprasmiški. O juk poezija, ypač šiandien, reikalauja milžiniško susikaupimo ir pastangų, kaip ir kiekviena kita kūryba.

Taip pat šioje knygoje daug kur žymūs Salomėjos Neries pėdsakai. Autorė vienoje vietoje sako (eilėraštyje, paskirtame Salomėjai Neriui): ,,Tu — rytuos paklydusi, aš vakaruos.“ Tačiau ne vien distancija ir žiauri likimo ranka skiria, mūsų manymu, jas. Tai du nelyginami dydžiai. Jei Salomėjos Neries reliatyviai panašios tematikos posmuose kasdienybė įgauna nepalyginamos ir amžinos tikrovės charakterį ir egzistenciniai aštrią problematiką, tai Nakaitės poezija yra fikcija, bereikšmiai praėjusių momentų šešėliai, sudžiūvę gėlės, kurios galėtų būti atgaivintos tik poetinės gyvybės vandeniu.

Taigi, nei viena prasme mes negalime pasidžiaugti nauja poetine jėgą, kuri galėtų užimti gyvenimo kolizijose tragiškai žuvusios, kiekvienu atveju didelės poetės Salomėjos Neries vietą.

Jau mes minėjome, kad „Nakaitės rinkinys, tematiniu požiūriu, yra klasiški banalumo pavyzdžiai. Su forma irgi tas pats: ji tokia pat banali, įprastinė, kaip ir turinys. Tiesa, čia nėra labai skandalingų dalykų, labai tipingos grafomanijos, bet nėra ir gerų. (Kaip geresnius galėtumėm paminėti „Parvesk“, “Prisiminimai“, bet šio paskutinio forma per daug sujaukta.) Visur piauna tas pats vidutiniškumas, banalybės, išdainuotos falcetais plokšteliniuose romansuose. O tai yra mirtis kiekvienam kūrėjui (žinoma, ne fizinė!) Visi juk turi jausmų, išgyvenimų. Eiliavimo taisyklės surašytos knygose. Išvada: visi gali rašyti eilėraščius, bet ar visi bus poetai? — štai kur klausimas.

Tiesiog baisu darosi pamanius, kad reikia daryti tokias žiaurias išvadas, ir ypač žinant, kad turi reikalo su moterišku pasauliu. Žiauri kritiko dalia, nes reikia atsisakyti visos kurtuazijos ir t. t. Bet juk ir Nakaitės „Skalbėjos“ tragedija žmogiškai yra didelė ir skaudi, bet argi būtų prasminga dėl to sentimentaliai ašaroti?

Šitai aš čia sakau todėl, kad neperseniai mūsų spaudoje buvo reikalaujama, kad kritikas eitų į kompromisą su savo sąžine ir nesakytų savo nuomonės, jei tik ji nepalanki. Kritika negali pavirsti labdaringa įstaiga ir konkuruoti su Raudonuoju Kryžiumi, kaip ji negali kiekvieno atžangumo iškelti į idealų aukštumas. Tai yra principinis dalykas.
Knygos išorinė pusė neblogai sutvarkyta, tik autorės atvaizdo įdėjimas į pirmą kūrybos rinkinį laikytinas pretenzingu ir, tam tikra prasme, priskirtinas prie knygos netobulumui.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai