Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS VALSTYBĖS PAGRINDUS TIESIANT PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PRANAS PAULIUKONIS   
Verčiant naują istorijos lapą
Šiemet gegužės 15 sueina 50 metų, kai susirinko Steigiamasis seimas — pirmas lietuvių tautos istorijoje demokratiniu būdu išrinktas visos tautos valios reiškėjas. Atsikuriančios Lietuvos valstybės gyvenime jis turėjo lemiančios reikšmės. Iki jo Valstybės Taryba ir laikinoji vyriausybė išleistais įstatymais ir administraciniais įvairaus pavadinimo aktais (aplinkraščiai, instrukcijos, įsakymai) buvo palietusi beveik visas administracines bei socialines naujai atsistatančios valstybės gyvenimo sritis. Bet visi tie įstatymai ir potvarkiai, išskyrus vieną kitą, buvo daugiau laikini. Steigiamasis seimas, kaip teisėtas visos tautos valios reiškėjas, nutiesė pastovius teisinius valstybės pagrindus: išleido konstituciją, žemės reformos įstatymą, į-vedė Lietuvos valiutą, nustatė santykius su kitomis valstybėmis, išgavo didžiųjų valstybių de jure pripažinimą ir priėmimą į Tautų Sąjungą.

1918 vasario 16 skelbdama Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, Lietuvos Taryba numatė kiek galint greičiau sušaukti steigiamąjį seimą, kuris nustatys 'Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis". Tačiau iki vėlyvo 1918 m. rudens okupacinė vokiečių administracija neleido Lietuvos Tarybai laisvai veikti. Pirmoji Lietuvos vyriausybė buvo sudaryta tik lapkričio 11, tą pačią dieną, kada vokiečiai kapituliavo prieš santarvininkus. Besitraukiančius vokiečius iš paskos sekė bolševikai, kurie 1919 m. pradžioje buvo okupavę du trečdaliu viso krašto. 1919 m. vasarą, išvarius iš Lietuvos bolševikus, šiaurėje iš Latvijos slinko bermontininkų gaujos. Jie buvo užėmę Lietuvos šiaurę ir šiaurės vakarus. Iš vakarų ir pietų skverbėsi į Lietuvą ir lenkai, kurių karinė organizacija (P. O. W.) ir krašto viduje rengė sukilimą. Tokiose sąlygose Valstybės Tarybai nebuvo galimybių vykdyti rinkimų į Steigiamąjį seimą.

Tačiau ir kritišku valstybei metu Valstybės Taryba pradėjo rūpintis rinkimais. Dar 1919 birželio 16 ji išleido įstatymą, kuriuo buvo sudaryta "Komisija Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymo projektui paruošti". Komisijos pirmininku buvo paskirtas vidaus reikalų ministras Petras Leonas, vėliau buvęs Lietuvos universiteto profesorius ir teisių fakulteto pirmasis dekanas. Spalio 30 buvo priimtas Lietuvos Steigiamojo seimo rinkimų įstatymas, kuris buvo paskelbtas tik gruodžio 2.

Pagal išleistą įstatymą rinkimai į Steigiamąjį seimą vykdomi visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu, laikantis proporcingos rinkimų sistemos. Balsuoti turėjo teisę 21 metų amžiaus sulaukę Lietuvos piliečiai, o renkamais atstovais į Steigiamąjį seimą — 24 metų amžiaus. Pradžioje kariuomenė buvo išskirta iš balsuotojų, vėliau kariams buvo pripažinta balsavimo teisė ir jų amžiaus cenzas sumažintas iki 17 metų amžiaus.

1919-20 metų sąvartoje Lietuvos vidaus ir užsienio padėtis buvo jau stabilizavusis: karinės lenkų organizacijos sąmokslas buvo likviduotas, bolševikai ir bermontininkai iš Lietuvos išvaryti, o su lenkais sudarytos paliaubos. Galima buvo galvoti ir apie rinkimus. Gruodžio 10 buvo sudaryta Vyriausioji Steigiamojo seimo rinkimų komisija; pirmininku paskirtas tas pats P. Leonas. 1920 sausio 12 rinkimų komisija paskelbė Steigiamojo seimo rinkimus balandžio 14-15. Rinkimų įstatymas į Lietuvos valstybės teritoriją buvo įtraukęs ir lenkų okupuotą Vilniaus kraštą, ir Klaipėdos kraštą, Versa-" lio sutartimi nuo Vokietijos atskirtą, bet Lietuvai dar neperleistą. Visam tam plotui buvo paskirti 229 atstovai: laisvai Lietuvai, kur galėjo vykti rinkimai, 112 atstovų, Vilniaus kraštui — 108 ir Klaipėdos kraštui — 9. Iš tikrųjų buvo renkama tik 112 atstovų.

Paskelbus rinkimus, prasidėjo rinkiminė akcija, kurioje ryškiausiai išsiskyrė trys politinės grupės: krikščionių demokratų blokas, socialistai liaudininkai su Valstiečių sąjunga ir socialdemokratai. Buvo nesigailėta gražių pažadų. Visu ryškumu iškilo srovinės skirtybės ir ideologinės kovos, vestos nuo "Varpo", "Apžvalgos" ir "Tėvynės sargo" laikų.

Steigiamojo seimo atstovų buvo išrinkta 112. Duodame jų sąrašą, skliausteliuose nurodydami vėlesnius pasikeitimus (žr. Tėvynės Sargas 1954, Nr. 1 (11), p. 77-78): J. Akmenskis, K. Ambrozaitis, J. Andziulis (kun. J. Steponavičius), S. Balčas, S. Balčytis (K. Vosylius, J. Idzelevičius), A. Banionis, V. Beržinskas, V. Bičiūnas, K. Bielinis, J. Bildušas (V. Vaidotas), K. Bizauskas (S. Černiauskas), K. Bražėnas, A. Bulionis, J. Buzelis, B. Cirtautas, V. Čepinskis, V. Čarneckis (K. Daunora), J. Dauk-šys, J. Deksnys, S. Digrys, kun. P. Dogelis, E. Draugelis, O. Finkelšteinas, N. Fridmanas (S. Landau), M. Galdikienė, J. Galvydis-By-kauskas (J. Lingė), K. Gencevičius (Pr. Radzevičius), J. Giniūnas (P. Grėbliūnas), A. Grajauskas, A. Grigiškis, K. Grinius, St. Gruodis, P. Jočys, K. Jokantas, kun. V. Jurgutis (J. Skyrius), S. Kairys, V. Katilius (A. Kardišauskas), J. Kaupas, R. Kinderis (O. Bliu-cheris), P. Krikščiūnas, J. Kriščiūnas, kun. M. Krupavičius, K. Kupčiūnas, kun. B. Liaus, V. Lašas, K. Lekeckas (K. Zubauskas), J. Lukoševičius (F. Bortkevičienė), J. Makauskis, J. Masiulis (B. Žygelis), A. Matulaitis (A. Aleliūnas), J. Matulevičius, V. Meilus (K. Bieliūnas), F. Mikšys, kun. V. Mieleška, A. Milčius, O. Mu-raškaitė, V. Natkevičius, J. Pakalka, G. Petkevičaitė (K. Škirpa, M. Marma), M. Petrauskas (J. Valius, J. Liekis), J. Plečkaitis, A. Popel, V. Požėla, A. Purenąs (E. Sutkevičius), kun. J. Purickis, N. Rachmilevičius, V. Račkauskas,
P. Radzevičius, K. Ralys, S. Riauka, A. Rimka (V. Žindžius), S. Rosenbaum, P. Ruseckas, M. Rožanskis, K. Sidabras (Kl. Skabeika, P. Šmotelis), A. Simanauskas, V. Sirutavičius, M. Sleževičius, A. Snelevskis, M. Soloveičikas, P. Spudas, E. Spudaitė - Gvildienė, S. Stakauskai-tė, A. Staugaitis, J. Staugaitis, kun. J. Staugaitis, Z. Starkus, A. Stulginskis, P. Šalčius, prel. K. Šaulys (P. Lumbis), P. Šaulys (F. Le-sauskas, M. Lukošiūtė), P. Šemiotas, A. Šilga-lis, kun. A. Šmulkštys, V. Šmulkštys, A. Tamošaitis, S. Tijūnaitis, A. Tumėnas, M. Untulis (J. Pronskus), J. Valaitis (P. Povilaitis, L. Brokas), J. Valickis, Jonas Vailokaitis (V. Grajauskas), kun. Juozas Vailokaitis, K. Vaitiekūnas, J. Varnas, K. Venclauskis, J. Volotkevičius (M. Bagdonas, J. Marčiulionis), J. Žebrauskas, J. Žitinevičius, A. Žoromskis, K. Žukas (J. Bliū-džius).

Profesiniu atžvilgiu atstovų sudėtis labai marga: mokytojai, teisininkai, gydytojai, kunigai ir kiti inteligentai, bet nemažai ūkininkų ir darbininkų. Dauguma jauni, tik 8 buvo peržengę 50 metų, tuo tarpu net 29 buvo dar nepasiekę nė 30 m. amžiaus. Politiniu atžvilgiu buvo dar jaunesni: nė vienas neturįs tikro politinio patyrimo, daugelis turį tik aplamai visuomeninio ir šiek tiek mitinginio patyrimo, įgyto Rusijos revoliucijos audrose.

Ideologiškai politiniu nusistatymu daugumą sudarė krikščionių demokratų blokas —- 59, Valstiečių sąjungos ir socialistų liaudininkų — 28, socialdemokratų 12, žydų 7, lenkų 3, vokiečių 1 ir nepartinių 2.

Renkasi Steigiamasis seimas
Steigiamojo seimo atidarymas gegužės 15 įvyko iškilmingomis pamaldomis Kauno bazilikoje, kuri buvo perpildyta žmonių. Buvęs šio seimo atstovas K. Žukas pamaldas taip aprašė:
"Iškilmingas mišias celebravo vysk. Karevičius su didele asista. Jo pamokslas buvo pritaikintas šiam istoriškam momentui. Mišioms pasibaigus, buvo giedamas "Te Deum lauda-mus". Čia jau kunigų - klierikų choras nepagailėjo balsų, o Naujalis vargonų. Iš lauko buvo girdėti varpų skambinimas ir artilerijos šaudymas. Didinga! Graudu! Gana daug St. seimo narių verkė iš susigraudinimo. Man, senam kariui, verkti lyg ir nepritiko, bet turiu prisipažinti, visą laiką gerklėje lyg kažkoks kamuolys judėjo".

"Iš Katedros nuėjome į Rotušės aikštę, kur mums buvo paruošta garbės tribūna mūsų garbei. Prasidėjo kariškas paradas. Ir čia, kaip Katedroje, jaučiau kažkokį ypatingą malonumą, lyg ir išdidumą, kad aš esu nepaskirtas, bet laisvos tautos laisvai išrinktas, kad turiu savo tautiečių pasitikėjimą. Manau, kad tokį pat jausmą turėjo ir kiti St. Seimo nariai. Diena buvo nepaprastai graži: saulėta, medžiai pilname žydėjime. Aplink žmonių minių minios, ir visi džiaugsmingai šaukė "valio!" (Žvilgsnis į praeitį, 254 p.).

Po pietų teatre vyko seimo atidaromasis posėdis. Valdžios ložėse susėdo ministrų kabineto nariai, o diplomatų ložėj — Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos, Latvijos ir Estijos atstovai. Publikos visos vietos buvo užimtos. Posėdį atidarė valstybės prezidentas Antanas Smetona. Jis savo kalboje pabrėžė: "Ši diena yra Lietuvai visų prakilniausia: susilaukėm šios valandos, kada tautos valia, buvusi ilgus amžius prislėgta, suvaržyta, vėl iškilo aikštėn ir susidėjo į stiprų aiškų vienetą ... Ši diena yra garbinga mūsų tėvynei. Kelius amžius klausiusi sve^ timųjų valdžios, nusilenkusi jų valiai, Lietuva nūdien įstengė apsisprendimo teise pastatyt priešaky savo tautos, savo visuomenės valią .. . Ši diena yra svarbi ne vien mūsų kraštui, bet ir svetimom valstybėm. Spirdamiesi prieš Lietuvos nepriklausomybę, mūsų priešininkai ligi šiol stengėsi aiškinti pasaulio galybėm, kad Lietuvių tauta nenorinti tapti nepriklausoma valstybe, kad nepriklausomybės siekimai esą vien būrelio žmonių pastanga, einančių prieš tautos valią".

Pirmininkauti buvo pakviesta vyriausia amžiumi seimo atstovė rašytoja Gabrielė Petkevičaitė, o sekretoriauti jauniausia atstovė O. Muraškaitė.

G. Petkevičaitė savo kalboje kvietė visus prie vieningo valstybės darbo: "Tenestinga tame mūsų sielų susijungime nei vieno tautos darbuotojo, nei vieno dėl tautos ir krašto laisvės kovotojo . . . Tejungie mus visus ta prakilnioji valanda. O mes, dar gyvi išlikę darbuotojai, didelio karo patyrimų užgrūdinti, mūsų karžygių atminimų šarvuoti, krašto valios pašaukti, ruoškimės rimtai ir uoliai prie pavesto mum darbo, kad mūsų žmonių mum tikėjusių neužviltume . . . Dirbkim jį nei akies mirksniui neužmiršdami, jog mes esam čia tik savo krašto žmonių valios vykdytojai".

Renkant nuolatinį Steigiamojo seimo pirmininką, dauguma balsų buvo išrinktas Aleksandras Stulginskis. Jis taip pat prabilo į atstovus: "Štai šiandien šalis, demokratingiausiu būdu rinkdama atstovus į Steigiamąjį Seimą, neabejojamai pareiškia savo valią ir teikia Seimui suvereninę Lietuvos valdžią. Negaliu praeit nepažymėjęs ir pačių rinkimų pobūdžio. Mūsų priešininkų buvo skelbiama pasauliui, jog lietuviuose nesą jokios politinės sąmonės. Tatai, kas lig šiol daroma, tai anaiptol ne šalies gyventojų noras, tai tik karštuolių užsispyrėlių darbas, kad Lietuva kažin koks tautų mišinys, kuriame nežinia kuriai turėtų priderėt vadovaujamos rolės. Rinkimai į Seimą kaip tik parodė visai ką kitą. Rinkimuose dalyvavo daugiau, kaip 90 nuošimčių piliečių, tai yra toks didelis nuošimtis, koks retai kur atsitinka pasauly, paaiškėjo partijų ir srovių diferenciacija. Vadinasi, žmonėse esama išsivysčiusios politinės sąmonės. Rinkimų rezultatai rodo, kad lietuviai gavo 91,9 nuošimčių balsų, žydai — 5,3 nuošimčius, lenkai — 2,6 nuošimčius, vokiečiai — 0,9 nuošimčius. Aiškiausiai tai rodo, kad Lietuva ne tautų mišinys, bet susikonsolidavusi vienos lietuvių tautos šalis". Apgailestavęs, kad seime nėra Vilniaus krašto ir M. Lietuvos atstovų, antroje kalbos dalyje Al. Stulginskis palietė seimo laukiančius valstybės darbus. Pačiu pirmuoju seimo darbu jis nurodė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą: "Steigiamasis Seimas visu autoritetingumu turi pasauliui pareikšt, kad Lietuva yra nutraukusi visus valstybinius ryšius, kuriais ji buvo kadaisia sujungta su kitom valstybėm; Steigiamasis Seimas taria Lietuvą esant atstatytą, kaip nepriklausomą valstybę".
Visi sustoję atstovai priėmė Lietuvos valstybės nepriklausomybės deklaraciją:
"Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą Nepriklausomą Lietuvos Valstybę, kaipo demokratinę respubliką, etnografinėm sienom ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom Valstybėm". '

Nepriklausomybės deklaracija, priimta Steigiamojo seimo visais laisvai išrinktų atstovų balsais, yra nesugriaunamas argumentas prieš dabartinius Lietuvos okupantus bolševikus ir Lietuvos istorijos klastotojus. Lietuvos nepriklausoma valstybė atstatyta visos lietuvių tautos valia, o ne vokiečių ar santarvininkų intrigų ar pagalbos dėka.

Koalicija
Steigiamajame seime absoliutinę daugumą gavo krikščionių demokratų blokas — 59 atstovus iš 112. Tauta patikėjo valstybės pagrindus tiesti tai politinei grupei, kuriai 1917 Petrapilio seime nenorėta pripažinti nei politinės partijos vardo, nei teisės atstovauti lietuvių visuomenei, kuri juos rinko. Ir 1918 lapkričio pradžioje sudarant pirmą laikinąją Lietuvos vyriausybę, kun. J. Purickis nebuvo įsileistas į vyriausybės sąstatą vien tik dėl to, kad jis yra kunigas. O Steigiamajame seime kaip tik didžiausio politinio bloko vadas buvo kun. Mykolas Krupavičius. Turėdami absoliutinę daugumą, krikščionys demokratai lengvai galėjo vieni imtis tvarkyti krašto reikalus. Tačiau tautos gyvenamas momentas buvo per daug rimtas, kad būtų buvę galima suvesdinėti praeities sąskaitas. Į atkuriamąjį valstybės darbą buvo stengiamasi į-traukti visą tautą, neišskyrus nė mažumų.
Jau pirmajame seimo posėdyje pirmuoju sekretoriumi buvo išrinktas liaudininkas V. Natkevičius. Antrajame posėdyje pirmuoju vice-pirm. išrinktas liaudininkas dr. Jonas Staugaitis, antruoju vicepirm. kun. Justinas Staugaitis, antruoju sekretorium P. Radzevičius (Darbo federacija) ir patariamaisiais sekretoriais socialdemokratas B. Cirtautas ir žydų atstovas N. Fridmanas. Ketvirtajame seimo posėdyje renkant įvairias komisijas iš septynių narių, laikytasi tokios proporcijos: 3 krikščionys demokratai, 2 liaudininkai, 1 socialdemokratas ir 1 žydas. Jei komisijos buvo didesnio sąstato, tai ir ten laikytasi tos pat proporcijos.

Birželio 23, aštuonioliktame posėdyje, seimui prisistatė nauja koalicinė vyriausybė: ministras pirmininkas dr. Kazys Grinius, vidaus reikalų ministras Rapolas Skipitis, krašto apsaugos — pulk. K. Žukas, užsienio reikalų — J. Purickis, teisingumo — V. Karoblis, švietimo — K. Bizauskas, finansų ir prekybos bei pramonės — E. Galvanauskas, žemės ūkio ir valstybės turtų — J. Aleksa, du ministrai be portfelio:
M. Soloveičikas žydų reikalams ir D. Siemaška gudų reikalams.
Po perskaitytos ministro pirmininko deklaracijos — nusibrėžtos vyriausybės programos partijų vadai dėl jos pasisakė. Pirmiausia į tribūną išėjo socialdemokratų vadas Steponas Kairys, kuris daugiau išdėstė savo partijos praeities nuopelnus ir pareiškė griežtą nusistatymą likti opozicijoj seimo daugumai. Liaudininkų atstovas Albinas Rimka, kaip koalicijos narys, kalbėjo žymiai švelniau, bet ir jis pabrėžė, kad "idėjų kova turės eiti po senovei". Krikščionių demokratų vadas kun. M. Krupavičius nė žodžiu nereplikavo anksčiau kalbėjusiems, bet dėstė savo programą valstybės atstatymui: "Steigiamasis Seimas atvertė naują mūsų gyvenimo istorijos lapą . . . Troškimai turi virsti realybe, skelbiamieji obalsiai — įsivilkti įstatymų rūbuosna, o visuomenė susilaukti politinės ir socialinės lygybės ir teisingumo pamatais sutvarkyto gyvenimo". Kalbos pabaigoj jis nurodė, kodėl krikščionys demokratai pasirinko koalicijos kelią: "Šiandien ne viena by kokia visuomenės dalis turi nešt šalies valdymo naštą, bet ji turi kristi lygiai ant visų, norinčių dirbti respublikos gerovei, srovių, ir lygiai visi turi nešti atsakomybę už savo darbus. Tik tas kelias atitinka mūsų gyvenamoms sąlygoms. Ir jis buvo pasirinktas".

Ideologinė kova, prasidėjusi nuo "Aušros", "Varpo", "Apžvalgos" ir Tėvynės sargo", buvo labai aštri ir vis labiau stiprėjo ir stiprėjo, kol Steigiamojo seimo rinkimų metu išsiliejo visu smarkumu. Tai sudaryti koaliciją nebuvo taip lengva: derybos tęsėsi virš mėnesio, kol prieita prie susitarimo. Politiniais klausimais socialistai liaudininkai su Valstiečių sąjunga labai mažai kuo skyrėsi nuo krikščionių demokratų, tačiau ideologinėje srityje — labai daug. Todėl ir koalicija ištvėrė tol, kol buvo prieita prie esminių ideologinių skirtumų.

Koalicija turėjo didelės reikšmės Lietuvos valstybės atsikūrimui: ji labiau konsolidavo tautą ir sutvirtino visuomenės pasitikėjimą vyriausybe. O buvo krašto padėtis nerami: pogrindinė bolševikų veikla, želigovskiada ir su ja susijęs Hymanso projektas. Buvęs koalicinės vyriausybės vidaus reikalų ministras R. Skipitis tą laikotarpį laiko vaisingiausiu reikšmingais Lietuvos valstybei darbais: "sudarė sąlygas, skatinančias jungtis į valstybės kūrybinį darbą gyvoms tautos jėgoms ir kiekvienam Lietuvos patriotui kėlė ūpą, nes jis matė, kad mes valstybės reikalui mokame sutartinai dirbti, nežiūrint mūsų politinių ar pasaulėžiūrinių įsitikinimų skirtumų" (Nepriklausomą Lietuvą statant, 376 p.).

Koalicija ištvėrė iki 1922 sausio 13, t. y. beveik devyniolika mėnesių. Kai svarstant žemės reformos ir mokyklų įstatymą, nuomonės griežtai išsiskyrė, 1922 sausio 13, 158-tame posėdy M. Sleževičius įsisiūbavusių ginčų metu paprašė pertraukos ir po jos padarė nepaprastą pranešimą, kad valstiečių liaudininkų blokas atšaukia iš vyriausybės savo narį dr. K. Grinių, nes toliau jie nebegalėsią drauge dirbti su krikščionimis demokratais.

1922 vasario 8 Ernestas Galvanauskas, Valstiečių sąjungos steigėjas, o tuo metu tapęs daugiau nepartiniu, seimui pristatė naują vyriausybę: ministras pirmininkas E. Galvanauskas, užsienio reikalų — V. Jurgutis, krašto apsaugos — B. Sližys, vidaus — K. Oleka, švietimo — P. Juodakis, finansų bei prekybos ir pramonės — J. Dobkevičius, žemės ūkio ir valstybės turtų — J. Aleksa, teisingumo — V. Karoblis, susisiekimo — P. Vileišis, žydų reikalams — M. Soloveičikas ir gudų reikalams — D. Siemaš-ka. Naujas ministrų kabinetas buvo irgi darbo kabinetas, kuriame tik vienas V. Jurgutis buvo krikščionis demokratas. Naujai vyriausybei pasitikėjimą pareiškė tik krikščionys demokratai ir žydai, o liaudininkai ir socialdemokratai balsavo prieš. Naujasis ministrų kabinetas, nežiūrint padidėjusios opozicijos, buvo lojalus ir kitoms politinėms grupėms ir išsilaikė iki Steigiamojo seimo pabaigos, t. y. iki 1922 spalio 6.

Kritiškos valandos
Steigiamojo seimo metu Lietuva dėl savo sostinės turėjo ir džiugių, ir liūdnų, tiesiog tragiškų dienų. Tai atsispindėjo ir seime. Nepaisydami tarptautinės Aukščiausios Tarybos nustatytos Curzono linijos (1919.XII.8), kuria Vilnius buvo priskirtas Lietuvai, lenkai laikė užėmę Lietuvos sostinę. Tik kai kare su Sovietų Rusija 1920 gegužės mėn. lenkai, pralaimėję ties Kijevu, pradėjo smarkiai trauktis atgal, Aukščiausioji Taryba pasiūlė Sovietų Rusijai paliaubas, o lenkus privertė pasirašyti protokolą, kuriuo jie turėjo pasitraukti už Curzono linijos ir Vilniaus sritį atiduoti Lietuvai. Tačiau atsitraukdami lenkai nevykdė pasirašyto protokolo ir net ginklu sulaikė Lietuvos kariuomenę, žygiuojančią į Vilnių. Liepos 15 Lietuvos kariuomenė į-žengusi į Vilnių jau rado raudonąją armiją. Kadangi Maskvos sutartimi (VII.12) Sovietai buvo pripažinę Vilniaus sritį Lietuvai, tai tam tikru susitarimu jie sutiko trimis etapais Vilnių perleisti Lietuvai. Rugpiūčio pabaigoje jau visos įstaigos kėlėsi iš Kauno į Vilnių.

Vasaros pabaigoje lenkai, prancūzų padedami, sustiprėjo ir Varšuvą pasiekusią raudonąją armiją pradėjo stumti atgal. Nežiūrint Lietuvos paskelbto neutraliteto, lenkai pradėjo pulti Lietuvos kariuomenę Gardino - Augustavo ruože. Lietuvos vyriausybė pasiūlė Lenkijai susitarimu spręsti ginčą. Suvalkuose spalio 7 buvo pasirašyta sutartis, kuria lenkai pripažino Vilnių Lietuvai, bet po dviejų dienų Pilsudskio įsakytas gen. Želigovskis, vaidindamas Vilniaus krašto sukilėlių vadą, užpuolė Vilnių ir plačiu baru pradėjo žygiuoti į laisvą Lietuvą. Kraštas atsidūrė kritiškoje padėtyje.

Seimas turėjo greitai spręsti klausimus, kad galima būtų įvykiams laiku užbėgti už akių. Pilnaties posėdžiai, kur buvo sakomos ilgos kalbos ir klausimo sprendimas užsitęsdavo net kelias dienas, skubiam darbui buvo neparankūs. Spalio 22 d. kun. M. Krupavičius dėl ypatingų gyvenimo sąlygų pasiūlė sumažinti Steigiamąjį seimą, o kitiems jo nariams vykti į kraštą teisingai informuoti visuomenę apie padėtį ir organizuoti krašto gynybą. Skubos keliu priėmus Mažojo seimo įstatymą, jį sudarė Steigiamojo seimo pirmininkas ir šeši atstovai: M. Krupavičius, A. Tumėnas, M. Sleževičius, V. Lašas, K. Venclauskis ir N. Fridmanas; kandidatai: E. Draugelis, Juozas Vailokaitis, V. Natkevičius, J. Kriščiūnas, S. Kairys ir M. Soloveičikas. Į Mažojo seimo sąstatą įėjo ir socialdemokratai, kurie buvo prieš tokio seimo sudarymą.

Mažasis seimas veikė iki 1921 sausio 17, kol buvo pašalintas kraštui pavojus. Per tą laiką 45 posėdžiuose jis peržiūrėjo 51 įstatymą ir priėmė 25 įstatymus. Fronte iš pasalų lenkų buvo užmuštas seimo narys Antanas Matulaitis.
Lietuvos kariuomenė, 1920 lapkričio 19 prie Širvintų ir lapkričio 21 prie Giedraičių laimėjusi mūšius, ne tik sustabdė lenkų veržimąsi į Lietuvą, bet jau buvo bežygiuojanti į Vilnių. Tačiau Tautų Sąjungos komisija sustabdė Lietuvos kariuomenės žygį ir nustatė tarp kariuomenių neutralią zoną. Lietuvos vyriausybė visą Vilniaus bylą atidavė Tautų Sąjungai, kuri 1921 kovo 3 pasiūlė Lietuvai ir Lenkijai tą ginčą spręsti tiesioginėmis derybomis, kurioms pirmininkauti paskyrė Belgijos atstovą P. Hy-mansą. Jis pateikė projektą, pagal kurį Lietuva sudaroma iš dviejų Vilniaus ir Kauno kantonų (Šveicarijos pavyzdžiu). Lietuvos federalinės valstybės sostinė — Vilnius. Lietuvių ir lenkų kalbos yra oficialios Lietuvoje. Lietuva sudaro karinę ir ekonominę sutartį su Lenkija. Projekte numatytas didelis Lietuvos priklausomumas nuo Lenkijos.

Šį projektą Lietuvai griežtai atmetus, Hy-mansas parengė antrą, kiek sušvelnintą projektą. Dėl jo seime, vyriausybėje ir visuomenėje vyko karštos diskusijos. Lietuvos delegacijos pirmininkas E. Galvanauskas, norėdamas parodyti, jog Lietuva nėra nesukalbama, buvo linkęs antrąjį Hymanso projektą priimti derybų baze. Projekto priešininkai griebėsi net teroro — E. Galvanausko palangėje išsprogdino bombą, lengvai jį sužeisdami. Pagaliau seimas ir vyriausybė atmetė Hymanso pasiūlymą. Lenkijai šis projektas irgi nepatiko, kad Vilnių pripažino Lietuvai.

Žemės reforma
Žemės klausimas nuo senų laikų Lietuvoje buvo labai aktualus: dvarininkai šimtmečiais išnaudojo lietuvių tautos kamieną — valstiečius, kurie išlaikė lietuvių kalbą ir kultūrą. Ir po baudžiavos panaikinimo dvarų savininkai nesiliovė slėgę lietuvių, nes dauguma jų buvo lenkai, rusai, vokiečiai ir žydai — visai svetimas elementas lietuvių tautiniam judėjimui. Apie 2500 dvarininkų valdė per 40 nuošimčių visos Lietuvos žemės. Todėl visą laiką žemės klausimas buvo aktualus. Jis buvo svarstomas draudžiamoje lietuvių spaudoje, keliamas politinių grupių programose, 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime ir vėliau.

Beatsikuriančios nepriklausomos Lietuvos visos žymesnės politinės grupės buvo įsirašiusios į savo programą gana radikalią žemės reformą. 1919 sausio 16 Kaune įvykusioje II-je Valstybės konferencijoje, iš A. Rimkos pranešimo paaiškėjus, kad žemės reformai pravesti Lietuvoje reikės keliolikos metų, krikščionių demokratų atstovas Juozas Petrušauskas - Petronis įteikė griežtą rezoliuciją, reikalaujančią skubios žemės reformos, pirmiausia aprūpinti bežemius ir mažažemius karius. Konferencijos dalyvių dauguma rezoliuciją priėmė, ir tų pačių metų birželio 25 Valstybės Taryba išleido pirmą žemės reformos įstatymą aprūpinti žeme laisvės kovotojus — savanorius. Tais pačiais metais išleistas įstatymas buvo pradėtas ir vykdyti: savanoriams ir jų našlėms išdalyta 5,313 ha žemės (1 ha — du su puse akrų).

1920 metų pradžioje paskelbus rinkimus į Steigiamąjį seimą, visos politinės grupės, sustiprinusios savo agitacinę veiklą, pirmoje vietoje skelbė žemės reformą.
Žemės reformos įstatymas buvo vienas iš didžiųjų Steigiamojo seimo darbų. Tai buvo visa eilė išleistų įstatymų žemės reformos reikalu, kol buvo prieita prie pagrindinio įstatymo: 1920 birželio 8 — žemei perleisti, įgyti ir į-keisti įstatymas, liepos 27 — privatinių ūkių nuomai normuoti įstatymas, rugpiūčio 3 — naujas kariškiams aprūpinti žeme įstatymas, rugpiūčio 14 — žemės reformos įvedamasis įstatymas ir spalio 30 — privatinių savininkų žemių naudojimo įstatymas.
Dar svarstant įvedamuosius žemės reformos įstatymus, buvo aštrių ginčų, bet ypatingai

IC8 opozicija pasireiškė, kai 1921 balandžio 10 buvo pradėtas svarstyti pagrindinis žemės reformos įstatymas. Krikščionys demokratai reikalavo išdalyti bežemiams ir mažažemiams žemę nuosavybės teisėmis. Valstiečių sąjunga taip pat buvo už žemės nuosavybę. Gi socialistai liaudininkai ir socialdemokratai siūlė žemę nacionalizuoti ir atiduoti bendram valdymui. Krikščionys demokratai siūlė palikti savininkams didžiausią normą 80 ha, tautininkai, seime neturėję savo atstovų, spaudoje buvo už stambių ūkių palikimą — 300 ha, žemės ūkio ministras J. Aleksa — už 200 ha, liaudininkai — už 50 ha, kiti -— dar mažiau. Krikščionys demokratai siūlė bažnyčioms taikyti tuos pačius nuostatus, kaip ir dvarininkams, be to, visiems savininkams atlyginti už nusavintą žemę. Socialdemokratai ir liaudininkai reikalavo nusavinti visas bažnytines žemes ir savininkams nieko neatlyginti.

Krikščionys demokratai, turėdami daugumą atstovų seime, stengėsi pravesti tokią žemės reformą, kuri, jų supratimu, atrodė Lietuvai geriausia. Pagrindinis jų nusistatymo reiškėjas buvo kun. M. Krupavičius. Šalia kun. M. Krupavičiaus reikia minėti ir Valstiečių sąjungos atstovą Albiną Rimką, visą laiką dirbusį žemės reformos komisijoje. Dar prieš Steigiamąjį seimą jis drauge su kun. M. Krupavičiumi sutartinai dirbo Žemės reformos valdyboje ir daugeliu klausimų su juo sutarė. Jis buvo už privačią žemės nuosavybę ir smulkius ūkius. Nuo Krupavičiaus jis skyrėsi dėl žemės reformos vykdymo tempo: Krupavičius buvo už skubų vykdymą, o Rimka už lėtą. Steigiamajame seime jis referavo kariškiams žeme aprūpinti įstatymą, bet pagrindinio įstatymo nesutiko referuoti. Tai atliko K. Ambrozaitis (Darbo federacijos atstovas).

Žemės reformos įstatymas buvo priimtas 1922 vasario 15 krikščionių demokratų ir nepartinio Žitinevičiaus balsais. Prieš balsavo socialdemokratai, K. Ralys ir gen. Galvydis-Bykaus-kas. Valstiečių liaudininkų blokas ir žydai susilaikė. Įstatymas buvo svarstomas 27 seimo, 81 žemės reformos komisijos, 26 redakcinės komisijos ir 13 teisių komisijos posėdžių, viso 147 posėdžiuose. Jis lietė ne tik dvarų žemių nusavinimą ir jų išdalijimą bežemiams bei mažažemiams, bet ir servitutų panaikinimą, kaimų išskirstymą vienkiemiais ir kitus žemės klausimus. Kaip prie žemės reformos įstatymo išleidimo, taip ir prie jo įvykdymo daugiausia prisidėjo kun. M. Krupavičius, žemės ūkio ministras 1923 - 26.
Lietuvos istorijoje žemės reforma yra epochinis įvykis. Jis pakeitė Lietuvos veidą, iš po-

M. Stankūnienė KOVAS (medžio raižinys)

niško padarė daugiau valstietišką. Vietoje ponų didžiųjų dvarų susikūrė daugybė naujakurių sodybų, kurias viena dvarininkė pavadino "karpomis ant poniško veido". Reforma daug prisidėjo prie tautos ekonominio gyvenimo pakėlimo ir prie valstybės vienybės sustiprėjimo.

Lietuvos konstitucija
Kiekvienoje demokratinėje valstybėje visų įstatymų įstatymas yra konstitucija. "Ji duoda valstybei veidą, o kitiems įstatymams kryptį ir turinį" (Krupavičius). Antras svarbus Steigiamojo seimo darbas yra išleista Lietuvos konstitucija.
Steigiamojo seimo priimta konstitucija jau turėjo savo pirmtakus: Valstybės Tarybos paskelbtas dvi konstitucijas 1918 lapkričio 13 ir 1919 balandžio 4. Susirinkęs Steigiamasis seimas 1920 birželio 2 priėmė Laikinąją Lietuvos valstybės konstituciją, kur paskelbti pagrindiniai valstybės nuostatai. Bet jo specialus uždavinys buvo priimti pastovią Lietuvos konstituciją, nustatančią galutinę Lietuvos valstybės santvarką.

Posėdžių pradžioje buvo sudaryta konstitucijos komisija, kurią sudarė pirm. A. Tumėnas, nariai Z. Starkus, prel. K. Šaulys, iš kairiųjų grupių — M. Sleževičius ir K. Venclaus-kis. Komisijoje konstitucijos parengimas pamažu ėjo. Dalinai pradžioje trukdė neramūs laikai, o svarbiausia priežastis buvo ilgos diskusijos dėl skirtingų nuomonių kai kuriais klausimais.

Socialdemokratai ir liaudininkai buvo priešingi valstybės prezidento institucijai, ypač kad jam suteikiama daug teisių: paleisti seimą ir būti vyriausiu ginkluotų pajėgų vadu. Dar karčiau buvo kritikuojami konstitucijos punktai, kurie reikalavo privalomo tikybos dėstymo mokyklose, leido steigti katalikų organizacijoms privatines mokyklas, neatskyrė Bažnyčios nuo valstybės, nepanaikino mirties bausmės, nepabrėžė teisės darbininkams streikuoti (iš tikrųjų tai darbo įstatymo reikalas), nepanaikino galutinai cenzūros, nedavė visiškos nesuvaržytos laisvės, kuri galėjo būti "suvaržyta įstatyme nurodytais atsitikimais" (par. 15). Kairiųjų supratimu, krikščionių demokratų suredaguota konstitucija neatitiko darbo klasės reikalavimų, nedavė liaudžiai visiško šeimininko teisių, tik sustiprino "klerikalų" viešpatavimą Lietuvoje. Jiems nepatiko ir konstitucijos įžanginė deklaracija: "Vardan Dievo Visagalio, Lietuvos Tauta, dėkingai minėdama garbingas savo sūnų pastangas ir kilnias aukas, Tėvynei išvaduoti padarytas, atstačius nepriklausomą savo valstybę, ir norėdama nutiesti tvirtus de-mokratingus jos nepriklausomam gyvenimui pagrindus, sudaryti sąlygas teisingumui ir teisėtumui tarpti ir patikrinti visų piliečių lygybę, laisvę ir gerovę, o žmonių darbui ir dorai tinkamą valstybės globą, per savo įgaliotus atstovus, susirinkusius į Steigiamąjį Seimą, 1922 metų rugpiūčio mėnesio 1 dieną priėmė šią Lietuvos Valstybės Konstituciją".
Už konstituciją balsavo krikščionių demokratų blokas, žydai ir nepartinis J. Žitinevi-čius, viso 59 balsai. Susilaikė liaudininkai ir socialdemokratai. Prieš balsavo nepartinis K. Zubauskas.

Nors svarstant Lietuvos valstybės konstituciją, buvo didelė opozicija, tačiau vėliau gyvenimas parodė, kad ji yra viena iš moderniškiausių pasaulyje. Vytauto D. universiteto konstitucinės teisės prof. M. Roemeris ją pripažįsta kaip "vieningą, logingą vienetą — vienos kūrybinės minties išdėstymą", iš kurios A. Smetona, leisdamas 1928 m. konstituciją, pasiskolino gan žymią dalį (Plg. Konstitucinė teisė I, 453-454). Ir VLIKas savo laisvinimo darbe 1945 m. Wūrzburge nutarė vadovautis 1922 m. konstitucija, atkuriant nepriklausomą valstybę, nes ji yra vienintelė demokratinė Lietuvos valstybės konstitucija. Šiandien ją pripažįsta ir liaudininkai ir socialdemokratai.

Čia pravartu paminėti teisininko Antano Liūdžiaus, rašiusio išeivijoje specialų darbą apie teisingumo garantijas parlamentarinėse valstybėse, nuomonė: "Steigiamo Seimo priimtoji ir praktiškan gyveniman įvestoji konstitucija, kuri dar iki šiol nėra teisėtu keliu pakeista, parodė mūsų parlamentarų politinį ir valstybinį subrendimą, konstitucinės teisės žinojimą bei demokratinių principų teisingą supratimą. . . 1920 - 1922 metais paruoštoji Lietuvos Valstybės Konstitucija ne tik buvo viena iš pažangiausiųjų Vakarų Europoje, bet ir dabartiniu metu — 33 metams praėjus — ji savo kaiku-rių socialinių problemų išsprendimu (kaip pvz. valstybės socialinė apsauga — draudimas, piliečių lygybė, žemės reforma) gali konkuruoti su daugelio demokratinių valstybių konstitucijomis, net JAV ir Kanados. Universitetų teisių fakultetų bibliotekose mūsų konstitucija laikoma kaip konstitucinės teisės pavyzdinė medžiaga" (Draugas, 1955.V.28).

Kiti darbai
Po žemės reformos įstatymo ir Konstitucijos dar daug ginčų seime kėlė mokyklų įstatymas. Didžiausias ginčas buvo dėl tikybos dėstymo mokyklose ir dėl privatinių mokyklų steigimo. Socialdemokratai ir liaudininkai buvo prieš tikybos įvedimą į mokyklas. Į jų priekaištus įstatymo referentas K. Jokantas atsakė: "Jeigu tėvai katalikai nori vaikus mokyti savo tikėjimo, tai tokia mokykla nelaisva, bet jei valstybė paims mokyklas ir išmes iš jos tikybą, tada bus mokykla laisva".
Vienas iš didžiųjų darbų yra ir savos pastovios valiutos įvedimas. Jos įstatymas priimtas 1922 rugpiūčio 16. Naujas piniginis vienetas litas (100 centų) buvo paremtas auksu (1 litas — 0,150462 gr. aukso).

Steigiamojo seimo visų atliktų darbų balansas yra didelis. Be minėtų išleistų įstatymų, jis davė įstatyminį pagrindą kiekvienai gyvenimo sričiai — išleido apie 300 įvairių įstatymų ir daugeliui Lietuvos kultūrinio, socialinio, ekonominio gyvenimo sričių nutiesė naujus pagrindus. Sutvarkyti santykiai su kaimynais: pasirašyta sutartis su Sovietų Rusija, nustatytos sienos su Latvija. Kovoje su lenkais prarastas Vilniaus kraštas, bet išgelbėta Lietuvos nepriklausomybė.
Atskirais įstatymais Steigiamasis seimas į-steigė Lietuvos Universitetą, Čiurlionio vardo meno galeriją, muzikos ir meno mokyklas, centrinį valstybės archyvą, valstybės spaustuvę, karo mokyklą, aukštuosius karininkų kursus, Lietuvos Banką, Lietuvos kredito banką, Valstybinio draudimo įstaigą, nusodino Lietuvą įvairaus tipo mokyklomis.

Steigiamojo seimo laikotarpis Lietuvos istorijoje yra didelio heroizmo laikotarpis. Heroizmas buvo apėmęs visą Lietuvos kraštą, pradedant nuo gimnazistų, kurie gausiai stojo į savanorius, ir baigiant seneliais, aukojusiais paskutinius auksinius pinigėlius tėvynės gynimui.

Žinoma, buvo ir siauro partiškumo, kuris nepripažino jokių kompromisų, griebėsi net demagogijos. Tos griežtos kalbos, bekompromisi-niai reikalavimai, rūstūs vyriausybės kaltinimai buvo atsineštiniai iš Rusijos revoliucijos. Kiekvienuose namuose yra dūmų, tad ir Steigiamasis seimas neapsiėjo be jų: buvo triukšmingų posėdžių, bet kai buvo rimtas reikalas, susiklausydavo ir rasdavo bendrą kalbą. Apskritai imant, Steigiamasis seimas savo pareigą atliko garbingai. Jis buvo ano meto lietuvių visuomenės paveikslas. Jo ginčai, rūpesčiai ir atlikti darbai rodo, kaip lietuvių tauta veržėsi į laisvę, kaip ja džiaugėsi ir jai aukojosi.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai