Eilėraščiai |
Parašė Kazys Bradūnas |
V. Ratas Šiaurės polius (metalo raižinys) TRYS ATOSTOGŲ MINIATIŪROS Kranto smėly Žuvelės griaučiai kranto smėly Tik pora žingsnių nuo vandens, Kur gintarinį akmenėlį Jos kapui bangos atridens .. . Ir krūpteli, lyg būtum ėjęs Vos pora žingsnių nuo duobės — Dabar ir tavo pėdos smėly Kaip trokštanti žuvis drebės . . . Miške Takelis medžių užgožtas. Nebijoki. Eime. Tai tik bundančio vėjo bluostas Skandina ošime Mudu, erdvę ir laiką Už nerastos ribos, Kur tavo akys, kaip vaiko, Kupinos nuostabos. Trapumas Pirštu rasos nelytėki — Suduš, nubyrės giliai. Tegu kiekvieną saulėtekį Raško ją spinduliai, Tegu laimingai gėlytei Ašaros pačios nudžius — Bet kaip man rasa nusagstyti Už ją trapesnius žodžius? .. XVIII AMŽIAUS ŽEMAIČIŲ MEDŽIO RAIŽINYS Medis buvo šventas ir gyvas Ir mirštantis su žmonėmis — Medį pasiėmė Dievas Dūmais ir liepsnomis. Bet šitas tapo kitoks, Kada jį palietė rankos Ir peilis ir svaja: Mirtis nuo to medžio atšoks — Ji apanka Kūrybos liepsnoje. NUMIRTI GIMTINĖJE O, vėsioji žemės trauka, O, liepsnojanti saulės, Ir ledinė planetų, Ar jūs didesnės už tą, Kuri traukia Numirti gimtinėje? .. SAULĖS APEIGA Tu įnešei man saulelę Pro durų aprūkusią staktą — Dabar vos atminti galiu, Kai pabeldei akmenėliu Mano lopšin — O aplinkui kaip sapnas, kurio netekai, Jau budo Romintos miškai. Padėjai tada man saulelę, Lyg perkeistą duoną, ant stalo — Ir drobė išbalo. Paskui prasidėjo ilga Gyvenimo apeiga, Kurioje, kaip kodylo grūdai, Kvepėjo Romintos žiedai. Kur tu dabar, saulele, Užpūsta, išnešta, užkasta? Ar paliesiu ten žemę kakta Klausdamas, ar galiu Pasibelsti akmenėliu Tavo karstan Tenai, kur vėlai vakare Šlama Romintos giria . . . DONELAIČIO KAPAS Į drėgną Donelaičio kapą susigėrė Kraujas ir prakaitas, gyvybė ir mirtis Pakelk nuo varpučio negyvą vyturėlį, Bečiulbantį ant rankų nebūties, Kur lyg šaltinis, iš kurio jis gėrė, Pro kapą vėl prasiveržia būtis — Ant varpučio rasos karoliais žėri Kraujas ir prakaitas, gyvybė ir mirtis. V. Ratas Dykuma |