KARTŲ SKIRTUMAI MŪSŲ IŠEIVIJOJE Spausdinti
Parašė R. Kriaučiūnas   
ANKETINIS SIMPOZIUMAS

5. Kokiais atvejais matoma kartų darna arba kartų skirtumai mažiausiai jaučiami?

S. Barzdukas: Tokie atvejai — tai didžiosios bendrosios tautinės mūsų manifestacijos: dainų ir tautinių šokių šventės, plačios apimties kultūriniai įvykiai, pvz. pernai Čikagoje įvykęs mokslo bei kūrybos simpoziumas, ir kt. Bendruomenė, tokias manifestacijas rengdama, atlieka reikšmingą kartų jungiamąjį darbą.

J. Gaila: Gėrime — aukščiausio laipsnio bendradarbiavimas tarp kartų, įskaitant ir okupuotą Lietuvą . . . Dora: jaunoji karta nuostabiai gerai iki šiol išsilaikiusi, palyginant su vietiniu jaunimu. Skirtumai tarp kartų tuo klau-simu dar gana menki.

I. Gražytė: Abi kartos, manau, tiki į Lietuvos laisvinimo reikalingumą, į visuomenės pažangos ieškojimą, į mokslo svarbą ir į pilietines teises.

L. Grinius: Tautiškai brendusiems bendra yra meilė savo tautai ir domėjimasis lietuvių gyvenimu, jų pasižymėjimais. Noras bendrauti su savo tautiečiais taip pat ryškus tiek vyresniųjų, tiek ir jaunesniųjų tarpe. Medžiaginėje plotmėje abi, o gal ir visos, kartos yra panašios savo rūpesčiu dėl savo ir šeimų aprūpinimo, malonumų siekimu, nuolat didėjančiu savanaudiškumu ir mažėjančiu noru domėtis ir remti visuomeniškus reikalus, organizacijas. Pastebimas ir kone visuotinis "atpratimas" skaityti ne tik lietuvių, bet ir gyvenamo krašto leidinius, "nuintelektualėjimus''.

S. Yla: Pabrendęs jaunimas, o dažnai ir bręstantis principe priima normas, kurių vyresnieji laikosi, tačiau praktiškai, nenorėdami išsiskirti iš vietinio jaunų žmonių elgsenos stiliaus, daro kitaip ir kartais ne visai nuoširdžiai gina "savo" poziciją. Jaunimo eksperimentavimas ir tikrasis vidinis jo nusistatymas dažnai nesueina į vieną tašką.

G. Kijauskas: Kartų sutarimas vienur girtinas ir pozityvus, kitur mažiau pageidautinas. Vertas dėmesio sutarimas Lietuvos laisvinimo reikalu. Abi kartos aukštai vertina mokslą. Bet daug mieliau būtų matyti nepritarimą
----------
Tęsinys iš gegužės numerio.
---------
dėl per didelio susirūpinimo materialine gerove ar perdėto svaiginančių gėrimų naudojimo. Svarstant kartų skirtumus ir artumą, pasirodo ir keistas paradoksas. Jaunosios kartos atstovai, apkaltinę vyresniuosius, kad šie sau prieštarauja (skelbia teisingumą, bet nežiūri vargšų; kalba apie meilę, o reiškia neapykantą kitos rasės ar tikėjimo žmogui), patys atsiduria panašioj padėtyj: ir jų gyvenime mažai pasikeitė veiksmai, nors mintys jau gerokai pakito. Nesutarimas tarp faktų ir principų, net disharmonija pačiuose principuose, juose gimdo visuotinį atšalimą dorovei.

A. Liulevičienė: Kartų darna, savaime aišku, yra labai normali ten, kur įvairių amžių žmonės dalijasi, ta pačia pasaulėžiūra, tais pačiais rūpesčiais ir siekimais. Antras atvejis, kada kartų skirtumai neišvirsta konfliktais, yra tas, kur žmones labiau jungia tarpusavio ryšys negu skiria priešingos galvosenos, pvz., šeimoje (tėvų ir vaikų meilė dažnai yra visiškai nesą-lygojama skirtingų ideologijų). Tą patį galima būtų pastebėti apie organizacijas, kol organizacinio ryšio nenustelbia grėsmės įžiūrėjimas kiekviename skirtingos nuomonės išreiškime.

L. Milukienė
: Lietuvos laisvinimo prasmė yra visoms kartoms ta pati (tik jos laisvinimo būdai gerokai skiriasi). Bet bendras ir materializmas. Nors dažnai girdime jaunimą aiškinant, kad jis prieš materializmą, man atrodo, kad net ir hipio aprangoje jis savotiškai materialistas.

A. Namikienė: Kartų darna labai priklauso nuo šeimos gyvenimo. Vidurinės kartos rankose, ar ji susikalbės su jaunesniąja karta, nes jaunuoliai mato, kaip jų tėvai su savaisiais sutaria ar ne.

A. Norvilas: Nepaslaptis, kad gėrimas lygiai paplitęs abejose kartose. Tiek vyresniuosius, tiek jaunesniuosius nesaikingas gėrimas veda prie atitrūkimo nuo visuomenės: pirmieji nustoja kūrybingai reikštis, o antrieji dažnai visai pradingsta. Taip pat abejose kartose, kur materialinis rūpestis didesnis, ten lietuviškas susipratimas paprastai būna mažesnis.

A. Saulaitis: Doros klausimu kai kurie mano, kad mūsų jaunimas yra doresnis už
-------------
Ketvirtame klausime buvo prašoma pateikti bent penketą aštriausių skirtumų, o penktame klausime — penketą atvejų, kur kartų skirtumai mažiausiai jaučiami. Pateikiamoje lentelėje nurodomas tų skirtumų ar panašumų dažnumas pagal tam tikras kategorijas.

Kaip iš lentelės matyti, sutariama, kad didžiausi arba dažniausi skirtumai yra tautybės supratime, politikoje ir pasaulėžiūroje. Pastebėta darna, arba švelniausi skirtumai, pažiūrose į pažangą, įskaitant mokslą, materializmą ir gėrime. Simpoziumo dalyviai užregistravo 83 skirtumų ir 45 panašumų atvejus.
----------------

gyvenamojo krašto jaunimą. Nemanau, kad kuri nors statistika galėtų tai įrodyti. Kai dirbi ir su lietuvių ir su Amerikos jaunimu, pajunti, kad vaikai ir jaunuoliai dažnai sąžiningi, atviri, tiesiog geri. Gėrimo srityje, tur būt, visos kartos panašiai pasireiškia, nors nevienodai žodžiais teigia. Visi gal trokšta, kad būtų kitaip. Kanapių (ar kitų žolių) rūkymas ir vaistų naudojimas lietuvių jaunimo tarpe tik gal dėl gėdos nėra tiek viešai ar atvirai aptariamas ar sprendžiamas. Materialinės vertybės persunkia ir vyresniuosius, ir jaunesniuosius, kaip apskritai priemiestinėje kultūroje. Kai kurie vyresnieji kaltina gyvenamojo krašto nelietuvius lakstymu paskui dolerį, bet jei pavadinsi dolerį litu, atrody-tume ir mes gan gerai tautiškai pasireiškia!

J. Šoliūnas : Man atrodo, kad kažkodėl (susitaikymas su likimu?) visa lietuviškoji išeivija nepaprastai toleruoja mišrių šeimų klausimą. Gal būt todėl, jog nuo tokio bieso nė viena šeima nėra saugi: "Nespiauk į vandenį, kad pačiam nereikėtų išgerti". Puikia kartų darna laikytina ir lietuviškųjų tradicijų sunaikinimas. Vyresnioji karta tradicijas sunaikino (kur lietuviškos šeimos, susidedančios ne tik iš žmonos, vyro, vaikų, bet ir tėvų bei senelių?), o jaunesnioji — jų neišmoko.

6. Ar iškyla sunkumų vaikams ir jaunimui, kai tėvai ir vaikai dalyvauja toje pačioje organizacijoje?

S. Barzdukas: Mano ir mano šeimos atveju jokių sunkumų nėra. Priešingai, tai idėjų ir darbų pratęsimas iš vienos kartos į kitą. Neretu atveju vaikai papildo tai, ko trūko tėvams, nes jie žengia tolimesnį žingsnį į priekį. Lygiai vaikams praverčia motinos tėvo parama.

J. Gaila: Normaliai, kur vaikai ir tėvai dalyvauja tose pačiose organizacijose, kartų skirtumai mažiausiai kyla, nes dažniausiai vaikai ateina tėvų paveikti ir lieka jų įtakoje.

I. Gražytė: Jei tėvai ir vaikai randa sunkumų dirbti toje pačioje organizacijoje, reikėtų įtarti, kad nei vieni, nei kiti nedirba iš tikrųjų organizacijai, bet savo "aš" puoselėjimui. Reikia tikėtis, kad jų nėra daug.

L. Grinius: Klausimas, ar sveika vaikams dalyvauti tose pat organizacijose su tėvais, atsakytinas teigiamai, jeigu dalyvavimas yra galimas atskirose grupėse. Vaikams sveikiau dalyvauti ten, kur jų tėvai nedominuoja, negu būti nuolatinėje tėvų akivaizdoje.

S. Yla: Nėra ypatingų sunkumų tėvams ir vaikams dalyvauti toj pačioj organizacijoj. Tėvai ir vaikai veikia skirtinguose organizacijų padaliniuose ir turi skirtingų veiklos uždavinių ir interesų. Tam tikras artumas ir atstumas kaip tik teigiamai veikia kartų sąveiką.

G. Kijauskas: Nematau, kokie sunkumai galėtų kilti, kada tėvai ir vaikai dalyvauja toje pačioje organizacijoje. Gal yra pavojus likti labiau vienašališkais, kitų nesuprasti, nusistatyti prieš kitus asmenis ar kitas organizacijas. Bet tai nebūtinai plauks iš to fakto, kad tėvai su vaikais dalyvauja toje pačioje organizacijoje. Neturint ryšio su kitais, kurie reiškiasi kitose organizacijose, kyla pavojus susiaurė-ti, užsidaryti nuo kitaip galvojančių žmonių.

V. Kolyčius: Man atrodo, kad vaikams ir tėvams tose pačiose organizacijose dalyvauti jokių sunkumų daug neiškyla. Tai viena iš geriausių priemonių kartų darnai pasiekti.

L. Milukienė: Priklauso daugiausia nuo tėvų tikslo toje organizacijoje. Jeigu tėvas ateina į jaunimo auklėjimo organizaciją — skautus su tikslu padėti jaunimui tobulėti ir pats nenustoja tobulėjęs, — tokia veikla yra girtina ir labai reikalinga. Bet jeigu ateina į tokias organizacijas karjeros sau daryti, tai sumindo ne tik savo vaikus, bet ir draugus. Nuvertina organizacijos tikslus jaunimo akyse.

A. Namikienė: Mūsų visa šeima esame skautai. Vienintelis sunkumas yra tada, kai sueigos pasitaiko tuo pačiu metu skirtingose vietose.

A. Norvilas: Kiek teko pastebėti, sunkumų kartais atsiranda. Bet šie paprastai ribojasi tais atvejais, kur vaikų ir tėvų veikla susikerta. Pvz. sūnus pirmininkas ar skiltininkas, o tėvas globėjas. Tokioje situacijoje vaikas negali būti tiek laisvas, kiek draugai, jam nepatogu drąsiau išbandyti savas jėgas. Reikia tačiau pabrėžti, kad taisyklės čia nėra. Yra šeimų, kur vaikai ir tėvai gali be jokio sunkumo kartu veikti.

A. Puteris : Kai kuriem individams tėvų veikimas organizacijoje yra priežastis kartų skirtumui pavirsti konfliktu: asmeninis konfliktas su tėvais pasidaro konfliktas su organizacija.

A. Saulaitis: Lietuvių bendrinės (PLB) ir jaunimo (ateitininkų, skautų . . .) organizacijos pasigėrėtinai tampa šeimų sąjūdžiai, Į-traukią ne tik vyresniuosius ir jaunesniuosius, bet ir sulieja vidinį šeimos gyvenimą su organizacijos gyvenimu, tuo būdu pakeisdami net pačios organizacijos pobūdį. Dauguma tėvų, kurie sėkmingai vadovauja tokiuose sąjūdžiuose, turi šeimyninį interesą organizaciją remdami, o savo būdu yra asmens, kurie nuoširdžiai savo vaikų klausosi, išklauso jų nuomones: pagrindinė sąlyga įvairių kartų santaikai yra kaip tik ši. Be tol šeimų dalyvavimas mažina organizacinį biurokratiškumą, institucinę struktūrą, kuri jaunam žmogui nerūpi.

J. Šoliūnas: Kaip šis kartų bendravimo organizacijoje klausimas yra aštrus, tegaliu pailiustruoti kad ir tokiu pavyzdžiu. Vienoje vietovėje buvo bandyta baigusius studijas jaunuolius įtraukti į ateitininkų sendraugių eiles. Visos priemonės ir būdai nepadėjo. Jaunesnieji atsisakė lankytis į susirinkimus, kuriuose jų tėvai dalyvaudavo. Buvo įsteigti vadinamieji "jaunieji sendraugiai" — susirinko visi. Kai valdžia iš viršaus panaikino tokius skyrius, jaunes-nesnieji sendraugiai prie vyresniųjų nepritapo ir išsisklaidė po keturis vėjus. (Iš tiesų ne "iš viršaus" buvo užgniaužtas "jaunųjų sendraugių" sąjūdis, o jis pats nesusikonsolidavo. Red.).


7. Kartais kalbama apie kartų skirtumų teigiamas ir neigiamas savybes. Koks jūsų nusistatymas tuo klausimu?

J. Gaila: Kartų skirtumai gali būti kaip gaivinančio vėjo pūstelėjimas, nunešantis metų dulkes nuo politinio ar kultūrinio baldo. Kartų konfliktas gali pasitarnauti kaip peilis išplaunantis užsisenėjusį vėžį. Deja, lietuviškosios išeivijos atveju tie konfliktai iki šiol nepasitąrnavo bendram tikslui. Greičiausiai dėl to, kad jie buvo ir yra dirbtinai sukelti (išskyrus skirtumus tarp prieškarinės ir pokarinės išeivijos, kurie buvo tikri), bet ne išplaukiantys iš natūralių kartų skirtumų. Erzacu atsidavė "kelionės Alamabon"; pamėgdžiodami amerikiečius, dirbtinai dalijame visuomenę į "establišmentą" ir į naujų kelių ieškančią, bet neva persekiojamą mažumą. Tartum stokodami dirvos pozityviam darbui, net sukūrėme žurnalus, kurių tikslas ne ateities gaires nurodinėti, bet kritikuoti visa, kas tik buvo ar yra daroma.

I. Gražytė : Kartų skirtumas yra būtinas visuomenėje. Manau, kad mūsų išeivių gyvenime kartų įtampa yra viena iš pagrindinių savybių, išlaikančių mus nuo sustingimo ir horizonto susiaurėjimo.

L. Grinius: Kai skirtumai vystomi bendradarbiavimo ir prasmingo dialogo dvasia, jie yra naudingi, nes plečia akiratį ir skatina savo minčių ir pastangų kritiką, netgi konkurenciją. Atviras konfliktas dažnai yra destruktyvus. Bet yra atvejų, kuomet konfliktai yra neišvengiami ir net naudingi. Pvz., visuomeniniuose junginiuose konfliktai gali būti vienintelė išeitis organizacijos linijai ar vadovybei pakeisti (ypač kai vyresnieji, įsisenėję savo pozicijose, tolydžio tolsta nuo "vadovaujamos" masės ir gyvenimo realybės).

S. Yla: Kartu skirtybės, apskritai imant teigiamas dalykas. Jei jų nebūtų, kas dinamin-tų ir akstintų gyvenimą? Skirtybių apykaitoje ir net rungtyje vyksta vertybių derinimas, charakterių brandinimas ir šlifavimas. Argi tik tėvai auklėja vaikus ir vyresnieji jaunesniuosius? Ar jaunimas nepatempia tėvų ir auklėtojų? Yra neigiamų dalykų šioj problemoj, bet jie kyla dėl nesuvokimo, kokia skirtybių prasmė. Yra neigiamas požiūris kartų skirtumus niveliuoti, jaunimą per greitai brandinti — daryti "seniais", jam viską leisti. Neigiamas dalykas dėl skirtybių perdėtai jaudintis, jas dramatizuoti. Pagaliau neigiama taktika ir pedagogika vieną kartą žeminti, plakti, o kitą favorizuoti, visur užsistoti, pateisinti, tuo būdu kartas skaldyti.

G. Kijauskas: Teigiamos kartų skirtumų savybės skatina pažangą; padeda individui asmeniškai bręsti, surasti savąjį "aš", savo tapatybę; parodo, kad žmogus eina su gyvenimu. Kiekviena karta sukuria ką nors naujo, kas ją skiria nuo praėjusios kartos. Neigiamos kartų skirtumų savybės trukdo reikalingą dialogą tarp kartų; drumsčia šeimos bei bendruomenių ir net ištisų tautų sugyvenimą, bendrą darbą daro neįmanomą; iššaukia nuolatinę kovą tarp kartų, kur turėtų būti sugyvenimas, sutarimas, vienų kitiems pagalba.

K. Varnelis  Plexus (68"x68", akrilis, 1968)


V. Kolyčius: Daugiausia visi skirtumai yra neigiami, tačiau būtų tragedija, jeigu jų visiškai nebūtų. Gyvenimas sustotų vietoje, nes vyresnioji karta, ypatingai išeiviai, dažnai nepastebi, kad jų laikrodis jau seniai sustojęs.

L. Milukienė: Visuomet žiūriu į naują kartą su vilties nuotaika ir tikiuosi, kad jie bus žymiai gudresni, negu mes. Kad jie mokės protingiau ir nesavanaudiškai žiūrėti į lietuviškos veiklos eigą ir geriau pasiruoš ateičiai, nei mes juos kad paruošėm.

A. Namikienė : Kartos viena nuo kitos turi skirtis: pagal amžių yra kiti darbai, kita atsakomybė. Neigiama kartų savybė yra amžini kaltinimai, kitai kartai.

A. Puteris : Kartų skirtumas yra labai natūralus dalykas. Per šį įtempimą jaunuolis bręsta kaip individas, kuris daro savo sprendimus. Tėvų nuolatinis prižiūrėjimas susilaukia negatyvių reakcijų ne tik psichologiniu, bet ir .tautiniu atžvilgiu; vaikas, paneigdamas tėvus, tuo pačiu paneigia jų praeitį ir dingsta iš lietuvių bendruomenės. Daug kur, ką vyresnioji karta sako, turi tiesos. Pagrindinė formulė sumažinti kartų skirtumui yra dialogas. Be šio pasidalijimo ir išsikalbėjimo ryšiai tarp kartų trūksta ir lieka tik neapykanta vienas kitam. Idealistinis jaunuolis turi susiderinti su patyrusiu vyresniuoju.

A. Saulaitis: Kartų skirtumų neigiamoji savybė yra ta, kad nesuprasti skirtumai pasireiškia nesantaika. Teigiamai — skirtumai yra tautinio likimo sąlyga: dalindamasi pažiūromis ir jausmais, nelaikydama kurios nors pažiūros (nei savo, nei kito) ar laikysenos absoliutine, bendruomenė bręsta, svarbiausia, turi sąlygas kurti ateičiai, priklausančiai tiems, kurie yra veiksmingai viltingi.

J. Šoliūnas: Esu smarkiai nusistatęs prieš uniforminę vienybę. Ji taip pat yra tiek pat žalinga, kiek ir tuščiaviduris, menkavertiškas, o dažnai net ir dirbtinis nesutarimas tarp kartų.

8. Kada kartų skirtumai vengtini ir kokiais atvejais jie skatintini?
S. Barzdūkas: Skatintini tie skirtumai, kurie reikalingi gyvenimo pažangai. Geležinės žagrės savo laiku pakeitė medines, rašomosios mašinėlės atsirado žąsies plunksnos vietoj, tad ir visuomeninis bei kultūrinis mūsų gyvenimas turi būti atviras laiko sąlygoms bei reikalavimams. Jaunimas visados laikos arčiau prie šių reikalavimų. Jis suka gyvenimo laikrodį į priekį. Tad reikia visa daryti, kad jaunimas liktus savo tautoje. Atitolimas gresia tautinės kultūros pagrindų sugriuvimu ir tautiniu išnykimu. Ateitį reikia statyti ant praeities ir dabarties atramų.

J. Gaila: Jeigu natūralūs kartų skirtumai neišvengiami ir net skatintini, tai dirbtinai sudaryti skirtumai yra žalingi, nes jie sukeliami tik atskirų mažų grupių ar net individų, ieškančių pasigarsinimo ar įvertinimo visuomenėje.

I. Gražytė: Skirtumų pašalinti negalima, jie egzistuoja ir egzistuos, bet jie turi būti abiejų šalių analizuojami. Kitu atveju konfliktai sukelia perdidelę baimę, kuri veda į vienos šalies izoliaciją nuo kitos. Izoliacija, deja, yra geriausia dirva augti ir klestėti visoms egoma-nijos rūšims.

L. Grinius: Kartu skirtumų paprastai nesugebame išvengti ir retai pajėgiame juos kontroliuoti. Todėl klausimas yra akademiškas ir atsakyti galima tik hipotetiškai: a. Skirtumai gali būti nukreipti konstruktyvia linkme, pvz., skatinant jaunuosius darbu įrodyti sugebėjimus ir teisę būti išklausytiems bei pripažintiems pajėgiais, b. Skirtumai vengtini, kai yra ryškus pavojus konfliktui ir neabejojamai išeivių diferenciacijai, skilimui, Priemonės tokiems konfliktams išvengti glūdi tik nuoširdžiose vyresniųjų pastangose ne tik išklausyti priešiškas nuomones, bet rasti jungiančius pagrindus.

S. Yla: Skirtumų nereikia vengti, nei juos skatinti, o balansuoti, moderuoti, panaudoti bendram labui. Daugelis skirtybių yra teigiamos, jos derintinos, nes praturtina ir tobulina. Sakysim, tokios dvi skirtybės, kaip konservatyvumas ir pažangumas, kurių viena priskiriama daugiau vyresniesiems, o antra jaunesniesiems, yra būtinai derintinos. Tačiau vengtinas konserva-tizmas ir progresizmas kaip kraštutinumai. Yra skirtybių, kurios iš esmės nederinamos, nes prieštaringos, kaip gėris ir blogis, meilė ir neapykanta. Daug kam sunku susivokti, kas absoliučiai nesiderina, o kas sunkiai derinama, tačiau derin-tina, o ne vengtina. Jaunų žmonių, o kartais ir vyresniųjų orientaciją šia prasme painioja kraštutinės pažiūros, nevykę šūkiai, iškreiptas, sujauktas ar pertemptas vertybių pristatymas.

G. Kijauskas : Vengtini kartų skirtumai tada, kai jie ardo šeimos bei bendruomenės sugyvenimą, trukdo tarp kartų normalų dialogą, stato sienas tarp kartų, užsklendžia duris kartoms ramiai svarstyti bei spręsti gyvybines problemas. Skatintini skirtumai, kai jie atveria žmogaus akis pasaulio pažangai, naujoms vertybėms, naujoms gyvenimo formoms. Prasminga pabrėžti kartų skirtumus, kada jie skatina žmogaus atsakomybę, padeda žmogui save formuoti, pabudina jį iš miego. Kada skirtumus skatinti ir kada jų vengti, atspės tik mąstanti karta. Mąstymo būtinumas lygiai galioja jaunesniajai ir vyresniajai kartai.

V. Kolyčius
: Kartų skirtumai vengtini, kada praraja tarp jaunimo ir senimo didėja. Tačiau yra atvejų, kai kartų skirtumai prisideda prie asmeninio brendimo, priverčia abi šalis susimąstyti ir savo įsitikinimus bei vertybes peržiūrėti.

L. Milukienė : Turime gerbti ir įvertinti ir senuosius, ir jaunuosius mūsų pasaulyje veikiančius bei pasireiškiančius žmones.

A. Puteris: Reikia vengti skirtumų, kai jie yra tik asmeniški. Patarčiau skatinti kartų skirtumus lietuvybės naudai. Reikia leisti jaunimui lietuviškai pasireikšti savais metodais, nebijoti pasikeitimų, kur jie yra pozityvūs. Metodo pagerinimas ir jo pritaikymas dabarčiai gali pritraukti daug jaunimo.

A. Saulaitis : Nežinau, ar įmanoma skirtybių vengti. Galima nepasiduoti ir neleisti skirtingų pažiūrų asmenims (ir sau) užsikirsti ar pasislėpti už nuomonių sienos. Skatintini tada, kada žmonės šeimoje ar draugijoje ramūs ir vieningi. Svarbu, manau, nuo pat mažens leisti bręstančiam žmogui pasireikšti sava nuomone. Artimiausiųjų bičiulių nuomonės dažnai net ir svarbiausiais klausimais skiriasi, bet stiprina jų dalijimąsi tuo, kas kiekvienam vertingiausia.

J. Šoliūnas : Skatintinas yra kiekvienas skirtumas, kuris tvirtina mūsų jaunosios kartos humanizmą. Čia greit prisimena prakeiktas mūsų vyresniosios kartos antisemitiškumas. Džiugu, kad jaunesnioji karta yra daug tolerantiškesnė ne tik kitos spalvos, bet ir skirtingos pažiūros bei religijos Dievo kūriniui.

9. Jūsų siūlomos priemonės esamai padėčiai pakeisti?

J. Gaila : Natūralūs kartų konfliktai gali būti sumažinti, vyresniajai kartai rodant daugiau pakantos ir supratimo jaunesniosios atžvilgiu. Dįrbtiniems kartų konfliktams išvengti recepto nėra.

I. Gražytė: Labai banalu siūlyti dialogą — žodis be galo nuvalkiotas. Susirinkimuose, suvažiavimuose ir stovyklose visą laiką ieškoma dialogo. Tik jis vis kažkaip išvirsta į vienų kitiems prakalbas. Šiuo atžvilgiu abi kartos vienodai entuziastingos. Reikėtų pabandyti išmokti klausytis ir laikas nuo laiko savimi suabejoti.

L. Grinius: Priemonės esamai padėčiai modifikuoti glūdi lituanistinio auklėjimo metodų moderninime ir jaunų auklėtojų suradime, jų išlavinime. Daug konfliktų kyla dėl mūsų bendruomenės (LB) ir politinių institucijų (AL-To, VLIKo). Nežiūrint antro dešimtmečio gyvavimo, LB iki šiolei netapo visuotina. Svarbiausias jos rūpestis turi būti tautinės kultūros reikalai, todėl vengtina bet kokių kitų užsiangažavimų, ypač pretenzijų gyvenamo krašto ir lietuvių išeivių politiniais ir religiniais klausimais. Būtinas dėmesys lituanistinėms mokykloms ir jaunimo organizacijoms — lėšos, sąlygų sudarymas pritraukti jaunimui ir auklėti naujiems vadovams. Pagalvotina apie lietuvišką "Communi-ty Chest" ar "Red Feather" fondą. Artimoje ateir tyje galima laukti naujo konflikto tarp lietuviškai mokančių ir nemokančių. Yra pribrendęs laikas pripažinti, kad mūsų tautiški nuostoliai svetur yra milžiniški, nes pasiekiame tik dalį lietuviškai mokančių. Gal padėtų šį klausimą spręsti informaciniai biuleteniai kitomis kalbomis. Lygiagrečiai reiktų stengtis pačius lietuviškai nemokančius lietuvius pritraukti prie šio tautiško darbo. Kyla klausimų dėl politinių institucijų atstovaujamų tezių ir taktikos. Pakaitos VLIKo, ALTo struktūroje, taktikoje ir metodikoje atrodo tiek pat būtinos, kiek yra svarbu šioms institucijoms likti glaudžiame ryšyje su išeiviais.

S. Yla: Esama padėtis, bent pas lietuvius, neatrodo tokia, kad ją reikėtų keisti. Tačiau visada galima ir reikia ją gerinti. Vyresniųjų jautrumo ir jaudinimosi nepakeisi, kai jie bauginasi dėl galimų neigiamų įtakų savo jaunimui. Tačiau galima jį kreipti nuo vienų dalykų, į kuriuos per daug koncentruojamasi, į kitus, kur per mažai kreipiama dėmesio. Jaunoji karta bręsta labai sofistikuotoj ir komplikuotoj civilizacijoj. Jaunimas nori bandyti, gal ir pamėgdžioti amerikinį "stilių", ieško "atolydžio" šeimose ir organizacijose. Jei tėvai išsigąsta ir kapituliuoja arba per jautriai reaguoja, abiem atvejais nepatenkina jaunimo, neatspėja jo tikrųjų ir giliųjų interesų. Jaunimui reikia šiuo metu įgudusių ir apdairių vadovų, o tėvams — gerų patarimų ir ugdomosios talkos. Kartų santykius turi spręsti apdairi ir blaivi, išmintim ir kantrybe paženklinta kryptis.

G. Kijauskas : Nežiūrint mūsų didelės pažangos komunikacijos srityje, dabartinės kartos gyvena gana uždaruose pasauliuose. Vyresniesiems reikia susidomėti jaunimu, nes jauno žmogaus pasaulis tėvams dažnai nepažįstamas (jo muzika, šokiai, apranga, kalba, galvosena, idealai). Jaunimo kaltinimas dažnai turi pagrindo: vyresnieji užmiršta, kad jie buvo jauni. Jaunesniajai kartai galioja tas pats patarimas: susidomėti vyresniųjų pasauliu ne tik paviršutiniškai, o nuoširdžiai jam atsiverti. Neteisinga ir vaikiška užklijuoti ant viso vyresniųjų pasaulio (ypatingai dar nieko pačiam nesukūrus) sim-plistinę frazę, kad visa tai yra tik "atgyvenęs senųjų palikimas" (the establishment). Abiem kartom svarbu įsidėmėti, kad ne viskas, kas nauja, yra bloga, o kas sena, tai jau atgyvenę.

A. Liulevičienė: Jeigu tikrai išgyvename kartų konfliktus, tesiūlyčiau, kad paban-dytumėm ne taip rimtai į viską žiūrėti ir ne-skaldytumėm iš adatų vežimų. Yra tiek dalykų pasaulyje, dėl kurių reikėtų jaudintis lygiai seniems ir jauniems, kad gal neverta leisti laiką besi jaudinant dėl savęs.
L. M ilukienė : Pasaulį labai sunku pakeisti, jo tik aplinką galima gerokai sušvelninti, jeigu mes išmoksime kitą žmogų be antagonizmo išklausyti.

A. Namikienė: Jaunimui turime pripažinti teisę būti jaunais. Reikia juos išklausyti ir suprasti, kad jų mados yra praeinantis dalykas. Taip pat neturėtume jaunimui vis rodyti ir prikišti mažesnių jaunimo grupelių išsišokimus ar iškrypimus. Tokių visada buvo ir bus.

A. Puteris
: Siūlyčiau kuriam nors jaunam pedagogui labai nuodugniai išstudijuoti lituanistinės mokyklos sistemą ir pateikti konkrečių pasiūlymų, kaip visą ją pagerinti. Reikia dirbti mažais būreliais, ypač srityse, kuriomis mokiniai įdomaujasi.
Tik akademikai gali dabartinį kartų skirtumą sumažinti. Jaunimas juos geriau priima ir jais tiki. Patiems studentams reikia pagalbos atstatyti LSS, ir tik akademikai yra pajėgūs šiam darbui. Apgailestaučiau, jei vėl veikla suksis apie "vyno ir sūrio" baliukus. Būtų gera pamatyti ką nors dinamiško kultūrinėj srityje.

A. Saulaitis
: Lituanistinėse mokyklose ir aplamai tautinį auklėjimą atliekančioje šeimoje ar organizacijoje tirtinos įvairios nuomonės ir pažiūros apie tautiškumą, dorą etc, pagal vaikų - jaunimo amžių ir pajėgumą, jaunieji skatintini palaipsniui spręsti ir atsakingai nuomones remti asmeninėmis pastangomis, savuoju į-našu.

J. Šoliūnas: Tuščiažodžiais receptais esamos padėties nebepataisysime. Būtų labai gera, jei mūsų vyresnieji suprastų, jog gyvenimas negrįžta, o jaunesnieji — kad istorija niekuomet neprasideda su jo gimimu.

10. Kokia ateities perspektyva kartų santykių (ar konflikto) prasme?

S. Barzdukas: Atviru kartų konfliktu svetur netikiu. Nematyti galimybių. Jaunimas dar didesniu žingsniu tyliai tols nuo senstančios,
pa-vargstančios ir išmirštančios senosios kartos. Tad iškyla gyvas rūpestis: ar jaunimas ateis į šios kartos vietą? ar jis domėsis jos palikimu? ar papildys mūsų buv. profesorių, teisininkų, paštininkų, karių, šaulių draugijų, mūsų politinių grupių narių retėjančias eiles? Vargu, nes tai jam visiškai svetimas reikalas. Vadinas, išmintis skatina ieškoti to, kas gyvenime turi realią atramą. Tokia atrama svetur yra mūsų lietuvybė, siejanti mus su mūsų tauta. Tautinės gyvybės išlaikymas, pratęsimas ir ugdymas turi būti visų mūsų kartų didysis rūpestis ir siekimas. Štai dėl ko Bendruomenė yra natūrali kartų jungtis. Ji ir dabar jaunimui artimiausia, o ateity turės tapti tautinio jo darbo dirva. Rasti bendrą kalbą ir išmokti bendrai dirbti tautinį darbą — štai kokia turi būti ateities kartų santykių prasmė likiminiuose lietuvių išeivijos keliuose.

M. Drunga : Ateities perspektyva kartų santykių prasme atrodo kone džiuginanti. Kai kuriuose lietuviškojo establišmento organuose pradeda jaustis rimtas ir šviežias dėmesio atkreipimas į jaunosios kartos kai kurias problemas — turiu ypatingai galvoje JAV LB centro valdybos pastangas sudaryti jaunimui sąlygas laisvai išsišnekėti be vyresniųjų sekimo ir virš tradicinių ideologinių organizacijų rėmų. Iš kitos pusės, pats jaunimas gan spontaniškai pradeda kurti naujus veiklos būrelius kad ir paveldėtų organizacijų rėmuose. Situacija turi šiokių tokių galimybių gerėti tol, kol pamažėle vis retėjanti vyresniųjų generacija yra papildoma pradedančiu plikti ar žilti jaunimu ir kol tas jaunimas neužsiaugins savo atžvilgiu jaunesnės generacijos, kurią nuo jo skirs, kaip Dievą mylime galime būti tikri, dar ligi šiol neregėta kiaurymė.

J. Gaila: Ateity kartų skirtumai didės ta prasme, kad šiandieninis jaunimas vis daugiau tols nuo lietuviškojo gyvenimo ir taps jam abejingesnis. Konfliktai gi mažės, nes šios dienos "maištininkai" subręs ir gal parodys daugiau tolerancijos priaugančios kartos atžvilgiu.

I. Gražytė: Jei apskritai išliksime, išliks ir konfliktai.

L. Grinius: Optimistiškai padėtį vertindamas, manau, kad dabartiniai konfliktai nebus išeiviams kritiški, bet bus laiku susiprasta ieškoti naujų metodų. Tikiuos, kad žmonės, užimą šiandien vadovaujančias vietas, bus pakankamai jautrūs ne tik pasireiškiančius konfliktus niveliuoti, bet ateityje išmoks juos numatyti ir jų išvengti. Kiekvienas vadovas privalo būti ne sekėjas ir ne varovas, bet toliaregis visuomenininkas, psichologas ir politikas. Tokių žmonių išeivių vadovų tarpe daugiausia trūksta. Lietuviuose jų yra, bet esama padėtis ir bendruomeniškos nuotaikos juos dažnai atbaido arba nepasiūlo pakankamai stiprių motyvų dalyvavimui. Ateities perspektyvos todėl daugiausia pareis nuo dabartinių vadovų sugebėjimų jaunesnius darbui motyvuoti.

S. Yla: Ateities perspektyvas sąlygoja mūsų pedagoginis sugebėjimas, šeimų tvirtumas, visuomeninis organizuotumas. Kol kas galime džiaugtis, kad mūsų jaunoji karta yra veržli, gabi ir žymiai gudresnė už Amerikos jaunimo vidurkį. Mūsų jaunimas turi "virškinti" žymiai daugiau skirtybių bei konfliktų, ir tai jį daug labiau brandina. Bet ko mūsų jaunimui stinga ar greit gali pristigti, tai geros ugdomosios pagalbos, nes jos negauna Amerikos mokykloj. Čia savo atsvarą turi duoti tvirta šeima ir ugdomosios jaunimo organizacijos. Šalia to reikia gyvo, produktingo ir šakoto visuomeninio - kultūrinio mūsų tautinės grupės gyvenimo, kur abi kartos — vyresnioji ir jaunesnioji — galėtų rungtis, viena kitai talkinti ir jausti kartų sąveikos prasmę.

G. Kijauskas
: Konfliktai tarp kartų pasiliks ir toliau gyvenimo dalimi. Bręsdamas jaunas žmogus ir toliau kurs savo pasaulį, atmes ar paliks dalį vyresniųjų palikimo. Ar bus konfliktai tarp kartų ateityje tokios apimties, kokią šiandien matome? Yra pagrindo manyti, kad ir kartų nesutarimai pasireiškia bangomis. Prieš dabartinį išsiveržimą jaunoji karta buvo viskam apatiška. Dabartinis jaunimo atbudimas daugeliui kelia nerimą. Bet ar kartu jis neverčia kiekvieną galvojantį žmogų atsibusti gimstančiam pasauliui, iš naujo atrasti tas vertybes, kurios kiekvienam žmogui lygiai brangios? Jei dabartinis aštrus kartų konfliktas paskatins abiejų atstovus susimąstyti ir sąmoningai ieškoti visiems lygiai brangių vertybių, jis nebus be vaisių.

V. Kolyčius: Man atrodo, kad kartų skirtumai nesumažės artimoje ateityje.

A. Liulevičienė: Ateities perspektyva tik tada gali būti nemaloni, jeigu mes be atodairos pirksime kaip gryną pinigą visą tą retoriką, kurią negalvodami pila tiek jaunieji radikalai, tiek gudrūs politikai, bandydami tą viešosios fantazijos padarinį — "vidutinius amerikiečius" — panaudoti savo tikslams — laimėti rinkimus. Ir vieni, ir kiti sėja baimę tarp visuomenės grupių, kuri gali turėti nesmagių pasekmių. Reikia atsiminti, kad visuomenė, kurioje nėra konfliktų nei tarp kartų, nei tarp jos įvairių grupių, yra Sovietų Sąjungoj.

L. Milukienė : Iki šiol jaunimas labai daug garsiai kalbėjo, daug dėmesio į save atkreipė, viską kritikavo ir norėjo sugriauti. Po kiek laiko jis perims to "establišmento" vietas — žiūrėsime ir vertinsime jo veiklos kryptį bei sąmoningumą.

A. Norvilas: Konflikto tarp kartų ir ateityje neteks išgyventi. O išvengti santykių nutrūkimui reikia jaunuosius kiek galint įtraukti į aktyvią veiklą. Aplamai paėmus, vyresnioji karta įstengė išugdyti lietuviškai nusiteikusią jaunimo kartą. Dabar klausimas iškyla — ar ji sugebės perduoti jaunimui lietuvišką rūpestį? Tai ir bus kritiškasis bandymas.

A. Puteris : Jei bus gero noro, dialogo ir daug pasiaukojusio darbo, tai ateitis bus šviesi, nes jaunuolis mokosi iš pavyzdžių. Jei, jau nas žmogus pamatys mūsų bendruomenėje pasiaukojančių idealistų ir stiprios valios žmonių, tai jis negalės jų atmesti — jo paties siekimai ir vidinis jautrumas to neleis.

A. Saulaitis : Man ateitis atrodo šviesi. Jaunimo organizacijų narių skaičius bent pastovus, stovyklaujančiųjų skaičius jau keturias vasaras auga, atnaujinama lituanistinių mokyklų metodika. Visuomenėje nauji reiškiniai — teatro festivalis, mokslininkų suvažiavimas, mokytojų studijų savaitės, vis stipresnis įvaįrių kraštų lietuvių mezginys Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje. Veikla reiškia, kad sugebama derinti įvairaus amžiaus bei pažiūrų lietuvius į vieningesnį vienetą. Skirtumai padidės, kai pokarinių išeivių tarpe išryškės kalbos ir aplamai gyvenamojo krašto pažiūrų skirtumas. Trečioji, ketvirtoji karta gali būti panašesnė į dabartinius "senųjų" emigrantų vaikaičius arba į jaunąją kartą Pietų Amerikos pietiniuose kraštuose. Dabar dėdami pastangas ir sudarydami sąlygas jaunimui giliai tautiškai bręsti, o vyresniesiems vis atsinaujinti, galime tikėtis gražių ryšių ir ateityje. Reikia veikti ir dirbti, lyg visa, ko trokštame, išeivijai, o ypatingai mūsų tautai ir kraštui, išsipildys.

J. Šoliūnas
: Mano menka galva, rodytųsi, jog aukščiau minėtuose konfliktuose ar laikinuose nesutarimuose vis daugiau ir daugiau atsiras šviesos. Tiesa, toji šviesa nebūtinai bus naudinga tik kuriai vienai kartai. Greičiau viskas susilies vidurio kelian. Gi tas kelias neveda džiugion ateitin, nes grįžti Lietuvon vargu ar artimoje ateityje turėsime laimės.

Pabaigai
Bene visi sutinka, kad kartų skirtumai yra natūralus reiškinys. Sveiki skirtumai — tai stūmoklis pažangon. Pastebėta, kad neretai stokojama dialogo, nors nuo pamokslų sunkiau atsisakyti. Tradiciškai priimta skirti tris kartas bet kuriame laiko piūvyje, bet jau girdimi teigimai, kad "kartą" nuo "kartos" gali skirti vos penketas metų. Čia, aišku, jau kalbama ne apie amžiaus, bet apie technologines ar idėjines kartas.

Šiuo metu madinga kalbėti apie amžiaus kartų skirtumus, arba skirtumų vardan visai nesikalbėti. Šiuo simpoziumu dalinai ta mada pasekėme, bet tuo rankas nusiplauti būtų emociškai frustruojantis bei intelektuališkai neatsakingas žingsnis. Lauktina, kad šis simpoziumas rastų atgarsį šeimos pašnekesiuose, būtų plečiamas sueigose, susirinkimuose, stovyklose. Pravestini gyvi simpoziumai, suvedą kartas bendram pašnekesiui ir darbui. Linkėtina, kad atpalaiduota psichinė energija būtų nukreipta kūrybai ir artimui.
R. Kriaučiūnas