MARTYNO HEIDEGGERIO FILOSOFIJ A Spausdinti
Parašė VINCAS VYČINAS   
Martin Heidegger (g. 1886) savo filosofinio mąstymo savitumu, įrikiuojančiu jj į didžiuosius žmonijos protus, lieka mįslingas ir patiems filosofijos "specialistams". Juo labiau sunku jį perteikti bendrai auditorijai. Kiek aplamai įmanoma jį "supopuliarinti", dedamasis straipsnis tai atlieka. Dr. V. Vyčinas yra pagrindinai susipažinęs su M. Heideggerio filosofija ir apie ją paskelbęs atskirą veikalą, antrašte Earth and Gods (1961). Ir antrasis dr. V. Vyčino veikalas — Greatness and Philosophy (1966) — remiasi M. Heideggerio filosofiniu mąstymu. — Red.

Į ž a n g a

Pateikti Heideggerio filosofijos apybraižą nėra lengva. Taip yra dėl to, kad jo filosofija yra pradmeniška. Ji gvildena tai, kas kitų filosofų arba yra suponuojama kaip savaime su-prantamybė (ir tuo būdu nesudaro filosofinės problemos), arba yra visai ignoruojama. Apskritai imant, Heideggerio mintis priklauso tradicinės filosofijos nediskutuojamai sričiai, kuri yra ankstesnė, arba pirmesnė, už bet kurias tradicinės filosofijos problemas. Heideggerio mintis yra priešfilosofinė.

Dėl savo pradmeniškumo Heideggerio mintis turi religinių ir poetinių atspalvių. Šitie atspalviai jokiu būdu nereiškia tikrojo filosofiš-kumo stokos. Priešingai, jie reiškia Heideggerio minties pagrindiškumą ir tuo būdu jos gilų filosofiškumą.

Heideggeris yra vienišas tarp filosofų dėl šio savo minties pradmeninio pagrindiškumo. Tiek jo galvojimo būdas, tiek pačios jo problemos yra labai originalios ir, atrodo, vargu ką bendro turi su bet kuria kita filosofija. Heideggerio minties pradmeniškumas ir jos skirtingumas nuo kitų filosofijų padaro ją sunkiai prieinamą ir nelengvai suprantamą.

Heideggerio filosofijos terminologija yra paini ir neįprasta. Jos painumas ir neįprastumas kaip tik ir kyla iš jo problemų gilumo ir neįprastumo. Bandydamas aptarti ir išreikšti pagrindinę realybę, kuri guli už visų tradicinių problemų, Heideggeris yra priverstas griebtis žodžių ar terminų, kurie yra pradmeniškesni už tradicinės filosofijos žinomus ar vartotus terminus. Aptarti realybei, kuri nebuvo diskutuota, reikalingi ir žodžiai, kurie nebuvo vartoti.

Kad ir nediskutuota tradicinėj filosofijoj, pagrindinė realybė vis vien yra joje suponuota. Todėl ir jos terminai suponuoja Heideggerio filosofijoj vartojamus terminus. Iš tikrųjų, Heideggeris vartoja ir kai kuriuos tradicinės filosofijos terminus, tačiau jo filosofijoj jie turi neįprastinę prasmę, kuri yra suponuojama tradicinėj filosofijoj įprastinės tų terminų prasmės. Savo filosofijoje Heideggeris dažnai išlukštena iš įprastinio žodžio jame slypinčią archainę neįprastinę prasmę.

Pagrindinė realybė yra Būtis. Būtis nuolat save atskleidžia. Ji yra pati Atvirumą. Daiktai, arba esybės, nėra Būtis, bet yra būtybės. Būtybės gali būti atskleistos ir suvoktos, kuo jos yra, Būties dėka, Atvirumos dėka.

Žmogus skiriasi nuo visų būtybių tuo, kad jis dalyvauja Būties atsiskleidime, jos atsiskleidimo vyksme. Jis tarnauja tam vyksmui. Atskleisdama save, Būtis naudojasi daiktais ir žmogumi. Patekę į Būties atvirumą, daiktai spindi jos šviesoje. Šitame spindesyje ne tik jie patys yra atskleidžiami, bet per juos atsiskleidžia ir Būtis. Būtis atsiskleidžia, atskleisdama daiktus. Būties šviesa neina tiesiogiai į daiktus, į būtybes. Ji, kaip šviesos spindulys prizmėje, lūžta per žmogų ir spindi jo pasauliu. Daiktai visad yra istoriniai — jie yra žmogaus pasaulio daiktai. Bambergo katedra šiandien nebėra reali pilna to žodžio prasme, nes pasaulis, kuriame ta katedra prasmingai buvo, yra praėjęs. Šiandien ta katedra yra reali kaip istorinis palaikąs. Realumas šia prasme nebėra tikras realumas. Jame nebespindi viduramžių pasaulis (jis spindėjo anais laikais), bet mūsa-sis — mūsojo pasaulio domėjimasis praeitimi.

Heideggeris tad nėra pirmoj eilėj žmogaus ar daiktų, bet Būties filosofas. Būtis čia nėra abstrahuotas daiktų ar žmogaus faktiškumas, jų buvimas, arba egzistavimas, bet pati realybė, kaip daiktų ir žmogaus buvimo (egzistavimo) pagrindas. Būtis čia yra pasaulis, kuriame grin-džiasi ir gauna pradžią būtybės.

Heideggerio filosofiją galima suskirstyti į tris fazes. Pagrindinė problema visose trijose fazėse yra ta pati: Būtis — pasaulis.
Pirmoji fazė yra Dasein. Šis sunkiai išverčiamas vienas pagrindinių Heideggerio filosofijos terminų reiškia būties (Sein) vietą (da). Žodžiu Dasein Heideggeris išreiškia žmogaus esmę, kurią jis analizuoja kaip kelią į Būties problemą.

Antroji Heideggerio filosofijos fazė yra Būtis, arba pasaulis, kaip Atvirumą. Pirmoji fazė randa Būtį žmogaus esmėje, o antroji pasaulyje, kaip atvirumoje. Žmogus yra vieta (prizmė), kurioj Būtis (bespalvis spindulys) išlūžta į Atvirumą ir atsiskleidžia pasauliu (spalvomis).
Trečioji fazė meta žvilgsnį į pasaulio (arba atvirumos) struktūrą. Šią struktūrą Heideggeris randa pasaulio žaisme. Žaismas yra pats Būties vyksmas — Būties prasiveržimas iš uždarumos į atvirumą. Žaisme dalyvauja transcendentalinės (uždaiktinės ar užbūtybinės) Būčiai pajungtos jėgos, būtent: žmogus savo mirtingumu, dievai savo nemirtingumu, žemė savo uždarumu ir dangus savo atvirumu.

I. Dasein

Savo garsiajame veikale Sein und Zeit (Būtis ir laikas) Heideggeris nuodugniai nagrinėja žmogaus esmę. Žmogaus esmė yra Dasein, Būties atvirumą. Dasein fazėje Heideggeris supranta Būties atvirumą kaip buvimą (sein) atvirumoje (da), arba buvimą pasaulyje (In-der-Welt-sein). Buvimas pasaulyje reiškia egzistenciją. Tik žmogus egzistuoja, nes tik jis yra atviras savo būčiai. Negyvi daiktai ar gyvuliai neegzistuoja, nes jie nėra atviri savo būčiai.

Heideggerio minties tikslas yra pagrindinės realybės (Būties) atskleidimas filosofinėje šviesoje. Heideggeris renkasi žmogų kaip laidą Būties prasmei suvokti. Renkasi žmogų dėl to, kad žmogus yra vienintelė būtybė, kuri yra atvira savo būčiai, taigi, tuo pačiu ir aplamai Būčiai.

E g z i s t e n c i j a

Žmogus yra. Jis yra ir yra atviras buvimui, atviras Būčiai. Daiktai ir gyvuliai yra, bet jie nėra atviri buvimui, nėra atviri Būčiai. Nebūdamas savyje uždaras, žmogus tam tikra prasme yra už savęs. Stovėdamas už savęs, žmogus gali apžvelgti savo buvimą ir būti darnoj su savimi arba nusisukti nuo savęs. Toks buvimas yra egzistencija. Jeigu būtybė tik yra. bet nėra atvira savo buvimui, ji neegzistuoja, o tik paprastai yra. Egzistuoti reiškia turėti savo buvimą kaip problemą. Tai reiškia nebūti aklai paskendusiam savo buvime, bet būti iškilusiam virš jo ir jį vienaip ar kitaip įtakoti, vesti ar paklaidinti.

Egzistuoti reiškia santykiauti su savo buvimu, būnant autentiškai ar neautentiškai. Žmogus gali būti ar nebūti tuo, kuo yra. Žmogus yra atsakingas už savo buvimą. Jis gali būti, kuo yra, ir gali save išduoti, būdamas neatsakingai ir išsižadėdamas savęs. Akmuo kalno pašlaitėje ar lokys šiaurės giriose neegzistuoja, nes jie nėra atsakingi už savo buvimą. Jie negali nuklysti nuo jiems gamtos skirto kelio. Jie negali įtakoti savo buvimo, nes jie nežino, kad jie yra; nežino Būties.

Žmogaus atvirumas savo būčiai yra grindžiamas jo Būties nuovoka — jo atvirumu Būčiai. Žmogus ne tik žino, kad jis pats yra, bet taip pat žino, kad ir daiktai yra, kurie patys to nežino. Tiktai tas, kas žino esimą, žino Būtį, gali žinoti, kad jis pats yra ar egzistuoja ir kad daiktai yra ar randasi.

Tradicinė filosofija, aplamai imant, tekalba tiktai apie būtybių buvimą ir apie jų struktūrą. Tokia filosofija yra imanenti, arba ontologinė. Savo filosofiją veikale "Sein und Zeit" Heideggeris vadina fundamentaline ontologija. Ontologija analizuoja būtybes ir jose nustato įvairius struktūrinius elementus, vadinamus kategorijomis. Fundamentaline ontologija kalba ne apie imanenčią būtybių struktūrą, o apie egzistencialinę. Tik tos būtybės, kurios gali išžengti iš savęs, turi egzistencialinę struktūrą. Žmogus yra tokia būtybė.

Kas uždarų būtybių filosofijoj yra kategorijos, tas atvirų būtybių filosofijoj (fundamen-talinėj ontologijoj) yra egzistencialai. Pagrindinis egzistencialas yra atvirumas Būčiai. Visi kiti egzistencialai yra atvirumo Būčiai aspektai. Nors būtybės gali būti surastos ir suvoktos tik Būties šviesoj, Būtis nepriklauso būtybių struktūrai. Ji yra už būtybių. Būdama už būtybių, Būtis yra ir už žmogaus. Tačiau, kadangi žmogus savo esme yra už savęs, būdamas atviras Būčiai, jis yra susijęs su Būtimi. Todėl apie žmogaus esmę ir apie Būtį negalima kalbėti kaip apie du atskirus dalykus. Būties atvirumą ir atvirumas Būčiai tam tikra prasme yra tas pats. Būties atskleidimas ar Būties atvirumą nėra galima be būtybės, kuri yra atvira Būčiai. Dėl šitos priežasties egzistencializmas, arba fundamentalinė ontologija, yra ne tiek žmogaus, kiek Būties filosofija.

Į r a n k i a i

Būtybės negali būti atskleistos be Būties šviesos. Būtybių atskleidimas suponuoja Būties atskleidimą, arba Būties atvirumą (pasaulį). Kadangi Būties atvirumą nėra galima be eg-zistencialinės būtybės — žmogaus, todėl būtybės savo atsiskleidimu, arba savo tiesa, priklauso nuo žmogaus, nuo jo pasaulio.

Būtybės priklauso nuo žmogaus, nes jos atsiskleidžia ar yra atskleidžiamos žmogaus eg-zistencialinėj šviesoj. Ši šviesa nėra spekulaty-vinė. Ji nėra žmogaus intelekto šviesa, bet žmogaus esmės (Dasein) šviesa. Žmogus, kaip egzistencija, nėra vien tik galvojanti būtybė, bet Būčiai atvira būtybė. Šitoks atvirumas implikuoja intelektą, bet nėra vien tik jis. Atvirumas Būčiai apima visą žmogaus būtį, visą jo egzistenciją. Todėl daiktai, priklausydami nuo žmogaus egzistencijos, priklauso ne tik nuo jo sąmonės (kaip pas Kantą), bet ir nuo jo rankos. Daiktai yra įrankiai.

Kadangi daiktai, kaip įrankiai, suponuoja egzistenciją, jų tiesa ir struktūra yra egzistencinė — remiasi egzistencija. Egzistencialinė filosofija gvildena žmogaus esmę, o egzistencinė filosofija nagrinėja daiktų kaip įrankių struktūrą.

Žmogus savo gyvenamojo j aplinkoj nėra apsuptas objektų, kurių prasmė būtų apibrėžta iš vieno bendro taško, tarsi viską apmatančios akies, bet įrankių (Zeug). Įrankiai čia vartojama prasme nėra instrumentai, bet daiktai kaip pagrįsti egzistencija, kaip savo esme ir prasme priklausą nuo rankos. Ranka yra laidas, per kurį srovena prasmių srovė iš Būties atvirumos. Medžio šaka gali būti ir ginklas nuo šuns, ir botkotis, ir lazda pasiramsčiuoti, ir kuras ar priemonė vamzdeliui pasidaryti. Ranka (egzistencija) apsprendžia šakos prasmę ir tuo būdu nustato jos esmę.

Daiktai priklauso nuo rankos. Žmogus tvarko daiktus, juos gamina, vartoja, globoja, taupo, perdirba, apdirba, atmeta, palieka, tyrinėja, apsprendžia, jų ilgisi, juos išnaudoja ar juos ignoruoja. Visais šiais atvejais žmogus yra daiktų puoselėtojas. Puoselėjime slypi daiktų įrankiškumas ir jų prasmė.

Įrankiškumas (Zuhandenheit) yra įrankio (Zeug) buvimo būdas, žmogus žino daiktų prasmę, žinodamas pasaulį (Būties atvirumą) kaip prasmių židinį. Pradmeniškas daiktų žinojimas nęra teoretinis, bet puoselėjantis. Puoselėjimas nėra aklas: vartodama įrankį, ranka 'permato' jo prasmę ir tuo pačiu žino jo paskirtį ir vietą.

Puoselėjantis daiktų supratimas yra prieš-teoretinis. Teoretinis supratimas yra vėlyvas. Jis prasideda tik tada, kai puoselėjantis supratimas yra pažeistas, t. y., kai įrankis - daiktas neatitinka savo paskirties ar kai jis neatitinka rankos — nėra parankus.
Įrankio neparankumas meta jo įrankiškumą į šešėlį ir iškelia jį tik kaip esantį patį sau, išjungtą iš egzistencinio atvirumo visumos. Kai tuo tarpu įrankiškumas yra suvokiamas puoselėjančiai, tai pats sau esąs daiktas (įrankis su pažeistu įrankiškumu) jau yra tik apmatomas ir darosi objektyviai žinomas.

Įrankio neparankumas yra trejopas. Įrankis yra neparankus, kai jis netinka savo paskirčiai; kai jo nėra, kai reikia; kai jis nėra atbaigtas.
Įrankio netinkamumas pirmoje eilėje nėra daikto netinkamumas daiktui, kaip koto neatitikimas kirviui, bet daikto netinkamumas darbui — visumai, kurioje jis funkcionuoja. Daikto netinkamumas pažeidžia visumą — darbovietę — ir tuo pačiu patraukia dėmesį į darbovietę ir į save. Darbui netinkamas įrankis krinta į akį ir tampa objektyviu: jis tampa žinomas nebe puoselėjančia, bet 'apžvelgiama' prasme. Važiuodamas geru plentu, automobilistas nė negalvoja apie kelią, o tik apie savo kelionės tikslą. Tik kai jis patenka į duobėtą ir išgadintą kelio tarpsnį, jis suvokia jį kaip važiavimui netinkamą kelią. Jis pastebi tada kelią kaip išsiskiriantį iš kelionės visumos. Ir pati kelionės visuma (ne tik jos tikslas) ima ryškiai išsiskirti.

Darbe stokojamas įrankis irgi praranda savo įrankiškumą ir tampa objektyviu. Kai sodininkas skiepydamas obelaites pasigenda peilio, tai ima jį aiškiai suvokti kaip išsiskiriantį iš visumos ir patį save akcentuojantį. Jis tampa aiškiai objektyvus.

K. Varnelis Proekcija erdvėje (78"x78", akrilis, 1967)

Panašiai yra ir su neatbaigtu daiktu. Jis yra dėliojamas iš vietos į vietą, nes nuolat painiojasi po ranka. Jis yra po ranka (vorhanden), bet nėra parankus (zuhanden). Dėl savo neatbaigtumo jis negali būti panaudojamas darbui ir tampa savyje izoliuotas, nesuabsorbuotas vi-sumon.

Visuose trijuose išvardytuose savo įrankiš-kumo praradimo būduose įrankiai iškrinta iš egzistencinės visumos ir tampa objektyviai apžvelgiami. Šituo savo iškritimu iš visumos į-rankiai pažeidžia jos darną ir padaro ir ją į akį krintančią ir aiškiau suvokiamą. Egzistencinė visuma yra pasaulis.

Pasaulis nėra daiktas ir nėra daiktų suma. Pasaulis yra visuma, iš kurios daiktai semiasi savo prasmę. Žmogus yra būtybė, kuri skiriasi nuo visų kitų būtybių pasaulio nuovoka — prasmių šaltinio žinojimu. Dėka šitos nuovokos, arba žinojimo, žmogus yra kalbanti būtybė. Kalbėjimas yra daiktų prasmių ir daiktų prasmių sankryžų atskleidimas.

Erdvė

Daiktai ir įrankiai visad yra susiję. Jie yra kits kito artumoje. Įrankio artuma yra artuma rankai. Artuma rankai yra artuma buvi-mui-pasaulyje (Dasein) arba artuma pasauliui. Pasaulio artuma yra erdvė.

Daiktai ar įrankiai nėra išdėstyti kits kito artumoje pagal matematiškai matuojamą atstumą, bet pagal jų prasmių susijimą. Daiktai visad turi vietą; daiktas yra kur nors ant lentynos, pasuolyje, pašiūrėje, tvarte, ant užlų, palaukėje, patvoryje ir t.t. Vieta nėra kas nors savyje, nėra geometriškos erdvės taškas. Vieta priklauso egzistencinei erdvei. Vieta yra tai, kur daiktas kaip įrankis priklauso. Įrankiai visad yra 'vietingi'. Jie yra 'vietingi' net ir tada, kai jie kur nors netvarkingai numesti ir yra ne savo vietoje. Jie gali būti ne savo vietoje dėl to, kad jie esmiškai yra 'vietingi'. Daiktų nebuvimas savo vietoje atskleidžia vietą. Kai daiktai nėra savo vietoje, ir vieta yra tuščia, ji krinta į akį kaip vieta. Su vietos nuovoka eina erdvės ir pasaulio nuovoka.

Vietos — čia ar ten, aukštai ar žemai, toli ar arti, šiapus ar anapus — ne tik yra atžymėtos artumu, bet ir kryptimi. Visos vietos yra susijusios atstumo ir krypčių atžvilgiu. Jų su-sijimo pagrindas yra Dasein, egzistencinis pasaulis. Dasein organizuoja daiktus savo pasaulyje. Šito organizavimo pasekmė: daiktai iškyla ir atskleidžia savo prasmę. Heideggeris interpretuoja vokišką žodį 'Entfernung', kuris reikia atstumą, kaip Ent-fernung, kaip reiškiantį daikto tolumo ar atstumo pašalinimą ir tuo pačiu jam artumo suteikimą. Toks daikto priartinimas yra jo atskleidimas egzistenciniame pasaulyje.

Sambūvis

Dasein (žmogus savo esmėje) neturi tiesioginės nuovokos apie save ir savo struktūrą. Jis suvokia save ir savo struktūrą per daiktus savo egzistencinėj aplinkoj. Daiktai, priklausydami nuo žmogaus pasaulio, patys padeda šį pasaulį suvokti. Žmogus, įvairiopai vartodamas į-vairius daiktus, suvokia, kas esąs. Sodininkas, tik skiepydamas obelaites ir jas prižiūrėdamas, suvokia save kaip sodininką. Šitas suvokimas eina išvien su kitų žmonių (kitų Dasein) suvokimu.

Žmogus darbovietėje susiduria su kitais žmonėmis ne kaip su daiktais, bet kaip su darbo bendrininkais. Pasaulis neatsiskleidžia kiekvienam individui atskirai — taip kad paskum jie, lyg per langelį, galėtų turėti sąlytį su kits kito pasauliu. Pasaulis atsiskleidžia žmogui kaip jame stovinčiam drauge su kitais žmonėmis. Pasaulis nėra mano, tavo ar jo, bet mūsų. Dasein — buvimas pasaulyje — visad yra sambūvis pasaulyje.

Būdami pasaulyje drauge su kitais, mes suvokiame juos ir visad esame sąlytyje su kitais žmonėmis ir galime įsijausti, įsigyventi ir turėti supratimą apie jų reikalus ir jų pobūdį sykiu su mumis. Mes tai galime ne dėka objektyvių priemonių ar pareiškimų, bet per patį mūsų sambūvį su jais. Atvirumas pasauliui sykiu yra atvirumas žmonėms. Buvimas pasaulyje yra sambūvis pasaulyje. Tiek buvimas pasaulyje (Dasein), tiek sambūvis pasaulyje (Mit-dasein) yra transcendentaliniai, arba egzisten-cialiniai (uždaiktiniai). Daiktai suponuoja buvimą pasaulyje ir sykiu sambūvį pasaulyje.

Be sambūvio (atvirumo kitiems) žmogus būtų užsidaręs savo pasaulyje, ir kitų pasaulis jam nebūtų prieinamas. Kiti žmonės jam būtų tik daiktai.

Atviruma

Daiktai užtinkami pasaulio atvirumoje, kur ir pats žmogus suvokia save ir kitus (įgauna savo ir kitų buvimo nuovoką). Savęs atskleidimas — buvimo pasaulyje atskleidimas — yra pasaulio, kaip atvirumos, atskleidimas. Užtikę daiktus, mes kartu suvokiame nedaiktinę atvirumą. Mes ją suvokiame kaip buvimą atvirumoje.

Buvimas atvirumoje yra nuotaikinis. Mes niekad nebūname pasaulyje bespalviai. Buvimas pasaulyje visad yra pergyvenamas — džiaugsmingai ar slegiančiai, gaivinančiai ar apatiškai, raminančiai ar baiminančiai. Nuotaikingumas čia principiškai nėra psichologinis, nes jis nesiekia išreikšti žmogaus vidinės būsenos. Jis išreiškia patį buvimą pasaulyje, jis perteikia pasaulį savo spalvoje.

Žmogus nesukuria atvirumos. Jis yra numestas į ją, todėl pergyvena ir priima ją vienokia ar kitokia nuotaika. Su šituo pergyvenimu ir priėmimu sykiu eina ir atvirumos supratimas (suvokimas), nors ir be aiškios sąvokos ar definicijos. Atvirumos nuotaikoj žmogus drauge turi ir jos nuovoką. Turėdami atvirumos nuovoką, mes sykiu žinome ir daiktų prasmę joje.

Buvimo pasaulyje nuovoka yra galimybiš-ka ta prasme, kad žmogus per šitokią nuovoką ne tik gali įvairiopai eiti į daiktus, puoselėjančiai permatyti jų prasmę, juos organizuoti ir planuoti, bet tuo pačiu ir įtakoti patį savo buvimą: gali daryti buvimo pasaulyje (Dasein) apmatus. Buvimo pasaulyje apmatai (Entvoiir-fe) yra grindžiami ant buvimo pasaulyje kaip mesto (geworfen). Darydamas buvimo pasaulyje apmatus, žmogus perima buvimą pasaulyje jau kaip mestą.

Tiek buvimo pasaulyje metmenys {Gewor-jenheit), tiek jų apmatai (Entvourje) eina sykiu su perėmimu daiktų, jų organizavimu, planavimu, įtakojimu ir apmetimu Dasein (buvimo pasaulyje) nuovokoj. Pergyvendamas pasaulį nuotaikiškai, žmogus turi jo, kaip prasmių sankryžos, nuovoką. Ant šitos prasmių sankryžos jis gali daryti apmatus daiktams vartoti, planuoti ir gaminti.

Prasmių suvokimas grindžia žmogaus galią kalbėti. Kalba tad jokiu būdu nėra žmogaus išradimas ar jo instrumentas. Ji yra atvirumos (buvimo atvirumoje) kalbos pasekmė. Pasaulis (atvirumą) nėra bespalvė monotoniška plotmė. Jis yra įvairinga prasmių sankryža, ir, kaipo tokia, jis yra pradmeninė kalba. Žmogaus kalba yra jo atsakymas pradmeninei pasaulio kalbai, kuriai jis tarnauja, iškeldamas ją į savo žodį.
Nuotaika, sąvokumas (supratimas) ir kalba yra trys pagrindiniai struktūriniai buvimo pasaulyje, arba atvirumoje, elementai. "Nuo-taikinė buvimo pasaulyje sąvoka prabyla kalba" (Sein und Zeit, 161).

Tiek nuotaika, tiek sąvoka (supratimas), tiek kalba principiškai nėra lokalizuota pavieniuose individuose, bet pasaulyje, kuriame mes esame ir laikomės. Dėka pasaulio, o ne dėka mumyse slypinčių jėgų mes galime nuotaikiš-kai jį (pasaulį) pergyventi, suprasti jį kaip daiktų prasmių sankryžą, iškelti to įvairumą į savo žodį ir tuo pačiu susikalbėti.

Baimė
Nuotaika atskleidžia buvimą pasaulyje. Buvimas pasaulyje atsiskleidžia sykiu su daiktų atsiskleidimu. Atsiskleisdamas nuotaikinėje šviesoje, pasaulis atskleidžia ir daiktus šitoje savo šviesoje.

Pagal Heideggerį, baimė yra būdinga tuo, kad ji iš visų nuotaikų ryškiausiai atskleidžia pasaulį. Baimė nėra "bailė" (bailumas). Bailę sukelia daiktai ar žmonės, kurių bijomės. Tuo tarpu baimėje daiktai neturi pilno balso; jie yra beprasmiai, palyginus juos su pasauliu. Kai egzistencialinėj baimėje daiktai tarsi traukiasi savo neprasmingumu, jie palieka mus tik grynai kaip esančius pasaulyje. Tada pasaulis atsiskleidžia kaip pasaulis — atsiskleidžia savo baiminančiu nedaiktiškumu. Buvimas pasaulyje, grynai imamas, yra baugus. Heideggeris čia vartoja žodį 'unheimlich', tuo pabrėždamas bena-miškumo aspektą buvimo pasaulyje nejaukume.

Baimė iškelia žmogaus intymų susi j imą su pasauliu ir jo traukimąsi nuo jo. Pasaulis (atvirumą) savo baimingumu stumia ir kreipia žmogų į daiktus. Benamiškumo nuotaika pasaulyje verčia žmogų ieškotis namiškumo — prieglobsčio tarp daiktų. Grynas buvimas pasaulyje įgalina žmogų būti tarp daiktų. Žmogus ima traktuoti daiktus kaip pagrindinę realybę, pamiršdamas tuo būdu pasaulį, Būties atvirumą. Buvimas tarp daiktų, jų vartojimas, tvarkymas, naudojimas ar gaminimas suponuoja baimingą Būties nuovoką.

Būdamas pasaulyje, žmogus tarsi yra pirm savęs. Tik būdamas pirm savęs pasaulyje, žmogus gali būti jau esąs pasaulyje ir tuo būdu su pasaulyje užtinkamais daiktais. Šitokį buvimo pasaulyje suvokimą Heideggeris vadina rūpesčiu (Sorge). Rūpestį jis aptaria kaip buvimą pirm savęs pasaulyje, jau esant jame su jame užtinkamais daiktais. Rūpestis čia reiškia ne vien tik rūpestį kaip susiinteresavimą daiktais, bet pirmiausia rūpestį buvimu pasaulyje.

Mirtis
Buvimas pasaulyje yra pagrindinė žmogaus galimybė. Ši galimybė dėl savo baimingumo stumia žmogų į daiktus. Tarp daiktų žmogus stokoja visumos — baimę keliančios atvirumos.

Tuo būdu žmogus niekad nėra pilnatvėje, bet tik pakeliui į ją. Ir kaip tik tai ir yra jo egzistencija (jo stovėjimas už būtybių, nesiliaujant būti tarp būtybių). Buvimas pilnatvėje (vietoj buvimo pakeliui į pilnatvę) reikštų egzistavimo pabaigą. Žmogaus egzistencija tad yra nuolatinis ėjimas į pabaigą.

Pilnatvė ar pabaiga tuo būdu, nors ir nepasiekta, priklauso žmogaus egzistencijai kaip tai, į kur žmogaus buvimas yra orientuotas. Pabaiga, arba mirtis, yra įausta į mūsų žmogišką egzistenciją. Mes esame mirtingi — esame mirtingai.
Mirtis tad čia nėra palaipsnis pasibaigimas, bet yra atvirumas pabaigai. Kadangi toks atvirumas grindžia žmogišką buvimą, jis yra jo gyvenimas. Gyvenimas yra ėjimas į mirtį.

Atvirumas pabaigai (jos nuovoka) duoda sąlydį žmogiškam buvimui. Žinodami buvimo pabaigą, mes žinome buvimą. Nebūdami atviri mirčiai, mes nežinotume, kad esame. Tai reikštų, kad nei mūsų egzistencija, nei mes patys nebūtume sau atskleisti. Mirtis suteikia mūsų egzistencijai ribas. Be jos mes pasklistume į beformybę ir prarastume save.

Mirtis, kaip atvirumas pilnatvei, yra atvirumas pasauliui. Tuo būdu mirtis ir baimė yra glaudžiai susiję. Atvirumas pasauliui yra baiminąs, nes tai reiškia mirtį. Kadangi šis atvirumas yra gyvenimas, gyvenimas savo gelmėse yra baugus.

Mirtis yra pagrindinė žmogaus gyvenimo galimybė. Ši galimybė (atvirumas pasauliui) turi būti išlaikyta taip, kad ji orientuotų žmogaus buvimą. Toks išlaikymas yra ėjimas (Vor-laufen) į mirtį. Ėjimas į mirtį atskleidžia žmogiškos egzistencijos pilnumą.

Sąžinė
Baimė ir mirtis atskleidžia žmogaus pilnatvę. Kadangi žmogus gali gyventi "bemirtiškai' (be atvirumo pasauliui) ir 'bebaimiškai' (be atvirumo nuotaikos), jis visad turi pasiklydimo galimybę.

Kadangi žmogus kasdienybėje visad yra paklydęs nuo savęs, jis yra savęs stokojimo stovyje, jis būna neautentiškai. Betgi būdamas esmiškai susijęs su pasauliu, žmogus gali iš kasdienybės pakilti ir būti autentiškai.

Galimybės pakilti slypi pačioje žmogaus esmėje — buvime pasaulyje. Esmiškai žmogus visad yra pasaulyje. Todėl ir būdamas pasaulio užmarštyje, jis niekad nėra pilnai atitrūkęs nuo pasaulio. Sąsaja su pasauliu reiškiasi sąžine.

Sąžinė atskleidžia žmogui tai, kas yra jo užmarštyje. Tai, kas sąžinės balsu yra atskleidžiama, nėra būtybė (esybė), bet pati Būtis, jos atvirumą. Sąžinė prikelia žmogų iš Būties užmaršties ir pastato jį į Būčiai atvirumo padėtį.

Kas yra šaukėjas sąžinės šauksme? Atsakymas: pats žmogus savo esmėje. Kadangi žmogus visad yra susijęs su Būtimi (visad yra pasaulyje), todėl jis iš savo gelmių (iš buvimo pasaulyje) šaukia save grįžti į pasaulį. Žmogaus esmės balsas yra pats pasaulio atvirumos balsas.

Sąžinės šauksmas prabyla iš atvirumos ir šaukia į atvirumą. Kadangi pasaulis (atvirumą) yra esmiškai nedaiktiškas, tai sąžinės šauksmas yra šauksmas į nedaiktiškumą — šauksmas, vedąs iš būtybių į Būtį.

Sąžinė yra nedaiktiškumo, nebūtybiškumo balsas. Kaipo toks, jis nieko konkretaus nepasako. Jis esmiškai nepateikia jokios būtybiškos medžiagos. Sąžinės balsas neišsprendžia kasdienybės problemų. Sąžinė prabyla nuo nedaiktiškumo plotmės, ir jos šauksmas šaukia į nedaiktiškumą.

Kadangi žmogus gali būti, kuo yra (būti atviras pasauliui), ir gali nebūti, kuo yra (būti uždaras pasauliui), jis savo egzistencija arba yra kaltas (atviras ir tuo būdu atsakingas atvirumo balsui), arba kaltės išsižadąs (uždaras ir tuo būdu neatsakingas atvirumo balsui).
Kaltė reiškia stoką, kuri yra būdinga žmogaus esmei. Žmogus savo esme yra kaltas. Būti kaltam reiškia būti atviram sąžinės balsui — būti atviru atvirumui. Savyje žmogus yra niekas. Visa jo didybė slypi jo kaltėje, jo sąžinės balso išgirdime ir jam paklusime.
Būdamas atviras sąžinės balsui, žmogus yra atviras savo kaltei. Kad galėtų išgirsti sąžinės balsą, Dasein (žmogus savo esmėje) turi būti pasiruošęs sąžinės šauksmui. Tokia paruoštis yra ryžtas.

Ryžte žmogus ryžtasi pilnutiniam savo atsiskleidimui. Visi trys Dasein atvirumo elementai yra ryžto paveikti. Ryžte žmogus save supranta savo kaltėje. Jis pergyvena save kaip mestą Būties atvirumoje ir ant šitų baimingo nejaukumo metmenų apmeta save kaip savo paties galimybę. Žmogus pats įtakoja savo paties buvimą, remdamasis jam Būties duotais pagrindais. Jis daro tai, priimdamas sąžinės kalbą su tyla. Dėka šitokio priėmimo nedaiktinė (už-daiktinė) pasaulio šviesa gali piltis per jį (kaip per prizmę) į jo daiktų pasaulį, atskleisdama jų spalvų gausumą.

Per ryžtą žmogus būna esmiškai. Ryžte žmogus neužsiskleidžia nuo daiktų ir nuo žmonių, bet traktuoja daiktus ir žmones esminiame, arba autentiškame, lygyje.

Laikas

Mirtis, kaip ėjimas į Būties atvirumą, yra žmogaus būties pilnumos atskleidimas ir tuo pačiu yra autentiškas buvimas. Taipgi ir ryžtas, kaip paruoštis sąžinės balsui, yra atsiduodantis atsakymas šauksmui į savo kaltę. Šitoks savo kaltės prisiėmimas yra autentiškas buvimas. Abi šios pagrindinės žmogaus laikysenos, sujungtos į vieną, reiškia ryžtą mirčiai.

Per ryžtą mirčiai žmogus ateina į save. Šitas atėjimas yra ateitis (Zu-kunft). Ateitis grindžia laiką. Be mirties nebūtų laiko.
Žmogus savo ėjimu į save supranta save kaip kaltą ir tuo pačiu kaip atsakingą už save. Taigi, jis supranta save kaip jau pateiktą buvimui ir tuo būdu kaip praėjusį, t.y. priklausantį praeičiai. Tai, kas ateina, turi praeitį, turi palikęs pėdas už savęs. Eidamas į save žmogus atranda save kaip jau tenai (da) esantį (seiend) ir perima save kaip kaltą. Tuo būdu žmogus randa save situacijoj — dabartyje, kur jis užtinka ir vartoja įrankius ir būna vienokioj ar kitokioj bendrijoj su kitais žmonėmis.

Be mirties laikas neturėtų prasmės.
Šitaip suprastas laikas yra skirtingas nuo tradicinėj filosofijoj žinomo laiko. Tradicinėj filosofijoj laikas yra suvokiamas per būtybes. Heideggeris laiko samprotą išplėtoja iš žmogaus esmės (Dasein). Daiktai gali būti atskleisti vienokia ar kitokia prasme tiktai žmogaus pasaulio atvirume, jo situacijoj, arba dabartyje. Taigi laikas Heideggeriui yra sąlyga būti daiktams atskleistiems, tuo tarpu kai tradicinėj filosofijoj daiktai yra sąlyga laikui atskleisti.

Daiktai yra laike. Žmogus gi nėra laike, bet pačiame laiko vyksme. Būti laiko vyksme reiškia būti atviram savo buvimui. Žmogus ateina į save, todėl turi ateitį; jis užtinka save kaip jau esantį ir todėl turi praeitį; ir jis perima save savo situacijoj, ir todėl turi dabartį. Žmogus dalyvauja laiko lūžyje, per kurį skleidžiasi Būtis.

Visi trys laiko atvejai (ateitis, praeitis ir dabartis) yra ekstatiški: jie reiškia žmogaus buvimą už savęs. Žmogus gali eiti į save, užtikti save ir perimti save tik dėl to, kad jis yra už savęs. Dėka už savęs buvimo žmogus atskleidžia laiką. Kadangi tačiau pats žmogus nėra savo būties metmenų autorius, jis ne pats eina į save ir vykdo atvirumo, arba laiko, vyksmą, bet dalyvauja šitame vyksme. Jis yra laiko vyksmo išlaikomas ir tuo būdu gali būti tuo, kuo yra. Žmogus priklauso laikui. Laikas yra Būties vyksmas. Dasein ekstazės yra ne žmogaus, bet Būties. Būtis skleidžiasi laiku. "Laikas yra Būties horizontas" Sein und Zeit, p.438). (Tęsinys kitame numery)