Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRANAS PAULIUKONIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Antanas Kučas   
1970 balandžio 29 užgeso tauraus lietuvio istoriko ir visuomenės veikėjo Prano Pauliukonio gyvybė. Ją nutraukė staigus širdies smūgis. Darbšti ir rūpestinga žmona Elzbieta (Piešinaitė) neteko vyro, o trys sūnūs ir šešios dukros — tėvo. Lietuvių bendruomenė neteko sunkiai pakeičiamo veikėjo, lietuviškoji spauda — kruopštaus bendradarbio, kuris atsiliepdavo visais gyvybiniais klausimais. Istorijos mokslas neteko lietuvių tautos praeities tyrinėtojo, kuris su dideliu užsidegimu ieškojo lietuvybės pėdsakų ten, kur kiti jau buvo juos užžarstę smėliu.

Visai nenuostabu, kad jo laidotuvių pamaldos gegužės 2 Worces-terio lietuvių šv. Kazimiero bažnyčioje sutraukė didelį būrį žmonių ne tik iš apylinkių, bet ir iš tolimų vietų. Neseniai klebono kun. J. Jutt - Jutkevičiaus atnaujinta, dail. V. K. Jonyno kūriniais išgražinta bažnyčia labai tiko pagerbti uoliam jos parapiečiui. Mišias atnašavo kun. J. Steponaitis. Su juo prie altoriaus koncelebravo šeši kunigai. Pamaldos buvo užbaigtos Lietuvos himnu: ne vienas pamaldų dalyvis išsireiškė, kad himno žodžiai tikrai atitiko Pauliukonio veiklą ir gyvenimą.

žemiškieji Pr. Pauliukonio palaikai palaidoti Nekalto švč. Mergelės Prasidėjimo seserų kapinėse Putname. Ten velionis buvo įdėjęs labai daug darbo visokiuose parengimuose, ypač mergaičių stovyklų užbaigtuvėse. Jis bendrabučio gyventojoms studentėms eilę metų buvo dėstęs Lietuvos istoriją.

Laidotuvių apeigas atliko kun. prof. Stasys Yla. Savo atsisveikinimo žodyje jis labai vaizdžiai apibūdino velionį: jo pavardė savo veiklumu primena apaštalą Paulių, o Prano vardas — šv. Pranciškaus nusižeminimą ir kuklumą, nes velionis niekur nesiveržė į garbę, o dirbo ten, kur matė darbininkų trūkumą.

Pr. Pauliukonis paliko daug raštų. Dalis jų išspausdinti, kiti dar laukia savo eilės. Kaip veiklos žmogus, jis ėmėsi to, kas vienu ar kitu momentu jam atrodė reikalinga. Tik pradėjęs mokytojauti, 1928 paruošė ir išleido II skyriui aritmetikos uždavinyną; 1933 išleido spalvotų karpymo pavyzdžių albumą. Po II pasaulinio karo atsidūręs Vokietijoje, 1946 išleido rankraščio teisėmis Lietuvos istorijos santrauką angliškai: The Epi-tome of the Past of the Lithua-nian Nation. Įsitraukęs į švietimo darbą, 1947 . 48 paruošė vidurinių ir naujųjų amžių istorijos vadovėlius.

1950 atvyko į Ameriką ir apsigyveno Worcesteryje, kur yra didesnė lietuvių kolonija. Ten tuojau suorganizavo šeštadieninę mokyklą ir trejus metus jai vadovavo. Visą gyvenimą buvęs veiklus visuomenininkas (veikė ateitininkuose, skautuose, šauliuose, labdaros, kooperatinėse ir kt. organizacijose), jis ir Amerikoje plačiai į-sijungė į visuomeninę veiklą, platino spaudą, globojo jaunimo organizacijas, kasmet organizuodavo BALFui aukų rinkimą etc. Nors reikėjo uždirbti duoną sau ir gausiai šeimai, bet visada rado laiko ir visuomenėj reikštis. Gausiai reiškėsi ir spaudoje — rašė korespondencijas, straipsnius, recenzavo knygas (ypač atsiminimus), nesibaimino ir polemikos bei kritikos. "Aiduose" paskelbė eilę istorinių straipsnių: apie "Draugijos" žurnalą (1960 nr. 7), "žemaičių ir Lietuvos apžvalgą" (1962 nr. 4 ir 5), Maironį istoriką (1962 m. 7), Amerikos lietuvių istoriją (1963 nr. 7 ir 8), Lietuvos mokytoją istorijos būvyje (1967 nr. 9) ir kt. Pradėjus leisti Lietuvių Enciklopediją, pakviestas senovės istorijos skyriaus redaktoriumi, kruopščiai ruošė visą šio skyriaus medžiagą. Iš ilgesnių enciklopedinių straipsnių paminėtinas apie žydus (LE XXV, 283 - 294); apie žydų gelbėjimą Lietuvoje II pas. karo metu yra paruošęs straipsnį "Tėvynės sargui" (šiame žurnale taip pat yra išspausdinęs eilę straipsnių).

Pedagoginio lituanistinio instituto paprašytas, Pr. Pauliukonis parašė Lietuvos istorijos dėstymo metodiką "Tautos istorijos mokymas", kurios vedamoji idėja yra Lietuvos istorijos dėstymas kaip tautinio auklėjimo priemonė, ši metodika išleista rankraščio teisėmis Čikagoje 1963 (68 p.).

šios metodikos paruošimas autoriui buvo akstinas imtis kitos mūsų istorinės problemos: patikrinti, kiek teisingas įsigalėjęs trafaretinis tvirtinimas, kad Lietuvoje lenkinimas ėjo per katalikų bažnyčias. Surinkęs daugybę šaltinių ir istorinių faktų, autorius aiškiai įrodė, kiek katalikų dvasiški j a prisidėjo prie lietuvybės plėtimo ir jos gaivinimo, kaip energingai ji gynė lietuvių tautą nuo rusinimo. Jo studija, pavadinta "Katalikų Bažnyčia ir lietuvybė", išspausdinta dienraščio "Draugo" atkarpose 1967.IX.14 - X1.25, viso 62 atkarpos po tris skiltis. Tai sudarytų apie 200 p. knygą, kurios pasirodymas labai lauktinas.

Paskutinis Pr. Pauliukonio darbas, pareikalavęs daug laiko ir išblaškytų šaltinių rankiojimo, buvo jo prisidėjimas prie Amerikos lietuvių istorijos paruošimo. Pasiskirstę atskiromis dalimis, dirbome drauge su Pranu. Gaila, kad jis išskubėjo amžinybėn, neregėjęs savo darbo vaisiaus, kuris jau įžengė spaustuvėn. Be to, jis dar ruošė prel. Pr. Juro biografiją. Kiek pažengta, šiuo metu neturim žinių.
Pranas Pauliukonis yra Aukštaitijos sūnus, gimęs 1904 lapkričio 16 Varžgafiuose, Deltuvos vis., Ukmergės aps. Istorijos studijas baigė Vytauto D. un-to teol. - filosofijos fakultete 1931. Dar prieš studijų baigimą dirbo pradžios mokyklose, nuo 1934 Kybartų gimnazijoj, 1941-44 buvo Zarasų gimnazijos direktorius. 1944 gegužės 22 buvo vokiečių suimtas ir išvežtas prievartos darbams į Vokietiją. Karui pasibaigus, ten įsijungė į lietuvių švietimo darbą. 1945-47 savo suorganizuotos Ansbacho progimnazijos direktorius, 1947 - 48 Eichstatto gimnazijos inspektorius, 1948-50 Schwabisch Gmūndo gimnazijos direktorius.

Amerikoje aktyviai dalyvavo ne tik savosios kolonijos visuomeniniame gyvenime, bet ir platesniuose suvažiavimuose bei seimuose, atvirai reikšdamas ne tik pagyras, bet ir konstruktyvią kritiką. Pasižymėjęs istoriniais darbais, buvo išrinktas Lituanistikos instituto nariu. Antanas Kučas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai