KAZYS VARNELIS IR MINIMALUS MENAS Spausdinti
Parašė Petras Aleksa   
altTradicinis žvilgis į meną labai pasikeitė. Meno supratimas dabar iš mūsų reikalauja naujų, šiuolaikinių būdų. Kada dar žiūrime į meno kūrinį kaip į kokį nors daiktą, mes nesuvokiame jo esmės; esmė glūdi ne pačiame daikte, bet kūrinio veiksmingume. Reikia tai pabrėžti, prieš pradedant aptarti dailininko Kazio Varnelio kūrybą.

Kazys Varnelis — žemaičio diev-dirbio sūnus. 1941 baigė Kauno taikomosios dailės institutą ir vėliau ten pat instruktoriavo. Dirbo ir tvarkė Bažnytinį meno muziejų Kaune. Labai domėjosi liaudies menu. 1943 išvyko į Vieną, kur po dvejų metų baigė Dailės akademiją. Iš Vokietijos emigravo į JAV ir, apsigyvenęs Čikagoje, dirbo bažnytinio interjero studijoje. 1950 į-steigė savo bažnytinės dailės studiją: sukūrė visą eilę bažnytinių ansamblių, vitražų, mozaikų ir daug projektų toje srityje. Dabar savo namuose turi įsirengęs labai modernią studiją; šalia jos turi turtingą biblioteką su tūkstančiais meno leidinių, iš kurių 2000 tomų — lituanistika. Vien tik čiurlioniados rinkinys sudaro 50 pozicijų įvairiomis kalbomis. Be to, Gabrielė ir Kazys Varneliai turi sutelkę vieną iš pačių didžiausių pasaulyje kartografijos rinkinį, liečiantį istorinę Lietuvą.

Dail. K. Varnelis šiuo metu profesoriauja Čikagos miesto kolegijoje (Chicago City College), dėstydamas tapybą, figūrinį piešimą, kompoziciją, akvarelę ir kitus meno dalykus. 1969 Čikagos Dailės Instituto (Art Institute of Chicago) bienalinėje parodoje laimėjo 1000 dol. Vielehrio premiją.

Jau 1949 Varnelis aiškiai pasuko dabar vadinamo minimalaus meno (Minimai Art) kryptimi, tapydamas geometrines abstrakcijas. Tik tuomet tas terminas nebuvo dar vartojamas. Ta tendencija dailėje buvo ir dar tebevadinama sisteminė tapyba, serijinis menas, geometrinė tapyba, konstruktyvizmas, ABC menas, koncepcinis menas, pagrindinė (primary) struktūra (skulptūroje) etc. 1965 Londono universiteto filosofijos prof. Richard Wollheim (Art Magazine, 1965 sausio mėn.) panaudojo visus tuos stilius jungiantį terminą Minimai Art. Minimalus menas nėra neigiama meno apraiška, bet atvirkščiai — labai sudėtingas stilius, reikalaująs iš dailininko sukurti naujų dimensijų, erdvės, turinio, formos, naujų meno objektų; taip pat jis turi surasti santykį tarp meno ir objekto ir tarp objekto ir žmogaus. "The New International Illustrated Encyclope-dia of Art" minimalų meną aptaria taip: "šiuolaikinė abstraktaus meno šaka, kurioje turinys ir stiliškas savęs išreiškimas yra sąmoningai mažinamas iki minimumo", šiam sąjūdžiui aiškesnį veidą davė The Jewish Museum New Yorke 1968 surengta paroda, pavadinta "Primary structures", kurioje dalyvavo 42 amerikiečių ir britų dailininkai.

Ypatingos reikšmės Varnelio kūryboje turėjo ir tebeturi optinis stilius (Op Art), kuriame jis yra sukūręs daugelį darbų. Esmingiau surasti pagrindinę struktūrą savo kūriniams K. Varnelis porą metų buvo pasinėręs skulptūroje. Šios studijos padėjo jam prieiti prie minimalaus stiliaus tapyboje. Jo konstrukcijoje struktūriniai rėmai, nuosekliai pagrįsti logika, pastatė kūrinį pačiame centre, neįjungdami kūrėjo ir stebėtojo asmeniškumo. Struktūros paprastumas ir jos nunuoginimas iki minimumo atmetė visus neaiškius, nereikalingus, pašalinius efektus, paliekant tik esminį elementą — meną. K. Varnelis trečiąją skulptūros dimensiją perkėlė į drobes, kurios 1969 Čikagos Dailės instituto bienalinėje parodoje pelnytai jam atnešė Vielehrio premiją už savo tapybos kūrinį "Ritminės refleksijos". (Paroda buvo labai rinktinė, atranka labai griežta. Vien tik į parodą patekti jau buvo laimėjimas. Parodoje vyravo minimalus stilius). Varnelis iš kitų šio stiliaus dailininkų (kaip Vasarely, Noland, Stel-la) išsiskiria savo toniniais, iš tamsaus į šviesų perėjimais pagrindiniame kūrinio elemente. Jo didelis meistriškumas leidžia jam laisvai ir tapybiškai pakartoti kūrinyje tas pačias formas daug kartų, išradingai jas jungti į didesnes grupes ir į tų grupių pasikartojimus. Tų elementų sujungimas į didesnes grupes, ansamblius, tų grupių, ansamblių pasikartojimas duotame plote sudaro vientisą ir tikrą meno kūrinį.

Minimalaus stiliaus apibūdinimui palyginkime jį su jau vėstančiu abstrakčiu ekspresionizmu. Minimalus stilius yra priešingas abstrakčiam ekspresionizmui savo kūrimo procesu. Kuriant minimaliu stiliumi, jau iš anksto suplanuojamas ir gana logiškai apgalvojamas kiekvienas kūrinio aspektas, o abstrakčiame ekspresionizme kuriama impulsyviai, be sistemos; čia yra daug atsitiktinumų, nekontroliuotų mostų ir formų, daug sumaišytų ir neaiškių spalvų, kūrėjui bandant išreikšti savo vidinį pasaulį — tuometinį jo dvasinį, jausminį stovį. Minimaliame stiliuje neapskaičiuotą, impulsyvų mostą pakeičia logika ir paprastumas, taip kaip rankraščio braižą pakeičia tipografija. Nenuostabu, kad kai kurie minimalistai savo kūrinių planus duoda kitiems įvykdyti, instruktuodami atlikėją planu, žodžiu ar raštu. Tas dar daugiau padeda kūrinį nuasmeninti. Minimalistai neieško metaforų savo kūriniuose, bet stengiasi parodyti dalyko esminę vertę, parodyti jį tokį, koks jis yra visame savo paprastume, nesutelkiant jam jokios transcendentinės ar metafizinės reikšmės. Pavykę minimalūs kūriniai pasižymi radikalumu, nepaprastu aiškumu, švaria linija, lygia spalva arba tonu, aiškia ir logiška struktūra ir finale atviru subtilumu ir visuotinu efektu. Nors minimalus stilius yra priešingas abstrakčiam ekspresionizmui, tačiau jo ne tik nepaneigia, bet jį papildo, paryškindamas tų stilių kontrastingumą kūrimo procese.

Meno kritikė Barbara Rose (Art in America, Oct. - Nov. 1965) rašo: "Pagrindinis dalykas, kurį dabar mes visur matome, yra privataus asmeniško ir viešo gyvenimo inversija (pasikeitimas). Kas anksčiau buvo privatu (kaip seksas, nuogumas), dabar yra gana viešas dalykas; kas anksčiau sudarė viešą publikos meninį veidą (kaip jausmai, nuomonės intencijos), šiandien darosi privatu ... Kur kadaise dailininkai žavėjosi ir domėjosi nepaprasta egzotika, dabar domisi banalumu, paprastumu, kasdieniškumu. Jei 'Pop Art' buvo aplinkos atspindžiai, tai minimalus menas yra ir to antidotas. Savo didumu, keistumu, savo bekompro-misiniu, kartais brutaliu tiesumu jis atsisako būti pramogine arba prašmatnybių priemone, pataikaujančia preke". O kitas meno kritikas Harold Rosenberg teigia, kad "tas mini-sąjūdis" taip iškelia meno objekto esminę reikšmę ir vertę, jog "priešingai visiems kitiems avangardiniams paskutinio 50 m. laikotarpio sąjūdžiams kol kas tik minimalus menas yra pasišventęs niekam kitam, kaip menui".

Šį pavasarį (111.27 - V.10) Čikagos Museum of Contemporary Art surengė K. Varnelio 25 minimalaus meno kūrinių parodą (tuo pačiu laiku su tarptautiškai žinomais dailininkais Lilian Florsheim ir Richard Koppe). Paroda amerikiečių spaudoj susilaukė labai teigiamo įvertinimo. Pvz., "Chicago Magazine" balandžio numery apie K. Varnelį taip rašė: "It is amaz-ing that such a prolific and pro-ficient painter could remain un-noticed for so long in an era when big business is utilizing ar-chitectonic forms of art to de-corate its huge spaces. Varnelis' is a decorative art — a massive king of art that could easily be an integral part of a building much in the manner of a Roman frieze. His huge concave and con-vex forms sweep and curve, rising from the canvas like a smooth carved piece of sculpture. Three-dimensionality is an important aspect of his painting, and unlike Vasarely and Brigit Riley who rely solely on color for effect, Varnelis works with light and shade and a minimum of color to produce forms that heave and sigh. He also achieves a kind of rhythmic movement which comes from juxtaposing contrasts — large vs. small, flat vs. reliefs, subdued vs, bright colors.
Petras Alekna