Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LAPINSKO IDĖJOS TEATRAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. Keblys   
(Mintys po "Penkių stulpy turgaus aikštėje" spektaklio Detroite)

Nors ir nelaimėjęs jokių laurų pirmame mėgėjiško teatro festivalyje, LB Jaunimo teatras Čikagoje nenuleido rankų. Toliau dirbdamas ir ieškodamas, šis jaunas kolektyvas š. m. sausio mėnesį Čikagoje pasirodė su A. Landsbergio drama "Penki stulpai turgaus aikštėje". Po sėkmingų spektaklių mūsų kultūrinėj sostinėj jaunųjų aktorių sambūris, režisuojamas Dariaus Lapinsko, išsirengė gastrolėms į provinciją. Tokiu būdu Det-roitui teko išvysti "Penkis stulpus" antrą kartą. Prieš maždaug dešimt metų čia audrą sukėlė P. Maželio dramos grupė iš Clevelando, o šių metų kovo mėnesį vietinėj scenoj vėl pasirodė Landsbergio "Stulpai", tik šį kartą D. Lapinsko transformuoti ir apšviesti "juodom šviesom".

Provincijos publika dažnai aštriau reaguoja į naujoves, negu labiau išprusę sostinės žiūrovai. Provincijoj vieniems kultūriniai eksperimentai atrodo aiškūs ir nekritikuotini laimėjimai, o kitiems — paikas tradicijų laužymas, padorios publikos piktinimas. Panašiu nuslydimu į abu kraštutinumus reagavo ir Detroito žiūrovai, neįprastai gausiai susirinkę į D. Lapinsko "Penkių stulpų" spektaklį. Buvo tokių, kurie džiūgavo ir kėlė režisierių į naujo teatro pranašus. Kiti purtė galvas, skųsdamiesi nieko nesupratę ar piktindamiesi artisčių trumpais sijonukais bei artistų hipiškom kudlom. Šios gausios ir prieštaringos nuomonės reiškė, kad spektaklis pavyko, nes visa, kas nesibaigia visuotine tyla, yra gyvybės injekcija lietuviškos provincijos kultūriniam gyvenimui. Tačiau tokiame entuziazmo ir smerkimo triukšme nėra lengva analitiškai pasverti D. Lapinsko - režisieriaus laimėjimus ir" suklupimus. Todėl mėginimas atsakyti į klausimus, ar Lapinsko teatras yra naujas, kuo jis naujas ir kokia režisieriaus - dramaturgo sąveika, šiuo atveju nebus laisvas nuo provincinių nuotaikų po neeilinio spektaklio.

Tur būt, visi sutiks ne tik Detroite, bet ir Čikagoj, kad Lapinsko "Penkių stulpų" interpretacija buvo kitokia, negu ankstesniuose šios dramos lietuviškuose spektakliuose. Bet ar kitoks dramos įforminimas yra būtinai naujas? Nebūtinai. Jei Lapinskas tradicines bunkerio ar vestuvių salės dekoracijas būtų pakeitęs skaidrėm ir baltom - juodom dėžėm (tą jis ir padarė), jei gerai apšviestą partizanų bunkerį būtų vos įžiūrimai aptemdęs (tą jis ir padarė), jei dalį teksto būtų perdavęs magnetofonu, o ne tiesioginiu artistų balsu (tą jis ir padarė), jei visa tai ir daugiau nieko, spektaklis būtų kitoks, gal naujoviškas, bet ne naujas. Visgi Lapinsko spektaklyje buvo daugiau negu vienus imponuojanti, kitus nervuojanti techniškų priemonių gausa ir akis - ausis rėžiantis kitoniškumas. Po blizgančia skraiste slypėjo ne tradicinio, bet naujo teatro pavidalas. Lapinskas — režisierius atėjo su nauju teatro sampročiu.

Prieš gilinantis į Lapinsko teatro samprotį, reikia pastebėti, kad žodis "naujas" šiuo atveju turi labai ribotą prasmę. Naujas ne pasauliniu mastu, o tik lietuviškai -amerikonišku, ir naujas todėl, kad skurdžioj išeivijos scenoj dar negirdėtas ir nematytas.

Kuo tad Lapinskas naujas? Naujas tuo, kad jis atmeta pagrindinius tradicinio teatro elementus, pakeičia juos savais. Jei įprastinis teatras yra žmogaus ir žodžio teatras, tai Lapinsko — idėjos ir įspūdžio teatras. Tradicinio sukirpimo spektaklis (nežiūrint, "Ham"Godot belaukiant" ar pagaliau Ostrausko "žalioj lankelėj") remiasi stipriais, žmogiškai atskleistais personažais ir kūrybiška žodžio interpretacija. Jei dramos veikalas pabrėžia žmogišką konfliktą, akcentuojamas individas, charakterio sukūrimas; jei drama turtinga minties krūviu ir kelia daugiau bendražmogiškas problemas — pirmauja aktoriaus interpretuojamas dramaturgo žodis. Kiekvienu atveju be šių dviejų elementų — žmogaus ir žodžio — tradicinis teatras neapsieina. Todėl visi scenos efektai — dekoracijos, apšvietimas, garsai ir kostiumai yra tik pagalbinės priemonės, tik fonas, kuriame vystosi individo konfliktas su individu ir su aplinka. Pagal tai, kokias priemones režisierius naudoja, dažnai sprendžiame, ar spektaklis modernus, ar senoviškas. Bet ir vienu ir kitu atveju spektaklis remiasi aktorium, kuris turi sukurti gyvą charakterį ir, sukaupęs visas kūrybines jėgas, perduoti dramaturgo žodį žiūrovams.

Lapinskas dramaturgo žodį nelaiko pirmaujančiu spektaklio elementu. Žodis jam tik viena iš daugelio priemonių, panašiai kaip šviesos, muzika, scenos rakandai, žodį Lapinskas transformuoja taip, kad jis tarnautų spektaklio vidinei dinamikai. Veikalo tekstas, kaip dramaturgo minties išsakymas, jam nereikšmingas. Todėl dramos kaip literatūros kūrinio perkėlimas scenon yra svetimas Lapinsko teatrui. Jei tradicinis spektaklis mėgina įtikinti tiesiogiai perduodamas sąvokas, taikomas į žiūrovo sąmonę, tai Lapinsko teatras operuoja įspūdžiais, šaunančiais tiesiai į žiūrovo jausmus. Intelektualiniam įtikinimui reikia žodžių. Įspūdžiui — žodžiai nebūtini.

Žodis Lapinskui praranda įprastinę svarbą dar ir todėl, kad jo teatre nefigūruoja žmogus kaip asmuo, kaip nepakartojamai svarbus individas. Lapinsko interpretuojamas charakteris nėra žmogus, bet žmogus — suabstraktin-tas asmuo, kuris neša daugiau nei savo asmeninį konfliktą bei problemas. Jei jis kovoja, jo kova nėra vieno žmogaus grumtynės, bet žmonijos kova. Asmeninė individo kančia nesvarbi, jei ji nesimbolizuoja visos pasaulyje esančios kančios. Jei tradiciniame spektaklyje aktorius privalo sukurti charakterį, tai Lapinskui — simbolį.
Atsisakius žmogaus - individo, Lapinsko teatras lieka idėjos teatru. Tai ne intelektuališkai suformuluotos ir logiškam žiūrovo sprendimui pristatomos minties, bet simboliais ir įspūdžiais pasąmonėn įdeginamos idėjos teatras. Užtat "Penkių stulpų" spektaklis buvo naujas ne todėl, kad Lapinskas eksperimentavo drąsiais scenos e-fektais, bet todėl, kad eksperimentavo pačiais pagrindiniais dramos spektaklio elementais.

Apibūdindami "Penkių stulpų" premjerą Čikagoje, kai kurie recenzentai teigė, kad Lapinskas scenoje partizanų nenužudė. Tai išvadai galima pritarti, jei partizanais laikome pačią laisvės kovos, rezistencijos idėją. Idėjos teatras veikalo tezę išryškino gal net geriau, negu ankstesni tradiciniai spektakliai. Klausimas tik, ar Lapinskas nenužudė Landsbergio "Penkių stulpų turgaus aikštėje"?

Landsbergio drama yra rašyta tradiciniam teatrui. "Penki stulpai" yra ne tiek partizanų, kiek žmogaus drama. Dramaturgas susilaukė palankaus įvertinimo kaip tik dėl to, kad pavojingo visuomeninio konflikto fone įstengė atskleisti žmogaus - individo asmeninį konfliktą, nenuslysdamas į idėjines ar didaktines bendrybes. Partizanų kovos tragiką Landbergio veikale išryškėja tik per atskirus veikėjus, kurie yra ne simboliai, o gyvi žmonės. Kadangi Lapinsko teatras idėją išreiškia simboliais, jo spektaklyje Landsbergio veikalas negalėjo išlikti toks pat, kaip knygoje ar tradicinėje scenoje.

Lapinskas Landsbergį transformavo ir pritaikė savo teatrui. Tur būt, nėra įstatymo, draudžiančio režisieriui pažvelgti į dramos kūrinį savaip. Juk ir artistas, ir režisierius yra ne vien tik interpretatoriai, bet ir savarankiški kūrėjai, naudoją kitų kūrybinius rezultatus kaip medžiagą savam darbui. Todėl nebūtina reikalauti iš režisieriaus aklo autoriaus sekimo, vie-naprasmės interpretacijos, šitaip žiūrint, negali būti kalbos apie "Penkių stulpų" nužudymą ar ne-nužudymą. Telieka pakartoti, kad šiuo atveju "Stulpai" buvo daugiau Lapinsko, negu Landsbergio. Ir čia nieko blogo, žinoma, jei tai būtų buvusi Landsbergio dramos premjera, pačio autoriaus kūrybiniai laimėjimai greičiausiai būtų likę nepastebėti. Bet dabar, kai dauguma žiūrovų jau buvo skaitę veikalą ar matę jo tradicinius spektaklius, už "Penkių stulpų" nužmoginimą ar supartizaninimą negalėjo kaltinti paties autoriaus. Todėl Lapinskas savo eksperimentu dramaturgui Landsbergiui nepakenkė.
Klausimas: ar nepakenkė Landsgis Lapinskui? Ar įmanoma tradiciniam teatrui rašytą veikalą pilnai pritaikyti naujam idėjos teatrui? Lapinsko spektaklis, bent taip, kaip jis švystelėjo Detroite, parodė, kad tokiai transformacijai yra ribos. Lapinskas stengėsi, bet nėra abejonės, kad, pasirinkęs idėjos teatrui būdingesnį veikalą (pvz-, ką nors iš Brechto dramų arba kad ir to paties Landsbergio "Barzdą"), būtų pasiekęs svaresnių rezultatų.

Statydamas "Penkis stulpus", Lapinskas veikalo tekstą kiek apkarpė. Jam buvo svarbu akcentuoti tuos fragmentus, kurie arba tiesiogiai skelbė veikalo idėją, arba buvo dėkingi sceninių simbolių atžvilgiu. Tačiau genėdamas režisierius turėjo saugotis, kad medis neliktų stuobriu be šakų — drama be teksto. Neišvengiamai jis turėjo palikti visą eilę dialogų ir monologų, skirtų atskleisti ir motyvuoti veikėjus kaip žmones. Kadangi žmogus - individas Lapinsko teatre neišryškinamas, anie teksto gabalai spektakliui buvo ne tik balastas, bet ir sunki našta aktoriams. Tos spektaklio vietos, kur veiksmas prityla ir prabyla žmonės, buvo pačios silpniausios. Pavyzdžiui, Albinos - Tardytojo dialogas, puikus tradiciniame pastatyme, Lapinsko spektaklyje kirtosi su bendru dramos ritmu, atrodė bereikalingai ištęstas ir nuobodus. Nerangus atrodė ir Antano pokalbis su Albina: laiko nudilintos meilės problema svarbi tik septynis metus nesimačiusiems sužadėtiniams, o bendražmogiškame kontekste toks asmeninio konflikto epizodas lieka tik bereikšmė, nereikalinga įtarpa. Panašiai buvo ir su Antano monologu prie savo skulptūrų. Tas epizodas svarbus, jei Antanas turi išryškėti kaip žmogus, kaip karo sužlugdytas menininkas. Bet kai Antanas tėra laisvės kovos ir pasipriešinimo simboliu, jo asmeninės problemos praranda reikšmę. Todėl ir šie partizanų vado kūrybiniai memuarai atrodė kaip veiksmą stabdanti į-tarpa iš kitos rūšies teatro.

Tų tradicinio teatro įtarpų buvo apstu, todėl kai kam spektaklis atrodė perdaug fragmentinis. Bet interpretuojant tradicinio teatro veikalą nauju būdu, kitaip ir negalėjo būti. Kontrastą tarp žmogaus ir idėjos teatro elementų išryškino dar ir artistų neįgudimas. Ir profesionalui nebūtų lengva nuolat kaitalioti kaukes — čia būti simboliu, čia vėl reikštis žmogum. O ką bekalbėti apie jaunuosius Lapinsko artistus - mėgėjus, kurie turėjo temptis iš paskutiniųjų, kad išlaikytų bent simbolinį pastatymo krūvį.

Nežiūrint visų trūkumų ir nesklandumų, Lapinsko "Penkių stulpų" spektaklis buvo šviežias ir įdomus. Jo idėjos teatro koncepcija yra verta dėmesio ne kaip griaunanti, revoliucinė naujiena, bet kaip reikalingas ir skatintinas eksperimentas. Tradicinio žmogaus - žodžio teatro ši Dariaus Lapinsko praktikuojama atmaina nepakeis ir neišstums. Bet toliau ieškant ir tobulinantis, idėjos teatras gali išsikovoti sau lygias teises į mūsų sceną.
K. Keblys


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai