Eilėraščiai |
Parašė ALFONSAS NYKA-NILIŪNAS |
TŪBINGEN 1945 Tavo rankos buvo pražydę Šaltom, vėjuotom gėlėm. (Mudu tąsyk skaitėm Andrė Gide, Svaigdami laukais ir eilėm). Kažkas mus taip baisiai slėgė. Ilgesys ? Ir aš tave Vadinau Caroline von Schlegel, Lydėdamas Hauffo gatve. Der blonde Eckbert — mėnuo Švietė mums vakarais Ir gluosniui, liūdnam kaip Lenau, Po tavo langais atvirais. Kaštanai gūdžiai švokštė, Kad miršta džiaugsmas trapus. Mes klausėmės, kaip bokšte Laikrodis muša kraupus, Apsvaigę nuo keisto kvapo Užburtos alyvų šalies Ir ant Holderlino kapo Nuskintos laukinės gėlės. 1947 PRIEŠAUŠRIS Siauras mėnulio piautuvas. Ajerų ir maurų kvapas Nendrių karalystėj. Tamsa pavirto balzgana tyla. Naktis susisėmė sidabro lobį. Paukščių takas Nusileido žemėn. Juo gražta iš miestelio Bandydamas dainuoti Girtuoklis Su varpine po pažastim. Dienos estradoje ryškėja Pultų kontūrai. Greitai pasigirs Pirmieji saulės uvertiūros taktai. Languose Iš lėto blėsta susapnuoti miestai, Ir šulinio vėsaus gelmėje spindi Mieguistos piemenuko akys. 1954 REQUIEM U Akmenys bėga. Akmenys klumpa. Akmenys. Akmenys. Mes esam akmenys. Mes niekados nebuvom žmonės. Užmiršk, kad gyvenai, užmiršk Prisikėlimą. Bažnyčios prieangy, Vulkano kalvėj, Guli sužalotas Golem. Žemėtais marškiniais berniukas, Žibalo, žuvies ir skurdo kvapas, Varpai, alyvos, grindinio žolė Lydi mirusį iš džiaugsmo karuselės maršą. Iš prieglaudos akių Teka juodas laiko purvas. Prie violetinio saulėleidžio altoriaus Suklaupę žiurkės meldžiasi šiurpioj tyloj. Bet nėra žmogaus. Nebuvo, Nebėra ir nebebus žmogaus. Vienybės aikštėj atverstos didžiulės skausmo Toros Vėjas sklaido trupančius lapus. Sniegas Baigia užpustyti Prie šulinio sukniubusias raides: Negerk! Tai kraujas! Mūsų kraujas! Tavo kraujas! Atsiminimų kraujas! Gregorianiški choralai; Ryto katedros berniukų choras; Paukščių pilni vidudieniai. Atsimeni? Aš gyvenau tenai katės Pasaulyje, giliausioj sandoroj su lango musėmis; Pažinau šuns gyvenimą: jo rūpesčius, jo darbus, Jo sielvartus; žinojau jo dienotvarkę: kur eina, Ko ieško, ko jam neramu. Jis buvo mano Kantas, mano Lao-tse, Mon confident, mon frėre, Aš jam išpažinau Ferminos Marquez meilę. Dabar ir vėl aš vaikštau Tavo grindiniu Klimpdamas į juodą nekaltumo Purvą. Kruviną dangaus balkoną Uždengė alyvos. Kankinio ranka Tebematuoja bokšto laikrodyje laiką. Gregorianiški choralai; Ryto katedros berniukų (paukščių) choras. Alep! — čeža neapykantos žolė, — O sidabrinis mieste! Alep! Alep! Bet jis miegos Ir niekad nebeprisikels. REQUIEM VASAROS MELODIJAI Vidurnakčio tyloj staiga suklyko Langai, ir rankos griebėsi akių; Atsiminimų džiaugsmo juodas kraujas Nudažė ašarą akies kampe. Prie stalo susirinkę kraupūs tavo Beprasmės rytdienos skausmai vėl ėmė Raudoti, nykūs, nepaguodžiami, Kaip cante jondo, kaip chagrin d'amour, Kurio visam gyvenimui pakanka. Kiteroj tolimoj — ne, dar giliau — Pasąmonės bedugnėj — mumyse Išaugo permatomas tavo kapas. Norėjau skųstis, šaukti ir maištauti, Suvokti klausdamas: kodėl likimas, Gimimo valandą pasmerkęs smilkti Bežadėj vienumoj ir užmaršty, Toli nuo akinančios šventės triukšmo, Dabar staiga atsiminė tave, Panūdo tavo kraujo ir, suradęs, Kaip žiogą, čirpiantį linksmai žolėj, — Nespėjai nusibraukti nuo kaktos Suprakaitavusių plaukų ir šypsnio, — Užklupo netikėtai ir panėrė Liūdnai bespalvį tavo siluetą Į rūsčią Periflegetono srovę. Bet mano šauksmas, mano raudos būtų Tik ciniška ironija, tik aukos Likimui ir dievams, tik veidmainystė, Tiktai beprasmis melas — taip, kaip saulės Lopšinė mirusiam vaikystės medžiui. Nes juk ne mums tavęs iš tikro gaila, Ne mes tavęs iš tikro pasigendam: Tavęs iš tikro liūdi, pasigenda Švelni melodija in moli, kuria Tu tildydavai mūsų egoizmą, Namų apyvokos darbai, asla, Komodos, skalbiniai, našlaitis viedras Ir ašarom karčiom paplūdus šluota. Visi tave užmiršo. Nieks tavęs Iš tikro niekad nemylėjo. Niekas. Ir niekad. Niekad. Kas gi kada nors Iš tikro myli? Tu buvai tiktai Skurdus ekranas mūsų veidmainystės Ir įgimtos tuštybės žaismui. Tavo Mirtis, išvedus pirmąkart į sceną, Mus privertė drebėti ir gailėtis, Deja, savęs: kokie mes esam trapūs! Visi užmiršo. Tavo kapo žolei Dar nesuėjo metai, o tavęs Neliko nė žymės, nė ženklo: tavo Didybė, kaip ir mūsų — išnykimas. 1968 |