Išeivijoje atkurtos ar naujai į-steigtos mūsų mokslinės institucijos daugiau formaliai egzistuoja negu faktiškai veikia. Todėl juo ryškesnę išiimtį sudaro Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija (LKMA). Atkurta 1954, LKMA ne tik nepa-ilsdama tęsia savo veiklą, bet ir vis plačiau ją vysto. Liudija tai vienas po kito plaukią stambūs "Suvažiavimo darbų" ir 1965 pradėto leisti "Metraščio" tomai.
Savo suvažiavimus LKMA šaukia kas treji metai. Lietuvoje buvo sušaukti trys suvažiavimai, o už Lietuvos — penki. Po du jų vyko Europoje (1957 Italijoje ir 1967 Vokietijoje), o penktasis šių metų rugsėjo 1-6 buvo sušauktas Kanadoje, Toronte.
Šių metų LKMA VIII suvažiavimas buvo turtingiausias savo paskaitų ir sekcijų skaičiumi. VII suvažiavime Vokietijoje 1967 buvo skaityta 13 paskaitų penkiose sekcijose. VI suvažiavime New Yorke 1964 skaityta 20 paskaitų aštuoniose sekcijose. Gi šių metų suvažiavime buvo vienuolika sekcijų, o paskaitų viso skaityta 36 (be to, pirmą kartą išbandytas simpoziumas). Buvo numatyta dar daugiau paskaitų — 39, bet trys paskaitininkai į suvažiavimą neatvyko. Savo pobūdžiu paskaitos buvo skirtingos: vienos daugiau buvo informaciniai pranešimai, kitos — daugiau studijinės; vienose buvo liečiami aktualiosios dabarties klausimai, kitose — specialios mokslinės problemos. Aplamai imant, suvažiavimas buvo rimto lygio.
LKMA atitinkamo suvažiavimo tematinę linkmę tradiciškai apibrėžia atidaromojo pilnaties posėdžio paskaita, šių metų suvažiavimo tokia pagrindinė paskaita buvo dr. J. Girniaus paskaita Tauta kaip žmogiškoji tikrovė. Pagal tai ir sekcijų paskaitoms buvo renkamasi lituanistinės temos. Tuo būdu šių metų LKMA suvažiavimą ir galima aptarti lituanistiniu suvažiavimu.
Dauguma sekcijų buvo ištisai skirtos lituanistiniams klausimams. Kitos sekcijos bent iš dalies turėjo li uanistinių temų. Tik dvi (iš 11) sekcijos nei tiesiog, nei netiesiog neįgijo lituanistinio pobūdžio.
Svarstytosios temos
Istorijos sekcija (vadovas dr. J. Jakštas) visas tris savo paskaitas skyrė Lietuvos istorijai. Yale un-to doktorantas R. Misiūnas gvildeno anksčiau mažai keltą Algirdo tikėjimo klausimą. Dr. J. Jakštas apžvelgė "Aušros" laikotarpio istoriografiją (Basanavičius, Pietaris.Mai-ronis, Šliūpas). Kun. St. Yla informavo apie XVIII a. humanistinį pogrindį — masonus.
Taip pat natūraliai lituanistinė buvo ir jungtinė kalbotyros ir literatūros sekcija. Jos vadovas dr. A. Klimas apžvelgė lietuvių kalbo-tyrininkus ir dabartinę jų darbo padėtį tėvynėj. Dr. A. Sennas skaitė pranešimą "Lietuvių krikščioninimas kalbotyros ir tautosakos šviesoj", kuriame analizavo krikščioniškuosius skolinius iš gudų, lenkų ir vokiečių kalbų. Dr. W. R. Schmalstieg nagrinėjo baltų ir slavų kalbų santykius, linkdamas teigiamai pasisakyti dėl baltų -slavų prokalbės. A. Vaičiulaitis iš Stendhalio laiškų atkasė šio prancūzų rašytojo santykius su Lietuva (Napoleono žygio 1812 m. metu). Dr. R. Šilbajoris analizavo Donelaičio "Metų" struktūrą, pagrindinėmis metaforomis iškeldamas maistą ir darbą.
Ištisai lituanistinio pobūdžio buvo ir pedagogikos sekcija, kurią suorganizavo dr. A. Ramūnas - Paplauskas. Pats sekcijos vadovas kalboj, įvardintoj "Lietuvių pedagogika kryžkelėje", žvelgė į Lietuvos švietimo istoriją. Kun. dr. J. Gutauskas, pateikdamas statistinių duomenų, aptarė šeimos ir mokyklos vaidmenį lietuvybės ugdyme. J. Račkauskas ieškojo lietuvių įnašo Europos pedagogikon, pirmiausia iškeldamas Edukacinės komisijos poveikį. G. Procuta nupiešė mokytojo padėtį sovietinėje Lietuvoje. Atskira pedagogikos sekcija buvo pirmą kartą suorganizuota (ankstesniuose suvažiavimuose būdavo bendra pedagogikos ir psichologijos sekcija).
Kun. dr. Pr. Gaidos organizuota teologijos sekcija taip pat buvo skirta tautinei tematikai. Kun. dr. A. Baltinis kėlė parapiją kaip tautinės individualybės puoselėtoją. Deja, kun. dr. P. Jucevičiaus paskaita "Tauta krikščioniškoj vizijoj" iškrito, prelegentui į suvažiavimą neatvykus. Jo neatvykimas buvo labai jaučiamas ir dėl to, kad anksčiau spaudoj jo skelbtąsias tezes kritiškai vertino pagrindinė suvažiavimo paskaita: buvo tikimasi, jog bus progos vietoj tas tezes padiskutuoti. Be to, kun. St. Ylos vadovaujamas simpoziumas svarstė krikščionio poziciją tarp kolektyvizmo ir individualizmo: kolektyvizmą aptarė dr. A. Ramūnas-Pa-plauskas, individualizmą — kun. dr. V. Cukuras, o krikščioniškosios sintezės ieškojo kun. dr. Pr. Gaida.
Teisės, politikos ir ekonomikos sekcijoje buvo 3 paskaitos. Dvi iš jų lietė aktualius lietuviškuosius klausimus: dr. D. Krivickas aptarė tarptautinę Lietuvos padėtį bei ateities perspektyvas, o dr. S. A. Bačkis analizavo Sovietų laikyseną Lietuvos ir aplamai "nacijų" atžvilgiu. Dr. J. Norkaitis skaitė paskaitą "Ekonomikos dėsniai ir socialinė sritis", ryškindamas ūkinio gyvenimo dėsnių savitumą (prieš ekonominių sistemų ideologinį dogmatizmą) ir drauge keldamas socialinius momentus ūkinių sprendimų ieškojime.
Sociologijos sekcijoj I. Lukoševičienė savo surinktų statistinių duomenų pagrindu aptarė lietuvių jaunimo įsijungimą į visuomeninį gyvenimą. Sekcijos vadovas dr. A. Musteikis teikė patarimų, kaip išeivijoj vykdyti akademinę "amba-sadorystę".
Dr. A. Kulpos - Kulpavičiaus pirmą kartą suorganizuota architektūros ir dailės sekcija turėjo 4 paskaitas. Pats sekcijos vadovas supažindino su proporcijos problemos įvairiais sprendimais Lietuvos bažnyčių statyboje. A. Kerelis apžvelgė Lietuvos ir išeivijos lietuvius architektus. T. Valius nubrėžė dailininko Prano Domšaičio gyvenimo ir kūrybos kelią. Dail. L. Urbono pranešimas, įvardintas "Psichologinė apraiška moderniajame mūsų mene", buvo savotiška autobiografinė "case study", kurioj jis piešė savo kūrybos "pasąmoninę" psichologiją. Visos keturios paskaitos buvo iliustruojamos skaidrėmis. Jos sutraukė bene daugiausia klausytojų, gal dėl to, kad vyko vakare, bet gal labiausiai dėl to, kad buvo "akivaizdžiausios".
Medicinos sekcijoj duoklę lituanistikai sudarė dr. D. Jasaičio paskaita, pateikusi Lietuvos medicinos istorijos fragmentų Didžiojoj Lietuvos kunigaikštijoj. Sekcijos vadovas dr. V. Pavilanis kalbėjo apie gyvybės sampratą, supažindindamas su moderniosios genetikos atskleidžiamomis galimybėmis. Dr. Z. Danilevičiaus paskaita apžvelgė biologinių mokslų pažangą paskutiniame penkmetyje. Kadangi nei Jasaitis, nei Danilevičius patys į suvažiavimą neatvyko, tai jų paskaitos buvo kitų paskaitytos. Kitose sekcijose to šiame suvažiavime nepasitaikė.
Filosofijos sekcijoj išsirikiavo jaunasis mūsų filosofų prieauglis. Dr. K. Skrupskelis analizavo amerikiečio J. Royce žmogaus filosofiją. Dr. J. Navickas (sekcijos vadovas) gilinosi į Hėgelio fenomenologijos pagrindus. Lituanistinė duoklė buvo dr. V. Mantauto paskaita, vaizdavusi šaulių ideologą V. Pūtvį kaip filosofą derinusį Hėgelį su krikščionybe. Tai bene pirmoji filosofijos sekcija, kurioj paskaitas skaitė pasauliečiai filosofai.
Psichologijos sekcijoj buvo dvi paskaitos. Dr. A. Šidlauskaitė svarstė asmenybės ugdymą neuropsichologijos šviesoje. Kun. dr. A. Paškus sklaidė V. Franklio atstovaujamą prasmės psichologiją, išvysčiusią logoterapijos techniką.
Gamtos ir tiksliųjų mokslų sekcijos trys paskaitos nagrinėjo technologinės pažangos socialines implikacijas. Dr. Br. Povilaitis (sekcijos vadovas) skaitė pranešimą apie mutacijas ir jų panaudojimą ypač augalų pagerinimui ir tuo pačiu maisto kiekybės ir kokybės pakėlimui. Dr. P. Kaladė svarstė žmonijos naujų maisto šaltinių klausimą ryšium su žmonijos gausėjimu. Dr. V. Fidleris informavo apie atominės energijos vaidmenį kitų pasaulio energijos šaltinių tarpe. Ketvirtasis paskaitininkas inž. A. Ketvirtis (autorius anglų kalba veikalo apie eismo apšvietimą) nušvietė eismo apšvietimo problemos psichofiziologinius aspektus.
Kiti momentai
Rugsėjo 4 buvo surengtas koncertas ir literatūros vakaras. Koncerto programą atliko pianistas A. Kuprevičius, paskambinęs Beetho-veno "Mėnesienos sonatą", Faure "Baladę" (op. 19), Gaidelio "Tris miniatiūras", Liszto ir Chopino kūrinių. Koncerto protarpiu vyko Lietuvių rašytojų draugijos 1969 metų premijos įteikimas H. Nagiui už poezijos rinkinį "Broliai balti aitvarai. LRD pirmininkui L. And-riekui aptarus laureato kūrybinį veidą ir įteikus Lietuvių fondo 1000 dol. čekį, H. Nagys trumpame padėkos žodyje reiškė savo tikėjimą, kad mūsų literatūros gyvos grandies "nesutrukdys nei nuotoliai, nei laikmečių sąmyšiai, nei vergijos". Literatūros vakarą pradėjo A. Vaičiulaitis, jautriai prisimindamas H. Radausko mirtį ir pa-skaitydamas iš savo kūrybos vaizdelį "Kaimo takeliu", kuris rėmėsi mirties tema. Toliau vyko poezijos skaitymas. Iš savo rinkinių paskaitė J. Aistis, L. Andriekus ir H. Nagys.
Baigiamajame pilnaties posėdyje (IX.6) paminėta J. Tumo - Vaižganto 100 metų gimimo sukaktis J. Aisčio skaityta paskaita, piešusią Vaižgantą rašytojo saulėleidžia dramoj.
Atidarymo dieną koncelebracines mišias laikė ir pamokslą pasakė vysk. V. Brizgys, uždarymo dieną — vysk. A. Deksnys. Suvažiavimo atidarymo invokaciją kalbėjo prel.. Pr. Juras. Ilgesne kalba suvažiavimą atidarė LKMA pirmininkas; prof. dr. A. Liuima, S. J. Suvažiavimui (pilnaties posėdžiams) pirmininkavo dr. Br. Povilaitis, sekretoriavo kun. J. Staškevičius. Gausūs žodiniai ir raštiniai sveikinimai buvo išklausyti bankete (IX. 5).
Suvažiavimo rengimo darbus vykdė vietinis LKMA židinys. Jo pirmininkui dr. J. Sungailai ir teko didžiausia našta. Iš praeities dr. J. Sungaila pakankamai turėjo patirties: jis vadovavo PLB II seimo (1963) ir VII ateitininkų kongreso (1965) rengimui. Ir LKMA suvažiavimas Toronte buvo rūpestingai suorganizuotas ir sklandžiai pravestas. Pranciškonų Prisikėlimo parapijos modernios patalpos sudarė jaukią nuotaiką suvažiavimo darbams.
Bendrasis vertinimas
LKMA pirmininkas dr. A. Liui-ma, S. J., pagrįstai pareiškė esąs šiuo suvažiavimu labai patenkintas: net lyginant su Fordhamo universitete 1964 vykusiu suvažiavimu, šių metų suvažiavimas buvęs sėkmingesnis — "daugiau paskaitininkų ir daugiau dalyvių", šiemetiniame suvažiavime iš tikro paskaitų buvo kone dvigubai daugiau (1964 — 20 paskaitų, šiemet — 36 paskaitos). 1964 suvažiavime dalyvavo 215 asmenų, šiemet — ligi 300. Tačiau iš antros pusės reikia pastebėti, kad pats dalyvavimas šiemet buvo vis dėlto kitoks.
Šiais metais buvo ne tik daugiau paskaitų, bet ir pats suvažiavimas tęsėsi ilgiau. Ligšioliniai suvažiavimai truko po 3 dienas, o šiemet suvažiavimas tęsėsi 6 dienas. Deja, šis bandymas pasirodė per praban-giškas. Kurių paskaitos buvo pradžioje, atskaitę tuojau pat, kitą dieną, ir grįžo namo. O kurių paskaitos buvo savaitės gale, tie ir atvyko tik suvažiavimo pabaigai. Jei neskaičiuosime vietinių torontiškių, tai vargu ar kokia dešimt suvažiavimo dalyvių visą laiką dalyvavo. Nors bendras dalyvių skaičius ir buvo apie 300, tai vis dėlto nė pilnaties posėdžiai nesutraukė daugiau kaip po šimtine dalyvių. Sekcijų posėdžiai rytais ir po pietų buvo lankomi ne šimtų, o tik dešimčių. Tik vakarinės sekcijos sutraukė gausesnę auditoriją.
Tai visa turint galvoje, ir galima kelti klausimą: kas šis suvažiavimas daugiau buvo — paskaitų ciklas (studijų savaitė) Toronto visuomenei ar pačios LKMA suvažiavimas?
Keldami šį klausimą, prileidžiame, kad LKMA suvažiavimų paskirtis yra ne tik parengti tam tikrą paskaitų skaičių, bet ir sutelkti draugėn bent žymesnę dalį savo narių. Tai įpareigoja suvažiavimuose dalyvauti visus narius, o ne tik pakviestuosius paskaitoms, šiuo metu akademija turi 222 narius. Iš jų Toronte pasirodė 51, t. y. mažiau negu ketvirtadalis. Svarbiausia, ir tie patys mažai tegalėjo pabendrauti: kai vieni atvyko, kiti jau buvo išvykę. Gal tik kokia jų dvidešimtinė tuo pačiu metu suvažiavime buvojo. LKMA narių organizaciniame posėdyje (IX.3) iš tiesų tebuvo apie 20 dalyvių.
Ateičiai aišku, kad, pabandžius savaitę, vėl reikės grįžti prie savaitgalio — trijų dienų suvažiavimui. Tačiau dėl to nieku būdu nereikėtų mažinti paskaitų skaičiaus. Nestokojame mokslinių pajėgų. Todėl, užuot mažinus paskaitų skaičių, greičiau būtų rekomenduotina jas aprėžti, sakykime, 30 minučių (prileidžiant, kad parengto pranešimo skaitoma tik santrauka, o pilnas tekstas paliekamas "Suvažiavimo darbams"). Be to, nėra ko vengti, kad tuo pačiu laiku posėdžiautų skirtingos sekcijos (šiame suvažiavime tik vieną dieną, šeštadienį, vyko paralelūs posėdžiai). Ne visiems viskas lygiai įdomu, dėl to ir reikia palikti pasirinkimo laisvės tarp įvairių paskaitų. O už paskaitų laiko apribojimą dar kalba ir tai, jog būtina turėti laiko ir diskusijoms. Nesaikingai ištęstos paskaitos suvažiavimuose yra nesusipratimas.
Kadangi nestokojame mokslinių pajėgų, visiškai nėra reikalo ir vis tuos pačius žmones kviesti paskaitoms. Kai kurios sekcijos to nepaisė ir lyg demonstravo, jog jų srityse daugiau žmonių ir nėra. Dar labiau nedera sekcijų vadovams kiekviename suvažiavime patiems rodytis. Jų pareiga yra ne save pačius reprezentuoti, o iškelti savosios srities naujas pajėgas, ypač iš jaunesniųjų mokslininkų tarpo.
Aplamai šiame suvažiavime buvo paskaitoms pakviesta nemaža naujų (tarp jų ir jaunų) žmonių. Teigiamai tai vertiname. Taip pat teigiamai vertiname, kad, ieškant paskaitininkų, griežtai nesiribojama tik akademijos nariais. Bet niekaip negalime pateisinti tos "lietuviškos tradicijos", kurios vardan leidžiamasi neatvykti paskaitai. Laimė, kad vis tik koks trejetas taip pasielgia. Imant suvažiavimo visumą, gal tai ir mažai pajaučia -ma. Tačiau vis vien atskira sekcija gali būti nemažai apgriaunama, ir vienam paskaitininkui nepasirodžius. Nėra kalbos, kad, pvz., šių metų teologijos sekcija nebuvo tokia, kokia galėjo būti, jei nebūtų iškritusi pagrindinė jos paskaita. Sutikus reikia ištesėti. Ne daug kuo labiau pateisinamas ir tik "paskaitinis" dalyvavimas — atsiuntimas paskaitos patiems pasiskaityti. Atsiųsti paskaitą dar nereiškia suvažiavime dalyvauti. Kas-gi išeitų iš suvažiavimo, jei ir visi paskaitininkai panašiai pasielgtų? Šį kartą tik viena sekcija (medicinos) buvo tuo būdu apgriauta. Gerai, kad daugiau tokių atvejų nebuvo. Bet jų iš viso neturėtų būti.
Dauguma paskaitų buvo sąžiningai ir kompetentingai parengtos. Iš 36 paskaitininkų tik 4-5 nebuvo savo paskaitų rūpestingiau parengę, gelbėjosi sienas drebinančia retorika ar varė neskoningą auto-reklamą. Kadangi tokių lengvabūdiško neatsakingumo atvejų tebuvo vienas antras, tai paskaitininko asmeninis susikompromitavimas paties suvažiavimo bendrojo lygio daug nežemino. Bet ateičiai yra įspėjimas, kad akademijos vadovybė būtų atsargesnė parinkdama sekcijų vadovus, o šie pastarieji būtų atsargesni kviesdami paskaitininkus. Gal būt, net būtų pravartu, kad sekcijų vadovų numatytoji posėdžių programa ir asmenys būtų iš anksto pateikiami patvirtinti akademijos vadovybei.
Nauji nariai mokslininkai
Kaip minėjome, šiuo metu LK MA turi 222 narius (nuo ankstesnio suvažiavimo prisidėjo 36 nariai, mirė 8). Tai vis didesnio ar mažesnio mokslinio intereso šviesuoliai. Branduolinę grupę sudaro nariai mokslininkai, kurių ligi šio suvažiavimo buvo 14. Jų grupei vadovauja prof. Z. Ivinskis. Nario mokslininko vardas suteikiamas tik asmenims, pasižymėjusiems mokslinę kūryba. Kas yra nusipelnęs šio atžymėjimo, slaptu balsavimu sprendžia patys akademijos nariai mokslininkai. Prieš šį suvažiavimą buvo įvykdyti naujų narių mokslininkų rinkimai. Iš pasiūlytų 10 kandidatų buvo išrinkti 6:
dr. J. Jakštas, dr. A. Klimas, dr. A. Kučas, dr. V. Pavilanis, dr. P. Rėklaitis ir dr. V. Vardys.
Išrinkimas į LKMA narius mokslininkus yra garbingas atžymėji-mas. Gal būt, tiktų ir akademijos suvažiavimuose narių mokslininkų vardo suteikimą ne prie progos užsiminti, o pravesti atskiru atidaromojo ar užbaigiamojo pilnaties posėdžio punktu. Dabar gi pasitaiko ir tokių anekdotų: kai LKMA suvažiavime buvo paskelbti nauji nariai mokslininkai, vieną iš jų didžiai nustebęs tėvelis tiesiog taip užkalbino: "Esate toks žinomas, o tik dabar į akademiją įstojote" ...
Kai pačios LKMA suvažiavimuose lyg tik atsitiktinai užsimenamas nario mokslininko vardo suteikimas, tai nėra ko stebėtis, kad tai lieka ir spaudos beveik nepastebėta. Taip buvo anksčiau, taip ir šį kartą atsitiko. Kiekviena literatūrinė premijėlė nuskamba per visą spaudą. O pakėlimas į LKMA narius mokslininkus yra ne mažiau reikšmingas. Šis vardas suteikiamas ne už vieną knygą, o už plačiau išvaromą mokslinio darbo barą.
Iš antros pusės, kad nario mokslininko vardas išlaikytų savo vertę, reikia saugotis jo infliacinio nupiginimo. Ligi šiolei jį reikėjo "užsidirrbti", o ne būti kompli-mentiškai padovanojamam. Jei būtų pradedama jį suteikti pagal amžių ar tarnybą, jis savo vertės netektų, šio suvažiavimo LKMA narių organizaciniame susirinkime, gal būt, ne be pagrindo buvo keliama mintis, kad kandidatai į narius mokslininkus būtų siūlomi ne "geros širdies", o tos pačios srities narių mokslininkų, galinčių objektyviau sverti kandidato mokslinį svorį. Pašaliečiui gali imponuoti ir visai atsitiktiniai dalykai, kaip organizacinis judrumas, kelioninis paslankumas ir pan.
Baigiant
Viską suglaudžiant, LKMA VIII suvažiavimą Toronte reikia laikyti gerai pavykusiu. Be abejo, tuo pačiu metu Čikagoj vykęs ateitininkų kongresas žymiai atsiliepė į dalyvių skaičių (daug kas iš Toronto išskubėjo į Čikagą). Vis dėlto suvažiavimo tai nesužlugdė, nors ir gana gerokai apžlugdė. O savo akademiškai rimtu lygiu LK MA suvažiavimas ne mažiau šiemet paliudijo mūsų intelektualinę gyvybę, kaip pernai vykęs Mokslo ir kūrybos simpoziumas Čikagoje. Tik sunku nenusistebėti tuo, kad juo domėjosi tik katalikiškoji spauda. Ogi šis suvažiavimas buvo net daugiau skyręs dėmesio lituanistiniams klausimams, kaip čika-giškis daugiau inžinierių dominuotas simpoziumas. Ironiškai skambėjo vėlėliau Taboro farmon susirinkusių mūsų redaktorių ir jų bendradarbių rūpinimasis spaudos lygiu. Sunku viską atvirai priimti, kol neišsilaisvinama iš sektantinio provincializmo dvasios. Iš šios dvasios išsilaisvinti reikėtų tokius kaip LKMA suvažiavimus ne ignoruoti, o patiems juose pabuvoti. J. Girnius
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
