Ž. MIKŠYS — EKSLIBRISTAS Spausdinti
Parašė Dalia Kolbaitė   
Pažvelgus į Žibunto Mikšio 36 ekslibrisus, sukurtus 1952-70 metais, krenta į akį faktas: jie pastovūs savo technika (ofortas, ak-vatinta, lino raižinys), bet gan į-vairūs pačiu priėjimu prie ekslibriso kaip smulkiosios grafikos žanro. Apibendrinant galima teigti, jog ankstyvesnieji ekslibrisai yra daugiau linkę prie tradicinio sprendimo kompozicinė j plotmėj, tuo tarpu kai vėlesnieji taikstosi atrast naują, šiam žanrui tinkamesnį idiomą. Jei pirmieji ekslibrisai •daugiausia susidaro iš gan realistinio vaizdinio elemento, simboliškai susieto su žmogumi, kuriam jie skirti, pavardei bei užrašui esant beveik vienodai sukompo-nuotiem viršuj, apačioj ar iš šono, tai antrieji uždavinį sprendžia kitaip. Dažnai jie atsisako atpažįstamo vaizdinio elemento dėka abstraktaus sprendimo, skirdami itin daug dėmesio įjungimui užrašo kaip integraliai daliai, neprijungiant jo mažiau ar daugiau beatodairiškai prie piešinio. Tuo pačiu kompozicija tampa išspręsta moderniam menui įprastu būdu, būtent atsisakant figūros - fono dialektikos tradicine prasme, t. y. traktuojant visus elementus — ar vaizdinius, ar abstrakčius — lygiateisiais vienoje plokštumoje.

I pirmųjų, itin gerai pasisekusių, grupę galime priskirti ekslibrisus W. Menningeriui (medžiai), Z. Ivinskiui (pilies kuorai) ir paties dailininko ekslibrisą (dagys). Jie vaizduoja simbolinius elementus (draugystę, istoriją, "skaudų" grožį) konvencionaliniu būdu, t. y. nupieštus ant "fono" su užrašais kaip priedais.

Į "pereinamą" grupę galime skirti tuos ekslibrisus, kuriuose randame tradicinių elementų, bet kuriuose itin žymus ieškojimas naujų sprendimų ryšium su užrašo į-komponavimu bei apskritai kompozicija. Ekslibrise Rožei D. (ranka laiko rožę) ranka ir rožė nefigūruoja tik kaip tokios, bet daugiau kaip elementai, beveik niekuo nesiskiria plastinėj plotmėj nuo raidžių dėka piešinio integralaus sąryšio su šriftu ir braižu. Prie panašios išvados veda ir St. Pilkos ekslibrisas (arlekino kepurė ir plunksna). Gi paties dailininko ekslibrisas (ranka su inicialais) ir St. Pilkos antrasis ekslibrisas (rose des vents) rodo vis aiškesnį lygiateisį plokštumų figūravimą šalia linijų, vaizdinio elemento šalia raidžių. Toks plastinis sprendimas yra būdingas moderniai grafikai bei tapybai. Dr. P. Rėklaičiui skirtuose ekslibruose (akis akinių rėmuose, moters torso) tą patį galime pastebėti. Bet čia pati technika (lino raižinys) palengvina tokį plastinį sprendimą.

Ekslibrisai, kuriuos sudaro vien abstrakčios akvatinta ar/ir ofortu išgautos plokštumos (Arlauskaitei-Mikšienei, R. G. Mordmūller, V. ir S. Kisarauskams) matosi itin vykusi kompozicija, kuri pilnai išlaiko plokštumą kaip apvaldytą visumą, šriftas čia visai jau galioja, lygiateisiu vaizdiniu elementu. Gi. r ašmeniniuose ekslibrisuose (ar monogramos, ar vardo, pavardės,, ar teksto forma) jis tampa vieninteliu elementu, kuris kartu į-kūnija ir poetinę, ir faktinę tikrovę. Raidės, žodžiai, ištisi sakiniai įgyja savitą plastinę fizionomiją, nes yra traktuojami kaip abstraktūs elementai, turį savo logiką (šalia rašytinės prasmės) ir savo grožį. Nors kai kuriuose ekslibrisuose randame ir skubotų pabrūkšniavimų, paties dailininko monograma ir ekslibrisai skirti PR-, V. Kisarauskui, Liet. foto archyvui ir W. Menningeriui (2) yra itin įdomūs, jei ne visi pilnai, tai bent savo potencialu. Be abejo, čia sodriai prakalba Z. Mikšio didesnės apimties rašmeninių grafikos darbų patirtis.

Z. Mikšio technika tradicinė. Turint minty gausius bandymus grafikos kalbą praturtinti įvairiausiais procesais bei medžiagomis, truputį reikia apgailestauti, kad pas Ž. Mikšį nerandame eksperimentavimo ta linkme. Tačiau iš pačių rezultatų, pasiektų anksčiau minėtomis išraiškos priemonėmis, yra aišku, jog ž. Mikšys turi į-gudusią grafiko ranką ir akį — ar linijų, ar plokštumų plastiniame sprendime. Patirtis, atsinešta iš didesnės apimties grafikos, yra neginčijama.

Taip pat galima drąsiai teigti, jog mažo formato grafikoj ž. Mikšys jaučiasi kaip namie, nes yra ypač atidus detalei — mažai kompozicijai, brūkštelėjimui, raidės už— rietimui ar subtiliem tonų perėjimam. Jo braižas taip pat būdingas. Dažnai laisvas, labai jautrus, kartais skubotas ar nepasitikįs savimi, jis duoda žaismingumo ir interpretacinį elementą piešiniui bei raidėms. Tai visa sukuria itin jautrų, poetišką ir kartais trapų plastinį pasaulį.

Ekslibrisai su aiškiais vaizdiniais elementais (gėlės, medžiai, rankos, kaukės ir t.t.) bei tradiciniu kompoziciniu priėjimu liudija Ž. Mikšio palinkimą į XIX a. romantinį pasaulėvaizdį bei plastinį sprendimą, kuris nėra tiek efektingas bei būdingas mažajai grafikai. Gi abstraktesni bei raš-meniniai ekslibrisai, išspręsti vienoj plastinėj plotmėj, prakalba šio šimtmečio kalba, šioje žodžio ir vaizdo sintezėje Ž. Mikšys, be abejo, atnešė naujumo lietuviškam ekslibrisui, nes čia jaučiasi reikšmingiau įkūnyta dailininko plastinė intuicija. Su jais giliausiai bus susijusi dail. Ž. Mikšio individualybė.
Dalia Kolbaitė