Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AITVARO BROLIO NEIŠDAVIAU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALG. T. ANTANAITIS   
(Gėlės poetui 50-ties metų ir LRD premijos proga)

Pirmą kartą Henriką Nagį sutikau 1939 "Ateities" puslapiuose". Jis rašė eilėraščius. Jis rašė straipsnį (premijuotą) apie S. Nėries poeziją. Jis sėdėjo prie stalo (neryškioje fotografijoje) ir vis rašė. Kai užmerkiu akis, taip jį ir dabar matau neryškioje fotografijoje — sėdintį ir rašantį.

"Pirmą kartą su Henriku susidūriau 'Naujosios Romuvos' puslapiuose, berods, 1939 metais. Perskaičiau jo eilėraštį ir pasakiau sau: 'Čia yra poetas'. Ir nesuklydau, kaip nesuklydau šitaip pasakęs apie S. Nėrį, pirmą kartą perskaitęs jos tą . . . nu, žinai. . . 'Mes išėjom nuogos į rasotą girią — Sidabrinės uogos nuo šakų nusvirę'. Nesuklydau taip sau pasakęs apie Joną Kossu-Aleksandravičių, pirmą kartą perskaitęs jo 'Jaunystę žaliąją užnuodijo'. Nesuklydau nė Henriko atveju ..."

Nesusigriebiau tada Mariaus Katiliškio paklausti: kokį eilėraštį? Taip ir nežinau. Kurį eilėraštį? Gal tą, kuriame poetas prisimena vaikų apsuptą moterį: "Tu eini ramiai ir glostai juos... Tu upė;/ jie upeliai... jie upeliai be krantų". O gal "Didžioji naktis"?
. . . Tokia didžiulė buvo ta naktis!
Bet Vaiko akys buvo dar didesnės:
ir tokios naktys — kaip žuvis gelmėn —
jose paskęsta.
(Lapkričio naktys, 15)

Pirmą kartą deklamuojamą scenoje H. Na-gio eilėraštį išgirdau vos gimstančiame Panevėžio (Juozo Miltinio) dramos teatre. Nebeprisimenu, ar tai buvo Blėdis, ar Babkauskas. .. "Mano sunkios, mano išmintingos knygos".
Pirmą kartą patį H. Nagį skaitantį savo poeziją išgirdau Kėdainių gimnazijos salėje, literatūros vakare, 1941 metais. Atvažiavo tada jų studentų (berods, dar buvo Indriliūnas, Sereivis, Bavarskas). Prisimenu, kad vienas iš jo tada skaitytų eilėraščių vadinosi "Neregys":
Jūs sakote: graži naktis ir žvaigždės dega.
O manyje tiktai tamsi naktis.
Jūs juokiatės: koks permatomas tas upelis:
dugnas, kaip aukso gabalas, panirus pilnatis..
O manyje tiktai tamsi naktis.
(Lapkričio naktys, 7)

Skaitė tokiu niūriu, žemu ir giliu balsu. Ir kada vėliau girdėjau dar daugelį artistų ir gimnazistų skaitant ir deklamuojant H. Nagio kūrybą, visada sau tardavau, kad geriausiai tai atlieka arba jis pats, arba Panevėžio dramos teatro aktoriai.

"Eilėraštį 'Neregys' aš jau tada mintinai išmokau. Ir daugelis mano draugių, jaunų gimnazisčių, jį išmoko. Nes buvo kažkas naujo, kitoniško, įspūdingo . . . Abu savo dvynukus brolius — Henriką ir Martyną — daugiau prisimenu nuo to laiko, kada pati buvau septynių metų. Jie jau buvo keturiolikos .. . Henrikas visuomet ką nors versdavo iš latvių kalbos ir, kada jam žodžių pritrūkdavo, bėgdavo pas senelę (iš tikro mūsų motinos pamotę). Ji buvo pusiau vokietė, pusiau latvė. Gal daugiau vokietė, nes Šilerio ir Goethės eilėraščius mokėjo mintinai. Lietuviškai ji labai gerai suprato, bet nekalbėdavo . . . Tada Henrikas man kažkaip ir išsiskyrė, pasidarė kitoks. Jis man parinkdavo knygas, kurias reikia perskaityti; išaiškindavo, kodėl taip reikia ir kodėl čia gražu" — pasakojo Zinaida Nagytė - Katiliškienė, savo ruožtu gerai žinoma poetė Liūne Sutema.

Pirmą kartą H. Nagį sutikau jau šiame krašte, Čikagoje. Santaros - Šviesos susirinkime tada jis skaitė plačios apimties literatūrinį referatą, kažką apie "Veidus ir kaukes — pirmąjį egzilinės lietuvių prozos dešimtmetį". Stebėjausi, kaip lengvai ir logiškai jam sekėsi grupuoti tada dar žymiai gausiau besireiškiančius prozininkus žanriškai, tematiškai, sroviškai... į realistus, modernistus, formalistus. O paskui skaitė literatūros vakare, čikagiškio Jaunimo Centro salėje. Iš visų skaitytų eilėraščių labiausiai min-tin įstrigo "Mano miesto mirtis":
. . . Paliesk dar kartą rankomis
įdubusį ir skaudų grindinį
ir pasakyk — tik sau vienam — be balso:
a k m u o
.
Paliesk dar kartą rankom dulkes
sausas ir karštas,
apokaliptinio dienovidžio sudegintas į
paraką,
ir pasakyk — tik sau vienam be balso:
ž e m ė.
Paimk į saują pelenus
namų, stalų, vežimų, kryžių, popieriaus ir
skroblo lapų
ir pasakyk — tik sau: u g n i s

Kada susipažinom ir išsikalbėjom, pamačiau, koks iš tikrųjų šiltas, atviras, tiesus ir draugiškas žmogus yra poetas Henrikas Nagys, nuo scenos griaudžiantis rūsčiu, giliu balsu, kiekvieną įvaizdį pabrėždamas reikšmingomis pauzėmis.

"Henrikas tikrai nuoširdžiai, beveik naiviai, džiaugiasi kiekvienu, kuris rašo, kuria. Jis mielai skaito pradedančiųjų kūrinius, paklaustas jiems pataria, didžiuojasi jų pasisekimais. Prisimenu, kai jis surado mano pirmuosius darbus . . . Jis labai mėgo tvarką, o aš — tvarkingumu niekad nepasižymėjau. Taigi kartą, tvarkydamas mano rašomąjį stalą, ir surado sąsiuvinį su mano eilėraščiais. . . Paskui kokią valandą man kalbėjo. Ką kalbėjo? Nesakysiu. Bet tai buvo man didžiausia paskata. Mūsų santykiai pasidarė dar daugiau negu brolio ar sesers. Kartu ir gero draugo, ir žmogaus. Pajutau, kad kažkas manimi domisi, kad kažkam esu svarbi . . . Ne tai, kad kitaip pradėjau žiūrėti į gyvenimą, bet pradėjau kitaip jį matyti" — kalbėjo Liūne Sutema.

"Metmenų" žurnalo vakare čikagiškėje Play House salėje darėme montažą iš žurnalo veidą daugiausia formavusios poezijos gabalų. Pradėjome ir užbaigėme Henriko Nagio "Atsisveikinimu":
Ar tu stovėsi šalia manęs paskutinę
valandą —
mano šešėlis, aidas ir atspindys —
kai rūstaus laivininko irklai palies mano
petį?
(Mėlynas sniegas, 84)
Kiek poetas turi pasakyti, kad jis liktų? Kad knygos būtų laiks nuo laiko atsiverčiamos,
kol lapai nepradės trupėti? O kai pageltę lapai pradės trupėti, kad reikėtų naujų laidų. Kiek turi pasakyti eilėmis, kad liktų Poetas? Ar pakanka širdin įkrintančio refreno "Bet dainuokite, dainuokite, miškai", ar pakanka išgirst ir pajust vėją, pavargusiam paukščiui praskrendant pro šalį: "ir sunkiai supa ilstančius sparnus", ar užtenka nuostabaus įvaizdžio: "rankų, kurios moja, kaip medžio šakos vėjuos ir žieduos". Gal reikia bent vieno didžiai įtaigaus posmo? Gal reikia viso eilėraščio, sukrečiančio ar paglostančio, tau ir tavo (ar ne tavo) žodžiais kalbančio, paimančio širdį į rankas ir priverčiančio ją plakti kiek kitonišku ritmu?

Gal ne. Gal neužtenka elėraščio. Gal reikia knygų, didelių, storų tomų. O gal tik vieno žodžio — atsakymo į klausimą: "pasakyk: ar esi? Jei ne — tai, ko ieškome mes?!" O gal ir vieno taiklaus klausimo užtenka?
Paskutinį randą įrėžiau į tilto turėklą:
Ar ne aš pasakiau sudiev savo pasakų sodui?
Vasarų debesys miega ant tvenkinio juodo.
Miega po mano medžiu jo raudonas šešėlis.

Mano pilies langai į saulėlydžio dangų
Žiūri pro tuščią, pašiurpusį rudenio mišką.
Mano pilies! O nepaliestos spindi jos durų
rankenos —
mano rankom nepaliestas spindi jos veidas
išblyškęs ...

Niekados nakties nebebus. Bus vakaras,
vakaras, vakaras.

Vasaros niekad nebus. Bus ruduo. Per
amžius — ruduo.
Dievas pridengė rankomis saulės
ugniakurą.
Sukrekėjo po tilto turėklais tekėjęs vanduo.
Ar ne aš pasakiau savo pasakų sodui
sudiev?
Nužudytas paskendo mano medžio šešėlis
giliam tvenkiny . . . Mano pilies
miręs saulės laikrodis miega ant smėlio.
(Saulės laikrodžiai, 46)

P.Puzinas Laivai (aliejus)

"Henriko eilėraščiuose yra didžiulė platuma. Viskas, atrodo, plaukia kažkaip natūraliai, ne-dirbtinai. Tiek jis, tiek jo bendraamžis poetas Kazys Bradūnas, sakyčiau, neturi to kitiems poetams būdingo 'rūgimo proceso'. Jie išsiveržia staiga kaip ugniakalniai ir viską užlieja ... Jo eilėraščiai gali vienam patikti, kitam — nepatikti, bet tas, kuris poeziją skaito su širdimi, negali nepajusti, kad į jį kalba 'poetas iš Dievo malonės' ", — sakė Liūne Sutema.
Bet pačiam H. Nagiui tie "poetai iš Dievo malonės" turi kiek kitonišką reikšmę. Jie, sakytum, reprezentuoja "establišmentą", su kuriuo jaunam žmogui niekada nepakeliui. O H. Na-gys savo dvasioje visada ėjo su jaunais žmonėmis, jis pats tokiu visada buvo ir yra, ir, anot Liūnės, tokiu ir po šimto metų pasiliks.
Aukštai, minkštų debesų pusnynuose, tyli
poetai iš Dievo malonės,
priekaištingom akim matuoja
mano brolių šešėlį.

Būkit jauni ir drąsūs,
šaukite savo tiesą,
tegul upė užverda krauju,
teskyla akmuo!
(Broliai balti aitvarai, 25)

Brolystės ir draugystės tematika, kartą užsimezgusi pirmajame rinkinyje prieš dvidešimtį su kaupu metų, raudonu siūlu driekėsi per visą H. Nagio kūryba. Jos nenuslopino "Lapkričio naktys", neužgesino "Mėlynas sniegas", ir "Saulės laikrodžiuose" ji ryškiai įbrėžė kelrodžių rodykles. Į brolį — ieškotoją, kovotoją, kūrėją — poetas visada žiūrėjo su didele pagarba ir meile, juo didžiavosi, jį guodė, skatino, suklupusį kėlė, stovėjo šalia jo, pasiruošęs dalytis viltimis ir pralaimėjimais. Brolio išdidi vienatvė buvo ir poetui skaudžiai sava.

"Bet kas gi yra brolis?" — klausė veik prieš dvidešimtį metų dr. J. Girnius, antologijos "Žemė" įvade nagrinėdamas H. Nagio kūrybą. "Ar nėra brolis kiekvienas žmogus, kada jį sutinki nebe minioje, o kaip žmogų?"
Paskutiniojo eilėraščių rinkinio "Broliai balti aitvarai" pačiame pirmajame eilėraštyje "Poema apie brolį" H. Nagys duoda plačiausią atsakymą. Jo brolis yra ir tas, kuriam "kalbėjo Dievas griaustinio balsu"; ir tas, kuris plaukė "su maištaujančiais Kristoforo Kolumbo jūreiviais"; ir tas, kuris klausėsi "Kristijono Donelaičio pamokslų", kuris stovėjo "šalia Frederico Garcia Lorca, kai egzekucijų šautuvai sutrupino mūro sieną raudoną", kuris "gulėjo kartu su miško broliais turgaus aikštėje", kuris "maištavo su visais maištininkais už laisvę".
Mano brolis gyvena kartu su mumis mūsų
karčią vienatvę.
Kvėpuoja tą patį orą. Geria tą patį vandenį.
Laukdamas savo mirties.
Tavęs neparklupdė kazokų bizūnai Kražių
šventoriuj.
Tavęs nepapirko Aliaskos ledinėj upėj
išplautas auksas.
Tavo karstui auga pušynai gimtojoj
smiltyj.

Jau nuo pat pirmosios knygos pasirodymo vertintojų ir recenzentų įprasta į H. Nagį žiūrėti, kaip į tamsos ir nevilties poetą. Šitokiam požiūriui daug pagrindo davė (ypač pirmuosiuose rinkiniuose) gožiančiai dominuojanti juoda spalva (juoda širdis, juodas kraujas, juodas veidas, juodas sapnas; juodas medis, juodom šakom, juodam danguj; juoda žolė, juodi debesys, juodos gelmės etc), o taipgi ir dažnas nakties, rudens, mirties tematikos ar įvaizdžių vartojimas, užmirštant, kad ir šitame tirštai tamsiame fone niekada netrūko nė "degančių" ar "liepsnojančių" švytulių. Kaip jau minėtas "Žemės" įvadi-ninkas dr. J. Girnius pabrėžia, H. Nagys nėra bejėgis aimanuotojas, verkšlentojas ar pesimistas, nes jis nėra "asmeniniuose rūpesčiuose už-siskleidęs subjektyvistas (. ..), visai nėra tik savin nuskendęs, o atviras visai objektyviai tikrovei". Jo kūrybos esmę ir prasmę, man atrodo, taikliai apibūdina Rimvydas Šilbajoris, teigdamas, kad "Nagys suvokia jį supančią naktį ne kaip galutinį pralaimėjimą, bet greičiau kaip iššaukimą kovon" (Metmenys Nr. 8). "Pagal Na-gį, jo poezijoj svarbu du momentai, prisiminimas vaikystės kaip prarasto, arba tiksliau niekada nebuvusio rojaus, ir ieškotojo kūrėjo kova su naktim".
Aitvaro brolio neišdaviau. Sudegė kaimai.
Pusto karštais pelenais.
Pasakų paukščio plunksnos baltesnės už
sniegą,
akys žydresnės už vandenį.

Brolio neišsigyniau. Lūpos suakmenėjo.
Lyja žarijų lietum.
Pasakų paukščio plunksnos baltesnės už
pieną,
Akys žydresnės už liną.

Aitvaro nepalikau. Mano kojos, kaip medžio
šaknys, dirvožemy liks.
Pasakų paukščio plunksnos baltesnės už tošį,
akys žydresnės už vėją.

Aitvaro brolio neišdaviau. Sudegė žemė.
Pusto pilkais pelenais.
Pasakų paukščio plunksnos lengvesnės už
plėnis,
akys šaltesnės už ledą.
(Broliai balti aitvarai, 30)

Cituotas eilėraštis, manau, iliustruoja ne vien H. Nagio idėjinę, bet ir struktūrinę bei stilistinę kūrybos pusę. "Nagys pajėgia sudaryti gilų įspūdį skaitytojui ne tik pavienių vaizdų bei metaforų blyksterėjimais, bet dažnai ir visa eilėraščio architektūra, sklandžiu ir efektingu pagrindinės minties, vaizdų ir garsų bei ritmo suderinimu" — taria R. Šilbajoris tame pačiame rašinyje.

Ir iš tikrųjų Nagio eilėraščiuose konstrukcinis momentas yra beveik visada labai ryškus. Jam eilėraštis nėra vien tik palaida nuotaikos deklaracija, atsitiktinis vaizdų ar išgyvenimų rezginys, kuris mažai tepasikeistų ar nedaug tesumenkėtų, išbraukiant, prirašant ar perstati-nėjant posmelius, skaitant iš vieno ar kito galo. Daugumoje H. Nagio eilėraščių minties vystymas sąmoningai ir tiesiu keliu veda į logiškas išvadas eilėraščio gale, kūrinio forma atskiras dalis vienaip ar kitaip iškeliant, sujungiant ar pabrėžiant.

Iš gausių stilistinių priemonių H. Nagiui būdingiausios yra pakartojimai ir aliteracijos. Nuotaikos ar vaizdo monotoniškumui, išgyvenimo bekraštiškumo jausmui sustiprinti kartojami paskiri žodžiai, daiktavardžiai ar veiksmažodžiai ("bus vakaras, vakaras, vakaras", "bėga ir bėga medžiai", "šniokščia ir šniokščia lauke lietus"), refreniškai kartojamos eilutės ar ištisi posmai, mažą, bet itin charakteringą detalę tepakeičiant ir tuo pakeitimu į ją koncentruojant skaitytojo dėmesį. Girdimąjį įspūdį sutvįrtina ir su regimuoju jį jungia dažnos aliteracijos, verlibriniai rimai, netikėtos o vis dėlto logiškos pauzės. Visa tai rodo didelį poeto rūpestį žodžio skambumu ar frazės muzikalumu.
Legendarinėj Capri saloj vaikai neša saujose
saulę.
Citrinų pintinėse auksą renka rinkėjų rankos.
Linguoja luotai lengvai ir ritmingai. Santa
Lucia.
Kodėl atėjai į mano sapną? Kodėl
nesvetingon šiaurėn?
Sninga ir sninga ir sninga ir sninga. Ant
sniego nekalto
baltą poeto veidą
paišo žiema.
(Mėlynas sniegas, 15)

Susiguldau, susirikiuoju ant stalo visus Henriko Nagio poezijos rinkinius: Eilėraščius (1946), Lapkričio naktis (1947), Saulės laikrodžius (1952), Mėlyną sniegą (1960) ir Brolius baltus aitvarus (1969). Rotatoriumi išleistų "Eilėraščių" lapai sunykę ir pageltę, "Lapkričio naktų" plonyčio aplanko popieris trupa. "Saulės laikrodžiai" lyg susigėsta, negalėdami savo kukliu formatu rungtyniauti su "Mėlynu sniegu", gi prieš juos visus savo impozantiška išvaizda, patvariais drobės apdarais galvą kelia "Broliai balti aitvarai". O žodis lygiai skambus, lygiai jaunas ir pagaunantis tiek pageltusiuose, tiek spaustuvėj dažais tebekvepiančiuose puslapiuose.

Ant penkiasdešimt metų slenksčio su paskutiniąja knyga stovi poetas.
"Tai galutinio subrendimo knyga" — pirštu į ją parodo R. Šilbajoris, tais žodžiais "Draugo" priede lyg susumuodamas keleto prieš jį kalbėjusių recenzentų ir vertintojų nuomones.

"Aitvaro brolio neišdaviau" — jam atsako užsisvajojęs poetas žemu ir giliu balsu, stovėdamas savo kūrybingumo zenite.
Gera klausytis jo žodžių . . . Jie ramina, guodžia ir stiprina.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai