LIETUVIŠKO(?) VASARNAMIO PROJEKTO KONKURSAS Spausdinti
Parašė Algimantas Banelis   
Dėdami šį kritišką neseniai pravesto lietuviško vasarnamio konkurso vertinimą, tikimės, kad jis paskatins giliau pervertinti ir padiskutuoti nusistatymą, kur ieškoti architektūros ir apskritai meno tautinio savitumo.
— Red.

Lietuviškumu taip nesisielio jame nė viename iš menų, kaip architektūroje. Deja, rūpestis daugiausia kyla iš šio komplikuoto statybos meno deramai neperprantan-čiųjų, todėl ir visos jų pastangos iki šiolei lieka bevaisės. Ne tik prie sprendimo, bet ir prie klausimo tinkamo kėlimo nepriartėta per dvidešimt penkeris ar daugiau metų.

Architektūros, kaip ir kitų menų, tautiškumo (tautinio savitumo) klausimas yra visiškai galimas. Jis yra prasmingas, tačiau tik tada, jeigu sprendžiamas pagal dabarties reikalavimus. Mes gi mažiausiai pusamžį pavėluotai tebe-svajojame apie klasikiniam.gotiš-kam ar kitiems tolygų "lietuvišką stilių". Moderniai architektūrai jau galutinai įsitvirtinus visame pasaulyje, niekas nebesikėsina stilius kurti — jie palikti istorijos knygoms ir išlaikymo vertų pastatų restauracijoms. Įmanoma, — ir, manau, reikia, — ieškoti tautinio statybos pobūdžio, atsiremiant į krašto klimatą, gamtovaizdį, šiandienines medžiagas ir techniką, gal būt, ir istorinį palikimą. Taip, kaip, pavyzdžiui, išskiriame suomių ar japonų architektūrą.

Mėginimas išeivijoje atkurti prisiminimus tradicinės statybos, kuri nors išeivių jausmus ir patenkintų, vis dėlto lieka tiktai suvenyriniu produktu. Architektūra jo vadin'i negalima, kaip architektūra nelaikome Ukrainos cerkvių imitacijos Amerikoje. Tai, rodos, pakankamai aiškiai pastebėjo dar 195B "Aiduose" rašęs dr. J. Gimbutas. Vis dėlto architektūros kritikais berijaučiantieji ir kai kurie, pavadinkime, poparchitektai tebegamina straipsnius ir tebestato "lietuviškos architektūros šedevrus" propagandai įtikėjusiems geros valios užsakytojams.

Kreivai suprasto tautiškumo sąjūdį tęsdama, ALIAS šiemet paskelbė lietuviškų vasarnamių projektų konkursą, kuriuo norėta "paskatinti lietuviškos architektūros studijas ir pritaikymą", nurodant, kad "planavimui turėtų būti suteikta kiek galima daugiau lietuviškos architektūros bruožų" (cit. iš konkurso taisyklių). Konkurse dalyvavo penki asmenys su šešiais projektais. Sąjungos suvažiavime gegužės 30-31 Toronte buvo paskelbti laimėtojai ir eksponuoti visi pateikti darbai.

Apie paskirus projektus užsiminsiu vėliau, dabar tik pažymiu, jog nė vienam jų negalima priskirti, kaip įprastai suprantame, architektūrinių privalumų. Svarbesnės ir įdomesnės yra jury komisijos pastabos apie kiekvieną projektą. Tai parodo tebesitęsiančią ir, manau, eilinei visuomenei priimtiną pažiūrą į tai, kas yra ta "lietuviška architektūra".
Teisėjai, matyti, ieškojo ne originalių sprendimų, ne architektūrinių vertybių, bet seno lietuviško kaimo statybos, jos išviršinių formų pamėgdžiojimo. Lietuviškumo ieškojimas labiausiai nukreiptas į stogą ir ornamentiką: "Keturšlaitis stogas su žirgeliais prie šelmens sukelia lietuviškos architektūros nuotaikas modernioje formoje" (jury komisijos pastabos apie pirmos vietos laimėtoją), "... išorės kompozicinei idėjai panaudoti tradiciniai lietuviškos architektūros elementai. Gonkelis lietuviškai nuotaikingas, panaudota forma ir ornamentika, ko negalima pasakyti apie vasarnamiui panaudotą tradicinio čiukurinio stogo formą. Savo tradicinėj formoj šis stogas turi būti žymiai aukštesnis, jis turi dominuoti fasaduose" (antras at-žymėjimas), "Fasaduose dominuoja stogas, taip būdingas lietuviškam kaimui" (antra vieta), "...stogo masės santykis su žemom namų sienom ir stogo dinamiškas veržlumas į viršų su langu prie šelmens, kuris sudaro čiukurinio stogo įspūdį, sukelia lietuviškos architektūros nuotaikas modernioje formoje" (trečia vieta).
Išeina, jog aukštas stogas jau automatiškai kelia lietuvišką nuotaiką. Iš tikrųjų, tokie jury komisijos išvedžiojimai kelia tiktai smagų kaimietišką juoką. Ką gi bendro istoriniai mūsų kaimo stogai turi su 1970 metais, kuriems konkurso vasarnamis skirtas? Stogo aukš-

tumas ir proporcija su sienomis priklausė nuo anuomet turimų labai ribotų medžiagų, konstruktyvinio sugebėjimo. Negi lietuviškumas reiškia atsilikimą nuo laiko?

Nors su "lietuviškumu" tiek konkurso dalyviams, tiek jury komisijai nesisekė, tai gal geriau pasisekė su planavimu, nes juk vasarnamis yra mažiausiai sudėtinga planavimo problema, jeigu nesiekiama įmantrumo.

Pirmos vietos planelis jei ir ne išskirtinai, tai bent kompetentingai išdėstytas. Betgi mažyčiai langai neapteisinami, nes vasarnamy kaip tiktai reikia atidarymo į gamtą. (Kas kita senovinėje statyboje, kuomet stiklas buvo brangus ir negamintas dideliais lakštais, be to, reikėjo žiūrėti, kad šiluma neišeitų vėjais). Vienintelė architektūrinė idėja — ketvirtainis stogas ant 45 laipsniais pasukto plano— yra dirbtinė. Du sukryžiavimo trikampius užpildo įėjimas ir terasa, vienas visai tuščias, o kitas, skirtas automobiliui — jo neuždengia. Be to, stogo atlaikymui buvo reikalinga dar kita, nuo sienų atskira atrama iš 17 pėdų ilgio sijų! Ką jury komisija galvojo sakydama, jog vasarnamis yra "paprastas ir taupus"?

Miniatiūriški langai, kerėpliškos klėtinės kolonos ir koplytėlė stogo sankryžoje tai duoklė lietuviškumui. Bet projektuotojas, regis, tuo pats netikėjo, nes pateikė ir kitą projektą, kur patriotizmas tiktai tulpėse ant durų. Sis darbas, kuriam paskirtas pirmas atžymėji-mas, gal ir būtų pagirtinas eilinio statybininko atveju, bet iš profesionalo nelauktinas.

Taip pat yra liūdna, kai diplomuotas architektas nepajėgia išvystyti paprasčiausio plano. Tai labai taktiškai pastebėjo ir jury komisija, tačiau projektui vis dėlto paskyrė antrą premiją. Ar už tai, kad iš šiaudiniu (?) stogu klotos jaujos ar klojimo perdirbtas vasarnamis "ryškiai išsiskyrė iš kitų projektų" mastelio ir pastato paskirties nepaisymu?
Trečios vietos laimėtojas labiausiai iš visų parodė architektūrinės nuovokos tiek išore, tiek planu. Tiktai mėgindamas duoti įdomesnę erdvę, ją, kaip ir planą, visai be reikalo sukomplikavo.

.Geriausias planas, išdirbtas beveik pagal tipiškai amerikietišką modelį, teatžymėtas penktuoju. Nėra prasmės daug ginčytis dėl at-žymėjimo eilės, nes autorius visiškai suklupo, bandydamas įkvėpti lietuviškumą. Betgi ne mažiau, kaip ir kiti.

šeštas darbas yra dar tik pradedančiojo, tad negalima jo nei vienaip, nei kitaip komentuoti.
Konkursas dalyvių skaičiumi ir pateiktų projektų kokybe nenusisekė.

Einant Į architektūrinį konkursą ir atsiduodant jury komisijos sprendimui, didelis dėmesys skiriamas jos sudėčiai. Juk neverta eikvoti pastangų, kad darbą vertintų tie, kurių nuomonė dalyviui yra nepriimtina. Šio konkurso jury komisijoje vienintelis žinomas asmuo buvo J. Kova-Kovalskis, bet žinomas kaip nors ir rimtas, tačiau tradicinis architektas. O tokie bent jaunesniųjų tarpe nebereikšmingi. Tai gal ir paaiškintų, kodėl nedalyvavo nė vienas Š. Amerikos auklėjimo architektas. (Neįtikima, kad paskutinius atžymėjimus gavę būtų neseniai studijas baigę, kaip "Tėviškės žiburiuose" tvirtino J. Danys. Jei tai tiesa, juos išleidusios JAV architektūros mokyklos yra tikrai apgailėtinoje būklėje).

Apgailestautinas ir organizatorių reikalavimas tautinio turinio, užuot tik pageidavus, kad būtų atsižvelgta į lietuviškumą, kaip jis bebūtų suprastas šiuolaikinėje architektūroje. Be abejo, šiuo atžvilgiu nevykęs konkurso sąlygų formulavimas daugelį atbaidė.

Galimas dalykas, kad jury komisija jautėsi įpareigota premijuoti tai, kas buvo atsiųsta. Betgi kam tuomet projektų detalūs aptarimai, "lietuviškos architektūros nuotaikos modernioje formoje" gyrimas ir elementarių planavimo reikalavimų nepaisymas? Ar nebūtų daug išmintingiau pasielgta, visai premijų nepaskyrus dėl per menkos pateiktų projektų vertės? Tokiu būdu gal būtų pristabdyti panašūs nesusipratimai ateityje.

Pirma premija paskirta E. Ar-bui, antra — A. Kulpai - Kulpa-vičiui, trečia — J. Okuniui. Atžy-mėjimai iš eilės: E. Arbui, J. Na-liui, R. Manomaičiui. Jury komisiją sudarė architektai J. Kova -Kovalskis, A. Liutkus, J. Premeneckas, E. Kersnauskas ir statybos inžinierius J. Augustinavičius, kuris ir rūpinosi šiaip vykusia konkurso organizacija.
Algimantas Banelis