Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
FRANCOIS MAURIAC (1885.X.11 - 1970.IX.1) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Alaušius   
Baigdamas 85-sius amžiaus metus, neseniai mirė Francois Mau-riac — vienas didžiųjų ne tik prancūzų, bet ir aplamai šio šimtmečio rašytojų. Jo palikimą sudaro apie 20 romanų, keletas dramų, arti 50 įvairių essais, keli publicistikos tomai. 1933 jis buvo išrinktas į Prancūzų akademijos "nemirtinguosius", o tarptautinį jo pripažinimą patvirtino Nobelio literatūros 1952 metų premija. Jo raštų gausiai išversta į daugybę kalbų. Iš eilės vertimų jis pažįstamas ir lietuvių skaitytojams.

Francois Mauriac gimė pietų Prancūzijos mieste Bordeaux, kuriame ir mokslą išėjo. Tėvas, stambus žemvaldys, mirė anksti, būsimąjį rašytoją palikęs dar nė dviejų metų nesulaukusiu kūdikiu. Vidurinį mokslą ėjo vienuolių vedamoj mokykloj, taigi, sakytume gavo katalikišką auklėjimą. Iš tikrųjų tai buvo tipingai vienašališkas auklėjimas: kiek be saiko "dangiška atmosfera" diegė pamaldumą, tiek "religinio sąmoni-nimo beveik nebuvo". Vis dėlto, nors ir taip karčiai prisimindamas savo katalikišką auklėjimą, F. Mauriac neprarado tikėjimo. Priešingai, visą amžių nesvyruojamai išpažino katalikų tikėjimą savo gyvenimo ir kūrybos pagrindu.

Kaip daugumas rašytojų, ir F. Mauriac debiutavo poezija (1909 ir 1911). Pirmąjį rinkinį (Les Mains jointes) tuoj pat didžiai išgyrė to meto įtakingas rašytojas M. Bar-rės. Tačiau antrojo rinkinio (L'Adieu a l'adolescence) nepasisekimas buvo atsisveikinimas ne tik su jaunyste, bet ilgam laikui ir su poezija. Prie poezijos F. Mauriac dar pora kartų grįžo jau po daugelio metų, 1925 išleisdamas Orages ir 1940 Sang d'Atys. Ilgai jo poezija nesulaukė jokio dėmesio, kol Mare Alyn 1960 paskelbė knygą apie F. Mauriac'ą kaip poetą.

F. Mauriac — romanistas. Pirmąjį savo romaną L'Enfant chargė de chaines jis išleido 1913, kitais metais — antrą, po karo — dar du romanus. Tačiau savo tikrąją jėgą parodė tik 1922 išleistame romane Le Baiser au lepreux, kuris ir išgarsino jo vardą. Tuojau sekė jo pagrindiniai šedevrai: Le Dėsert de l'amour (1925, Prancūzų akademijos didžioji romano premija), Thėrėse Besqueyroux (1927) išversta į 20 kalbų), Le Noeud de vipėres (1932, J. Griškos vertimas — Gyvačių lizdas, 1933 ir užsienyje 1953). Tarpkariui priklauso ir kiti pagrindiniai F. Mauriac'o romanai: Genitrix (1923, A. Vaičiulaičio vertimas — Gimdytoja, 1939 ir užsienyje 1952), Destins (1928), Ce qui ėtait perdu (1930), Le Mys-tėre Frontenac (1933), La Fin de la nuit (1935), Les Anges noirs (1936), Les chemins de Ia mer (1939), jau karo metų La Phari-sienne (1941).

F. Mauriac'o duoklę teatrui visų pirma sudaro Comėdie-Fran-caise teatro 1937 pastatyta drama Asmodėe. šiai dramai sulaukus didelio sceninio pasisekimo, jis parašė dar keletą dramos veikalų (Les Mal-Aimės, Passage du ma-lin, Le Feu sur la terre).
Galima sakyti, kad Nobelio literatūros 1952 metų premija vainikavo visą grožinę Francois Mauriac'o kūrybą. Paskutinius savo gyvenimo dvidešimt metų jis beveik nebesireiškė kaip rašytojas. Užtat juo intensyviau šiuo metu jis atsidėjo esėjisto ir publicisto darbui, kurį jau anksčiau buvo pradėjęs. Ir tai įgalino jį likti su plunksna rankoje ligi pačios savo ilgo gyvenimo pabaigos. Paskutinį kartą jį skaitėme kultūros savaitraščio "Le Figaro Littėraire'' (jame turėjo savo nuolatinę skiltį) VII.27 - VIII.3 numeryje, atseit, vos mėnesį prieš mirtį.
Neįmanoma išskaičiuoti visus gausius F. Mauriac'o "negrožinius" (bet nemažiau meistriškai parašytus) raštus. Suglaustai jo žvilgį į krikščioniškąjį žmogaus samprotį randame trumpame, bet substan-cialiame essai Les Souffrances et bonheur du chrėtien (1931). šiuo atžvilgiu įdomus dokumentas yra ir jau po 30 metų išėjusi knyga Ce que je crois (1962). Visuomenines jo pažiūras dėsto tarpkario metu pasirodžiusi knyga Dieu et Mammon. Golizmo politinė filoso-


fija, kurią ir jis pats sava laikė, pateikiama 1964 išėjusioj knygoj De Gaulle (mūsų žurnale ši knyga aptarta 1966 nr. 1). Tarp biografinių veikalų minėtinos Raci-ne'o (1928) ir Pascalio (1931) apybraižos. Ypač didelio pasisekimo sulaukė į 25 kalbas išversta knyga La Vie de Jėsus (1936), kurios lietuvišką vertimą parūpino A. Vaičiulaitis (Jėzaus gyvenimas, 1937). Literatūriškai įdomus essai Le Ro-mancier et ses personnages (1935). Įvairūs tarpkario smulkesni straip-niai sutelkti tritomyje Journal (1934, 1937 ir 1940). "Vidinių memuarų" dvitomis Mėmoires intė-rieures (1959 ir 1965) yra F. Mauriac'o senatvės šedevras. Nemažiau reikšmingi jo dienoraštiniai - blok-notiniai Bloc-Notes tomai, sudaryti iš asmeninės skilties, turėtos "La Table ronde" žurnale, vėliau "L'Express" laikraštyje ir nuo 1961 "Le Figaro Littėraire" savaitraštyje. Pastarojo savaitraščio redaktorius M. Droit taikliai šiuos "bloknotus" pavadino "žmogaus su laiku nepertraukiama simfonija", nes iš tiesų juose atsispindi ir autorius, ir laikas — visa, kas vyko politiniame, kultūriniame ir religiniame gyvenime per pastaruosius dešimtmečius. Neveltui ir pats F. Mauriac prieš pora metų (1968.1. 29) rašė, kad. gal būt, jo memuarais ir "bloknotais" bus pasidomima ir tada, kai niekam nebeateis galvon atversti jo romanų...

F. Mauriac'o dienoraštinis "bloknotas" neabejojamai liks vertingas dokumentas mūsų laikui pažinti ir suprasti. Tačiau, atrodo, nėra ko baimintis ir jo romanų užmiršimo. Nors tematiškai jie ribojasi provincijos buržuazinės šeimos pasauliu, psichologinis aštrumas ir metafizinis gilumas jiems suteikia nepraeinamo žmogiško aktualumo. Kas kartais nėra skaitęs Mauriac'o romanų ir tik žino jį esant rašytoją kataliką, tas turės nustebti, su jais susipažindamas. Nėra juose nei agitacinio moralizavimo, nei idilinio dailinimo. Pra-skrosdamas išorinį padorumą ("fa-riziejizmą"), F. Mauriac žvelgia į žmogaus vidų ir nuogai atskleidžia visą galimą žmogaus menkystę. Ne be pagrindo Jean Cau savo straipsniui apie Mauriac'ą davė antraštę: Pascalis, kuris būtų buvęs rašytojas (Le Figaro Littė raire, 1965.X.14 - 20). Bet drauge (ir tai skiria nuo tų, kurie ir tenkinasi kasdienybės purvu) F. Mauriac'o kūrybinį pasaulį nušviečia ir galimos žmogaus didybės nuojauta, kuri pačią blogio patirtį paverčia gėrio ilgesiu ir vilties pažadu.

Jei reikėjo mūsų amžiuje iš naujo įrodyti, kad būti kataliku rašytojui nereiškia neturėti kūrybinės laisvės, F. Mauriac tai akivaizdžiai įrodė. Neatsitiktinai F. Mauriac poveikis padėjo rasti kelią ir Graham Greene: kaip šis anglų rašytojas katalikas atvirai prisipažino, po "Mauriac'o "Gyvačių lizdo" jis atsuko nugarą savo ankstesniems raštams ir pasuko į savo naują kelią. Ir vokiečių rašytojas katalikas Heinrich Boll vargiai būtų suprantamas, jei rašytojuose katalikuose nebūtų buvę F. Mauriac'o.

Turėdamas dovaną aštriai dalykus analizuoti, blaiviai spręsti ir įtaigiai valdyti žodį, Francois Mauriac nemažiau ryškiai buvo iškilęs ir kaip žurnalistas - publicistas. Platus interesas kreipė jo žvilgį į visas gyvenimo sritis. Turėjo drąsos nesivaržydamas reikšti savo pažiūras, nes nesirūpino nei įtikimu, nei užgavimu. Nevaržė jo nė koks nors partizaniškas sektantiz-mas: ne kam nors atstovavo, o savo paties vardu kalbėjo. Ir ypač poleminiais atvejais kalbėjo su tokiu temperamentu, kad ne vienas (tarp kitų Pierre Emmanuel) lygino jį su Voltaire kaip polemistu.

Žinoma, "krikščioniškasis Voltaire" stovėjo kitame poliuje, negu laisvamanis Voltaire. Tačiau ir kaip žurnalistas F. Mauriac nebuvo tipiškas katalikų žurnalistas tradicine prasme. Išaugęs prancūzų jaunųjų katalikų demokratinio Sillon sąjūdžio dvasioj, jis visą gyvenimą išlaikė aštrų laisvės ir teisybės jausmą. Todėl katalikų visuomenėje jis ir buvo avangarde drauge su J. Maritainu ir kt. Kai "dešinė" neatrodė jam teisi, F. Mauriac nesibaimino ir "kairės" kelio. Ispanijos pilietinio karo metu jis buvo už respublikonus. Aktyviai jungėsi į priešnacinę rezistenciją. Po karo stovėjo už Indokinijos taiką, o vėliau už Maroko ir Alžiro laisvę. Prancūzijoje buvo tapęs karštu de Gaulle apaštalu.

Nors kiek kur F. Mauriac būtų politikoje nesibaiminęs drauge eiti ir su "kaire", tačiau niekada jis nebuvo apakęs komunizmo atžvilgiu. Ir šiais jubiliejiniais Lenino metais F. Mauriac atvirai rašė: "Stebiuosi vienbalsišku šiomis dienomis Lenino šlovinimu jo gimimo 100 metų sukakties proga. Sakytumei, lyg nebebūtų nė vieno, kuris atsimintų, kiek šio žmogaus pergalė kainavo". O aplamai dėl komunizmo F. Mauriac ramiai pridūrė: "Didžiausia komunizmo silpnybė yra ta, kad tai, ką jis atliko per 50 metų, neleidžia mums tikėti tuo, ką jis žada" (Le Figaro Littėraire, 1970.VI.1-7). F. Mauriac daug kartų buvo karštai gynęs priešingų pozicijų žmones, sulaukusius sunkumų dėl savo įsitikinimų. Bet kai maoistų "revoliucinio" laikraščio redaktoriumi pasidaręs J.-P. Sartre buvo šį pavasarį policijos 50 minučių apklausinėtas, F. Mauriac ne piktintis šoko, o tik ironiškai pastebėjo: "Reikia Sartre'o gailėtis: jis nori eiti į kalėjimą, trokšta tapti kankiniu, bet nėra kankinio be budelio, o čia kaip tik jo ir stokoja" (t. p., 1970. VI.15-21).

Visuomeninis F. Mauriac'o kairumas iš tiesų tereiškė jo visuomeninį pažangumą (ar bent jautrumą). Niekada jis nevirto pasaulėžiūriniu svyravimu. Tiesa, tai jo nevaržė tiesą pasakyti ir Bažnyčios vyrams. Betgi pačiai Bažnyčiai ištikimybė buvo nepajudinamas jo nusistatymas. Kaip tik dėl to F. Mauriac labai kritiškai žvelgė ir į visą povatikaninį sąjūdį, kuris jam daug kur atrodė išvirtęs tik sąmyšiu. Ir viename savo paskutinių "bloknotų" F. Mauriac stebėjosi, kad kardinolas Suenens, Belgijos primas, jaudinasi dėl Bažnyčią palikusių-vedusių kunigų, bet popiežiaus atveju kalba tokiu oficialiai šaltu tonu. "Maža pasakyti, kad tokio tono nekenčiu", rašė F. Mauriac, nes privalu tokiu tonu nesikreipti į popiežių, vis viena "kardinolui ar paprastam pasauliečiui" (t. p., 1970. VI.8-14).
Po ranka ištisa eilė žodžių, skirtų atsisveikinti su F. Mauriac'u. Baigti pasirenku iš jų kardinolo Jean Daniėlou žodžius: "Mauriac buvo laisvas žmogus. Laisvas nuo visko, išskyrus Kristų. Bet laisvas visko atžvilgiu dėl to, kad buvo angažavęsis Kristui" (t. p., 1970. IX.7-13).
Alaušius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai