ANTIHUMANIZMAS MENE Spausdinti
Parašė J. GRINIUS   
Stebint šių dienų menininkų ir visuomenės santykius, nevienam kyla klausimas, iš kur tas aštrumas ir net priešiškumas. Tiesa, kad visiška darna tarp meno žmonių ir visuomenės yra idealas. Paprasti žmonės ir net meno kritikai negali vienodai įsigilinti į meno kūrinius, juos suprasti ir pergyventi, kaip patys kūrėjai. Antra vertus, meno kūrėjai dažniausia yra pažangesni už paprastų piliečių daugumą — jie ieško naujų kelių, o visuomenė linkusi į konservatyvizmą, tik nerangiai seka paskui pažangos pionierius. Tačiau kai kalbame apie mūsų laikų menininkų ir visuomenės santykius, iškeliami ir kitokie motyvai. Menininkai ir jų artimi bičiuliai prikiša visuomenei abejingumą, paviršutiniškumą, savanaudiškumą arba niekinimą viso, kas nesusieta su nauda ir smagumais. Tuo tarpu iš visuomenės pusės menininkai kaltinami, kad jų menas (tapyba, muzika, poezija) perdaug keistas, uždaras, teprieinamas tik autoriams ir siauram jų bičiulių rateliui, kad po tariamuoju originalumu slepiasi lėkšta maniera, kad jų kūriniai, užuot teikę žiūrovui estetinio pasitenkinimo, ji tik suerzina.

Be abejo, tiek menininkų priekaištuose visuomenei, tiek visuomenės menininkams yra tiesos. Tačiau tai dar neviską išaiškina. Atrodo, kad per priekaištingus ginčus nepasakomi kai kurie intuityviai nujaučiami dalykai, bet sąvokomis sunkiai pasakomi. Ar kartais nesusipratimo tarp visuomenės ir menininkų viena priežasčių nėra skirtingos pažiūros į žmogų ir jo vertę?

Mūsų laikų meno parodų lankytojas nori rasti kūriniuose žmogų, bet dažniausiai jo neranda, nes pastarųjų dešimtmečių menas, ypač tapyba, žmogaus nemėgsta. Kiek renesansas, iš kurio yra išaugęs visas naujųjų laikų menas, žmogų brangino ir domėjosi jo būties problemomis visais atžvilgiais, tiek vadinamasis modernusis menas, pradedant impresionistais, nuo žmogaus nusigręžė ir ėmė jį vienaip ar kitaip neigti. Negalėdami tuo tarpu leistis į visas meno sritis, pažiūrėkime plačiau į tapybą,, kuri yra gyvastingiausia meno šaka naujaisiais laikais. Taigi kokią vietą mūsų laikų tapyboj užima žmogus ir kaip jis vaizduojamas? Atsakydami į tai, turime pažymėti, kad labai charakteringa apraiška mūsų laikų tapyboje yra įsigalėjimas peizažo, kur žmogaus pavidalui vietos beveik nėra. Tiesa, ir renesanso ir vėlybesnių amžių tapytojams peizažas nebuvo svetimas, tačiau jis nebuvo viešpats. Net tokie tapytojai, kaip Giorgione, C. Lorrain, Watteau, Corot, kurie mėgo gamtos vaizdus, iš jų vis dėlto nepašalino žmogaus. Toliau jau nueina kai kurie olandų tapytojai. Tačiau su impresionistais, kurie, palikę savo atelję, ima tapyti atvirame ore, gamtos vaizdas tapyboj triumfuoja. C. Monet, V. van Gogh, P. Cėzanne pirmiausia yra peizažistai, kurie su pasigardžiavimu keletą kartų tapo vis beveik tą patį gamtos kampelį. Tiesa, jie retkarčiais gali nupiešti ir žmogų, bet tai bus išimtis iš bendrosios krypties.“ Šitokiu būdu naujausią tapybą užplūsta peizažai peizažėliai tokia gausybe, kokios niekada anksčiau nėra buvę.

Gretimais su peizažu įsigali ir naturemorte. Kubistai (Braąue, Marąuet) yra beveik išimtinai natiurmorto tapytojai. Jei vėlybesnieji dailininkai nėra tokie mirusios gamtos fanatikai, tai vis dėlto retas mūsų laikų tapytojas nėra čia atidavęs duoklės, tapydamas vaisius, gėlių puokštes vazose, žaislus, rašomojo stalo įrankius ir kitokius daiktus. Šitokį reiškinį buvo galima pastebėti ir lietuvių tapyboj, jei kas bent kiek ja domėjosi.

Rembrandt. Autoportretas

Naturemorte ir peizažas užima žmogaus vietą tapyboje iš dalies ir todėl, kad naujųjų laikų dailininkai yra atviri individualistai ir formalistai. Jie piešia ir tapo tai, kas įdomu jiems patiems, kas duoda daugiausia laisvės jų tapybiniams formaliniams bandymams, kas juos priartina prie grynosios tapybos. Mat visose meno šakose grynumas yra tapęs magišku žodžiu. Grynoji muzika, grynoji poezija, grynasis teatras, grynoji tapyba buvo kartojami amž. pradžios menininkų ir kritikų tūkstančius kartų, drauge primenant nesileisti į siužetą, į „literatūrą“, lyg čia, o ne pačiuose dailininkuose glūdėtų nepasisekimų priežastys Kalbėdami apie grynąją tapybą, dailininkai turėdavo ir turi prieš save muziką, kaip pavyzdį. Tai esąs tikrasis menas, nes jis nieko nepasakoja ir nevaizduoja, o tėra grynų garsų kūryba. Analogiškai ir tapyba turinti būti spalvų kūryba, kurioj lemtų tik tapytojo nuotaika ir jo formaliniai ieškojimai nepriklausomai nuo daiktų ir žmonių pasaulio, nes tapytojas išreiškiąs savo pergyvenimą, savo idėją, o ne pasaulį. Todėl svarbu ne tai, ką tapytojas vaizduoja, bet kiek jam pavyksta spalvomis, jų niuansais ir tonais išreikšti norimą nuotaiką, sukurti savotišką spalvinę simfoniją.

Kad ir norėdami būti gryni, kaip muzikai, ir tesiversti spalvinėmis kombinacijomis ir spalviniais deriniais, tapytojai vis dėlto praktiškai būna priversti pripažinti, kad spalvų įspūdžiai nėra visai analogiški garsams. Natūralūs ir dirbtiniai garsai nevaizduoja ir neišreiškia jokio daikto, tuo tarpu gamtoje laisvų spalvų beveik nėra. Mūsų regimoje tikrovėje visokiausių niuansų spalvos yra glaudžiai suaugusios su daiktais ir jų pavidalais. Tiesa, dirbtiniu keliu galima prieiti prie spalvų laisvumo, sakysim, vienokio ar kitokio žalumo ar mėlynumo; tačiau norint, kad kitas žmogus bent kiek paveikslą suprastų ir atjaustų, tapytojui norom nenorom tenka savo spalvas jungti su bent kiek suvokiamo daikto pavidalu. O mažiausiai precizuotos ir todėl įvairiausios gali būti gamtos vaizdų arba peizažinės formos. Su jomis tapytojas gali daug laisviau elgtis negu su žmogaus pavidalu ir jo veidu. Kad ir kaip jis norėtų nesiskaityti su žmogaus išvaizda, jis vis dėlto čia mažiau turi laisvės savo fantazijai, nes ir jis pats ir visuomenė žmogų iš paviršiaus geriau pažįsta negu gamtą ir aplinką. Tai yra viena priežasčių, kodėl daugelis mūsų laikų tapytojų, užburtų koloristinėmis problemomis, gena lauk iš tapybos žmogaus pavidalą. Jie ne tik patys paskęsta peizaže, bet dažnai nori, kad ir kiti tapytojai darytų taip, kaip ir jie, ir net užmiršta, kad Tizianas, Velaąuez ir kiti žmogaus tapytojai savo laiku buvo pirmaeiliai koloristai, kad ir nebūdami peizažistais.

Mūsų laikų spalvinių simfonijų kūrėjai ne visada tik netiesioginiu būdu paneigia žmogų, atiduodamai pirmenybę peizažui ir natiurmortui. Ir jų paveiksluose kartais pasirodo žmogaus pavidalas. Tačiau šitais atvejais jis dažniausiai netampa pirmareikšmis, kad juo dailininkas būtų specialiau susidomėjus. Grynųjų koloristų paveiksluose dažniausia žmogus teturi tiek reikšmės, kiek ir bet kuris kitas peizažo ar natiurmorto elementas, priklausomas nuo visumos. Ne pagal žmogų organizuojama paveikslinė aplinka ir koloritas, bet žmogaus pavidalas derinamas prie aplinkos ir jos koloristinių konsekvenciju.

Kaip pavyzdį galima suminėti Alf. Dargio „Lietuvių vestuvių papročius“. Ten didžiojoj daly paveikslų žmonės vaizduojami, kaip grubūs manekenai, kaip stuobriai arba kaip kokie molio prikrėsti maišai. Kartais atrodo, kad tapytojas į vestuvinės dramos žmones mažiau kreipia dėmesio, negu į taudodailės ornamentais pažymėtus daiktus. Jei toj paveikslų serijoj būtų duoti teatriniai eskizai daug ką suprastume ir pateisintume; tačiau, turėdami užbaigtus paveikslus su žmonių figūromis, vis dėlto pasigendame gyvo žmogaus. Alf. Dargiui, kaip ir nevienam kitam mūsų laikų tapytojui, žmogaus pavidalas, kaip ir kiekvienas kitas peizažo ar natiurmorto daiktas, dažnai tėra tik kompozicinis ir spalvinis paveikslo elementas, griežtai palenktas koloristinei visumai. Į tai žiūrėdami grynai estetiniu formaliniu atžvilgiu, neturėtume teisės tapytojams ką prikišti, nes visumos darni vienybė meno kūriniui yra esminė. Tačiau kiekviena žmogaus kūryba yra tam tikrų idėjų, jausmų ir valios pastangų rezultatas. Todėl statulos, paveikslai, eilėraščiai gali būti taip pat vertinami idėjiniu ir moraliniu atžvilgiais.

O šitaip į naujųjų laikų tapybą žiūrėdami, turime iškelti dar vieną požymį, kuris atskleidžia žmogaus asmens paneigimą. Jis pasireiškia žmogaus veido, kaip psichinio gyvenimo išraiškos, paneigimu. Veidas, kuris ligi antrosios XIX amž. pusės paveiksluose atsispindėjo įvairia temperamentų ir charakterių gama, kai žvilgsniu ir šypsniu švytėjo žmogaus mintis ir jo dvasingumas, pamažu sugyvulėja, sustingsta į schematinę maskę ir pagaliau suskyla į atskiras dalis ir sunyksta, kaip lavonas. Šitas procesas jau matyti kai kurių impresionistų paveiksluose. Antai E. Manėt (1832—1883) ir A. Renoir (1844—1919) kūriniuose žmogaus veidas nebeturi šypsnio ir jau akyse retai besušvyti mintis; drauge pasirodo dvasinis bukumas ir fiziologinių geismų prasiveržimas ir net vyravimas. Iš žmogaus jau žvelgia gyvulys. Tai dar ryškiau matyti Gauguin (1848—1903) paveiksluose, kuriose jis vaizduoja Tahiti salos moteris. Tų pusiau laukinių juodų žmogysčių maskėse nebėra prasmės ieškoti minties, nes ten medžiagos sunkumas ir gyvuliškas apsnūdimas yra viešpats. Kubistams (skulptoriams) veidas belieka schema, o vokiečių ekspresionistai veido, kaipo tokio, dažnai nebepripažįsta. Jiems vienur jis, kaip mašinos dalis, kitur jis suskaldytas į schemines skeveldras ir sujauktas — akys, ausys, nosis kartais patampa sunkiai suvokiamų schemų kratiniu. Kitų modernistų rankose veidas išeina kaip spalvoti plėmai bendruose spalvų ir brūkšnių deriniuose. Kartais atrodo, jog tai daugiau pūnančių lavonų, negu gyvų mąstančių būtybių veidai. Ir taip būna ne pas vieną Picasso. Todėl vienas didžiųjų dabarties romanistų Fr. Mauriac yra pasakęs, kad šių dienų tapytojams veidas yra tapęs priešu, kurį jie persekioja su naikinančia neapykanta.

Gaugin. Thaiti moterys

Turint šitokį žmogaus traktavimą šių dienų tapyboj, turime teisės susimąstyti ir paklausti, ar tai nėra nusižengimas žmogui? Ieškodami atsakymo į šitą klausimą, į tapybą ir apskritai į meną nežvelgiame — tik estetiškai. Žiūrėdami į tai tik estetiniu atžvilgiu, turime sutikti, kad paveikslą, galima meniškai suorganizuoti arba pirmoj eilėj vaizduojant žmogų ir prie jo derinant aplinkos daiktus, arba pirmoj vietoj pastatant gamtą ir daiktus ir, be kito ko, jų aplinkon dar įvesti žmogų, kaip lygiareikšmį ar menkesnį elementą. Jei šis pastarasis atvejis būtų retas, gal ir netektų kalbėti apie antihumanizmą. Tačiau kada turime daugybę paveikslų, sukurtų per keletą, dešimčių metų žymių ir ne tokių žymių dailininkų, kurie arba sistemingai vengia vaizduoti žmogų, arba jį vaizduoja lygios vertės su daiktais ir ženklais, arba jį darko, paversdami bjauriu gyvuliu arba savotišku lavonu, tada šitą bendrą tendenciją norisi savaime pavadinti a n t i h u m a n i z m u.

Šitas vardas naujausių laikų menui, ypač tapybai, atrodo, juo labiau tinka prisiminus, kad XIX am. antroji pusė ir XX am. pirmoji pusė filosofiniame, politiniame ir visuomeniniame gyvenime ėjo ir dar tebeina antihumanistine kryptimi, nes žmogaus asmenybę buvo stengiamasi suniekinti ir žmogų sulyginti su gyvuliu arba su daiktu. Argi pozityvistai filosofai neįrodinėju, kad žmogaus dorinė, religinė ir estetinė sąmonė tėra aplinkybių ir papročių vaisius? Ar materialistai neįrodinėjo, kad žmogus neturi savy dieviškos kibirkšties, kad žmogus tėra tuo, ką jis valgo (Feuierbacho posakis: der Mensch ist, was er isst)? Argi istorinio materialismo šalininkai su K. Marksu priešaky neįtikinėjo, kad žmogaus mąstymą, jo elgseną, jo estetinę kūrybą nulemia socialiniai ir ekonominiai santykiai su kova už būvį? Ar kapitalistai nežiūrėję į žmogų, kaip į gyvulį ir į mašiną, kuri turi jiems uždirbti turtus? Ar marksistai neskelbė ir nevykdė gyvenime pažiūros, kad žmogus tik tiek vertas, kiek jis solidarus su proletarų klase ir jai tarnauja? O fašistai su nacionalsocialistais ar daugiau vertino žmogų? Ar jis nebuvo jiems įrankiu rasės, tautos ir valstybės reikalams? Ar marksistams neproletaras („buržujus“) nebuvo ir nėra sunaikinimo vertas pasiutęs šuo? Ar nacionalsocialistams neari į ai, žydai ar slavai nebuvo šiukšlės ir mėšlas germanų dirvai?

Į visus šituos klausimus reikia atsakyti: taip. Jei buvo ir yra priešingų reiškinių įvairiose gyvenimo srityse, tai jie nedominavo ir nedavė gyvenimui tono. XIX amž. antroji pusė ir XX amž. pirmoji pusė ėjo ir dar tebeina po įvairių niuansų materializmo vėliava. Humanistų, spiritualistų ir personalistų balsus, aukštinančius žmogaus asmenybę, nustelbė ir nustelbia įvairiopas materializmas ir vitalizmas, kurių didžiausias priešas žemėje yra žmogus su savo nemaria ir nerimstančia dvasia. Prieš žmogų ir prieš jo dvasią yra nukreipti mūsų laikų pagrindiniai smūgiai. Štai kodėl visas mūsų epochos gyvenimo stilius yra antihumanistinis. Ir iš jo neišsiskiria net menas.

Mūsų laikų menininkų didžiuma, net to nejausdama, ėjo ir eina antihumanistine kryptimi. Argi nuo natūralisto E. Zola laikų nėra pamėgtas literatūroj vaizduoti žemasis sugyvulintas žmogus su iškrypusiais instinktais, be kilnesnių aspiracijų? Kai rašytojas ar dailininkas sako, kad jis negali vaizduoti gražaus ar kilnaus žmogaus, nes aplinkui, visame gyvenime temato suniekšėjusius, bjaurius, išsigimusius žmones, ar jis nekalba, kaip miesčionis, kuris darbininkuose temato tik niekšus, sukčius ir tinginius, arba kaip liaudies žmogus, kuris kituose tepastebi dėles, išnaudotojus, dykaduonius, išsigimėlius? Kada su žmogaus pavidalu dailininkas elgiasi taip, kaip su kokiu nors krūmu, akmeniu, arba obuoliu, ar nėra tam tikro panašumo su tomis pažiūromis, pagal kurias nėra esminio skirtumo tarp žmogaus, gyvulio ir šiaip sau daikto? Kada žmogaus pavidalą ir jo veidą tapytojas tiek tevertina, kiek peizažo elementą, arba dekoratyvinį ornamentą, ar tada dailininkas nėra paveiktas tų pasaulėžiūrinių ir politinių srovių, pagal kurias žmogus tik tiek tėra vertas, kiek jis naudingas tam tikram kolektyvui (kapitalistų ar proletarų klasei, tautai ar valstybei)? Ar tai yra protestas prieš materialistinį natūralizmą mene?

Taigi, atrodo, paniekinimas ir net neapykanta reiškiama žmogui teorijose ir praktikose pereina taip pat į menininkų teorijas ir jų kūrinius. Tiesa, kai kam gali atrodyti, kad mūsų laikų menininkų panieka žmogui kyla ne iš materialistinių, bet iš individualistinių nuotaikų. Ir šitoj nuomonėj yra tiesos. Kiekvienas menininkas yra didesnis ar mažesnis individualistas, gyvenąs daugiausia savo pasauliu. Taip pat tiesa ir tai, kad mūsų laikų meno kūrėjai yra žymiai didesni individualistai, negu viduriniaisiais amžiais. Tais laikais menininkų dauguma buvo amatininkai, kurie labiau vertino pasisekusį kūrinį, negu savo asmenį. Mūsų laikų meno kūrėjai kitaip jaučia ir kitaip elgiasi. Tačiau ar šių pastarųjų indivudualizmas gali juos apsaugoti nuo materializmo, kuris reiškiasi aplinkui?

Menininkas gali būti užsidaręs savo išdidžioje vienatvėje ir ekonomiškai būti elgeta, kaip V. van Gogh ar Gauguin, tačiau savo mintyse, jausmuose ir juslėse jis gali būti materialistas, net pats apie tai gerai nenusimanydamas. Individualizmas nėra nesuderinamas su materializmu, nes menininkas, kuris tevertina tik savo asmenį, tik savo talentą ir savo gyvenimą, dar labiau jaučiasi turįs teisės niekinti kitą žmogų, kada teorijos ir gyvenimo pavyzdžiai pradeda įkalbinėti, kad žmogus yra tik aplinkybių padaras, nesiskiriąs iš esmės nuo daiktų ir gyvulių. Ir tie mūsų laikų diktatoriai, kurie masiniu nekaltų žmonių naikinimu koncentracijos stovyklose vykdo gyveniman materialistines teorijas, yra taip pat individualistai. Juk tik save jie telaiko išrinktaisiais, o kitus — priemonėmis arba priešais vertais sunaikinimo.

Todėl kartais ir norisi paklausti, ar tie dailininkai ir kiti menininkai, kurie su panieka žiūri į žmogų ir su jo pavidalu atatinkamai elgiasi meno kūriny, netalkininkauja simboliškai tiems materialistams diktatoriams ir jų pakalikams, kurie naikina žmones koncentracijos stovyklose ir laidotuvių krosnyse? Būtų neteisinga sakyti, kad toks simbolinis talkininkavimas būtų sąmoningas. Tačiau nuotaika ir iš pasąmonio išplaukiančios direktyvos kūryboje yra panašios, analogiškos.

Taigi, kaip mūsų laikų moraliniai, socialiniai ir politiniai sukrėtimai yra sukelti materialistinio ir vitalistinio antihumanizmo, taip didieji nesusipratimai tarp visuomenės ir menininkų, atrodo, turi tas pačias šaknis. Teorijoje ir kūryboje paneigiamas ar niekinamas žmogus žiūrovuose sukelia instinktyvią reakciją prieš kūrinį ir jo autorių. Tai nereiškia, kad žiūrovas būtų geresnis už dailininką. Jis gali būti net žymiai blogesnis, tačiau prieš žmogaus niekinimą jis reaguoja instinktyviai. (Juk ir didžiausias niekšas, pavadintas niekšu, įsižeidžia). Taigi, kai menininkas nemėgsta arba nekenčia žmogaus, tai savaime atsiliepia jo kūryboje. O kai parodų eilinis lankytojas tai pastebi, kad ir nesąmoningai, jis įsižeidžia ar piktinasi, nes jis vis dėlto yra žmogus ir instinktyviai solidarizuoja su kitais žmonėmis.

Kada šiandien materializmas ir vitalizmas jau yra įrodę savo vertę, privesdami žmoniją prie negirdėtų ligi šiol sukrėtimų ir smūgių, norėtųsi pamatyti menininkus, pirmuosius pasukant ta kryptimi — spiritualistine, personalistine ar humanistine. Tuo toli gražu nenorime pasakyti, kad dailininkai turėtų tapti akademistais ar kurti taip, kaip senieji meisteriai, esą humanizmo įtakoj. Visi technikiniai laimėjimai, įsigyti pastaraisiais laikais turi būtį išlaikyti ir dar nauji užkariauti. Tačiau tapyti peizažus bei natiurmortus ir patį žmogų traktuoti kaip natiurmortą, ar ornamentą šiomis dienomis, kada žmonija stovi prieš dilemą būti ar nebūti, būtų per didelis olimpiškas abejingumas. Todėl žmogus turėtų atgauti mene sau deramą, vietą kokią, jis turėjo ilgus amžius, tačiau tai nereiškia, kad turėtų būti paniekinti naujieji tapymo metodai arba kad peizažas turėtų būti visai pamirštas. Kam žmogus ir jo gyvenimas mažai teįdomus arba kas nepajėgia sukurti tapybiškai stipraus paveikslo su žmogumi centre, tas gali pasilikti ir prie peizažo. Tačiau šiandien peizažinės tapybos nebegalima laikyti pažangos reiškiniu, kaip dažnai buvo sakoma ligi šiol. Priešingai, dabar pažanga būtų sugrįžti prie žmogaus, žinoma, jei jam vaizduoti būtų naudojami nauji tapybiniai metodai stiprios kūrybinės asmenybės rankose.