Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MENAS PDF Spausdinti El. paštas
Ar Amerika žino tik džasą?


Daug kas galvoja, kad JA Valstybėse yra tiktai Metropolitan Opera, New Yorko, Philadelfijos ir Bostono simfoniniai orkestrai ir tūkstančiai džiazo kapelų — ir viskas; o amerikiečiai apie tikrąją, rimtąją muziką neturį jokio supratimo. Tačiau iš tikro taip nėra — tai tiktai nacių ir kitų diktatūrininkų propagandos pramanas. Amerikoje, kaip pastebi Johnas E v a r t a s savo išsamioje amerikiečių muzikinio gyvenimo apžvalgoj, paskelbtoj „Naujosios muzikos žurnale“, vyksta gyvas ir intensyvus muzikos gyvenimas. Ten yra išaugusi tikra muzikos kultūra, kurios gali pavydėti net ne vienas kitas kraštas.

Kodėl taip muzika Amerikoje pražydo ir ten ja taip gyvai domimasi, ypač per pastaruosius 15 metų, nurodomos 4 ar 5 pagrindinės priežasty. Vienas iš svarbiausių muzikos ugdomųjų veiksnių, ypač plačiosiose masėse, yra radijas. Gerų operų ir simfoninių radijo programų populiarumas vis didėja. Pvz., tokio New Yorko siųstuvas WQXR nuo pat ankstaus ryto iki vėlaus vakaro transliuoja išimtinai tiktai rinktinę gerą muziką. Radijo muzika susidomėjimo į plokšteles įgriežta gera muzika ne tik nesumažino, atsieit, nenukonkuravo, bet, priešingai, ją net pakėlė.


Kitas svarbus veiksnys, kuris prisidėjo prie muzikinės kultūros Amerikoje pakėlimo ir išplitimo, yra muzikinis auklėjimas mokyklose ir universitetuose. Būkite tikri: amerikiečiai domisi ne tiktai vienu bizniu ir sporto rungtynėmis — yra ir daugiau dalykų, kurie jiems iš širdies rūpi. Šiandien nesuskaitoma daugybė privačių ir viešųjų mokyklų tiesiog didžiuojasi savo simfoniniais orkestrais, rinktiniais chorais, kamerinės muzikos ansambliais etc. Svarbiausias čia yra tas momentas, kad tuo būdu jaunimas susipažįsta su pačiais geriausiais muzikos meistrais, o jų muzikinis skonis tuo pačiu pakyla į aukštesnį niveau. Muzikinis didžiųjų talentų palikimas vis daugiau įsiskverbia į plačiąją publiką, nepalikdamas vienų tik išrinktųjų žmonių skaičiaus „tam tikro skonio reikalu“. Tas sąjūdis jau yra davęs aiškiai regimų vaisių — iš jaunosios kartos turime visą eilę išėjusių genialių menininkų, dirigentų ir kompozitorių. Prieš karą jie savo studijas gilino Europoje, bet nūnai ir Amerikoje turime nemažą skaičių pirmaeilių aukštųjų muzikos mokyklų. Nors šiais laikais europietis muzikas dar tebėra laikomas vertingesnių menininku už amerikietį, tačiau, kaip pažymi „New York Times“ muzikos kritikas Mr. Olin Downes, šiandien geriausios JAV operos Metropolitan viso meninio personalo 80 % sudaro jau amerikiečiai. Daugiausia čia kaltas karas — jis užtrenkė Į Europą vartus, todėl vakuojančias vietas geriausių ir geriausiai apmokamų dirigentų, solistų, koncertmeisterių etc. užėmė patys amerikiečiai.

Europos aukščio, kad ir kaip stengdamasi, vis dėlto Amerikos opera negali prisivyti. Ji niekad nėra ten taip pražydusi, kaip kad žydi ir žydėjo Europoje — galimas dalykas dėl to, kad jaunas, bekylantis kraštas niekaip neįstengia pasisavinti Europos operų konvencionalaus stiliaus ir susikurti savąjį. Vis dėlto ir čia pastebima gera pažanga. Jei seniau Metropolitan opera New Yorke ir Čikagos opera buvo vienintelės tos rūšies institucijos, tai šiandien operos rėmėjų draugijas, sudedančias joms išsilaikyti milžiniškas pinigų sumas, turime jau San Francisco, Philadelfijos, Bostono ir kt. miestuose. Jas lanko milijonai klausytojų, ir jas laikyti jau finansiškai apsimoka.

Jų programose randame Wagnerį ir Mozartą, Bizet ir Gounod, Rossinį ir Puccinį, Verdį ir Richardą Strausą, Rimsky-Korsakovą ir Musorgskį, Massenet ir Debussy ir kartais net Šostakovičių su Alban Bergu. Wagneris su Verdžiu buvo statomi net karo metu ir šiandien yra vieni iš pačių populiarausių Amerikoje autorių. Iš Strausso operų visą laiką reguliariai ėjo tiktai „Elektra“ ir „Rožių kavalierius“, o Debussy „Peleas ir Melizandė“ dar ir šiandien gausiai lankomos tiek New Yorke, tiek Bostone.

Buvo mėginama operų partijas dainuoti angliškai, bet, tie bandymai pasirodė nesėkmingi. Mat, Amerikoje laikomasi įsitikinimo, jog opera nenustos viso savo žavumo tuo atveju, jei .bus dainuojama ta kalba, kuria ji parašyta, — nesvarbu, ar publika supranta, ar ne: juk ji ir taip net savo originalia kalba dainuojamo teksto dažniausiai neįstengia sekti. Ligi šiol nė vienas žymesnis amerikietis nėra parašęs nė vienos tikrai vertingos operos. Tiesa, operų daug yra davę toks Deconses Tayloras, Virgilijus Thomsonas, Douglas Moore ir kt., bet nė viena iš jų negalėjo išsilaikyti repertuaruose nors kiek ilgesnį laiką.

Užtat tiesiog fenomenališka pažanga padaryta simfoninėj muzikoj, ypač. nuo to laiko, kai Arthuras Toscaninis sukūrė National Broadcastin Co simfoninį orkestrą ir pats ėmėsi jam diriguoti. Šiandien pačiais geraisiais orkestrais laikomi New Yorko filharmonikų orkestras, diriguojamas Rodzinskio, Philadelfijos simfoninis orkestras su savo dirigentu Eug. Ormandy, Bostono simf. orkestras su dirigentu Sergijum Kusevickiu, su panašios rūšies pirmaeiliais orkestrais San Francisco, Los Angeles, St. Luis, Minneapolio, Dalias, Čikagos, Clevelando, Detroito, Cincinnacio ir Denverio miestuose. Jų nemaža yra išsimėtę po visą kraštą. Nė vienas iš jų nepriklauso valstybei, krašto vyriausybei arba miestui ir nėra nė vieno iš jų remiamas. Visi jie išimtinai remiasi privačia iniciatyvą ir tuo būdu susiranda sau reikalingą lėšų kiekį. Žymiausioji pajamų dalis gaunama iš koncertų, likusias išlaidas išlygina savo aukomis žymesni turčiai. Publika juos uoliai lanko tiek vasarą, tiek žiemą.

Vasaros metu daug kur ruošiami vadinamieji šeriniai koncertai ir gastrolės. Pvz., Kusnevfckis Stockbridge (Mass) įkūrė vad. „JAV Salzburgo vaidinimus“, kur, be operų, duodama visa eilė pirmos rūšies geriausių simfoninių koncertų. Prieš kiek laiko ten buvo pirmą kartą sėkmingai pastatyta Benjamino Britteno anglų opera „Peter Grimes“. Nors gyvai domimasi kamerine muzika, vis dėlto simfoninių koncertų ciklai mieliau ir gausiau lankomi. Per vad. „abonentinius koncertus“, pvz., buvo pastatytos visos Beethoveno simfonijos ir visi jo kvartetai, visa Bacho kamerinė muzika, vėliau — visa tos rūšies Mozarto ir Schuberto muzika.

Kas sudaro tą simfoninių koncertų repertuarą? Beveik išimtinai senoji klasinė muzika. Todėl jį ypač puola amerikiečiai kompozitoriai reikalaudami, kad daugiau būtų statoma savosios (atsieit, amerikietinės ar moderniosios) kūrybos. Apskritai, jų visas repertuaras, gali sakyti, toks pat, kaip Europoje, gal net platesnis ir išsamesnis. Tokius Bachą. Beethoveną, Brahmsą, Wagnerį, Čaikovskį, Mozartą, Cesarį Francką, Haidną, Schubertą, Lisztą, ir kt. ten visuomet rasi programose. Taip pat dažnai užtiksi Ravelio, Debussy, Sibelijaus, Prokovjevo, Stravinskio, Hindemitho, Šeštakovičiaus, Borodino, Smetanos ir Berlioz veikalus. Mahleris ir Bruckneris nėra per daug mėgiami, juos įveda nebent dirigento Bruno „Walterio lazdelė; imama daugiau mėgti ir Schonbergo muzika.

Amerikiečiai kompozitoriai ypačiai pastaruoju laiku savosios publikos imami vis daugiau branginti. Programose vis dažniau pradedi užtikti simfoninės ir kamerinės muzikos kūrėjų vardus: Saron Aaron Copland, Randall Tomson, William Schumann, Roy Harris. Roger Sessions, Walter Piston, Ernst Bacon, Douglas Moore, Lucas Foss, Ouincy Porter, Charles įves, Morton Gold ir kt. Ypač paskutiniais metais Amerikoje pasidarė madinga vad. džaso ir svvingo muzika. Sukurta net garsioji negrų improvizuojama „Boogie — Woogie“ kapela, pagrista vad. basso ostinato ir dažnai griebiantis disonansų improvizacijos. Tačiau jos netenka priskirti prie rimtosios“ muzikos ugdomųjų veiksnių, nors ji duoda taip pat daug ko nauja, parodo daug vitališkumo ir fantazijos — joje jauti tam tikra prasme plakant Amerikos pulsą, paįvairintą Afrikos negrų dainomis, devynių Debussy akordų ritmu ir tam tikrais žydų liturgijos elementais. Tai „specifiškai amerikietiška“ muzikos kryptis, gaivališkai išaugusi ir tos savo sklaidos iki šiol dar neišbaigta.

Didelę pažangą Amerikoje taip pat padarė baletas ir operetė, arba muzikinė komedija. Su šokio pamėgimu Amerikoje imamas vis daugiau branginti ir baletas. Toks American-Ballet ir Ballet — Theater su savo pastatymais aplanko veik visą Ameriką. Iš žymesnių baleto kompozitorių yra Coplandas ir Bernsteinas, o operečių — mėgstamiausi yra Richardas Rodgersas ir Osk. Hammersteinas, davę „Oklahoną“ ir „Karuselę“.

Didelį įnašą į Amerikos muzikinį gyvenimą davė nacių ir fašistų diktatūros, visą eilę žymių kompozitorių, dirigentų, muzikų atvariusios į JAV. Ten dirbo ir dirigavo Bruno Walteris ir O. Klemperis, dėstė ar tebedėsto muziką P. kindemithas ir Schonbergas, E. Krenekas; yra pasižymėję savo darbais ir muzikine veikla George Szell, Fr. Stiedry, E. Seuermannas, K. Werlis, Hannsas Eisleris, E. Tochas, Rudolfas Kolischas, Toscaninio globotinis Will. Steinbergas ir visa eilė kitų. Amerika neužtrenkė savo durų užsieniui. Priešingai, ten rasi daug pačių geriausių rinktinių jėgų tiek filmos, tiek radijo, tiek operos ir koncertų srityse. Tačiau drauge bręsta ir savosios amerikiečių pajėgos, kurios duos naujų idėjų, naujų formų ir įneš naujos dvasios į pasaulinį muzikos lobyną.


* Alfred Kerr parašė Operai „Chronoplan“ tekstą, kuriam muziką pritaikė jo žmona kompozitorė Julia Kerwoy. Autorius nuo emigracijos laikų gyvena Londone. Minimojoj operoj viešai išeina ir publikai pasirodo šie mokslo ir meno šakų tipingieji atstovai: Liebermannas, Hauptmannas, Straussas, Einšteinas ir B. Shaw.

* Birželio 17 d. žymiam rusų kompozitoriui Igoriui S t r a v i n s k i u i suėjo 65 metai amžiaus. Jis yra padaręs didelę įtaką ypač pokarinei Europos muzikai ir davęs visai kitokį Beethoveno genijaus supratimą muzikos pasauliui. Šiandien jo veikalai statomi visuose pasaulio kraštuose.

Vokiečių muzikams duotas leidimas dalyvauti didelėse tarptautinio masto muzikos varžybose, kurios šiemet įvyks Šveicarijoje. Pačios svarbiausios iškilmės bus nuo rugsėjo 23 d. iki spalio 6 d. Berne.

* Garsusuis amerikiečių dirigentas Leopoldas Stokovskis atvyks dviejų mėnesių gastrolei į Vokietiją ir diriguos vokiečių simfoniniams orkestrams Amerikiečių zonoje.

* Šveicarų miesto teatras Bazelyje su dideliu pasisekimu pastatė B. Brittenso naująją operą „Lukrecijos pagrobimas“. Tai yra pusiau drama, pusiau misterija, einanti tarp operos ir oratorijos.

* Schwetzingerio muzikinės iškilmės (Vokietijoje) rokoko stilium šiemet buvo pradėtos „Užburtąja fleita“, kurioj pasirodė jungtinės vokiečių Heidelbergo, Karlsruhės ir Miuncheno vokalinės pajėgos.

* Iš Danijos kilęs žymus tenoras Lauric Melchior, kuris dainuoja Metropolitan operoje, priėmė JAV pilietybę. Iki 1933 m. jis dainavo Berlyno operoje.

* Nauja Brittenso komiškoji opera „Albert Herring“, parašyta pagal vieną Maupasant'o novelę, britų kritikų nuomone, toli gražu negali lygintis su jo ankstyvesniais darbais: „Peter Grimes“ ir „Lukrecijos pagrobimu“. Nerodo ja susižavėjimo ir britų publika.

* Vokiečių tarpzoninė muzikų draugija nutarė vėl leisti vokiečių muzikos žurnalą, pavadintą „Deutsche Musikerzeitung“. Intensyvus muzikinis gyvenimas vyksta Berlyne. Paskiausiai ten buvo suruošta visa eilė koncertų, skirtų vokiečių ir anglų muzikos naujybėms atžymėti. Miesto operoje buvo ta proga pastatytas Brittenso „Peter Grimes“.

Šiuo metu Vienoj gyvenąs vokiečių kompozitorius P. H i n d e m i t h a s baigia rašyti operą, vaizduojančią Kopperniko gyvenimą ir darbus.

* Miunchenle , Nympheburgo pily, ir šiemet bus pravesta visa eilė pirmaeilių koncertų, kuriems diriguoti, be Solčio ir Rosbaudo, pakviesti taip pat Sacheris iš Zūricho ir Jochumas iš Hamburgo. Per atidarymą ir vėlesniuose koncertuose daugiau projektuojama naujoji muzika — Parcellio, Vivaldžio ir kt.

* Sovietų kompozitoriui Sergijui Prokovjevui už smuiko sonatą suteikta pirmos rūšies Stalino premija. 1946 m. buvo pastatyta jo opepra „Karas ir taika“, parašyta pagal to paties vardo L. Tolstojaus romaną.

* Ryšium su Bacho iškilmėmis, žymus vokiečių dirigentas Otto Klempereris Strasburge dirigavo pirmąjį koncertą; kuriame taip pat dalyvavo pasižymėję smuikininkai Jehudi di Menuhin ir G. Enesco.

* Miunchene mirė muzikas prof. W o l f f , vienas iš žymiausių viduramžių muzikos žinovų.

* Susitarta su Vienos valstybine opera, kad ji priimtų praktikuotis beaugančią jaunąją amerikiečių muzikų ir solistų kartą.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai