Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Tarp nuodėgulių ir kibirkščių PDF Spausdinti El. paštas


V E R T I N I M A I

Antanas Škėma, Nuodėguliai ir kibirkštys. Novelės. „Patria“ leid. Tūbingen, 1947, 128 psl. Tiražas 3000 egz. Kaina RM 6.—. Viršelį piešė dail P. Osmolskis.

A. Škėmos „Nuodėguliai ir kibirkštys“ — rinkinys 10 paskirų gabaliukų kurie ne visi yra novelės, kaip tituliniame puslapy pažymėta. Pirmasis rinkinio dalykėlis „Nakties tyla“ yra ne koks nors pasakojimas, bet daugiau lyriškas samprotavimas, antrasis — „Vieną vakarą“ yra vieno veiksmo pjesė. Paskutinįjį rinkinio dalykėlį, pavadintą „Šypsena“, taip pat novele sunku būtų pavadinti. Vis dėlto šis A. Škėmos rinkinys nėra mechaniškai sumestų į vieną vietą po ranka pakliuvusių daiktų krūva, bet tam tikras vienetas. Tik visą dešimtį dalykėlių į vieną vienetą jungia ne tiek jų literatūrinis žanras, kiek jų tematika, siužetai, ir pagaliau, formaliniai stiliaus ypatumai.


Galima sakyti, kad visame Škėmos rinkinyje teliečiama tik viena tema: žmogus karo ir jo padarinių fone. Matyt, autorius karo ir jo pasekmių yra giliai sukrėstas. Dėl to pirmajame šio rinkinio dalykėly (Nakties tyla) net tiesiog jis statosi klausimą, kodėl taip yra, ir bando jį spręsti. Gaila, kad, tokį rimtą klausimą pasistatęs, autorius į jį atsakė taip, jog nedaug kas, tur būt, su tuo sutiks, nebent į tai pažiūrėdami tik kaip į poetizavimą, žaidžiant įvaizdžiais ir sąvokomis. Vis dėlto negalima nepripažinti Škėmai tam tikro minties gilumo, naujumo ir įžvalgumo. Ir tai galima pasakyti ne tik apie šį dalykėlį, bet ir apie visus kitus. Tai yra vienas iš faktorių, kurie patraukia skaitytoją.
Jį sudominusią temą autorius išrutulioja paskiruose savo rinkinio pasakojimuose. Juose jis parodo, kaip putlios intelektualinės menkystės konstruoja bukaprotiškas, nors tariamai originalias idėjas, iš kurių gema karas, badas, neapykanta (Egoistas) ir kaip karas naikina žmones fiziškai ir morališkai. Vaizduodamas karo sukrėstą gyvenimą, suprantama, autorius rodo ir niaurius, sukrečiančius vaizdus: jau spėjusio nuo karo atsitraukti karo pabėgėlio dukrelę pašauja nelauktai iš debesų išniręs lėktuvas, ir vargšas tėvas beveik iš proto eina (Beržas ir žmogus); pusantrų metų ieškojęs, vyras susiranda karo nuo jo atskirtą karštai mylėtą žmoną, bet su ja nebeįstengia jis pasilikti, nes per tą laiką ją karo aplinkybės pavertė fiziniais, protiniais ir moraliniais griuvėsiais (Kalnuose); senelis karo pabėgėlis negali susirasti sūnaus su jo šeima, turbūt, tyčia jų paliktas, kad neapsunkintų jų (Šypsena), ir t. t.

Iš A. Škėmos pasakojimų jaučiame, kad į vaizduojamuosius dalykus jis žiūri su siaubu ir kad jo smegenis graužia skaudamas klausimas, kodėl taip yra.

Apskritai reikia pasakyti, kad A. Škėmos „Nuodėguliai ir kibirkštyą,“ šios dienos skaitytojui gana ryškiai prieš akis dar pastatys neseniai jo pergyventą, o iš dalies ir šiandien tebegyvenamą, siaubingą tikrovę, gi ateities skaitytojui taip pat galės su nemažu įspūdingumu šių laikų tikrovę parodyti.

Stiliaus požiūriu A. Škėma stengiasi būti moderniškas. Jis ieško naujo žodžio ir naujesnės jo vartosenos, bando susidaryti savą sintaksę, stilizuoti kalbą. Nors ir mažiau, modernizavimo bandymų galima pastebėti ir kompozicijoj.

A. Škėmos kalbą žymiai pagyvina gana dažnai pavartojami vaizdiniai veiksmažodžiai tik ne visur su pagrindu.

Stilizuodamas savo kalbą, autorius savaip metaforine prasme dažnai vartoja veiksmažodžius: kulkosvaidžiai lojo, žingsnius sugėrė gatvės triukšmas, vakarykštė diena iš pasalų prarėžia smegenis, pradeda kosėti patrankos ...

Tinkamai, nauja metaforine prasme, pavartoti veiksmažodžiai žymiai pagyvina kalbą, bet jei metaforinis pagrindas ne visai tinka, virsta nepatrauklia maniera, kaip, pvz., posakis „nelauktą sakinį išmetė iš savęs profesorius“ (38). Tokių sakinių Škėmos novelėse vienas kitas taip pat pasitaiko. Aptinkama Škėmos novelėse ir eilė naujų epitetų: ištreniruota šypsena, spirginanti amžinybė, šyptelėjo g a -rantuotais dantimis, raiži šnekta ... Abejotinos tik vertės toki, kaip smunkantis (senstąs, besiraukšlėjąs) veidas. Be to peiktina, kad autorius ko nors nusitvėręs, reikia ar nereikia, pradeda tai įvairiai kartoti: r a i ž i šnekta, raižus juokas, r a i ž i a i juokiasi... garantuota šypsena, garantuotai besišypsąs, žybtelėjo garantuotais dantimis ... ir t. t.

Siekdamas žodyno originalume autorius bando susirasti ir kitų stilistinių priemonių, kurių vienos daugiau vykusios, o kitos ir žymiai mažiau.

Aplamai kalbant, reikia vis dėlto pripažinti, kad Škėmos pastangos žodyno srity yra vykusios, nors, kaip matėme, šį tą galėtume ir prikišti.

Labai žymiai A. Škėma stengiasi stilizuoti sakinį. Jo sakinys dažniausiai trumpas, kapotinis. Būdingą Škėmos sakinio pavyzdį galime matyti ir iš šios ištraukos:

Purvinas, vingiuotas kelias. Už akiračio pasibaigiąs. Purvas — blizganti košė, ką tik išvirta, garuojanti (51).

Toks Škėmos sakinio pobūdis kyla iš autorius impresionistinio palinkimo fiksuoti paskirus įspūdžius, nesilaikant jų priežastinių santykių tvarkos, o susiejant juos tik bendra nuotaika. Tuo pasiekiama stiliaus gyvumo, o kadangi sakinys siauras, nėra jame vietos visoms smulkmenoms, tai ir tam tikro kondensuotume Bet jis turi ir minusų. Viena, kad skaitytojas verste užverčiamas tikra mase smulkių įspūdžių, tarp kurių priežastinius santykius jis pats turi iššifruoti. Tai ilgainiui pradeda skaitytoją varginti, darosi įkyru. Juo labiau, kad ne visuomet tie santykiai sugaudomi. Antra, sakinys yra gana nenatūralus, savaip sustilizuotas, sukapotas. Daug neįprastų pauzių, nelauktų minties nutraukimų, šuolių. Toks neįprastinis sakinys ir visas pasakojimo būdas taip pat skaitytoją vargina. Dėl šių priežasčių panaši sakinio stilizaciją turi būti labai saikinga, kad neišvirstu nepakenčiamai įkyria maniera. Reikia pripažinti, kad, apskritai imant, Škėmai šio pavojaus įkyrėti skaitytojui per-stilizavimu beveik pavyko išvengti, nors kai kuriais atvejais ir turėtų būti apdairesnis.

Šia proga reikėtų pridurti, kad autorius dar daugiau turėtų atkreipti dėmesį ir į kalbos grynumą bei taisyklingumą, nors apskritai jo kalba nepeiktina. Vis dėlto būtu geriau, jei jis išsiverstų be posakių „argi pas žmogų gali būti tokios didelės, veriančios akys?“ ,,... pasiruošęs nuduoti vemiantį“'(95), mes nebuvome užtikrinti savim“ (35), „originalas .randasi Berlyne ...“ (156) ir pan.

Labai žymiai stilizuodamas savo kalbą, A. Škėma daug mažiau bestilijuoja jo vaizduojamąją tikrovę. Į veiksmo foną jis nedaug tekreipia dėmesio, tiek tik. kiek būtinai reikalinga jo pasakojamo įvykio aiškumui ar norimai nuotaikai sudaryti. Todėl jo pasakojimų veiksmo fonas yra nedetalizuotas, škicinis. Jam svarbiau įvykis, o ypatingai veikėjo psichika. Dėl to ir savo veikėjų išore jis tiek pat maža tesirūpina, kiek ir fonu. Pabrėžia tik tuos jų išorės dalykus, kurie ryškina jų psichiką ir joje vykstančius procesus. Vis dėlto Škėma sugeba pabrėžti tokius būdingus jų bruožus, kad jie yra ne tik psichologiškai įdomūs, bet ir vaizdūs. Jų psichikai paryškint kartais Škėma bando sudaryti paralelų tarp žmogaus ir gamtos (pav. „Beržas ir žmogus“).

Tarp kita ko pastebėtina, kad kartais nepakankamai apdairus užsimojimas siekti originalumo, vaizduojant tikrovę, Škėmai ne visai gerai pavyksta, išeina kažkaip neskoningai. Tokį neskoningumą aiškiai jauti, kai apie bombardavimo metu žuvusį žmogų rašo:

Iš praskeltos galvos ištiško smegenų masė ir aptaškė „Pasaulio istoriją“. Atrodė, kad ant knygos Neklaužada berniukas apvertė lėkštę su koše (87).

Arba apie ligoninėj dirbančią gail. seserį rašo:

... vaikai įnirtusiai čepsi, o sesers Rozos kyšo apvali sėdynė, ji pasilenkusi maitina ... ligoniuką (95).

Tragiškai žuvusio žmogaus ištiškusių smegenų palyginimas su lėkšte košės daro lygiai tokį pat įspūdį, kaip ir užkliuvimas už apvalios sėdynės.

Čia suminėtieji ir kai kurie nesuminėtieji A. Škėmos rinkinio trūkumai vis dėlto palyginamai yra nelabai žymūs. Teigiamosios pusės juos gerokai atsveria. Dėl to ir jo rinkinį galima tik teigiamai įvertinti, nors ir pageidaujant, kad ateityje būtų išlyginti ir šiame rinkiny pasitaikę stiliaus nelygumai. Atrodo, kad A. Škėmai, kaip ir kitiems mūsų kai kuriems rašytojams, praverstų, prieš leidžiant savo rinkinius, patiems gerai perskaityti ir išlyginti ne tik turinį, stilių, bet ir kalbą, rašybą ir net skyrybą, nes dažnai jauste jauti, kad įvairūs neigiami dalykai yra įsibrovę tik todėl, kad autorius labai jau nerūpestingai į savo raštus žiūri.

 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai