Martynas Mažvydas ir jo vaidmuo lietuvių bendrinės kalbos istorijoje Spausdinti
400 metų lietuvių spaudos sukaktuvių proga 1947 m. liepos 11 d. Lietuvių Tremtinių Rašytojų Draugijos suvažiavime skaitytoji paskaita.


Šiemet minėdami mūsų 400 metų spaudos sukaktuves, mes galime visur naudotis viena rašomąja kalba, kuri yra pasidariusi visuotine mūsų tarpusavinio susižinojimo priemone ir žymiausia mūsų tautybės bei dvasinės kūrybos reiškėją. Ji dabar apima ir literatūrą, ir spaudą, ir teatrą, ir bažnyčią, ir mokyklą ir kt. Tiesiog sunku yra įsivaizduoti, kaip mes, atsidūrę tremtyje, galėtume apsieiti be šito būtinojo bendruomeninio ryšio ir kaip be to galėtų reikštis mūsų tautinė gyvybė bei ateities lūkesčiai. Todėl šiais sukaktuviniais metais yra naudinga trumpai pažvelgti į tuos kelius, kuriais mūsų bendrinė kalba yra plitusi, ir prisiminti tuos pijonierius, kurie pirmieji yra dėję pamatus tos kalbos pastatui.

Tiesiogiai dabartinė mūsų bendrinė kalba nesiekia Martyno Mažvydo laikų, — ji tėra prasidėjusi tik XIX amžiaus pabaigoje, drauge su visu mūsų tautos atgimimu. Jos pati pradžia yra glaudžiai susijusi su Aušra. Nors patys aušrininkai dar neturėjo aiškios kalbinės empirinės, t. y. gyvosios kalbos duomenimis paremtos programos ir savo samprotavimus daugiausia rėmė aprioriniu deduktyviniu ir romantiniu galvojimu, vis dėlto jų pastangomis bendrinės rašomosios kalbos pagrindu buvo pasirinkta ne kuri kita, bet vakariečių aukštaičių tarmė, ta pati, kuri pustrečio šimtmečio prieš tai buvo vartojama Maž. Lietuvoj ir kuri vėliau po Aušros vis daugiau įsigalėjo, ligi pagaliau XX amžiaus pradžioje Jono Jablonskio rūpesčiu ji buvo įstatyta į pastovų kelią.


Tad dabar kyla klausimas: kaip Maž. Lietuvoj yra prasidėjusi bendrinė kalba? Kas yra buvę jos pirmieji pradininkai? Norėdami į šituos klausimus atsakyti, mes tuojau susiduriame ne tik su Martynu Mažvydu ir jo bendradarbiais, bet ir su visomis to meto aplinkybėmis. Tai yra gana įdomus dalykas. Kilus Vokietijoje reformacijos sąjūdžiui, Maž. Lietuvoj neatsirado užtektinai žmonių, kurie būtų galėję tinkamai dirbti šį reformacinį darbą. O tuo tarpu Didžiojoj Lietuvoj jau buvo nemaža gerai išlavintų ir entuziastiškai nusiteikusių šio naujojo tikėjimo išpažinėjų, bet jie dėl žiauraus persekiojimo negalėjo ten laisvai dirbti savo darbo, ir todėl daug kas iš jų turėjo apleisti savo kraštą. Ir tokie bėgliai sau prieglaudą rado kaip tik Prūsuose, kur hercogas Albrechtas juos visus maloniai priėmė ir kiekvienam davė atsakingo darbo. Be to, žinodamas kai kuriuos iš tokių būsimųjų talkininkų nejaukiai jaučiantis savo tėvynėje, šitas gudrus valdovas ėmė juos ir pats kviesti. Tuo būdu pvz. tarp kitų 1546 m. birželio 8 d. jo buvo iš Didž. Lietuvos pakviestas atvykti į Maž. Lietuvą ir Martynas Mažvydas.

Kas iš tikrųjų yra buvęs Mažvydas ir iš kurios Lietuvos vietos jis yra kilęs, tuo tarpu yra neaišku. Tik tiek yra žinoma, kad tų pat metų rugpjūčio 1 d. jis yra įsimatrikuliavęs Karaliaučiaus universitete, hercogo lėšomis ten studijavo teologiją ir 1548 m, balandžio 5 d. baigė savo universitetines studijas bakalaureato laipsniu Baigės universitetą, 1549 m. kovo 18 d. buvo paskirtas Ragainės klebonu; čia bekunigaudamas jis dar buvo ir vertėju prie vietinės valdžios. Mirė 1563 m. gegužės 21 d. Baltramiejus Vilentas savo Evangelijų ir Epistolų prakalboje sako, kad Martynas Mažvydas, jo pusbrolis (frater patruelis), pirmasis parodęs būdą gimtąja kalba rašyti (rationem scribendi linguam pa-triam primuš ostendit) ir išspausdinęs katekizmą bei šventąsias giesmes (Elementą ąuaedam Catechetica... Cantilenas quoque sacras typis edidit). Bet viename laiške, rašytame už metų po universiteto baigmo, pate Mažvydas sakosi nei trupučio nesuprantąs vokiškai (non calleo aliąuantulum germanice) tad yra aišku, kad anksčiau jis yra studijavęs ne kuriame vokiečių universitete, kaip kad yra darę kaikurie jo bendradarbiai, bet galbūt Vilniuje ar kur riors Lenkijoje, todėl jis greitai, po trijų semestrų galėjo baigti ir savo studijas Karaliaučiaus universitete.

Su šitomis nuotrupinėmis autobiografinėmis žiniomis sutinka ir Mažvydo raštų bei jo kalbos analizė. Savo pirmąjį raštą „Catechismusa prasty szadei“ jis ne iš vokiečių, bet daugiausia iš lenkų ir kiek mažiau iš lotynų kalbos yra vertęs arba kompiliavęs. Šitą raštą jis yra taikęs ne tiek Mažajai, kiek Didžiajai Lietuvai, todėl antrojo titulinio lapo pusėje yra įdėjęs tam tikrą atsišaukimą į Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę — ad Magnum Ducatum Lituaniae:

Fausta ducum magnorum altrix, Lituania clara,
Haec mandatą Del suscipe mente pia,
Ne te, cum dederis rationes, ante tribunae
Augustum, magni indicis ira premat.

Laisvai lietuviškai išvertus, tai maždaug šitaip atrodys:

Laimioji didžiųjų kunigaikščių maitintoja, Lietuva garsioji,
Maldinga siela priimk šiuos Dievo įsakymus,
Kad tavęs neslogintų didžiojo teisėjo rūstybė,
Kai turėsi duoti apyskaitą prįeš aukščiausiąjį teismą.

Toliau, pradedant trečiuoju puslapiu, yra išspausdinta nepasirašyta, bet kaip norvegų profesorius Chr. Stangas yra susekęs, tuometinio Karaliaučiaus universiteto rektoriaus ir teologijos profesoriaus Friedri'cho Staphylaus parašytoji prakalba Pastoribus et ministris ecclesiarum in Lituania gratiam etpacem. Matyti, tuo buvo norima ir pačiai knygelei suteikti daugiau vertės.

Tas noras ypač aiškiai matytį iš toliau sekančios lietuviškos eilėmis parašytos prakalbos, kuri prasideda šiais žodžiais: Knigieles Paczias byla Letuvinikump ir Szemaicziump. Jos pabaigoje irgi panašiai sakoma: Skaitikietir dokiet ig rąkas kiewaika (= kiek vaiko) kaip szemaiszia taip letuwynika (t. y. aukštaičio). Taigi šitas katekizmas buvo aiškiai skiriamas tiek žemaičiams, kiek aukštaičiams, t. y. Martynas Mažvydas, kilęs iš Didžiosios Lietuvos, sąmoningai tą savo pirmąjį darbą yra taikęs visiems lietuviams.
Bet šitas jo noras iš pradžios dar nebuvo suderintas su praktika: jo katekizmo kalba dar nebuvo bendrinė, vienodai tinkanti tiek žemaičiams, tiek aukštaičiams, bet aiškiai tarminė, savo pobūdžiu labai artima dabartinėms žemaičių tarmėms, nors visai su jomis ir nesutampanti. Visų pirma joje mes randame veikiant pagrindinį žemaičių   tarmių dėsnį — pirmykščių   garsų junginių tj, dj pavirtimą ne į afrikatas č, dž, kaip kad yra įvykę aukštaičių tarmėse, bet į paprastus dantinius priebalsius t, d — prieš senovinį trumpą a, kuris žemaičių tarmėse pirmiau po joto pavirto į e, ir todėl tas jotas vėliau bendruoju visų baltų kalbų dėsniu turėjo iškristi; pirmykštis ilgasis ą, priešingai, kurį laiką tuojau dar nepavirto į e, ar todėl čia tj, d j, lygiai kaip prieš u, yra išvirtę, į č bei dž, pvz. t r e t e s, szadei, szadems, szadeis, pateme, atleid, gieid, spend, n e p a k i e n t, atleidę m, g i e i -dem, didem, kulantem, gieidentei, bet vs. vard. treczia, kilm. treczias, iauczia, negale c z i a, ds. gal. szmanes kleidenczias, mus... gieidenczias, gieidenzcius, kleidenczius, su szadziu, tus szadzius, straipsczius ir kt. Ypač įdomios čia yra dalyvinės lytys kleidenczius iš *kleidjantjuos, *geidjantjas, *geidantjuos, *kleidj ant j uos, kur pagrečiui yra buvę skiemenys su pirmykščiu trumpuoju bei ilguoju š ir balsiu u po joto, todėl čia randame ir du įvairius rezultatus, galėjusius pasireikšti tik žemaičių, o ne aukštaičių tarmėje. Iš kitos pusės dabartinio aukštaičių balsio o ir žemaičių dvibalsio uo vietoje Mažvydas savo kalboj dažniausiai vartoja a, pvz. szadis, szmagus, bralei, trakszdawa, narei a, maksi a, d a w a n a t i ir kt. Tai reikia aiškinti tuo, kad pirmykštis ilgas a, Mažvydo kalboj dar nebuvo pavirtęs į o, iš kurio vėliau yra išriedėjęs dabartinis žemaičių dvibalsis uo. Gali būti, kad šis a tuomet dar buvo tariamas kaip vidurinis garsas tarp a ir o, maždaug toks, kaip dabartinis svėdasiškių ar dusetiškių, todėl suprantama, kodėl Mažvydas, nerasdamas tinkamo rašmens tam garsui žymėti, kartais (dažniau) parašo a, kartais o. Čia jds elgiasi visai panašiai, kaip balsių e ir i vartosenoje, būtent: nekirčiuotas e atviruose viduriniuose skiemenyse yra rašomas visai reguliariai, bet absoliutinėse galūnėse jis dažnai kaitaliojamas su i, pvz. vs. įnag. schirde šalia schyrdy (=aukštaičių š i r d ž i a) arba vs. viet. kūne, narse, galwaie, szemeie, pateme greta c z a e s i, s t a n y, szadegi (čia g vietoj j parašytas), wisamij ir kt.: matyti, čia anais laikais, kaip ir dabartinėse žemaičių tarmėse,“„buvo vartojamas vidutinis garsas tarp e ir i. Iš kitų būdingų žemaitybių, kurių apsčiai pasitaiko Mažvydo katekizme, yra dar šios paminėtinos: 1. galūninis trumpasis a yra gana dažnai visai išmetamas, pvz. atmen, priim, dirb, neapkient, gieid, gals, Diews, stals, tews, welns, makitos (= mokytojas), kraus (= kraujas), wes (= vėjas), iszgielbetas (= išgelbėtojas), apgintas (= ap-gintojas) ir kt; 2. pirmykštis ilgasis a po joto galūnėse yra paverčiamas į e, pvz. vs. kilm. dwases, wales (aukšt. dvasios, valios), piktases, senases (aukšt. piktosios, senosios) ir kt; 3. vyriškosios giminės įvardžiai, būdvardžiai ir veikiamieji esamojo laiko dalyviai turi galūnę — ims arba — i m u s, pvz. tims, visims, wisimus, gims (=jims), arti m i m s, s we ik i m s, tikrims, kaitimus, dar antim s, gailint i m s ir kt; 4. j o - ir i - k a m i en o vienaskaitos  vietininkai turi galūnę    — e i e arba — i e, pvz. nakteie, kraugeie (vietoj kr a u i e i e), szadegi, naktie ir kt.; 5. į - kamieno vienaskaitos kilmininkas turi galūnę - i s, pvz. vgnis, moteris, schirdis ir kt; 6. o kamieno daugiskaitos vietininkas turi galūnę - u s u (dabartiniai žemaičiai čia taria
- ū s arba -ūse), pvz. hukiusu, metus u, praschimusu, wargusu ir kt; 7. liepdamosis nuosakos lytys daugiskaitoje turi - k e m, - k e t, pvz. b ukęm, dokiet, skaitikiet, giwenkiet, permanikiet (išvertus į dabartinę aukštaičių tarmę, būtų būkiam, duokiat, skaitykiat ir kt.); 8. kitos atskiros žemaitybės: milasis, schirdis, mijla, milauses (dabartinių žemaičių m y l s, su ta pačia šaknimi kaip mylėta ir kt), prisch (dabartinių žemaičių pryš), dewe, atpent, druktibe (šalia aukštaičių drūtas žemaičiai vartoja d r ūk tas), silwarta, silwartauju (aukštaičiai sako sielvartas, sielvartauju) ir t.t..

Jei dabar palyginsime Mažvydo katekizmo kalbą su jo kitų raštų kalba, tai pamatysime tik dalinį skirtumą. Čia visų pirma, pradedant nuo šv. Ambraziejaus giesmės, vis dažniau yra vartojamos afrikatos č ir dž vietoi žemaitybių t ir d iš tj ir dj, pvz. geidz, siuntz, meldzem, atleidzem, paiauczem ir kt. Taip pat jau dažniau yra vartojamas balsis o, kurio vietoj katekizmo kalboje dar daugiausia yra a sutinkamas, pvz. ponas, malone, s z o d i s, szmones, k o s z -nas ir kt. Be to, balsiai o, e jau griežčiau skiriami nuo uo, ie, pvz. duok, duona,, prapuolimas (čia visur rašomas u su rutuliuku viršuje), Diewas, w i e-ra, tiektai, senieghi, diena, kaltiemus ir kt. Bet šiaipjau šitos atmainos nėra visur griežtai vienodai įvykdytos. Kad ir žymiai rečiau, mes vis dėlto ir tolimesniuose Mažvydo raštuose sutinkame žemaitybių t, d, vietoj aukštaiybių č, dž, pvz. jautei, s z o -deis, swets (= svečias) ir kt. Beveik vienodai kaip katekizme, taip ir kituose raštuose pirmykščiai galūniniai trumpieji balsiai dažnai yra atmetami arba išmetami, o ilgieji sutrumpinami, pvz. pikt u s z g i e r (= pikta už gera), kraus (= kraujas), naus (= naujas), wes (= vėj a s), sutwertos (= s u t-vertojas), iszganįtos (= išganytojas), gelbėto i s (=gelbėtojas), taip pat vs. kilm. Diewa, tewa (— Dievo, tėvo), pagalei wissos wales (= valios), isz dwases (— dvasios), prasza ir tawa amszinoses Malones (= prašo ir tavo amžinosios malonėsHr kt. Dėl to vienaskaitos vardininko galūnė - j a s dažnai yra paverčiama į - i s, o vienaskaitos galininko galūnė -ją į - j e, - j i, pvz. g e 1 b e -toghis, padetoghis, kraughis, saldzausis, vs. gal. kraughi, keli, kalawighi, n a u g h i skaistumą, gelbetoghi. Ypač dažnai yra vartojamos j o - ir į - kamieno daiktavardžių vienaskaitos vietininko galūnės - e i e, i e, pvz. wieszpateie, ischgąsteie, smerteie, schirdeie, peteie, keleije, miesteleije, v g n i e, keli e, karsch-t i e, naktie ir kt; čia dabar žemaičiai visur sako -ie, iš - ė j e, pvz. avie, žuodie, petie iš avėję, ž o -dėje, petėje vietoj aukštaičių avyje, žodyje, pety j e. Taip pat visai panašiai kaip katekizme čia yra vartojama ir daugiskitos vietininko galūnė - u s u, pvz. darbus u, namus u, nasrus u, wargusu, weidusu, s z a b a n g u s u ir kt. Pagaliau čia kaip katekizme yra dar sutinkami nesutrumpinti veiksmažodiniai priešdėliai prie-, nuo- (pvz. prieraschiti, prieimtas, nuoszenge, nuopuls ir kt), liepiamosios nuosakos formantas -kem, -ket, -kiet (pvz, bukem, kalbekem, klausikeme, melskem, skaitikiet, prie imki e t ir kt.), žodyninės žemaitybės mijla s, prisch, nesilv/artaukiem ir kt.

Tad kaip reikia visa tai suprasti? Man rodos, tatai galima šitaip aiškinti. Martynas Mažvydas neabejojamai yra buvęs Didžiosios Lietuvos žemaitis. Atvykęs i Mažąją Lietuvą, tuojau, dar bestudijuodamas universitete, jis turėjo imtis literatūrinio darbo, prieš save neturėdamas jokių tradicinių pavyzdžių, ir todėl, dar gerai nesiorientuodamas dėl būsimosios lietuvių rašomosios kalbos linkmės, jis iš pradžios ėmė rašyti taip, kaip pats geriau mokėjo, t. y. savo raštų kalbos pagrindu paėmė savo gimtąją tarmę, todėl jo katekizminė kalba iš tikrųjų yra ne koks nors netvarkingas ar atsitiktinis žemaičių ir aukštaičių tarmių mišinys, bet tik iš dalies vakariečių aukštaičių tarmės įtakos paliestoji sena žemaičių tarmė, dar tebesudaranti aiškią gramatinę sistemą ir savyje išlaikiusi pagrindines žemaitiškąsias ir iš dalies net prožemaitiškąsias kalbines ypatybes; kokių nors rytietybių, kaip kad kai kas klaidingai mano, čia visai nėra. Dalinės' aukštaitiškosios vakarietiškos, ne rytietiškos ypatybės katekizme galėjo atsirasti dėl to, kad Mažvydas, kilimo būdamas ir žemaitis, vėliau yra studijavęs ne Žemaičiuose ir santykiavęs su kitų tarmių atstovais, iš kurių jo kalbon galėjo patekti aukštaitiškų elementų; galbūt vienas kitas aukštaičių tarmės dalykas jon galėjo pakliūti ir kam nors kitam korektūrą taisant. Bet vėliau, išspausdinus katekizmą, pasirodė, kad Mažvydo pasirinktasis rašomosios kalbos kelias nėra visai tinkamas plačiajai Maž. Lietuvos visuomenei, kurios daugumą tuomet sudarė ne žemaičiai, bet aukštaičiai, ir todėl nuo žemaičių tarmės turėjo būti daugiau pasukta į aukštaičių tarmę. Šitą posūkį turbūt pagreitino dar ta aplinkybė, kad Mažvydas yra savo raštus ne vienas rašąs arba vertęs, bet apsčiai naudojęsis ir savo kitatarmių bendradarbių darbais; pvz. jo giesmyne randame giesmių ir kitų iš įvairių Didž. Lietuvos vietų kilusių autorių, kaip antai Stanislovo Rapailionies turbūt nuo Eišiškių. Abraomo Kulviečio, arba Kulviškio, iš Kulvos prie Kauno, Tomo Gedkanto iš Varnių, Aleksandro Rodūnionies iš Rodūnios ir kt. Taip pat yra galimas daiktas, kad prie tolimesnių Mažvydo raštų redagavimo yra prisidėjęs ar bent savo patarimais yra turėjęs įtakos ir jo pusbrolis Baltramiejus Vilentas, buvęs Karaliaučiaus lietuvių klebonas ir Liuterio Enchiridiono ir Evangelijų bei Epistolų vertėjas: viena, Mažvydo giesmyno antroji dalis buvo išspausdinta po jo mirties, 1570 m., todėl ją spaudai tegalėjo paruošti kas kitas, veikiausiai tas pats Vilentas; antra, vieną kitą Vilento verstą giesmę randame ir Mažvydo giesmyne; ir trečia, tolimesnių Mažvydo raštų kalba tam tikrais atvejais sutinka su Vilento kalba; pvz. jo Evangelijose bei Epistolose randame: garbinket, schlowinket, biloket, pakelket..., meneseie, debeseie, wiesz-pateie..., pradeia (= pradėjo), b i 1 o i a (= bylojo), bu wa (= buvo), vs. kilm. wela (= vėjo), Die-w a (= Dievo), w e i d a (= veido), iaunikaicza (=r jaunikaičio), d w ase s ( =dvasios)..., priesake (= prisakė), priestoket (= pristokit), nuosidawe (= nusidavė) ir 1.1. Pagaliau kaiku-rios tolimesnių Mažvyde raštų kalbos ypatybės iš dalies pas'kartoja varniškio Simano Vaišnoro Margaritos Theologicos vertimo kalboje. Tad visos, tos aplinkybės aiškiai rodo. kad skirtinga ir siaurai tarmiška Mažvydo katekizmo kalba negalėjo tikti bendnne rašomaia Maž. Lietuvos kalba, ir todėl ji tolimesniuose jo raštuose iš dalies buvo pakeista, t. y. buvo pradėta vengti, kad ir nevisai nuosekliai, kaip tik pačių tipiškiausių žemaitiškų ir iš dalies net prožemaitiškų tarmybių, kurios jau visiškai nebesiderino su tuometine daugumos Maž. Lietuvos aukštaičių kalba, ir buvo paliktos visos kitos Mažvydo kalbos ypatybės, kurios tuomet nebuvo visai svetimos aukštaičiams arba bent jiems buvo pakenčiamos.

Kad Martynas Mažvydas iš pat pradžios nėra pradėjęs rašyti aukštaitiškai, nėra nieko nuostabaus: iš kito krašto atvykusiam ir dar gerai nepažįstančiam vietinių reikalavimų, jam buvo nelengva tuojau susiorientuoti naujose gyvenimo aplinkybėse ir viską toliau numatyti. Kad taip iš tikro galėjo būti, labai aiškiai rodo Mykalojaus Daukšos pavyzdys: kad ir didžiausią Žemaičių vyskupijos dalį sudarė žemaičiai ir jis pats ilgą metą gyveno Varniuose, kurį laiką net buvo vyskupijos oficiolas, vis dėlto, versdamas Ledesmos katekizmą arba Wujeko postilę, rašė ne žemaitiškai, bet savo gimtąja viduriečių aukštaičių, tiksliau Kėdainių Dotnuvos apylinkių, tarme. Taip pat ir Konstantinas Sirvydas veikiausiai yra tuo pat keliu ėjęs, savo raštų kalbos pagrindu pasirinkdamas savo gimtąją tarmę.

Tačiau tas faktas, kad Mažvydo katekizmo kalba vėliau buvo kiek pakeista, nei kiek nesumažina jo nuopelnų mūsų bendrines rašomosios kalbos istorijoje: jis, ne kas kitas yra ne tik spausdintosios knygos pradininkas, bet ir pirmasis rašomosios kalbos barvedys. Nors Rapailionis su Kulviečiu ir anksčiau negu Mažvydas yra pradėję lietuviškai rašinėti, tačiau niekas iš tų rašytojų nėra prieš pasirodant Mažvydo katekizmui išspausdinęs savo darbą lietuvių kalbą, bent apie tai neturime jokių žinių. Priešingai, ir Rapailionies, ir Kulviečio ankstyvesni giesmių vertimai, — tuodu autoriai yra mirę 1545 m., — pasirodė ne kur kitur, kaip tik vėlyvesniame redaguotame Mažvydo giesmyne.

Martyno Mažvydo pradėtasis rašomosios kalbos baras buvo itin reikšmingas ir sėkmingas. Visų pirma pačioje Maž. Lietuvoj šis darbas buvo intensyviai toliau tęsiamas. Pvz. jau minėtasis Simanas Vaišnoras, varniškis žemaitis, savo 1600 m. Margaritos Theologicos vertime yra rašęs, palyginti, gana gryna Maž. Lietuvos aukštaičių tarme, tik kur niekur, gal per neapsižiūrėjimą, jo darbe pasitaiko dar viena kita žemaitybė. Matyti jis, kaip ir Mažvydas bei jo bendradarbiai, yra stengęsis įtikti daugumai, todėl jo prakalboje yra sakoma: „ir tą ant lietuvischku žodczu, kaip schosa schalisa kalbama jra, perguldczau, ieng Lietuva bei Zemaiczei... neturėtu prieszasties atsisakiti, kaip butu tikroses tiesos žodiie Diewa negaleie ischtirti“ (J. Gerulis. Senieji lietuvių skaitymai, 176 psl.). Dar daugiau bendrinę rašomąją kalbą į aukštaičių tarmę pasukęs ir ją aiškiau atribojęs nuo žemaičių tarmės yra Jonas Rėza, 1625 m. išleidęs J. Bretkūno verstą Dovydo psalmyną, o Danielius Kleinas savo 1563 m. lotyniškai rašytoje lietuvių kalbos gramatikoje (Grammatica Litvanica)“tą kalbą jau galutinai stabilizavo, visai aiškiai apibrėždamas jos pagrindą ir formuluodamas nuolatines jos vartosenos taisykles.

Norėdamas sudaryti visuotinai pripažintąją lietuvių rašomąją kalbą, jis peržiūrėjęs visas žinomąsias to meto lietuvių tarmes, rado reikalinga pagrindu pasirinkti vieną bendriausią ir visų geriausią tarmę: „Excolamus unam aliąvam Dialectum, — sako jis, — quae communissima, omniumque optima esse censetur“. Ir tokią tarmę jis kaip tik pasirinko Ragainės Įsruties, nuo kurios vėliau jau buvo stengiamasi nebenutolti. Ypač daug jai įsigalėti yra padėjusios paties Kleino 1666 m. išleistosios „Maldų knygeles“ ir 1735 m. pirmą kartą visas išspausdintas Quandto Biblijos vertimas. Abu šitie veikalai vėliau buvo daugeliu leidimų leidžiami bei taisomi ir net lig paskutinių laikų kaimiečių stropiai skaitomi. Taip pat ir Ruigio 1747 m. išleistoji gramatika rėmėsi ta pačia tarme, arba, kaip prakalboje pasakyta, „auf dem Hauntdialekt oder auctorisierten reinen Mundart des Insterburgischen und Ragnithischen Snrengels“. Po to tąja tarme yra rašę ir visi kiti: K. Donelaitis, M. Morlinas, J. Schulzas, G. Mielcke, Nesselmannas, Ostermeyeris ir 1.1. Tai gana aiškiai galima pvz. matyt iš 1832 m. Kelcho pradėtų leisti „Nusidawimų apie Ewangelijos Praplatinimą tarp Zidu ir Pagonu“. Štai šio misionierių laikraščio pirmojo numerio įžanginio straipsnio pradžia:

Pakajus t'esie su jummis, wissi szį Rasztėlį skaitantieji bey klausantieji, bet ypaczey su jummis, kurrie Kristaus Apreiszkima mylit' bey Jojo szlownios Karalystės Atėjimmo laukiate didžiu Issiilgimmu, ir apstinga ję Diewo Malonę Kristuje Jėzuje patys patyrę, isz Szirdies geidžiat, kad tą, jey galint, kožna Duszia į Dalykus gautu! Pakžjus su jummis! alle ne tas Pakajus. kurri Swiets duoda. Tas nilgay iszliekt. Zėmiszkos Karalystes pirm trumpo Czėso Pakajuje susibuvo; bet Maisztai, Karai ir tolaus umay didį Suirrimmą padare, ir Kardas bey Angelas Žuddytojis be Mieros kerta.

Neatsitiktinai Maž. Lietuvos aukštaičių tarmė buvo pagrindu paimta Augusto Schleicherio mokslinei lietuvių kalbos gramatikai. 1856 m. Pragoję išspausdintai, ir    tilžėno    Fr.    Kuršaičio   kalbiniams    darbams    — 1870—83 m. Hallėje išleistam vokiškai lietuviškam ir lietuviškai vokiškam žodynui bei ten pat 1876 m. išspausdintai lietuvių kalbos gramatikai. Šitie veikalai didžiai įtakūs yra buvę ir aušrininkams; pvz. J. Basanavičius, viename Aušros numeryje recenzuodamas Kuršaičio gramatiką, įsakmiai pataria savo bendradarbiams ją studijuoti ir naudotis ja. O J. Miksas, Vainuto žemaičiui Miglovarai (Juozapui Myliauskui) redakcijos vardu atsakydamas, tiesiog pareiškia: „Mušu statraszas (tiesrasztis, ortographija) yra Schleikerio pastatytasis“ (Auszra, 1883, 120 psl.). Taigi Maž. Lietuvoj bent pustrečio šimtmečio vartotoji bendrinė rašomoji kalba, paremta vakariečių aukštaičių tarme, XIX amžiaus pabaigoje pasiekė Aušrą, o per ją ir laisvosios Lietuvos laikus, kuriais ji buvo pradėjus reikštis visu savo pilnumu ir turtingumu.

Tuo būdu lygiai prieš 400 metų Martyno Mažvydo pradėtasis mums visiems be galo svarbus lietuvių kalbos darbas nenuėjo niekais, bet visą laiką vis augo ir toliau plito, ligi pagaliau mūsų tauta pabudo iš tautinio miego ir nusikratė svetimos vergijos pančių. Reikia tikėtis, tas darbas nepaliaus ir toliau, kol dar spindės lietuvių tautinė sąmonė ir ilgesingas laisvės troškimas.