PROFESORIUS VIZGIRDA Spausdinti
Parašė Vlada Proščiūnaitė   
(Tęsinys iš 3-čio ir 4-to numerių)

 

Pirmo veiksmo trečias paveikslas

(Uždaras posėdis teismo salėje, dalyvaujant posėdžio dalyviams, kaltinamajam ir jo artimiesiems).

PROKURORAS: Mano ponai, aš norėčiau trumpai sutraukti savo mintis ir baigti. Šitas atsitikimas mūsų teisminėj praktikoj nėra eilinis. Pats kaltinamasis nėra eilinis žmogus, o — bent iki šiol taip buvo — mūsų akademinių sluoksnių pažiba. Neeilinis yra ir jo nusikaltimas. Mes teisiame paprastą plėšiką, kuris po tiltu nudobė savo auką, mes jam taikom kodeksų straipsnius ir reikalaujam atskaitomybės, — iš paprasto, mažo žmogaus, kuriam teisė tėra . chimeriška sąvoka, kuriam logiškas ryšys tarp nusikaltimo ir bausmės yra neįsivaizduojamas. O šiandien, mano ponai, ant teisingumo svarstyklių gula visiškai kitoks svoris. Kaltinamasis Vizgirda yra, be abejonės, kitokios ir daug aukštesnės dvasinės struktūros asmenybė, negu anas eilinis kriminalistas, kurį aš minėjau. Ir rašytieji teisingumo kodeksai ir nerašytosios etinės normos jam yra ne tik žinomos, bet ir savos. Negalėčiau nepaminėti ir profesinės etikos — to seno, galingo skydo, kuris pacientui leidžia ramiai užmerkti akis prieš operatoriaus peilį. Negalėčiau neminėti profesinės etikos juo labiau, kad kaltinamasis Vizgirda ją dvigubai pažeidė. Viena — jis eksperimentavo nebūdamas tikras, ar jo medikamentai ,nėra šiuo atveju mirtinai pavojingi, antra — jis pacientą panaudojo kaip eksperimentinę medžiagą be klinikų direktoriaus žinios ir leidimo.


Senoji išmintis ne be pagrindo sako — kam daugiau duota, iš to daugiau reikalaujama, ir dėl to aš sąmoningai leidaus daugiau į kaltinamojo psichologinę analizę, negu į patį nusikaltimo faktą, kuris mums visiems aiškus ir be nagrinėjimų. Yra buvę pasaulinio garso teismo procesų, kuriuose išviršinė faktų eiga buvo panaši: nepagydomi ligonys būdavo išbraukiami iš gyvųjų tarpo. Tik į vieną rezervą aš norėčiau kreipti dėmesį: taip medikai pasielgdavo tais atvejais, kai mirtis atrodė vienintelė ir palaiminga išeitis iš kančių. Šitam rezerve ir glūdi išvidinis skirtingumas tarp anų procesų ir faktų mūsų šiandieninėj byloj: jei ten medikai prasilenkė su įprastinėm normom iš meilės žmogui, iš begalinio pasigailėjimo kenčiančiai būtybei, mūsų byloje kaltinamasis Vizgirda prasilenkė su tom normom iš meilės... šaltam, negyvam eksperimentui. Ekspertų komisija dar mums neduoda galutinės nuomonės, — ar Baltrušaitis iš tikro buvo nepagydomas — bet aš nelaikau, kad šis jų narei skomas įneštų esminiu pakeitimu į bylos eigą.

Nusikaltimo faktas, aš kartoju, yra aiškus be analizių. Kaltinamasis pripažįsta, kad ekstraktas, kurio injekciją jis į leido Baltrušaičiui, bent aštuoniasdešimčia procentu galėjo būti mirtingas. Mes galėtume dabar iš bylos išjungti liudininkus ir ekspertų, nes jie mums nepasakys daugiau, negu pats kaltinamasis. Taip — mes galėtume juos visus išjungti, jeigu ne nuostabiausias reiškinys kaltinamojo elgesy — jis savo veiksmo visiškai nelaiko kriminalu. Gal ir su dideliu paklaidos rezervu, bet aš turiu patiekti savo įspūdį, jog ši nusikaltimą daktaras Vizgirda laiko profesinės drąsos dorybę. Čia mes jau išeinam iš asmeninio nusikaltimo pobūdžio į visuomeninį pobūdį. Jeigu asmeniui su šitokia pasaulėžiūra ilgus metus buvo reiškiamas pasitikėjimas mūsų universitete — ir ne laboratorijoj, o gyvajam, auditoriniam kontakte su akademine jaunuomene — mes turime ne tik stebėtis, bet ateityje savo sprendimu užkirsti kelią panašiems liūdniems įvykiams.

Ponai teisėjai, aš noriu baigti. Ant vienos teisingumo lėkštės jau yra sugulęs pernelyg didelis svoris. Svarsčiai kitai lėkštei yra jūsų rankose.

TEISMO POSĖDŽIO PIRMININKAS: Kaltinamasis Vizgirda dar turi žodį.

VIZGIRDA: (lėtai atsistodamas) Ponai teisėjai, ponas prokurore, aš visiškai sutinku, kad ant teisingumo svarstyklių šioje byloje gula ne tiek sunkus, kiek neįprastas svoris. Ir dėl to jūsų įprastinės kodeksų normos iš tikrųjų tampa bejėgiškos ir nepritaikomos. Ponas prokuroras rado reikalinga pavadinti mane aukštesnės dvasinės struktūros asmenybe, kuri labiau yra atsakinga už savo veiksmus. Ir, žinoma, tuo pačiu labiau pakaltinama. Aš jo nuomonę, tačiau, priimu, kaip komplimentą, už kurį galiu tik padėkoti. Nesišypsokite, ponas prokurore, aš neironizuoju... Bet čia pat man Iškylą klausimas: jei ponas prokuroras mane laiko neeiliniu žmogum, kodėl mano veiksmus jis nori suvaržyti eilinėmis profesinės etikos normomis? Jis minėjo senąją išmintį — kam daugiau duota, iš to daugiau „reikalaujama. O aš norėčiau tą pačią išmintį parafrazuoti: iš ko daugiau reikalaujama, tam turi būti daugiau duota ir daugiau leista. Visuomenė iš manęs reikalavo daug, ir aš daug jai daviau. Aš jai daviau tris kapitalinius veikalus, kurie išlaužė ledus jaunajam biologijos dirvone; kurie susilaukė plačių ir entuziastingų atsiliepimų užsienių spaudoj tų kraštų, kurie daug toliau už mus yra pažengę kitose srityse, bet biologijoj nedaug turi tokių vardų, kuriuos galėtų gretinti su vardu to, kurį jūs šiandien pasodinot į kaltinamųjų suolą... Jūs galit didžiuotis savo drąsa, ponai teisėjai!...

Tų veikalų idėjos — tiek pas mus, tiek užsieny — yra studijuojamos ir realizuojamos ir, kaip tamstoms visiems žinoma, bent turėtų būti žinoma, — taigi, nė viena tų idėjų nėra bankrutavusi, kaip klaidinga ar nepritaikoma. Kiek stebuklingų gydančių serumų yra atsiradę, kaip rezultatas tegu jau ne mano paties darbų, bet ant mano mestų apmatų. Aš neminiu nei formulių, nei pavadinimų. Tai būtų beprasmiška, juk aš esu ne akademinėj auditorijoj, o tik teismo posėdžių salėj... Bet —grįžtant prie klausimo — ar tamsta, pone prokurore, galėtumei neigti, kad šimtai, o gal ir tūkstančiai gyvybių dėl anų serumų grižo nuo mirties slenksčio? Ir šiandien jūs už vieną prarasta gyvybę teisiate tą, kūno protas ir valia, gyvybę gražino tūkstančiams... Bet tiek to. Prileiskim, kad Baltrušaiti nuo mano iniekcijos mirė anksčiau — diena, savaitę. tegul ir mėnesi. Kad vėžio liga šitokioj stadijoj negali tęstis dešimtmečiais, aš nerandu reikalo įrodinėti — šitam reikalui, be to, jūs turit garbiąją ekspertų komisiją...

Bet, ponai teisėjai, kodėl jūs nepareikalaujat iš tos komisijos ištirti aną paslaptingąjį serumą, kuris buvo Įleistas nelaimingajam? O gal toji bakterijų kultūra nėra tik paprastas žmogžudiškas įrankis, gal kitokioj koncentracijoj ar kitokiose aplinkybėse ji pasidarytų galingas priešnuodis, kuris kovojančius organizmus vėl grąžintų į gyvybę?... O jeigu iš tikrųjų taip? Pabandykite tai ištirti, ponai teisėjai. Ir aš esu tikras, kas jūs bandysite. Bet — atleiskit — iš jūsų pastangų aš jau šiandien šypsaus... Tai, ką mano valia, mano atkakli aistra sukūrė per dešimtį metų į visa tai neatsiskleis ponams ekspertams per keliolika dienų... Gamta perdaug rūpestingai ir perdaug atkakliai saugoja savo paslaptis...

Kaltintojas minėjo anuos pasaulinio garso procesus, kuriuose nepagydomus ir besikankinančius ligonius išbraukdavo, iš gyvųjų tarpo. Įstatymo raidė anuos medikus pasmerkė. Bet mes prisiminkime „jų žaižaruojančias gynimosi kalbas, prisiminkime, visuomenės reagavimą į proceso rezultatus, ir aš, turbūt, nesuklysiu tvirtindamas, jog didesnė visuomenės pusė karštai pasisakė prieš teismo sprendimą. Ir tas reagavimas rodo, jog aname sprendime buvo kažin kokia spraga. Kodėl mūsų laikų kultūrą, arba, kaip jūs mėgstate sakyti, mūsų etika, taip išdidžiai besidangstanti krikščionybės skraiste, kodėl ši etika su pasibjaurėjimu atmeta krikščioniškiausių viduramžių principą, kad tikslas pateisina priemones. Taip, mes su pasibiaurėjimu atmetam šį principą ir su pasigardžiavimu leidžiam merdėti nepagydomam ligoniui, iki kančia po siūlelį išdrasko jo nervus... Taip, su pasigardžiavimu leidžiam išgerti visą kančios., taurę vardan negyvos raidės, negyvo principo...

TEISMO POSĖDŽIO PIRMININKAS: Aš leidžiu pastebėti, kad kaltinamasis nukrypsta nuo savo gynimosi temos.

VIZGIRDA: Gal būt, pone teisėjau. Aš maniau, kad, jei nukrypimas yra leidžiamas prokurorui, jis nėra draudžiamas nei kaltinamajam... (Akimirką tyli) Anie medikai, kurie žudė nepagydomus ligonius, darė tai iš giliausios meilės ir pasigailėjimo žmogui; mūsų byloje kaltinamasis nužudė žmogų iš meilės šaltam eksperimentui — aš, manau, gana tiksliai būsiu atkartojęs kaltinamojo žodžius. Ponai teisėjai, ši iš paviršiaus gražiai skambanti frazė yra kupina vidinių prieštaravimų. Meilė eksperimentui yra meilė
pačioms būties gelmėms. Jūs niekada nesate pergyvenę šitos meilės, kaip aistros, kuri. nesuvaldoma liepsna užlieja ne tik intelektą, bet ir jausmus... (egzaltuojasi). Ten — mikroskope — staiga atsiskleidžia kitas didelis pasaulis - ištisos spalvotos grandinės miliardinių kūnų, didžiulis mikrokosmas — griežtas, tikslus, harmoningas. O ten — ant lapelių sukryžiuotos formulės žaižaruoja akyse akinančia bandymų ugnim... Ir pagal jas mano ranka suardo paslaptingą mikrokosmo kūną. Išgąsdintos molekulės blaškosi, kaip pagauti žvėreliai, ir paklusta naujai jėgai — didesnei už tą, kuri jas sukūrė... Paklusta mano kūrybinei aistrai. Ir sudraskytos grandinės narius kryžiuoju vienus su kitais, kad vieni su kitais kovotų, blaškytųsi, kad vieni mirtų tam, kad kiti gyventų... Ir kai visa aprimsta, aš žvelgiu į savo nauja kūdikį ir nežinau, ką jis neša — gyvybę ar mirtį... Kas galų gale skiria gyvybę nuo mirties? Iš mirties grūdo kalasi gyvybės daigas... Ir tų, kurie augina tuos daigus, pasaulyje milijonai — milijonai medikų. Tokių, kaip aš, pasaulis priskaito tik šimtus, ir jiems daugiau turi būti leista. Jiems turi būti leista disponuot žmonių gyvybe, jeigu kokia neišsprendžiama mįslė po mikroskopu to reikalauja...

TEISĖJAI: (pasižiūri vienas į kitą ir reikšmingai sukosti).

VIZGIRDA: (palengva lyg grįžta į realybę) Meilė šaltam eksperimentui... Taip... Ar ne šaltą astronominį eksperimentą mylėjo Kopernikas, ir šiandien jam žmonija dėkinga už grandiozinį kosmo supratimą. Šaltą fizinį eksperimentą mylėjo Archimedas, o mūsų dienų povandeninių laivų konstruktoriai ar nesinaudoja tų eksperimentų lobiais? Ne mažiau šalti buvo matematiniai Newtono eksperimentai, o ar ne ant tų šaltų matematinių griaučių šiandien rymo visa mūsų techninė civilizacija? Visi jie mylėjo — fanatiškai, aistringai mylėjo savo eksperimentus, ir šimtmečiai pagarbiai lenkia prieš juos savo galvas.

Ponai teisėjai, aš baigiu. Jei man dar bus leista pa-sakyti-kaip gryną nesusipratimą priimu pastabą dėl mano gynimosi kalbos. Aš nesiginu. Ne. Greičiau, kaip ir anie medikai, kuriuos teismas supančiojo negyvais kodeksais, — taip ir kaip ir jie — aš drįstu pasakyti: aš kaltinu!

TEISMO POSĖDŽIO DALYVIAI-TEISĖJAI (iš salės išeina, likusieji kurį laiką tyliai šnekasi, iki pirmininkas su kitais teisėjais grįžta į savo vietas).

PIRMININKAS: Dėl nepakankamos ekspertinės medžiagos kai kurie teismo tardymo momentai turi būti pakartoti. Teismo sprendimas tuo pačiu atidedamas.

LAPĖNAS (atsistodamas). Pone pirmininke, aš pakartotinai prašyčiau atleisti mane iš ekspertų komisijos pirmininko pareigų.

PIRMININKAS: Kokiu pagrindu, daktare?

LAPĖNAS: (svyruodamas) Kaltinamasis – mano senas bičiulis.

PIRMININKAS: Bet jis nėra nei tamstos tėvas, nei brolis, nei sūnus.

LAPĖNAS: Ne.

PIRMININKAS: Tokiu atveju...

LAPĖNAS: Suprantu.

(Teismo dalyviai vienas po kito išsiskirsto. Lieka Lapėnas, Marija, Dalia, ir Laukaitis).

MARIJA: (tiesdama Laukaičiui ranką) Aš dėkoju...

LAUKAITIS: (lyg nutraukdamas) Neturit nė mažiausio pagrindo, mieloji ponia.

DALIA: Nei vilties... Tai bent už pastangas. (Įeina teismo sargas).

SARGAS: Teismo posėdis pasibaigė, ponai.

MARIJA: (paplodama jam per petį) Jums pasibaigė, mielasis žmogau. Mums viskas tik prasidėjo...

Uždanga

ANTRAS VEIKSMAS

Pirmas paveikslas


Ta pati Vizgirdų veranda vasaros vakarą. Prie stalo su jaukiu žiburiu, knygomis apsikrovę, sėdi Dalia ir Andrius. Dalia visiškai įsigilinus savo lektūron, Andrius kažką brauko, paišinėja, žiovauja, galų gale įkabina pieštuką į Dalios plaukų garbaną).

DALIA: (pyktelėjus ištrenkia jam pieštuką iš rankų).

ANDRIUS: Ir vėl ugniakalnis prabilo!

DALIA: Nenuorama! Už musę įkyresnis.

ANDRIUS: (rodydamas į Dalios knygą). Žiūrėkit, panele Dalia, kaip musės studijuoja jūsų Pitagorą.

DALIA: Dėl Pitagoro kai kas ir tamstai būtų įsidėmėtina, daktare Andriau.

ANDRIUS: Iš jūsų gražiųjų lūpų priimu bet kokias pastabas.

DALIA: Bet aš iš tamstos lūpų ne kiekvieną kvailą komplimentą... O grįžtant prie Pitagoro, aš ką tik skaičiau, kad jo mokiniai pirmuosius septyneris metus privalėjo tik klausyti ir tylėti. Per antruosius septyneris jiems buvo leista klausti. Ir tik trečiajam septynmety jie galėjo reikšti savo nuomonę ir diskutuoti.

O tamsta, daktare Andriau, net pirmąsias septynias minutes nepajėgi išlaikyti, rimties ir baksnoji damai pieštuku į kaktą.

ANDRIUS: Kadangi mano švelnus tuksenimas į tos damos širdį.

DALIA: Atsimuša kaip į Trojos mūrą, ar ne?

ANDRIUS: Dėl moteriškės gražios kaip Elena ir išmintingos kaip Pitagoras...

DALIA: (atsidusdama) Mums beprasmiška kalbėti, daktare.

ANDRIUS: (staiga surimtėjęs) Šitokiu būdu kalbėti, Dalia, tikrai yra beprasmiška. Tamsta viena turi tiesos monopolį — juk jeigu mūsų nuomonės susikerta, tamsta visada manąją išjuoki. Ir jeigu aš j išjuokimą reaguoju savuoju humoru, tamsta pyksti, nes juk tik tamsta viena turi ir humoro monopolį.

DALIA: Aš pirmą kartą girdžiu Jus šitaip kalbant.

ANDRIUS: Norėčiau, kad tai būtų ir paskutinis kartas. Tai tik kvailas erzinantis komplimentas, kad tamsta esi graži, ar ne? Aš nenoriu kartoti banalių posakių apie akių spalvas, apie plaukų garbanas veidrodis tamstai nemažiau pasako. Ir tamsta gerai žinai, kuo esi graži panele Dalia, nors taip atkakliai ir neigtum. Tos neužgęstančios žiežirbos jūsų akyse — kiekvieną akimirką kitos — lyg mažos atošvaistės, didžiulės vidinės liepsnos. Nenuleisk akių, Dalia — ne, jos nepaslepiamos, jos šokinėja ant blakstienų. Arba tos dvi antakių raukšlės, kurias vos per dvidešimtį metų jau pajėgė įbrėžti jūsų ryžtingumas ir valia, -- jos taip pat nėra gražios, ar ne?...

DALIA: Aš nežinau, ar iš tikrųjų yra valia tai, kas man įbrėžė antakių raukšles. Bet aš žinau, kad aš turiu tėvą, kurį myliu visa širdim, kuriuo aš didžiavausi, dėl kurio aš turėjau šviesių vilčių, kad, išsipainiojęs iš savo ideologinių klaidų, jis pavirs tikra žmonijos palaima. O dabar aš esu tiktai kriminalisto duktė. Ir aš stebiuosi, kad tik tos dvi raukšlės tėra įsibrėžusios man veide.

ANDRIUS: Kam tamsta ryškini dalykų spalvas, panele Dalia? Teismas dar nėra pasibaigęs, ir jo sprendimą mes galime tiktai spėlioti. Bet -jeigu profesorius net būtų nuteistas, jis vis vien lieka dideliu žmogum jau vien dėl to, ką jis yra padaręs.

DALIA: Šiaip ar taip, mūsų šeimos tragedija yra per didelė ir per gili, kad jos šešėlyje galima būtų kalbėti apie žiežirbas akyse, kuriose tamsta randi tariamą grožį. Man atrodo nusikaltimas net galvoti apie tai. Aš visko netekau — ir šeimos orumo, ir pasitikėjimo savim, ir bet kokios giedros. Turiu tik vieną džiaugsmą — tai savo studijų aistrą ir tik vieną didelį rūpestį — kaip mamai palengvinti jos baisią naštą.

ANDRIUS: Ir dar kai ką turi, panele Dalia... Mane...

DALIA: Kažkada mus skyrė tik ideologinė praraja (nusišypso), kaip kardas tarp Tristano ir Izoldos, atsimeni, daktare Andriau? Po tėtės istorijos atsivėrė ir psichologinė bedugnė.

ANDRIUS: Tai tik teoretiniai samprotavimai, Dalia. O realybėj — kodėl realybėj nelaimė turi žmones skirti, o ne jungti?

DALIA: Todėl, kad tas, kuris yra nelaimės paliestas, tokiu atveju turi ją užmesti ir antram. Ir iš to antrojo priima užuojautą ir pasigailėjimą, kaip išmaldą.

ANDRIUS: Panele Dalia, įsivaizduok, kad esi ištekėjusi. Ir štai kokia nors nelaimė ištinka tamstos vyrą. Pagal jūsų teoretines kategorijas jūs turit skirtis, nes jis negali tamstai užmesti savos nelaimės, o tamsta jo negali žeminti savo pasigailėjimu nei užuojauta, nes tai yra išmalda....

DALIA: Visiškai ne. Kai du žmones jau sieja pareiga...

ANDRIUS: O kai du žmones jau sieja meilė?...

DALIA: (nusišypso) Meilės supratimas labiausiai reliatyvus!

ANDRIUS: Kaip sąvoka, gal būt. Bet kaip gyvenimas, kaip realybė, kaip konkretus mudviejų atvejis?... Dalia, pažvelk bent kartą į gyvenimą ne pro knygų išmintį, bet pro savo gyvą širdį!

DALIA: Aš bijau, tikrai bijau, daktare Andriau...

ANDRIUS: Laikas greičiau užgydo baimę, negu išsklaido nenorą.

DALIA: Tikėk, daktare Andriau...

ANDRIUS: O tikėjimas, anot jūsų, kalnus griauna.

DALIA: Nebūtinai tuos, kurie saugo mano širdį...

ANDRIUS: Ir jūsų meilę... (Apkabina jos, pečius. Juodu tyliai kurį laiką žiūri vienas antram į akis, paskui Dalia perbraukia jam delnu per kaktą ir išsivaduoja iš jo rankų. Už durų pasigirsta žingsniai ir įeina Jomantaitė).

JOMANTAITĖ: (pamačiusį stalą, apkrautą knygomis) Medicina ir psichologija, pasirodo, sugyvena ant vieno stalo.

DALIA: Tik medikai su psichologais nesugyvena, teta Alina. Bent po šituo stogu.

JOMANTAITĖ: (skaudžiai nusišypsojus, truputį paslaptingai) Taip... medikai su psichologais nesugyvena — ir ne tik po šituo stogu...

DALIA su ANDRIUM (persimeta nustebusiais žvilgsniais).

ANDRIUS: (po nejaukios tylos) Man jau metas jūsų kompaniją, Dalia, perleisti panelei Alinai.

JOMANTAITĖ: Vakarai turėtų būti kontempliacijų metas, o ne kompanijų, mielasis daktare...

ANDRIUS: Juo labiau — su panele Dalia tamsta visada gali ryžtis kontempliacijai, o aš tam iš tikro netinku. Labanaktis, ponios (išeina).

JOMANTAITĖ: (priėjus prie stalo, tylėdama varto knygas) Aš ruošiuosi išvažiuoti, Dalia. Ir greit.

DALIA: Teta Alina, ką tamsta sumanei?

JOMANTAITĖ: Ką aš sumaniau? Dirbti kokioj nors tolimo, užkampio gimnazijoj.

DALIA: Kodėl būtinai užkampy? Kodėl tamsta nenori rasti darbo čia ir pas mus gyventi? Ne, aš iš viso neįsivaizduoju, kaip mes be jūsų būsim! Ypač mama. Teta Alina, ar tamsta pagalvojai apie mamą — apie vargšę mamą ir galų gale apie tėtę?

JOMANTAITĖ: Sakai, neįsivaizduoji, Dalia, kaip jūs be manęs gyvensit... Pasaulyje, tačiau, darosi daug neįsivaizduojamų dalykų, o žmogaus širdyje — dar daugiau.

DALIA: Tamsta esi mįslė, teta Alina.

JOMANTAITĖ (lyg negirdėjus) O mama... Argi mama yra vieniša, Dalia? Ji turi tave, turi... daktarą Lapeną.

DALIA: Daktaras Lapėnas jau nebėra toks ramybės ramstis mūsų šeimai, koks jis buvo anksčiau.

JOMANTAITĖ: (aštriai) Nuo kada?

DALIA: Nuo tada, kai tamsta pas mus atsiradai, mieloji teta Alina.

JOMANTAITĖ: Šiuo kartu tavo pastebėjimai nėra protingi, Dalia.

DALIA: Žinoma, ne, nes šitie dalykai ne protu suvokiami, o ypač, kad ta širdis, jus myli, teta Alina, — kaip kenčiantį žmogų.

JOMANTAITĖ: Aš, rodos, niekada nesiskundžiau.

DALIA: Tamsta ir priklausai prie tų žmonių, kurie niekada nesiskundžia. Ir tamsta perdaug išdidi esi. Net ir tada, kai tas išdidumas reikalauja iš mūsų tiesiog herojiškų pastangų.

JOMANTAITĖ: Kai kada gyvenimas mus pats priverčia būti herojais. Tokiom aplinkybėm herojizmas nėra jokia dorybė.

DALIA: Teta Alina, šitokiomis moralinėmis užuolankomis tamsta tik norį mane nukreipti nuo paties reikalo, kuris tačiau man jau spėjo įeiti j kraują ir nuo kurio aš nenoriu nusikreipti.

JOMANTAITĖ: Iš smalsumo?

DALIA: Saugok, Dieve! Iš giliausio noro padėti jums ir... daktarui Povilui.

JOMANTAITĖ: Dalia, aš tau draudžiu daryti bet kokias aliuzijas, siejančias mane su šituo asmeniu.

DALIA: (prieina prie Jomantaitės, pabučiuoja ją ir apkabinus vaikiškai priglaudžia galvą prie jos peties) Mano brangioji geroji teta Alina, aš nenorėjau supykinti tamstos, tikrai ne, o juo labiau užgauti senų žaizdų. Bet kodėl mano prisilietimas prie jų būtinai turi būti užgaunantis, o ne gydantis? Argi tik todėl, kad aš daug jaunesnė už tamstą? Bet kodėl tas skirtumas nekliudo man taip nepaprastai mylėti jus, teta Alina? Ir jums mane... Aš jaučiu, tamsta nori man viską pasakyti — iš visos širdies — tam nesuinteresuotam trečiajam, kuris tikrai pajėgtų jūsų skaudžią istoriją, jeigu galima, atitaisyti, jeigu negalima, užbaigti.

JOMANTAITĖ: Baigto dalyko negalima užbaigti, mano vaike.

DALIA: (karčiai) Ir vėl tamsta nenuoširdi, šalta ir nenuoširdi, teta Alina. O aš klabenau į jūsų širdį visais savo meilės argumentais, meilės jums ir daktarui Povilui, ir vardan judviejų meilės.

JOMANTAITĖ: (susiima rankomis galvą) Tu esi geras geras kūdikis, Dalia. Jei tu žinotum, kaip man sunku, kad aš negaliu tau tuo pačiu atsilyginti.

DALIA: Ir jūs negalit man atsilyginti bent savo atvirumu, teta Alina?

JOMANTAITĖ: (pasvyravusi) Atvirumas visada suponuoja tiesą, Dalia? Aš bijau, kad mano atvirumas bus vienapusiškas, ir tuo pačiu jame nebus tiesos.

DALIA: Antroji pusė jau seniai išklausyta teta Alina. Tuoj po jūsų atvykimo. Ar tamsta man tai atleisi?

JOMANTAITĖ: Ir ką tau Povilas pasakė?

DALIA: Viską ir nieko. Jis nepasakė nieko, nes vengė tiesioginio atsako į mano klausimus. Ir tuo pačiu pasakė viską, nes aš supratau, jog tie klausimai yra esminiai judviejų meilės istorijoj, jeigu jis taip nenoriai apie juos kalba. Taip... Aš įsivaizduoju vieną saulėtą vasarą Šveicarijos kalnuose. Seniai — prieš dešimtį metų. Ir dvi figūras kalnų papėdėj...

JOMANTAITĖ: Anos vasaros atsiminimai jau beveik išdilo iš atminties.

DALIA: Bet neišdilo iš širdies — ar ne? Bet juo labiau turėjo įsiręžti žiema su savo atsisveikinimu.

JOMANTAITĖ: Dalia, iš kur tu žinai? Aš viską galėjau galvoti apie Povilą, bet aš neprileidau, kad jis yra ne džentelmenas, kuris išduoda...
DALIA: (karštai) Kuris nieko ir niekada neišduoda! Iš kur aš žinau? Tik truputis chronologijos. Anų metų pavasarį tamsta išvykai studijų į Šveicariją, o vasarą dėl susikomplikavusios plaučių ligos daktaras Povilas išvyko į ten gydytis. (Truputį patetiškai) Štai aš ir regiu dvi figūras saulėtų kalnų papėdėj. Prieš Kalėdas, tačiau, daktaras Povilas vėl atsirado pas mus, deja, tik apgydytas, nes finansiniai sunkumai neleido jam ten pasilsėti iki galo. Tai leidžia man spėti apie skaudų judviejų atsisveikinimą vieną žiemos dieną. Tai viskas, teta Alina. Su šia chronologija baigiasi visi mano spėjimai, ir tolimesnė dalykų eiga man yra visiška paslaptis.

JOMANTAITĖ: Tu perdaug gudri esi, Dalia, kad tolimesnė dalykų eiga tau būtų paslaptis. Toj eigoj ir glūdi visa mano nelaimė. Ir anas atsisveikinimas vieną žiemos vakarą — tai buvo pirmasis Advento sekmadienis — atrodo lyg šešėlis, palyginti su tuo skausmo, potvyniu, kuris užliejo mane su pirmuoju ir paskutiniuoju jo laišku. Aną vakarą— jau stoty — tiesa, man slydo žemė iš po kojų — ne tiek dėl atsisveikinimo baimės, kiek iš baimės dėl jo sveikatos. Aš dar neužmiršau tų karščiuojančių lūpų ant savųjų... Ar tu įsivaizduoji, Dalia, kad nuo karščiuojančių ligonio lūpų pabučiavimo gali stingti kraujas? Ir aš išlydėjau jį — į tėvynę — ir tai dvigubai aštrino mano skausmą. Tu nežinai, kokia baisi gali būti savosios žemės nostalgija, kad ir po pusės metu. Ak, Dalia, tai tiesa, kad vienatvė yra stipriųjų tėvynė. Ir tik stipriųjų. O aš lūžau savo vienatvėje. Studijų meilę man išstūmė tikras far niente, kuris tačiau nebuvo saldus, o kupinas kažkokios nuodingos nykumos. Ir ant Pestalozzi ir ant Comenijaus tomų krovėsi dulkės. (Patyli) Ar tu esi kada nors laukusi laiško, Dalia, liguistai, karštligiškai, ligi savotiškų pamišimo priepuolių?

DALIA: Ir jis, vis dėlto, atėjo?

JOMANTAITĖ: (lyg išsiblaškius) Kas? Ak, laiškas?... Dalia, tu atsimeni, yra epizodas „iš Brolių Karamazovų romano, kaip turkai rusų kūdikiams atkišdavo ginklą. Ir kai vaikutis su šypsena tiesia rankutes jo paimti, šūvis sutriuškina jam galvą. Ar tu tiki, kad visai tokiu būdu galima laišku nužudyti žmogų?

DALIA: Aš nežinau, teta Alina, bet neįsivaizduoju, kad daktaras Povilas galėtų net žiogą nuskriausti.

JOMANTAITĖ: Žiogo gal ir ne. Tai trapus ir beginklis sutvėrimas. O žmogaus širdis pasirodo nesunaikinama, ir sąžinė neprieštarauja, kai ją žudo.

DALIA: Teta Alina, tai sofistika!

JOMANTAITĖ: Tai realybė.

DALIA: Bet kuo gi jis tamstą galėjo įskaudinti? Tiek įskaudinti, kad tamsta griebeisi tokių neįtikėtinai baisių palyginimų?

JOMANTAITĖ: (lyg negirdėjusi jos klausimo) Ir laiškas atėjo. Negreit — apie kovo mėnesį. Su visom kurtuazinėm mandagumo formulėm iš pradžių, su šaltu dėkingumu, su pažadu neužmiršti mūsų bičiulystės. Galima buvo jo toliau ir neskaityti, bet ar nesigriebiam mes kartais nuodų su tokia aistra, lyg tai būtų vaistai?... Ir kas paskui išsprūdo iš eilučių... Ak, Dalia, tada aš neverkiau, ne. Ašaros būtų veikusios, kaip didžiausia palaima, kaip palengvinimas, kaip atpalaidavimas manęs nuo manęs pačios. Bet jų nebuvo... Tai yra padėtis, kada vaikščiojama be prasmės, sustojama be tikslo, kada širdis lengva ir tuščia, kaip kempinė, plūduriuoja krūtinėj. Tai nėra skausmas, Daliai Skausmo aš šaukiausi anais momentais, kaip sužeistieji į nugarkaulį kariai, kurie vežami šokdavo iš traukinių, kad nauju skausmu užmuštų savo kančias. Skausmas būtų buvęs palaima, kaip ir ašaros toje bukoje, šaltoje tuštumoje. Bet jų nebuvo... Ir paskui ateina išgijimas — staigus, visiškai staigus. Kai vieną rytą pabundi ir staiga matai, kaip saulės spindulys atkakliai žvelgia pro užuolaidas, matai su savotišku susidomėjimu, kokiom ryškiom spalvom jame šokinėdamos virpa dulkės. Ir staiga pastebi, kad gėlės vazoje ne tik nuvytusios, bet ir sudžiūvusios, ir kokiais purvinų spalvų klodeliais nuo išsekusio vandens aplipęs kristalas. Pastebi seną dėmę tapetuose nuo kabojusio paveikslo, ir staiga imi galvota, jog tai negražu... Ir tai yra išgijimas — staigus, nelauktas, radikalus. Visa pergyventa susiklosto pasąmonėj, kartais suvirpa, atsiliepia kažkokia skausminga šalta srovele, bet jau nebėra mano pačios gyva dalis...

DALIA: Bet tai neįtikėtina, teta Alina! Ką gi jis tamstai parašė?

JOMANTAITĖ: Jis sutikęs kitą moterį. Bet iš viso prieštaravimų komplekso aš negalėjau suvokti, ar tai realus žmogus, ar fantomas. Galų gale ar ne vis tiek, ką jis pamilo — gyvą žmogų ar idėją. Svarbu, kad ta meilė kaip geležinė uždanga nukrito tarp manęs ir jo.

DALIA: Teta Alina, bet tai fantazijos, tai didžiausia nesąmonė! Mano Dieve, iš tikrųjų visi, kas pabūna mūsų namuose ilgesnį laiką, daugiau ar mažiau išeina iš proto!

JOMANTAITĖ: Aš dėkoju, Dalia.

DALIA: Atleisk man, brangioji, geroji, aš ne tamstai tai taikiau! Bet daktaras Povilas tikrai turėjo būt nenormalus, kai tokių nesąmonių prirašė!

JOMANTAITĖ: Man atrodo, kad tie, kurie patys yra truputį įsimylėję, kitų meilės neturėtų vadinti nenormalumu...

DALIA: Bet aš žinau! Teta Alina, aš žinau, kad nuo anų Kalėdų, kai daktaras pas mus atvažiavo, jokia moteris, joks moters šešėlis nedrumstė jo gyvenimo. Nesąmonė ir dar kartą nesąmonė! Aš tuo esu lygiai tiek tikra, kiek esu tikra, jog štai dabar laikrodis muša devynias vakaro, o ne ryto, ir kad štai šita vaza su gėlėm stovi ant stalo, o ne ant spintos!

JOMANTAITĖ: Ir tu tuo, žinoma, buvai tikra prieš dešimtį metų, kai savo lėlių bendruomenėj darei psichologinius eksperimentus...

DALIA: (kiek pasvyravusi) O, vis dėlto, aš esu tikra, kad neklystu! Kovo mėnesį, tamsta sakai, jis parašė laišką?... Kovo mėnesį jis dar gulėjo pas mus, tėtės gydomas ir mamos slaugomas. Nieko iš svetimųjų prie jo neprileisdavo, nes ligos krizė — dabar jau nebeatsimenu, ar buvo praėjus... Ne, tai įvyko jau sodams žydint. Taip gerai atsimenu, kai jis pirmą kartą pakilo iš lovos ir mes pusryčiavom sode.

JOMANTAITĖ: Ne, tai negali būti, Dalia. Tai nėra nei nesusipratimas, nei klaida.

DALIA: (pasižiūrėjusi į sodo takelį ir ten kažką pamačiusi) Taip, tai yra klaida, klaida, tūkstantį kartų klaida! Klaida tamstos ir judviejų laimei. Ir tamsta tuojaus pat tuo įsitikinsi, teta Alina... Mano geriausioji, brangiausioji teta Alina! (Puolasi ją bučiuoti).

JOMANTAITĖ: (lengvai vaduojasi iš jos glėbio, tuo tarpu laipteliais iš sodo ateina Lapėnas).

LAPĖNAS: Aš maniau, kad pas jus gaisras kilo — daktaras Andrius skambino man ir perdavė, kad panelė Dalia reikalauja tučtuojau prisistatyti.

JOMANTAITĖ: Dalia! Kada tu tai padarei? Ir kam?

DALIA: (juokiasi) Kad? Išeinančiam Andriui pakuždėjau... Taip, taip, daktare Povilai, gaisras įsiliepsnojo jau seniai — prieš kiek metų, tačiau, tam-sįa, aišku, geriau žinai... Aš maniau, kad tamsta būsi reikalingas užpūsti jo paskutines žiežirbas, o dabar aš noriu, kad įpūstum jas į naują gaisrą. Supratai mane, daktare Povilai — aš reikalauju!...

JOMANTAITĖ: (pasipiktinusi) Dalia!

DALIA: (vėl puolasi ją bučiuoti) Teta Alina, aš maldauju jus, maldauju kaip niekad! (Apsisuka kelis kart ant kulnies ir išbėga. Akimirką nejauki tyla).

LAPĖNAS: Mergaitė turi demonišką temperamentą.

JOMANTAITĖ: Taip atrodo... (Vėl abu nutyla).

LAPĖNAS: Ir tos aliuzijos... Ką jos reikštų?

JOMANTAITĖ: Tamstai geriau žinoti, pone direktoriau. Nors... per tiek metų visa taip užsimiršta, kad ir aliuzijos pasidaro nebesuprantamos.

LAPĖNAS: Aš nieko neužmiršau, Alina.

JOMANTAITĖ: (krūpteli, išgirdus savo vardą) Man vis tiek...

LAPĖNAS: Tu veidmainiauji, Alina. Nereikia sau meluoti. Aš prašau...

JOMANTAITĖ: (ironiškai) Tiesa... Tamsta man irgi niekada nemelavai.

LAPĖNAS: Deja... Melavau.

JOMANTAITĖ: (krūpteli) Viešpatie! Palikim visą reikalą! Aš nenoriu draskyti senų žaizdų, nei paskutinių iliuzijų griauti!

LAPĖNAS: Bet ant iliuzijų griuvėsių mes galim pastatyti tiesos rūmą.

JOMANTAITĖ: (desperatiškai) Aš prašau — nereikia, ne! Palik mane!

LAPĖNAS: Jeigu tau taip geriau, Alina, tegul. Tada labos nakties! (apsisuka ir lėtai eina).

JOMANTAITĖ: Ne — Povilai, pasilik! Vieną akimirką tiktai!... Ir tiktai vieną klausimą. Kada tu man sumelavai? Anam laiške?

LAPĖNAS: Taip.

JOMANTAITĖ: Vadinasi, tikrai...Tikrai jokia moteris tada nestovėjo tarp mūsų. Ir visa tai buvo tik tavo fantazija? Tik fantazija?... Ir kodėl tu jai leidai sugriauti mūsų laimę? Taip grubiai, taip žiauriai! Tiesos rūmas!... Ir kas man iš to tiesos rūmo ant mano gyvenimo griuvėsių!...

LAPĖNAS: (Padeda jai ranką ant pečių ir pasodina) Aš kaip tik ir nenorėjau, kad tavo gyvenimas su manim virstų griuvėsiais — su džiovininku, su invalidu. Aš ilgai kovojau su savim, Alina, aš daugiau daužiausi ir kliedėjau nuo tos minties, negu nuo karščio ir skausmų. Viešpatie, kaip aš ilgėjaus tavęs — bejėgis, prikaustytas prie lovos! Ir štai vieną naktį aš sapnuoju tave — kaip visada beveik baltais drabužiais ir gelsvom roželėm prie krūtines. Tu bėgi į mane nuo saulėto kalno, o aš stoviu pakalnėj, ir tokios sunkios miglos man vyniojas apie kojas. Aš noriu bėgti į tave, bet jaučiu, kaip nesulenkiu švininių kelių.... Aš pšaukiu, bet kažkoks duslus ūžesys užlūžta gerklėj. O miglos vyniojasi vis aukščiau ir aukščiau... Ir tu pradedi jose klupti, bet vis bėgi į mane ištiestom rankom, iki aš priglaudžiu tave. Tu taip baisiai surinki tą akimirką, puoli į miglas ir ištirpsti jose. Mano rankoj lieka tik anos gelsvos gėlės nuo tavo drabužių. Ir kai aš noriu jas pabučiuoti, jos parasoja kruvinais lašeliais... Po baisaus karštligiško miego aš pabudau kitą rytą visiškai blaivus. Žiūrėjau į gydytojų veidus, ir iš jų skaičiau liūdną diagnozę. Ir pro“ viską — pro visus mačiau tave — trykštančią sveikata ir jaunyste bėgančią nuo saulėto kalno ir klumpančią švininėse miglose... Ir aš žinojau — jeigu parašysiu tau tiesą, tu mesi studijas, tu. atbėgsi nuo savo ateities kalno į mano realybės miglas, gal tu jau niekad neatitrauksi savo šalto delno nuo mano kaktos...

O kad medikai man būtų pranašavę mirtį! Ne — jie man pranašavo, invalido gyvenimą — blogiausią iš blogiausių. Jei aš būčiau tada žinojęs, kaip jie žiauriai suklydo!... Ir tada aš paėmiau mudviejų meilei operacinį peilį... Išgalvota versija apie tariamai pamiltą moterį man atrodė radikaliausia — ji smogs tave žiauriai, bet tu per stipri esi, kad sulūžtum... Ir ji tave išgydys...

JOMANTAITĖ: Ar mane išgydė, aš nežinau... Šita liga mes paprastai susergam vieną kartą, ir dažnai ligi mirties neišgyjam... Bet, Povilai, aš gi neišnykau miglose, o tu...

LAPĖNAS: (truputį sujaudintas) Alina, aš prašau tavęs... Nė nežinau, ko aš turiu tavęs prašyti. Nebent stiprybės — dar vienam smūgiui...

JOMANTAITĖ: (staiga pakyla tyli ir susikaupusi, tik veide išrašyta sunki vidinė kova). Ne, Povilai. Naujo smūgio aš nelaukiu. Greičiau tai, kaip nuodų taurė po lašelį sunkėsi į mane, bet po lašelį gaminosi ir veikė priešnuodžiai... Taurė išgerta ir nebenuodinga...
LAPĖNAS: Ir tu neklysti, Alina?

JOMANTAITĖ: Ne. Jeigu šiandien tu man parašytumei tokį pat laišką, tai jau nebūtų melas?

LAPĖNAS: (svyruodamas) Tai būtų tiesa, Alina. Liūdna tiesa...

JOMANTAITĖ: Kodėl liūdna? Per ištisus ligos mėnesius vienas veidas lenkėsi ties tavim, Povilai, su antžmogiška kantrybe, atsidavimu ir šilima. Kol tavo lūpos dar manęs šaukėsi, pasąmony krovėsi bruožai ano veido... Ir tu išgijai. Iš senos ligos ir... iš senosios meilės. Chirurginis tavo peilis buvo taiklus mudviejų abiejų širdim, argi ne? O mūsų dvasia, kaip ir materija, turbūt, nemėgsta tuštumos... Ir štai ana fantastiška ir išgalvota būtybė staiga atsistoja prieš tave, kaip konkreti, gyva ir jau mylima moteris... Ir ją vadinam gražiausiu pasauly vardu — Marija...

LAPĖNAS: (nuleisdamas galvą, beveik tyliai) Marija...

JOMANTAITĖ: Taip, Povilai — ant iliuzijų griuvėsių mes atsistatėm tiesos rūmą...

LAPĖNAS: Alina, ir tu nepyksti?

JOMANTAITĖ: (su šypsniu pro ašaras) Nė kiek, mano mielas bičiuli... (Ištiesia jam abidvi rankas, ir Lapėnas jas pabučiuoja. Už durų pasigirsta Marijos žingsniai ir balsas).

MARIJA: (sujaudinta įeina, ir akimirką negali ištarti žodžio, paskui lėtai ir sunkiai) Daktare Povilai... Algis sunkiai susirgo...

Uždanga (b. d.)