|
XVIII a. galo ir XIX a. pirmosios pusės kalbininkai, įsižiūrėję į daugelį Europos kalbų ir kai kurias Azijos kalbas, pastebėjo, kad jose esama panašumo. Pastebėta, kad jų turima panašių žodžių (pvz. motė, latv. mate, rus. mat, vok. Muller , sen. indų matą, lot. mater...),jų lyčių bei posakių (sakinių). Tokie panašumai tebuvo galima paaiškinti sutikus, kad tos kalbos yra artimos giminės. Buvo įsitikinta, kad visos- tos kalbos sudaro vieną giminių kalbų grupę, vad. indoeuropiečių kalbų šeimą. (be indoeuropiečių kalbų šeimos, pasaulyje yra dar daug šeimų kitų, kalbų, susijusių tarp savęs artimos giminystės ryšiais. Pvz. Europoje tokia yra suomių ugrų kalbų šeima, kuriai priklauso estai, suomiai, vengrai ir kt.; semitų kalbų šeima, kuriai priklauso žydai, arabai ir kt.) Tai šeimai priklauso šios dabartinės kalbos: airių, portugalų, ispanų, italų, prancūzų, anglų, vokiečių, olandų, danų, norvegų, švedų, lietuvių,, latvių, rusų (ir gudų, ukrainiečių), lenkų, čekų (ir slovakų), serbų kroatų, slovėnų, bulgarų, rumunų, albanų, graikų, armėnų, persų, indų ir kt.
Tyrinėdami tas kalbas, kalbininkai priėjo išvadą, jog jų panašumas priklauso nuo to, kad jos yra kilusios iš bendro kamieno, iš vienos bendros kalbos, kurią pavadino indoeuropiečių prokalbe. Kokia iš tikrųjų ta bendroji kalba, arba prokalbė, yra buvusi, sunku ką tiksliau pasakyti, nes jokių jos paminklų nėra išlikusių. Ją mes atstatome lygindami žinomąsias indoeuropiečių kalbas. Taigi ji tėra spėtinė.
Pripažinus prokalbę, arba bendrą kalbą, kuria bus kalbėję indoeuropiečiu tėvų tėvai (protėviai), teko pripažinti ir indoeuropiečių protautę, t. y. vieną tautą, kuri ta kalba turėjo kalbėti.
Tačiau indoeuropiečių prokalbė nebuvo vieninga, bet daugiau ar mažiau tarmiškai susiskirsčiusi, panašiai kaip ir dabar atskiros kalbos turi tarminių skirtybių. Ilgainiui skirtumai didėjo, ypač kai indoeuropiečių protautė ėmė skirstytis, ir atskiros kiltys (tautos) iš savo senosios tėvynės (vadinomosios indoeuropiečių protėvynės) iškeliavo į naujas sodybas. Tokiu būdu indoeuropiečių prokalbė apie 2000 metų prieš Kristų, o kai kurių mokslininkų nuomone, 3000—4000 m. pr. Kr. ar net dar anksčiau, ėmė skilti į atskiras šakas. Tokios šakos buvo: indų, iraniečių, armėnų, frigų, trakų, hetitų, tocharų, graikų, albanų, ilirų, italikų, keltų, germanų, slavų ir baltų. Iš šių šakų savo ruožtu, kaip vėl iš tam tikrų prokalbių, ilgainiui išriedėjo šiųdienės indoeuropiečių kalbos, jų tarpe lietuviu ir kitų baltų tautų kalbos, pvz. iš slavų šakos išriedėjo rusų (ir gudų, ukrainiečių), lenkų, čekų, slovakų, slovėnų, serbų, kroatų, bulgarų ir kt. kalbos. Iš germanų šakos išaugo vokiečių, anglų, olandų, danų, norvegų,, švedų ir kt. kalbos. Iš italikų šakos susidarė šių dienų romanų kalbos (iš vadinamosios vulgarinės lotynų kalbos): italų, ispanų, portugalų, prancūzų, rumunų ir kitos. Žinoma, šios kalbos ilgainiui ne tik viena nuo kitos tolo, bet ypač artimųjų kaimynų, ir viena kita daugiau ar mažiau veikė, darė viena kitai įtakos.
1. Baltų prokalbė ir protėvynė. Taigi viena indoeuropiečių kalbų šaka buvo baltų, arba (kaip ją vadino K. Jaunius ir K. Būga) aisčių šaka. Iš jos ilgainiui yra išriedėjusios prūsų, lietuvių, latvių, kuršių, žiemgalių ir sėlių kalbos. Šioms kalboms tą baltų šaką, arba bendrąją kalbą, iš kurios jos yra kilusios, vėl galima vadinti jų prokalbe, taigi baltų prokalbe. Taip pat ir tautą, ja kalbėjusią, galima vadinti baltų protaute (prabaltais). Manoma, kad baltų prokalbė bus gyvavusi maždaug 1500—500 m. prieš Kristų.
Apie baltų prokalbę, panašiai kaip ir apie indoeuropiečių prokalbę, mes maža ką težinome. Jokių jos paminklų neturime, apie ją sprendžiame, pirmiausia, iš žinomųjų baltų kalbų palyginimo. Atskilusi nuo indoeuropiečių prokalbės, ji jau skyrėsi savo gramatika ir žodynu. Pvz. baltų prokalbė nebeturėjo tiek daug kaip indoeuropiečių prokalbė priebalsių, o veiksmažodžio sistema buvo paprastesnė.
Apie baltų protėvynę padeda spręsti pačių baltų kalbų duomenys, taip pat ir proistorė. Iš bendrų pirmiausia prūsų, lietuvių ir latvių kalbų žodžių, susijusių su geografine aplinka, galima spręsti apie tas vietas, kuriose baltų protėviams teko gyventi. Tokie žodžiai yra augalų bei gyvulių pavadinimai. Iš tikrųjų; jei atskirose baltų kalbose randame tam tikrų medžių ar gyvulių bendrų vardų, tai reiškia, kad baltai tuos vardus turėjo pažinti tada, kai jie dar tebegyveno nesusiskirstę atskiromis tautomis. Tie vardai kartu rodo, kad jais vadinami augalai bei gyvuliai buvo pažįstami ten, kur baltai gyveno. Tuo būdu iš bendrų medžių vardų pirmiausia galime spręsti, kur baltai prokalbės metu nebus gyvenę. Baltų paveldėtas iš prokalbės bendras beržo vardas (prūsų b ė ir s e , lie. beržas, la. b e r z s) rodo, kad baltai negalėjo ateiti iš Italijos, nei iš Mažosios Azijos, kur beržų nėra. Negalėjo baltai būti atsikėlę nei iš tolimosios šiaurės, nes jie tada nebūtų taip gerai pažinę šių medžių: ąžuolo (pr. ausonis , lie. ąžuolas, aužuolas, la. o z o 1 s), liepos (pr. lipe, lie. liepa, la. liepa), uosio (pr. w o a -zis, lie. uosis, la. o s i s), vinkšnos (lie. vinkšna, la. v ik s n a). Matyti baltų gyventoji vieta ir iš gyvulių vardų. Baltai pažino voverę (pr. w e w a r e, lie. v o v e r ė, la. v a v e r e), kiaunę (pr. c a u n e , lie. kiaunė, la. c a u n e), kurių nėra toli pietuose. Tolimojoje šiaurėje taip pat nėra šių baltų protautės.pažintų gyvulių: stumbrų (pr. wissambris, lie. s t u m -. b r a s , la. s ū b' r i s), taurų (pr. t a u r i s , lie. tauras, la. t a u r s), briedžių (pr. b r a y d i s , lie. briedis, la. briedis). Tuo tarpu ungurys (pr. a n g u r g i s, lie. ungurys; bet la. zutis) ir lašiša (pr. lassaso, lie. lašiša, lalašis) rodo, kad baltų bus gyventa Baltijos apylinkėse.
Panašų dalyką patvirtina ir proistorė. Archeologinės iškasenos rodo, kad ir priešistoriniais laikais baltų sodybų tenka ieškoti apskritai tose vietose, kur jų gyvenama ir istoriniais laikais. Todėl nėra teisinga nuomonė, kad dabartinėje savo žemėje lietuviai yra ateiviai iš rytų. Tačiau yra tiesa, kad senovėje baltų ribos siekė toliau į rytus; tai rodo ir baltiškieji vietovardžiai, kurių yra gausu toli rytuose už šiandieninių baltų sodybų.
Visą sritį tarp Vyslos žemupio vakaruose, net iki Persantės upės Pamaryje, Tvėrės — Kalugos linijos rytuose, Pripetės balų pietuose ir Dauguvos vidurupio šiaurėje tenka laikyti senosiomis baltų tautų žemėmis, kuriose jie gyveno jau ilgus amžius prieš Kristų.
2. Baltų prokalbės skilimas.
Baltų protėviams, prabaltams, ilgainiui paplitus didesniame plote, jų kalba negalėjo išlikti visą laiką vienoda. Jau pačioje baltų prokalbėje bus buvę tarminių skirtybių. Skirtumai ilgainiui didėjo, kai prabaltai nusikėlė gyventi į atskiras vietas, pateko į kitas gyvenimo sąlygas, asimiliavo svetimų tautų elemento arba šiaip patyrė kitų tautų įtakos. Tokiu būdu baltų prokalbė ėmė skilti. Pirmiausia ji suskilo i dalis: į vakarinius (prūsus) ir rytinius baltus.
Skilimo laiko vėl negalime tiksliai pasakyti; bet iš pačių baltų kalbų duomenų, pritariant ir proistorės liudijimams, galima mėginti bent apytiksliai ji nustatyti. Kalba čia padeda pradengti žiląją baltų senovę dengiančią miglą tuo būdu, kad iš bendrųjų baltų tautų žodžių, susijusių su kuriuo nors žinomu laikotarpiu, galima spręsti, jog tų žodžiu įgijimo laiku baltai dar nebuvo suskilę, nes kitaip ir bendrų žodžių nebūtų praminę. Žinoma, šis kelias ne visada tęsti tikras, nes kai kurie tų bendrųjų žodžių, gali būti ne būtinai bendrai įsigyti, bet vėliau skolinti iš kitos tautos. Tokie bendri žodžiai, susiję su epocha, yra kai kurie bendri baltų metalų vardai: geležies (pr. gels o, lie. g e 1 (e) ž i s , la. dzelzs) ir plieno (pr. playnis, lie. plienas, la. p 1 i e n s). Jei iš tikrųjų jie nėra skolinti vienos baltų tautos iš kitos, tai jie rodo, kad baltai juos bus bendrai praminę, kai jie tebedarė dar vieną tautą. Bet praminti jie galėjo ne anksčiau negu šie metalai atsirado, vadinasi, ankstybajam geležies amžiui (500—0 pr. Kr.) prasidedant. Tad bent to amžiaus pradžioje (V a. pr. Kr.) baltai turėjo būti nors kalbiškai dar nesuskilę. Ir bendras baltams kanapių vardas (pr. k n a p i o s , lie, kanapės, la. k a ne p e s) rodo maždaug tą patį laikotarpį, nes kanapės Europoje paplinta V—III a. pr. Kr.
Tokiai baltų prokalbės bei protautės skilimo datai iš dalies nesipriešina ir proistorė. Proistorės duomenimis, prabaltiškoji kultūra apie žalvario amžiaus (1500—500 pr. Kr.) vidurį atrodo skylanti į rytinių (lietuvių latvių) ir vakarinių baltų grupes.
Baltų skilimo nukelti į pokristinius laikus nebegalime, nes I—II a. po Kr. istorikiai mini jau atskiras vakarinių baltų (prūsų) kiltis, vadinasi, jau atsiskyrusioji vakarinė baltų grupė spėjusi suskilti į atskiras gentis.
3. Vakariniai baltai.
Baltų prokalbei bei protautei suskilus, vakarinių baltų šaką sudarė žmonės kurie ilgainiui gavo prūsų vardą.
Vakarinių baltų sodybos nuo senovės yra buvusios prie Baltijos jūros, tarp Vyslos žiočių, anksčiau net už Vyslos iki Persantės, ir Nemuno. XIII a. Prūsų žemės siena vakaruose kryžiuočiai laiko Vyslos upę, o rytuose ir žiemiuose Nemuną. Pietuose prūsai susidūrė su Lenkais; Dlugošas Prūsų ir Lenkų siena laiko Osos upę. Vakarinių baltų šaka nėra buvusi visai vienalytė. Proistorikai gana anksti — jau paskutiniais amžiais prieš Kristų — pastebi jos sodybose susidarant skirtingas medžiaginės kultūros grupes. Tatai verstų manyti, kad vakariniai baltai tada skyla atskiromis kiltimis. Kaip didelis buvo tų kilčių kalbinis skirtumas, sunku ką tiksliau pasakyti. Tik aišku, kad medžiaginės ir papročių kultūros skirtybės dar nereiškia, kad jos jau turi būti lydimos didesnių kalbinių skirtybių. (Pvz. ir šiandien esama tam tikro skirtumo tarp žemaičių ir dzūkų ir papročiuose, ir ūkio padarguose, ir statyboje, bet jų kalba, išskyrus kai kuriuos žodžius ir lytis, lengvai vienų kitiems suprantama). Šiaip ar taip, šis kultūrinis skirstymasis, prasidėjęs naujuoju žalvario amžiumi (apie 1000 m. pr. Kr.), išryškėja senuoju geležies amžiumi (1—IV a. po Kr.). Nuo to laiko jau pradeda rastis žinių apie prūsų kiltis istoriniuose šaltiniuose. I a. po Kristaus romėnų istorikas Tacitas mini aisčius (Aestiorum gentes). Greičiausia tas vardas priklauso vienai kuriai prūsų kilčiai. II a. po Kr. graikų geografas Ptolemajus dar iškelia šūdus (sūduvius) ir galindus. Aisčių vardas minimas įvairių autorių ir vėliau, kol IX a. jis išnyksta. (Vėliau šis aisčių vardas pereina aisčių kaimynų, kilme ir krauju negiminės, estų tautai. Toks vienos tautos vardo perkėlimas kitai — pirmosios valdomai ar greta gyvenančiai — yra žinomas reiškinys. Tuo būdu senovėje buvę gotų (kurie tada vadinosi gudais) valdžioje Slavėnai gavo germanų tautos — gudų — vardą. Taip pat IX—X a. rusai (suomiškai ruotsi, ruoš s i) dar tebebuvo švedai, kurie įsikūrė tarp Naugardo Slavėnų, Polocko krievų ir Kievo polianų, o šiandien rusais vadiname slavų tautą.) Vietoj jo iškyla prūso vardas. Pirmą kartą šis vardas (B r u z i) užtinkamas IX a. vadinomojo bavarų geografo raštuose. Po to jį (Brūs) mini žydas Ibrahim-ibn-Jakub savo 965 m. kelionės po Vokietija aprašyme. Prūsų vardu iš pradžių, turbūt, buvo vadinami irgi vienos vakarinių baltų kilties gyventojai. Šis vardas vėliau paliko visai vakarinių baltų šakai vadinti.
Tačiau vakarinių baltų kilčių būta ir daugiau. Iš kronikininko Dusburgo pranešimų yra žinomos šios Prūsų žemės sritys bei kiltys: (duodamos K. Būgos nustatytos lytys, skliaustose kai kurių istorinių šaltinių paprastai iškreiptos, svetimos formos.) 1. Pamedė (Pomesania), jos gyventojai lietuviškai turėtų būti vadinami pairiedėnais , arba pamediečiais; 2. Pagudė (Pogesania), gyventojai pagudėnai; 3. Varmė (Warmia), v armėnai, v a r m i e č i a i ; 4. N o t a, n g a (Nat-tangia), notangėnai; 5. Semba (Sambia), s e m bai; 6. Nadruva (Nadrowia), nadruviai; 7. S k a l v a (Scalowia), skalviai; 8. Sūduva (Sudo-wia), sūduviai (arba sūdai); 9. Galinda (Galindia), g a 1 i n d a i; 10. Barta (Bartha), bartai. Prūsams Dusburgas priskiria ir Kulmo bei Liubavo sritis, kurios dar prieš ordino atėjimą buvusios išteriotos.
Vokiečių ordino užkariauti, prūsai buvo spaudžiami, persekiojami, kartais net oficialiai ir jų gimtąją kalba uždraudžiant. Tokiomis sąlygomis XVIII a. prūsai suvokietėjo, išnyko.
4. Prūsų kalba.
Baltų prokalbei suskilus, vakariniai baltai (prūsai) atsiskyrė nuo rytinių tuo, kad pirmieji ir toliau laikėsi tam tikrų senųjų baltų kalbos lyčių, o antrieji ėmė jas tarti naujoviškai. Apie tai vėl galime sprąstį palyginę prūsų kalbos duomenis su lietuvių bei latvių kalbų duomenimis. Tie skirtumai ėmė reikštis tiek gramatikoje, tiek žodyne. Tuo būdu prūsai, pavyzdžiui, ir toliau tarė: 1. dvibalsi ei, o rytinių baltų tarmėje jis tam tikromis sąlygomis (po kirčiu) išvirto i e : pr. d e i w s : lie. D i e v a s , la. D i e v s . 2. Prūsai senuosius (indoeuropiečių) a ir o (ilguosius) suplakė į vieną garsą: pr. d a t, b r a t i arba glossis, brote (kitoje tarmėje): lie. duoti, brolis (broterėlis), gluos (n) i s, la. duot, bralis (b r a t ari t i). 3. Prūsų kalba turi ir skirtingų linksniavimo bei asmenavimo galūnių, pvz. vsk. ki. d e i w a s : lie Dievo (seniau Dievą), la. Dievą; pr.dauns: lie d a v ą s (seniau davens), la. d e vi s ir ž. t. 4.Prūsų kalba turi išlaikiusi ir niekatrąją giminę, pvz. asaran, pedan „vaga“: lie. ežeras, pėda, la. ezers, pėda (bet: rus. ozero, gr. pėdo n — niekatr. giminės). 5. Nemaža skirtumų ir žodyne, pvz. k ei a n (:slav. kolo „ratas“): lie. ratas,-la. rats, pr. ėmnes (:slav. i m ę, lot. n o m e n): lie. vardas, la. v a r d s ir t.t.
Prūsų kalbos paminklų nedaug tėra išlikusių. Ir tie patys, svetimtaučių menkai arba net ir visai prūsiškai nemokančių surašyti, suprantama, gerai neatvaizduoja gyvosios prūsų kalbos. Štai tie paminklai: 1. vadinamasis Elbingo žodynėlis. Jis (bene vokiečio) surašytas apie 1400 m., turi 802 žodžius, suskirstytus pagal dalykų asociacijas (Dievas, angelas dangus ir t. t.); 2. vad. Simano Grunau žodynėlis. Tai 100 žodžių netiksliai užrašytų, rodos, su priemaiša lenkiškų ir lietuviškų lyčių, sąrašas, Grunau prūsų kronikoje (parašytoje apie 1517—26 m.); 3. I katekizmas (1545 m.); 4. II katekizmas (1545 m.); 5. III katekizmas (1561 m.). Vertingiausias pastarasis katekizmas, Abelio Willio išverstas į prūsų kalbą, nes jame brūkšniais žymimas kirtis (kirčiuotųjų balsių ilgis), o iš to galima suvaikyti ir priegaidės. Tačiau ir jo kalbos tikslumu sunku patikėti, nes pats A. Willis prūsiškai nemokėjo, vertė per prūsų vertėją.
Ir prūsų kalba nebuvo vienalytė, bet, ypač toliau, ėmė įvairuoti pagal sritis bei kiltis. Pvz. tokia skirtingesnė buvo jotvingų (sūduvių) kalba.
Štai prūsų kalbos pavyzdys (netobula anuometine rašyba):
Staey deffimpts Pallapfaėy. Pirmois. Tou ni tur kittans deiwans turryetwei. Anters. Tou ni tur sten emnen twayfė deywas nienbaenden weftwey. Tirtis. Tou tur ftan lankinan deynan fwyntintwey. Ketwirtz. Tou tur twayen thavan bhae mutien jrnunintwey. Pyienkts. Tou ni tur gallintwey. Ufts. Tou ni tur falobifguan limtwey. Afmus. Tou ni tur reddi weydikaufnan way-tiaton preyken twayien tauwyfchen. Newyntz. Tou ni -tur pallapfitwey twayfis tauwyfchis butten. Deffympts Tou ni tur pallap[itwey twayfis tauwyfchies gennan, waykan, mergwan, pecku, adder ka tanaeffen heft (1545 m. II katekizmas).
5. Rytiniai baltai.
Atitrūkę nuo vakarinės baltų šakos, rytiniai baltai, kaip rodo proistorės duomenys, vėl ėmė skirstytis į atskiras kiltis. Iš iškasenų bei laidosenos ryškesnes tų kilčių skirtybes archeologai pastebi jau pirmaisiais amžiais po Kristaus.
Iš pradžių, po atskilimo nuo vakarinių baltų, rytiniai baltai bus kalbėję ir viena kalba. Ji jau pat pradžioje galėjo nebūti vieninga, galėjo turėti tarminių skirtybių, kaip tai leidžia spėti ir minėtasis iškasenų bei laidosenos skirtumas. Tačiau iš to dar nematyti, kokių būta kalbinių skirtumų.
Jau iš pačios kalbos — iš turimųjų-kalbos lyčių — galime spręsti, kad iš rytinių baltų bent lietuviai su latviais, baltų prokalbei suskilus, dar ligą laiką yra kalbėję viena kalba arba tiksliau — dviem tos pačios kalbos tarmėm. Tos dvi tarmės ilgainiui ir išriedėjo atskiromis lietuvių ir latvių kalbomis. Tokiomis rytinių baltų tarmėmis lietuviai ir latviai, atsiskyrę nuo prūsų, bus kalbėję dar per 1000 mėtų.
Kaip galima spręsti iš vietovardžių skolinių, lietuvių ir latvių bendroji kalba (vad. lietuvių latvių prokalbė) bus trukusi maždaug iki VII a. po Kr. Latvių kalba atsiskyrė nuo lietuvių kalbos ne iš karto: skyrimasis truko bent 400 metų. Taigi bent keturių amžių prireikė latvių kalbai pasidaryti tokiai, kokia ji apskritai yra dabar.
a) Latvių kalba.
Latviškosios rytinių baltų tarmės skirtingumai ėmė reikštis tiek gramatikoje, tiek žodyne. Būdingas giminių kalbų (kaip ir tarmių) skirtumas yra tas, kad kadaise vienodi garsai pagaliau išvirsta skirtingais. Taip ir latviai ilgainiui prasikišo pro lietuvius tuo, kad vietoj ir toliau lietuvių tariamų senųjų garsų ėmė tarti naujus. Tokiu būdu vietoj minkštųjų k, g, latviai maždaug nuo VIII a. pradėjo tarti c (t s) ir d z (kitas : cits, gerti: dzert). Ne vėliau kaip VIII a. latviai išvertė ir senuosius š, ž garsais s, z (šienas: siens, žiema: žiema).
Vietoj šiandieninių lietuvių č (= t š), d ž latviai turi š, ž (plg. vokiečio; la. vacieša, briedžio: la. brieza (Lietuvių č, d ž ir latviu š , ž čia yra kilę iš senesnių junginių *tj, *dj: * vakietija * briedja) Ši latvių Kalbos ypatybė, kaip galima spręsti iš rusiškųjų skolinių latvių kalboje, atsirado dar prieš X—XI a. Kita vėl svarbi latvių kalbos garsų pakaita yra dvibalsio a n išvertimas uo; e n—ic; i n — I (ilgu) ir un—ū: ranka: ruoka, penki: pieci, krintu: kritu, juntu: jūtu. Šie dvibalsiai bus išvirtę ne vėliau kaip XII amžiuje, nes XIII a. pradžioje užtinkami kronikose latvių vardai tų dvibalsių jau nebeturi.
Latvių kalba atsiskyrė nuo lietuvių ne tik minėtomis garsinėmis ypatybėmis, bet ir visa eile kitų. Ilgainiui latvių kalboje buvo atitrauktas kirtis į žodžio pradžią, o kai kurios žodžių galūnės pakeistos (pvz. v y r - u i : la. v T r - a m). Taip pat latviai kartais išlaikė kitus žodžius negu lietuviai (pvz. auksas: la. z e lt s), arba kitas to paties žodžio reikšmes (pvz. Nauda (žem. nauda yra ne tik „turtas“, bet taip pat ir „pinigai“.): la. nauda „pinigai“). Latvių kalboje nemaža yra kitokių skolinių negu lietuvių kalboje.
To latvių skyrimosi nuo lietuvių priežastis buvo pirmiausia latvių įsikūrimas skirtingoje vietoje šalia skirtingų kaimynų, skirtingų tautybių žmonių asimiliavimas (sulatvėjimas), skirtingas latvių istorinis kelias. Pvz. latvių kalbos kirčio atitraukimas aiškintinas suomių kalbų įtaka (mat. latviai yra asimiliavę dalį lybių tautos, suomių giminės).
Seniausias latvių kalbos paminklas yra 1585 m. Kanizijaus katalikų katekizmo vertimas. Pirmųjų latvių raštų autoriai buvo vokiečiai, kurie rašė bloga kalba ir netikusia rašyba. Tų paminklų kalba šiaip nedaug kuo tesiskiria nuo šiųdienės latvių kalbos.
Štai latvių kalbos pavyzdys: (Latvių kalbos rašyboje kabliukai priebalsio anačioje reiškia priebalsių minkštinimą (n = lie. n i), p brūkšneliai balsių viršuje — balsių ilgumą.)
Vediet mani kur veždami,
Caur siliciu ne vediet!
Smiltis manas kajas grauža,
Skujas bira vainaga. (Veskit mane kur vesdami,
Per šilelį neveskit!
Smiltys manas kojas graužė,
Skujos biro vainikan.) Teic, manin, manu darbu,
Neteic manu auguminu,
Kas nuo mana augumina
Ja darbiną nemaceju. (Girk, mamyt, mano darbą,
Negirk mano augumėlio.
Kas iš mano augumėlio,
Jei darbelio nemokėjau.) b) Kitos rytinių baltų kiltys bei kalbos.
Be lietuvių ir latvių, rytinei baltų šakai priklauso dar žiemgaliai ir sėliai; prie tos šakos skirtini ir kuršiai. (Toli rytuose, prie Protvos upės, i vakarus nuo Maskvos, XI—XII a. yra gyvenusi nedidelė baltų tautelės atplaiša — galindai.“ Apie jų kalba nieko smulkiau negalima pasakyti.)
Bet šių baltų kilčių bei tautų kalbos yra išnykusios, nepalikdamos jokių kalbos paminklų. Apie jas galime spręsti iš kai kuriu kronikose išlikusių tikrinių vardų ir baltų žemėse paliktų jų vietovardžių, kartais ir bendrinių žodžių.
Ir žiemgaliai, sėliai (bene ir kuršiai) yra kartu su lietuvių bei latvių protėviais kalbėję viena rytinių baltų kalba arba iš pradžių nežymiai tesiskyrusiomis tarmėmis, kurios ilgainiui daugiau viena nuo kitos nutolo.
Kuršiai, kaip rodo iškasenos, savo medžiagine kultūra iš pradžių priklausė vakarinei baltų šakai. Bet nuo senojo geležies amžiaus (I—IV a. po Kr.) ši kultūra artėja prie rytinių baltų, o po tautų kraustymosi laikotarpio (V—VIII a.) kuršių iškasenos įgauna grieš-tai rytinių baltų bruožus.
Kuršių gyvenamosios vietos nuo senovės nebent maža tebus kitėjusios. XIII a. šaltinių liudijimu, kuršiams priklausė vakarinė Kuržemė tarp Baltijos jūros ir Rygos įlankos, išskyrus šiaurinę, jos dalį, kurioje gyveno suomių giminės lybių tauta; manoma, kad Lietuvoje kuršiai gyveno didokame vakarų žemaičių kampe.
Kuršo (Būgos nuomone, Kuršas bus vardą gavęs nuo dabar užmiršto žodžio kursas, kuris reiškė „lydimą“ arba „žemą, nuskurdusį medelį“. Taigi Kuršas būtų „lydimo“ arba „žemų, nuskurdusių medelių, krūmų“ šalis.) vardas skandinavu šaltiniuose pasirodo VII a. Švedų“ karalius įvaras (miręs apie 675 m.) valdęs Kuršą. Rimbertas aprašo švedų karo žygį, kurį apie 854 m. jų karalius Olavas atliko kuršių žemėn, nueidamas iki Apuolės Skuodo apylinkėje.
Kad Kuršo žemėje buvo kalbama kuršiškai, pirmą kartą patiriame iš 1338 m. dokumento. 1413 m. keliaunmkas G. de Lannoy sako, kad kuršiai turį savo, atskirą kalbą. Taip pat apie kuršių kalbą yra girdėję ir XVI a. rašytojai. Bet jau XVII a. pirmoje pusėje kuršiai kalbėję latviškai. Taigi XVII a. kuršiai bus spėję šiaurėje išvirsti latviais, o pietuose lietuviais.
Kuršių kalba yra lyg pereiginė tarp vakarinių ir rytinių baltų. Tam pritartų ir jau minėtosios proistorinės žinios, taip pat ir jų geografinė padėtis — tarp prūsų ir rytinių baltų. Kuršių minkštieji k ir g, kaip ir latvių, versta į c ir d z, o dvibalsiai a n , e n , i n , u n išlaikyta (kaip prūsų ir lietuvių) sveiki. Tas kuršių kalbos ypatybes suvaikome iš senojo Kuršo žemės vietovardžių užrašytų kronikose, pvz. Z e r w e „gervė“, Sintere (iš Dzintere: la. d z l l a r s „gintaras“) irSentatze. Pgl. lietuvių vietovardžius Gintarą ir Santaka. Iš to galima spręsti, kad kuršiai bus tarę d z i n t a r (a) s ir sentace. Vadinasi, čia dvibalsiai i n ir e n išlaikyti nepakeisti, bet jau minkštieji k ir g perdirbti. Bent dalis kuršių bus tarę ei ir o u vietoj lietuvių latvių i e, u o. Tai rodo jų gyventų vietų vardai: Leypiaseme (= dabar Lie pi a u k ė: liepa), A 1 o u s t e (dabar latvių A 1 u o k s t a). Taigi e i tarimu kuršiai eina kartu su prūsais. Kuršių turėta ir kitų ypatybių, bendrų su prūsais.
Žiemgaliai istoriniais laikais gyveno nuo Rygos įlankos pietų link, mažne visame Lielupės — Mūšos upyne, ir ribojosi su lietuviškomis Šiaulių ir Upytės sritimis, taigi į žiemius nuo lietuvių. Gal dėl to jie ir buvo vadinami žiemgaliais, t. y. „žiemių galo, pusės gyventojais“, o jų kraštas Žiemgala (arba Žiemygala).
Žiemgalių vardą irgi pirmieji iškelia skandinavai, kurių šaltiniuose jis pasirodo IX a. Apie 870 m. vienoje skandinavų kronikoje yra įrašyta žinia, kad danų žemės išeiviai be kitko pavergę Žiemgalą (Semigaliam). Ir XI a, skandinavų lankytasi Žiemgaloje^ su žiemgaliais no tik kariauta, bet ir prekiauta.
Žiemgalių kalba, kiek galima spręsti iš kronikose išlikusių jų tikrinių vardų, bus buvusi labai artima latviams; gal net buvo latvių kalbos tarmė. Žiemgaliai, kaip ir latviai, minkštuosius k ir g vertė c. d z, nebeišlaikė sveikų dvibalsių a n , e n , i n , un ir vietoj lietuvių d ž (ankstyvesnio dj) tarė ž. Tokius garsų pakitimus matome kad ir iš šių Žiemgalos vietovardžių, užrašytų kronikose: A u t z i s (:1a. A u c e): lie.: A u k ė; Zervinas (:1a. dzerve): lie. gervė; Mytove: lie. Mintauja; Mezoten (=la. Mežuotne): lie. medžiuotas „medžių turįs“.
Sėlių kilties bei tautos vardas teišykla XIII a., vokiečiams atsikrausčius į Pabaltijį.
Iš XIII a. šaltinių matyti, kad sėliai gyveno į rytus nuo žiemgalių, kairiuoju Dauguvos pakraščiu nuo Sėlpilio iki Rygos apylinkių; Lietuvoje“ jų sodybos ėjo iki Tauragnų ir Svėdasų. XIII a. Sėlių žemės, Šėlos (arba Sėluonos), centras bus buvusi kažkokia Sėlių pilis (castrum Selonum), kur dabar yra latvių Sėlpilio miestas, ant kairiojo Dauguvos kranto. XIII a. sėlių žemės riba pietuose bus ėjusi maždaug pro šias vietoves, tada dar sėlių gyvenamas; Salaką, Tauragnus, Uteną, Svėdasus, Subačių, Palėvenę, Pasvalį, Saločių. Tose vietose jau bus buvę nemaža ir lietuvių. Neilgai trukus sėliai pietuose sulietuvėjo, o šiaurėje sulatvėjo.
Sėlių kalbos turėta bendrybių ir su lietuviais ir su latviais. Tatai sprendžiame iš XIII—XIV kronikose bei dokumentuose užrašytų Šėlos vietovardžių, o taip pat ir šių dienių senojo sėlių krašto vietų vardų arba ir kai kurių žodžių, išlikusių ano meto sėliams priklausiusių vietų lietuvių tarmėse. Iš jų matome, kad sėlių, kaip ir kuršių su latviais, minkštųjų k, g versta c, d z, Pvz. Nertze (nežinomas ežeras apie Egluonos ištakas), Latzedzen (nežinomos vietos netoli Viešintos upės). Tą virtimą rodo ir šiųdieniai vardai vietovių, kadaise priderėjusių sėliams, pvz. Čedasai, kilę iš sėlių Čedasai (su minkštu c), kurie vėl kildintini iš Kedasai (priesaga -asai, nes to vietovardžio šaknis pasikartoja ir kituose tikriniuose varduose: Ked-ys, Kedžbalė Šeduvos parap. sodžius.); Civyliai — sodžius Jūžintų par., bet jau ne sėlių krašte: Kivyliai (Vainuto par. soda). Sėlių, nors ne visur, išlaikyta sveiki a n, e n, i n, u n dvibalsiai. XIII—XIV a. dokumentuose rašoma: Lensen, Gandennen (nežinomos vietos netoli Viešintos upės). Sėliai š ir ž vietoje ištardavo s ir z. Tokius garsus (s, z) rodo sėlių gyventojo krašto vietovardžiai, bet lietuviškieji jų atitinkmenys turi š. ž, pvz.: Zarasai, arba Z e r a s a i (Jūžintuose), kilę iš Azarasai, arba E z a r a s a i (čia - a s a i priesaga, plg. Svėdasai). Tad sėlių būta e z e r (a) s : lie. ežeras. Taip pat Z a 1-vas (Salako par. ežeras): lie. Zalva (Šešuvos deš. intakas), Z a 1 v a (ežeras Švenčionių aps.), ž a 1 v a s „žalsvas“ (žem.); Zaduojas ežeras netoli Sartų ežero (čia -ųojas priesaga, plg. Karkluoja upė): lie. žadikė — Šušvies dešinysis intakas (Pašušvio par.). Senovės dokumentuose randame užrašyta ir M a l l a i s e n , šiandien lietuviai taria Malaišiai (bendrine kalba būtų Mal-eišiai, plg. V il-ei šis, Bil-eišis, Bil-eišiai).
6. Lietuvių, latvių ir prūsų kalbų senumo palyginimas.
Kaip jau matėme, prūsų kalba, baltų prokalbei suskilus, pasiliko prie senųjų lyčių, o lietuviai latviai susidarė naujų, tuo būdu nuo prūsų atsiskirdami. Maždaug tūkstančiui metų praėjus, panašiai atsiskyrė nuo lietuvių ir latviai. Lietuviai tebevartojo senoviškąsias lytis ten, kur latviai ėmė jas tarti naujoviškai. Tokiu būdu prūsų kalba yra seniausia baltų kalbų raidės pakopa (etapas), naujesnė — lietuvių kalba, o naujausia — latvių.
|
