Ant kalno šilas, kaip žalia šventovė
Įaugusi rausvom kolonom į žemes,
Pamynęs žemės laimę nepastovią,
Niūniuoja sau lakias ir nuostabias giesmes...

Tenai dingojosi sapnų tikrovė, —
Visatos paslaptys atskleidusios prasmes,
Ir iman džiaugsmu šykšti dalia užkrovė
Atverti žodžiais laimės trykštančias versmes...

Ir juo gilyn žengiau į tą šventyklą,
Liepsnojo spalvingiau vitražų stiklas,
Ekstazėje sudėtos rankos tiesės

Į taip žalius, galingai ošiančius skliautus...
Staiga susverdėjo kolonos tiesios,
Ir ūžė gaudė šilo sielvartas rūstus...