PO DEŠIMTIES METŲ Spausdinti
Parašė TE V. L. ANDRIEKUS, O.F.M.   

Jau suėjo 10 metų, kai "Aidai" leidžiami Amerikoje. Tremtiniškoje buityje, kai mūsų kultūrinis gyvenimas varomas didžių pastangų dėka, dešimtmetis reiškia platų barą. 1955 metais šis žurnalas džiaugėsi savo penkmečiu Jungtinėse Valstybėse, ta proga išsakydamas ir savo varganą, taip pat penkerių metų, gyvenimą Europoje. Tuomet buvo gaivinamasi viltimi, kad "Aidai" gyvi išsilaikys, kol Lietuva atgaus laisvę. Tuomet buvo guodžiamasi, kad, ilgėjant tremčiai, susipras ir atspariau ims laikytis visi — labiausiai gi ta mūsų šviesuomenės dalis, kuri buvo išauklėta Lietuvoje pačiu našiausiu dvasinio suklestėjimo laiku (Aidai, 1955 nr. 10, p. 436).

 Metai bėgo, Lietuva laisvės neatgavo, atsparumas svetimoms įtakoms tremtyje nekilo, bet kultūros žurnalas nenumirė. Leidėjai, redakcija, bendradarbiai ir lietuviškos kultūros brangintojai per tą dešimtmetį telkė jėgas "Aidams" išsaugoti. Vieni kūrybiniu triūsu, antri piniginėmis aukomis, treti prenumeratos duokle gelbėjo žurnalui. Ir taip "Aidai" tapo bendru mūsų kultūrinių pastangų vaisiumi tremties kelionėje. Kiekvienas lietuvis, šiuo būdu atėjęs mums į talką, minint dešimtmetį, gali drąsiai sakyti, kad iš tiesų ir jo yra šisai žurnalas.
"Aidų" kelias Amerikon nebuvo žiedais nubertas. Prasidėjus emigracijai, Europoje iro lietuvių kultūrinis gyvenimas. Naujakurystės vargai daugelį gąsdino, tramdydami jau išsiskleidusius dvasinius polėkius. Bet kultūros žurnalo leidėjai ir bičiuliai rankų beviltiškai nenuleido. Tada buvo aišku, jog, nepaisant įvairių nepalankių sąlygų mažumų kultūroms čia tarpti, Amerika visvien yra patogiausia "Aidams" persikelti. Pradėta dairytis šioje Atlanto pusėje leidėjo, ir žvilgsnis nukrypo į lietuvius pranciškonus.

Šie vienuoliai, Jungtinėse Valstybėse pradėję kurtis per antrąjį pasaulinį karą, tuomet dar nebuvo tinkamai įsitvirtinę. Kai iškilo reikalas "Aidus" perkelti Amerikon, jie neturėjo dar net savo spaustuvės. Vienok pranciškonų kultūrinė veikla, jau praskleista šiame kontinente, ir jų pasinešimas dirbti lietuviškoje dirvoje davė pakankamai vilties, kad ano laiko aplinkybėse jais galima pasitikėti. Tuo metu pranciškonams vadovavo Tėv. Justinas Vaškys, kuris su didžiu užsidegimu 1949 metų vasarą perėmė kultūros žurnalo leidimą. "Aidų" du numeriai (25, 26) naujųjų leidėjų lėšomis dar išėjo Europoje. Pirmasis numeris jau čia, Amerikoje, pasirodė 1950 m. sausio mėnesį. Jo viršelį puošė lietuviško Rūpintojėlio atvaizdas, rodos, lyg pažymėdamas, koks graudus yra savos kultūros kelias ištrėmime.

Bet šituo graudžiu keliu ryžosi žengti leidėjai ir redakcija, tikėdami, jog tokia auka yra būtina tėvynės geresnei ateičiai. Amerikoje išleistame pirmajame "Aidų" numeryje randame šį programinį pasisakymą, kuris ir po dešimties darbo metų tebėra įdomus ir paskatinąs. Ten rašoma: "Už šiurpių dabarties rūkų, už šiandieninio išniekinimo šviečia ateities dienose jinai: laisva ir kūrybinė Lietuva. Šis tikėjmas ir šisai ateities paveikslas lydi mus dieną ir naktį. Visi mes, kurie nūnai esame svečiose žemėse, turime būti šio ateities regėjimo ir tikrenybės sargai, budėtojai, kalviai ir kovū-nai. Nė vienas mūsų nėra išteisintas, kada marinama mūsų tėvų žeme, kuri mums uždėjo amžinai nenykstantį ženklą: mes esame Lietuvos vaikai, senos ir didžios giminės sūnūs bei dukterys . . . Šis yra metas susi j uosti strėnas ir visiems budėti žygyje. O tas žygis yra pašauktas ir surikiuotas Lietuvos laisvei ir laimėjimui. Mes esame įvairūs kovotojai: vieni partizanų mirtimi tėviškių giriose ir prie mielų Neries krantų, kiti vergo tremtinio jungu Sibiro tyruliuose Jr šiaurės speiguose, treti savo ilgesiu svečiose padangėse ir savo parama laisvės kovai, ketvirti nenuilstamu darbu mūsų senosios tautos gerovei ir jos dvasinių lobių saugojimu bei išlaikymu, penkti savo žodžiu ir kūrybiniu augimu. Nė vieno lietuvio šiame žygyje nėra atleisto. Tad ir šis žurnalas turi pasiėmęs didesnę, negu kasdieninę, pareigą. Ir jis yra balsas laisvės kovoje ir tautinės krikščioniškosios kultūros sargas bei statytojas. Į jį savo raštais ir menais šaukiami visi lietuviai, kurie tik gyvena didžiuoju visų mūsų siekimu".

Šis tremtinio žurnalo šauksmas į tokio pat likimo žmones nenuaidėjo be ženklo. Įsmigo jis į tūkstančius širdžių, kurios gyveno bendra tautos kančia. "Aidų" reikalai naujoje padangėje pradėjo rikiuotis gana palankia linkme. Pirmiausia leidėjų ryžtas — paimti ant savo pečių tokią naštą — sužadino daugiau pasitikėjimo visuomenėje. Pradžioje buvusieji šiam užsimojimui abejingi, regėdami sunkių pastangų gerą pradžią, atėjo talkon. Ką tik imigravusių tremtinių fabrikuose uždirbti pirmieji doleriai ėmė plaukti į administracijos kasą. Gana sparčiai pradėjo augti prenumeratoriai. Didesniuose miestuose susidarė platintojų būreliai. Ankstesnių leidėjų parodytas pasitikėjimas naujaisiais, senųjų bendradarbių ištikimybė, tvirtas redakcinis kolektyvas rodyte rodė, kad kultūros žurnalas turi gerą pagrindą. Jį žymiai sustiprino ir ta aplinkybė, kad leidėjai įsigijo savą spaustuvę. Šv. Juozapo Darbininkų Sąjunga, stebėdama pranciškonų posūkį į spaudos sritį, vadovaujant prel. Pranciškui Jurui, palankiomis sąlygomis perdavė jiems savo spaustuvę Bostone ir sykiu laikraščio "Darbininko" tolimesnį leidimą. 1951 m. pavasarį minėta spaustuvė perkelta į Brooklyną. Čia pradėta spausdinti ir "Aidai".

Kalbant apie "Aidų" dešimtmetį Amerikoje, tenka mesti žvilgsnį ir į sunkenybes, kurios atsistojo skersai kelio. Didžiausia kliūtis kultūros žurnalo klestėjimui per tą laiką, be abejonės, buvo pats tremtiniškas gyvenimas. Kas kita buvo puoselėti tautinę kultūrą nepriklausomybės metais, kai iš ilgos priespaudos atbudusi tauta veržte veržėsi į šviesą, skubėdama išskleisti amžiais susitelkusias kūrybines galias. Šviesi Lietuvos ateitis žadino jaunimą aukotis, siekti mokslo, pasišvęsti kūrybai. Universitetas, teatrai, muziejai, priaugančio akademinio jaunimo būriai teikė tvirtą atramą spaudai, neišskiriant nė kultūros žurnalų. Ano meto kultūrininkus ypatingai džiugino jaunosios kartos nepaprastas dėmesys literatūrai. Rašytojas, atsilankęs gimnazijose skaityti savo kūrybos, buvo laikomas dideliu svečiu. Jo knyga perkama ir skaitoma. Iš savo pusės valdžia kultūrines įstaigas išlaikė ir visaip rėmė.

Tremtyje gi viso to nebematome. Mūsų tautos tragedija daugelį dvasiškai pribloškė. Susipainiojusios politinės aplinkybės neveikė Lietuvos laisvės labui. Čionai gi nepavyko suorganizuoti nei pastovaus universiteto, nei teatro, kuris aplink save burtų ir ugdytų kūrybinius daigus. Amerikoje gimusių lietuvių nutautėjimas negalėjo pakelti čia naujai atvykusiųjų dvasios. Senoji karta, jau prisirišusi prie dešimtmečiais nusistojusios savo veiklos, naujovių priimti nebeįstengė. Tremties jaunimas, lankydamas vietos universitetus, neišvengiamai pasidavė šio krašto įtakai. Su Lietuva per tą laikotarpį nebuvo jokio kultūrinio ryšio. Iš ten neatlėkė nė viena tikrai kūrybinė kibirkštis, kuri būtų galėjusi sušildyti svetimų vėjų išgairintas sielas. Iš ten mes tik girdėjome pavergtų savo brolių šauksmą, ir skubinomės su medžiagine pagalba. Tokioje padėtyje lietuviškos knygos paklausa mažėjo, kultūriniai susibūrimai retėjo. Žymūs mokslo bei grožinio rašto atstovai likimo buvo prirakinti daugiausia prie fizinių darbų fabrikuose, atimančių beveik visą laiką. Lietuvių Bendruomenės kilnios pastangos padėties iš pagrindų pakeisti negalėjo. Už jos ribų pasiliko senoji karta, pasižyminti ištekliais ir dosnumu, o iš naujųjų taip pat ne visi į šią organizaciją aktyviai įsijungė.

Taip dalykams klostantis, kultūros žurnalo kelias turėjo ir savo vargų. Per visą šį dešimtmetį reikėjo atlaikyti spaudimą, gundantį keisti "Aidų" pobūdį. Vieni, atsiminę senus laikus, ragino mūsų žurnalą padaryti panašų

ROMAS VIESULAS AŠ PAPRAŠYSIU SAVO BROLELIŲ. (II paveikslas)Aš paprašysiu savo brolelių,
Kad sumindžiotu mano vargelį.
Štai ir atjojo šimtas brolelių,
Keturi šimtai žirgų kojelių.
į "Židinį", kiti — į "Naująją Romuvą", dar kiti įtaigojo "Aiduose" derinti abiejų šių žurnalų siekimus. Per tą laiką atsirado nemaža tokių, kurie tiesiog reikalavo, atsižvelgiant į tremties aplinkybes, "nuleisti žurnalo lygį". Šitas spaudimas buvo ir tebėra itin įkyrus, neretai atsiliepiąs net į prenumeratą. Per tą dešimtmetį pasitaikė ir stačiai neįtikėtinų dalykų — buvo reikalaujama, kad "Aidai" neskelbtų lietuvių dailininkų kūrybinių laimėjimų, bet apsiribotų įprastinio pobūdžio iliustracijomis, kurios paprastai patinka masėms. Pagaliau netrūko priekaištų dėl žurnale spausdinamų mokslinių, labiausiai filosofinės minties straipsnių. Pasitaikė priekaištų ir dėl "Aidų" formato, patariant eiti prie vidutinės knygos pavidalo.

Akivaizdoje visų šių sunkumų bei sugestijų leidėjai ir redakcija priėjo prie išvados, jog mūsų žurnalas negali būti Lietuvoje kadaise ėjusių žurnalų kopija. Susidariusios naujos gyvenimo aplinkybės, iškilusios naujos problemos savaime "Aidams" paruošė kitokią dirvą. Naujose sąlygose žurnalas negalėjo pasilikti "Židinio" grynai akademiniame lygyje, nes tada tebūtų pasiekęs perdaug ribotą skaitytojų ratelį. Negalėjo taipgi aklai pasekti nė "Naująja Romuva" — anuomet gyvu savaitraščiu, nes, viena, yra mėnesinis laikraštis, antra, gyvos ir suglaustos kultūrinės medžiagos, labiausiai informacijos, Jungtinėse Valstybėse pakankamai pateikia dienraštinė ir savaitraštinė mūsų spauda, tam tikslui skirdama net specialius priedus. Pagaliau "Naujosios Romuvos" dvasioje pasikelti įmanoma tik savoje nepriklausomoje žemėje — ne emigracijoje. "Aidai" turėjo tapti savitu tremties kultūros žurnalu. Jie, aišku, pasinaudojo savo pirmatakų patirtimi, bet sykiu paisė ir naujų aplinkybių, kurios apsprendžia mūsų žygius. Vienok nebuvo leistasi į jokius kompromisus, pažeidžiančius rimto kultūros žurnalo principus bei paskirtį. Su nauja padėtimi labiausiai reikėjo skaitytis tuo atžvilgiu, kad tremtyje tada nebuvo perijodinių mokslo, meno ir literatūros žurnalų. "Aidai", norėdami atlikti savo kultūrinę misiją, turėjo apimti šias sritis. Tapo neišvengiama skelbti platesnius mokslinius straipsnius, literatūrinius veikalus (dramas), dėti daugiau iliustracijų . . . Per visą dešimtmetį Amerikoje mūsų žurnalas spausdino beveik tik originalius dalykus, daugiausia lituanistinius, ir dažnai tokius, kurie tai dėl savo platesnės apimties, tai dėl augš-tesnio lygio negalėjo būti paskelbti dienrašti-nėje ar savaitraštinėje spaudoje. Tuo jis pateisino savo ėjimą ir skaitytojų lūkesčius. "Aidai" skelbė naujausius lietuvių dailininkų laimėjimus, neretai pripažintus ir giliai įvertintus svetimtaučių specialistų parodose. Žymesniems dailininkams buvo skiriami net paskiri numeriai. "Aidai" džiaugiasi per šį dešimtmetį galėję prisidėti prie meno iškėlimo tarp lietuvių gal net labiau, kaip ankstesnieji kultūros žurnalai nepriklausomoje tėvynėje. Šiuo atžvilgiu bus smarkiai apsirikę tie, kurie pradžioje nepasitikėjo leidėjais dėl tariamo siaurumo kūrybiniuose horizontuose. Atskiri numeriai buvo skirti ir kitoms reikšmingoms progoms: Kultūros Kongresui, šv. Kazimiero sukakčiai, V. Kudirkai, V. Krėvei.

Antras sunkumas šiame krašte kultūros žurnalui yra finansai. Pas mus dar nėra tokios institucijos, kuri pastoviai galėtų paremti "Aidus". Gaunama pagalba aukomis yra atsitiktinė ir nežymi. Visa žurnalo spausdinimo ir administravimo našta slegia leidėjus. Iš prenumeratos neįmanoma išsiversti. Ji, palyginus su išlaidomis, yra labai žema. Pradžioje norėta palengvinti užsiprenumeruoti žurnalą naujaku-. riams, paskui jau bijota, kad, pakėlus prenumeratos mokestį, neatkristų ta dalis skaitytojų, kuri taip sunkiai atsilygina administracijai ir kasmet dėl tos priežasties net žymiai nubyra. Leidėjai, įvertindami lietuvių visuomenės jiems kitais atžvilgiais rodomą palankumą, padėkos ženklan ryžosi saugoti šį žurnalą, kol tik pajėgs. Žurnalas visą laiką spausdinamas savikaina. Be to, metų gale susidarę plyšiai užkaišiojami leidėjų. Siekiant išlaikyti kultūros žurnalo tyrumą, atsisakyta nuo reklamų, kurios kitiems laikraščiams yra pagrindinis pajamų šaltinis. Tokios aukos leidėjai nesigaili, nors labai skauda širdį, pažvelgus į prenumeratorių sąrašus, kai juose nerandama daug žymių vardų, galinčių ir turinčių palaikyti draugystę su kultūros žurnalu. Neteikia džiaugsmo nė tie bruzdėjimai leisti naujus kultūros žurnalus, lyg tai saujelei tremtinių jau neužtektų vietos "Aiduose". Rezultatai tokių bandymų pasirodė kuklūs.
Minint "Aidų" dešimtmetį, kiekvienas lietuvis tikrai gali pasigėrėti mūsų darbo vaisiais. Jeigu kas prenumeravosi žurnalą, šiandien ant savo stalo turi 100 egzempliorių didelių sąsiuvinių, kuriuos įrišus, susidarys 10 storų knygų. Jas pasklaidžius, pasirodys, kas ten skelbta per tuos dešimt metų. Nebus beveik nė vienos mūsų gyvenimo problemos, kuri "Aiduose" nebūtų išsamiai ir pakartotinai gvildenta, nebus beveik nė vieno įvykio nei vertingesnio leidinio, kuris ten nebūtų paminėtas ir įvertintas. "Aidai" per tą laikotarpį neuždarė savo puslapių nė diskusijoms, nors jos kai kam ir nepatiko. Žurnalas įvairiais atžvilgiais svarstė lietuvybės problemas, kėlė balsą dėl žlungančio kultūrinio gyvenimo. Religija, mokslas, menas, literatūra, visuomeninio gyvenimo apraiškos mūsų žurnale rado mielą viešnagę.

Pastebėtina dar, kad kūrybiniai reikalai per tą laiką ne vien buvo puoselėjami šio žurnalo puslapiuose, bet ir už jų ribos. Čia turima mintyje mokslo ir literatūros premijos, kuriomis jau išdalyta 5,000 dol. Su premijomis kartu žengė ir koncertai bei literatūros vakarai, ruošiami skirtinguose miestuose. Juose gyvu žodžiu kelta kūrybinė dvasia, o piniginėmis dovanomis bandyta palaikyti kuriančios jėgos. Nors tai kuklus įnašas, bet "Aidai" yra išleidę ir keletą knygų. Tos pastangos susilaukė gražaus įvertinimo ir iš visuomenės, labiausiai dvasiškijos. Iki šiol duotų premijų mecenatai dažniausiai yra lietuviai kunigai, tarp kurių ypač minėtinas prel. Pr. Juras, atskubėjęs "Aidams" į talką net su dviem premijom. Iš pasauliečių tarpo dar neatsirado, kas į premijų fondą būtų įnešęs 500 dol., bet tikimasi, jog atsiras. Pasitaikė geros širdies kunigų, kurie savo lėšomis išleido net po atskirą numerį. Tai padarė prel. J. Ambotas iš Hartfordo ir kun. B. Gauronskas iš Ansonijos. Tokią auką yra pažadėjęs dar kun. J. Matutis iš New Haveno. Be to, pats pirmasis žurnalo numeris, tarpininkaujant kun. J. Valantiejui, buvo išleistas Wa-terburio lietuvių parapijos aukomis. Tie palankūs žurnalui žygiai iš dvasininkų pusės stiprino leidėjus, grumiantis su finansiniais nepritekliais.

Nemažiau "Aidų" leidėjus sunkiose valandose drąsino ir redakcijos bei bendradarbių pasiaukojimas. Atsimintina, jog žurnalas suredaguojamas nuo tarnybinio darbo atliekančiomis poilsiui valandomis. Nei redakcijos, nei bendradarbių triūsas nėra pagrįstas piniginiu atlyginimu. Dirbama iš atsidavimo savo tautos kultūrai, kuri taip vaizdžiai buvo apibūdinta pirmajame Amerikoje spausdinamame numeryje. Buvusiems ir dabartiniams redakcinio kolektyvo nariams, bendradarbiams, rėmėjams ir bičiuliams leidėjai nuoširdžiausiai dėkoja. Malonu pažymėti, kad dabartinis redakcijos sąstatas laikosi nuo pat pirmojo "Aidų" numerio, išleisto Jungtinėse Valstybėse.

Pradėjus naują dešimtmetį, ypatingai žvilgsnis krinta į skaitytojus. Skaitytojai savo prenumerata sudaro žurnalo leidimo pagrindą. Jeigu jų būtų daugiau, "Aidai" galėtų našiau klestėti. Bet tie, kurie per šį ilgą laikotarpį buvo žurnalo ramsčiais, nors tik prenumeratos mokesčiu, mums šią valandą yra didžiai brangūs ir artimi. Jie jau susigyveno su "Aidų" dvasia, suvokė jų prasmę ir sudarė savotišką kultūrinę atranką. Šie žmonės mums tapo ypatingai savi, ir mes jų visa širdimi prašome pasilikti su mumis kovoje už lietuvišką kultūrą, iki Lietuva susilauks aušros. Mes prašome juos j ieškoti "Aidų" šeimai naujų narių — naujų prenumeratorių ir niekad nepalikti mūsų vienų šiame žygyje.

Taip pat mūsų akys krypsta ir į lietuvišką spaudą, kuri kultūros žurnalui ir kuriai kultūros žurnalas gali daug padėti. "Aidai" neturi išteklių save garsinti apmokamomis reklamomis dienraščiuose bei savaitraščiuose. Tai vargu būtų ir prasminga. Bet žurnalui daug reikštų, jei perijodinė spauda supažindintų savo skaitytojus su paskirų numerių turiniu bei idėjomis, geru žodžiu primindama "Aidus". Tai visiems išeitų į naudą. Žurnale iškeltos mintys neliktų rinktiniame prenumeratorių ratelyje, bet plistų toliau, skelbdamos, jog yra kultūros žurnalas. Per šį dešimtmetį "Aidams" daugiausia dėmesio skyrė "Draugas" (dr. J. Daugailis) ir "Darbininkas", kuriems esame labai dėkingi.

Įžengus į naują darbo barą, labiausiai gi drąsina Apvaizda, iki šiol taip nuostabiai laiminusi sunkų žurnalo leidimą tremtyje. Mes žinome, kad jis nepalengvės nė ateityje. Tačiau žvelgiame į jį su naujomis viltimis, su naujais pasiryžimais gyventi — ne mirti.