Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Albert Camus PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. V.   


Sausio ketvirtą dieną netoli Sens miesto automobilio katastrofoje žuvo prancūzų rašytojas Albert Camus, kuris drauge su Sartre'u buvo užėmęs vadovaujančią vietą prancūzų egzistencialistų literatūroje ir idėjinėje naujosios kartos orientacijoje, Kalbėdamas apie šį nuostolį intelektualiniam savo šalies gyvenimui, Fran-cois Mauriac pareiškė, kad "Camus dėka ištisa karta pradėjo įsisąmoninti savo problemas". Patsai Camus buvo įsitikinęs, kad jo amžininkų misija nėra pakeisti pasaulį. Priimdamas 1957 m. Nobelio premiją, jis sakė, kad jo kartos "uždavinys yra didesnis—apginti pasaulį, kad jis nesusinaikintų", sukurti tai, "kas tiek žmogaus viduje, tiek jo išoriniame pasaulyje sudaro gyvenimo ir mirties taurumą." Todėl jis jieškojo būdų išeiti iš tamsiausių nihilizmo gelmių.

Jieškodamas gyvenimo prasmės, Albert Camus nuėjo gan įvairų ir veiklų kelią. Gimęs 1913 m. Alžeri-joje, jis jau po metų neteko tėvo, kuris žuvo Marnos kautynėse. Augo jis su motina, kuri buvo ispanų kilmės. Vaikystės ir jaunystės dienos buvo skurdžios. Vis dėlto jam pavyko baigti Alžyro universitetą. Net rašė disertaciją apie Plotinų ir šv. Augustiną, norėdamas pats tapti dėstytoju universitete. Susirgęs džiova, šio savo darbo nepajėgė baigti ir buvo priverstas pasirinkti kitą karjerą. Palinko į žurnalizmą ir literatūrą. Pastarojoje srityje pirmas jo bandymas buvo nedidelis veikaliukas iš vaikystės atsiminimų ir iš kelionių, kurias jam buvo pavykę atlikti po Italiją, Čekoslovakiją, ir Balearų salas. Kaip žurnalistas, jis iš pradžių dirbo Alžerijoje, o paskui persikėlė į Paryžių, čia jį ir užklupo karas. Kai kiti prancūzai bėgo nuo nacių į šiaurinę Afriką, Camus pasiliko Prancūzijoje ir įsijungė į rezistenciją. Pirmiausia jis veikė Lijone, o paskui pateko j Paryžių. Ypač uoliai darbavosi pogrindžio laikraštyje "Le Combat". Karo metais Albertas Camus pradėjo kilti ir literatūroje. Pirmas jo beletristikos kūrinys, pagarsinęs autoriaus vardą, buvo romanas "L' Etranger". Po karo jis kurį laiką dirbo kaip žurnalistas, pasižymėdamas savo karštais vedamaisiais straipsniais. Vėliau jis dirbo kaip redaktorius Gallimard leidykloje, šiose pareigose pasilikdamas ligi savo mirties. Jis ir žuvo, važiuodamas su Gallimard šeimos nariais, kurie, automobiliui kirtus į pakelės medį, buvo tik sužeisti.

Albert Camus iškilimas ir jo literatūrinis garsas siejamas su egzistencializmo sąjūdžių. Ir tikra tiesa, kad jo raštuose dvelkia Kierkegaardo, Jasperso, Heideggerio ir kitų egzistencializmo filosofų dvasia. Paveikė jį ir Nietsche. Tačiau atrodo, kad paskutiniu laiku jisai jau negalėjo išsitekti egzistencializmo rėmuose ir žvalgėsi naujų kelių. Prieš porą metų pasikalbėjime, paskelbtame "New York Times" knygų priede, jis netgi pasisakė, kad viena iš jo paskutinių knygų, "La Chute" (Nuopuolis), yra nukreipta prieš egzistencialistus, kurie, kaip ir minėto romano vyriausias veikėjas, yra apsėsti "savęs kaltinimo manijos, kad tuo būdu galėtų lengviau prikibti ir prie kitų." Tokis jo paaiškinimas gal ir neturėtų perdaug stebinti, nes kiek anksčiau Camus buvo susirovęs su Sartre'u. Karštas ginčas išsiliejo ir į spaudos skiltis, Sartre buvo gerokai išpeikęs Camus veikalą "Sukilusį žmogų", šisai atsikirto, kad Sartre taip padarė, remdamasis marksistine galvosena. Iš to įsižiebė pa-lemika, kuri sujudino intelektualinį prancūzų gyvenimą. Vis dėlto galima būtų sutikti su vienu kritiku, kuris rašo, kad Camus pasiliko "egzistencializmo orbitoje" (L. Rossi žurnale "The Kenyon Review, 1958 m. vasaros numeris).

Nuo daugelio egzistancialistų Camus skyrė ir tai, kad jis laikėsi klasikinės prancūzų tradicijos, tuo tarpu kai ne vieno kito prancūzų egzistencialisto stilius yra sunkus ir net pedantiškas. Tai būtų galima pasakyti nors ir apie paties Sartre'o teoretinius samprotavimus, Albert Camus rašo aiškiai, santūriai ir tiesiai be ypatingų puošmenų, be retorikos ir sunkių minties labirintų. Po tuo blaiviu žvilgsniu ir nuosaikiu rašytojo žodžiu slypi juo didesnė minties įtampa ir pritvinkusios gyvenimo problemos Tik vietomis apybraižose jaučiam sunkesni vokiškųjų gal-votojų pėdsakai.

Minėtoms problemoms jis jieškojo savo sprendimo, niekados nesustingdamas jau susirastose pozicijose. Išeinamasis jo raštų taškas buvo gyvenimo ir žmogaus likimo absurdiškumas, žmogus jam žemėje buvo lyg svetimas pakeleivis, kuriam betgi vis-tiek reikia su tuo absurdišku pasauliu susiderinti. Camus galvojo, kad tai galima pasiekti per meilę kenčiančiam žmogui. Nėra tai krikščioniškoji gyvenimo samprata. Camus siekė lyg ir kokio "laicistinio šventumo". "Ar galima būti šventam be Dievo ? Tai vienintelė konkreti problema, kurią aš šiandien žinau", išsitarė jis kartą. Camus tikėjo, kad tai jmanoma. O krikščioniškoji egzistencialistų šaka čia su juo nesutiko! Būtų galima tarti, kad Camus buvo priėjęs prie humanistinės sampratos, kurią kažkas pavadino "liberaliu humanizmu". Tas humanizmas iš žmogaus reikalavo niekados nenurimti ir kovoti dėl teisingumo ir dėl laisvės. Iš čia atsirado eilė garsių Camus pasisakymų—apie laisvės suteikimą Alžerijai, jo karštas žodis Poznanės neramumų dienomis, pasmerkimas Sovietų, kai tie sutriuškino Vengrijos laisvės sukilimą. Garsiausia tačiau buvo jau minėta jo polemika 1952 m. su Sar-tre'u, kuris bičiuliavosi su komunistais.

Camus nuo Sartre'o atitrūko įsitikinęs, kad tikras menininkas ir intelektualas privalo atmesti "vergų visuomenę." Jis pritarė tokioms revoliucijoms, kurios eina "už gyvenimą, o ne prieš jį." Kaip pastebi vienas kritikas, maištas šiam rašytojui reiškia protestą prieš nesąmonę, kentėjimą ir skriaudą," kūrimą "moralinių vertybių, pagrįstų santūrumo idėja.. Tai reiškia, kad pagrindine vertybe reikia pripažinti individo integralumą, o politikoje sutikti su tokiais apytikriais tikslais, kurie šį integralumą gerbtų". (Tho-dy studijoje "Albert Camus").

Reikia pastebėti, kad Albertas Camus nebuvo teoretinis autorius. Savo apybraižose jis dėstė, ką buvo išgyvenęs. Viena proga jis taip išsireiškė: "Aš nesu filosofas ir tegaliu kalbėti apie tai, ką esu patyręs... Niekas neįgaliojo manęs nesuinteresuotai—teisti epochą, kurios aš esu neatskiriama dalis. Aš teisiu, žiūrėdamas iš vidaus, patsai su tuo susiliedamas". Todėl savo raštuose Albertas Camus vedė ne tiek prie kokių galutinių sąvokų ir išvadų, kiek prie tam tikrų gyvenimo pozicijų, būties ir jos problemų gyvo pajautimo.
Alberto Camus rašytinis palikimas nėra gausus. Jo knygų lobį galima padalinti į tris skyrius: apybraižas, dramas ir beletristiką.

Filosofinė apybraiža "Sizifo mitas" parašyta, kai Albertas Camus dar neturėjo trisdešimt metų, tačiau šioje knygoje randame daugelį minčių, kurios paskui atliepia vėlesniuose jo veikaluose. Rašytojas žmonijos likimą čia lygino su Sizifu, kuris be paliovos rito akmenį į kalno viršūnę, nors žinojo, kad jos nepasieks, o akmuo risis atgal, ir vėl teks darbą pradėti iš pradžios Tačiau tokio pesimistiško likimo akivaizdoje Albertas Camus nešaukė nevilties ir savižudybės balsu, o reikalavo hero-iškai priimti gyvenimą tokį, kokis jis yra. "Sukilusiame žmoguje" Albertas Camus dėstė savo pažiūrą į revoliuciją ir išvedė, kad net ir tos revoliucijos, kurias įžiebia kilnūs principai, galop išsigimsta į tironiją. Autorius teigė, kad nauja politine filosofija turi remtis pusiausvyra ir laisve.

Dar gyvendamas Alžerijoje, Albertas Camus gyvai domėjosi teatru, pats vaidino ir režisavo. Pritaikė nemaža dramų iš ispanų, anglų kalbų ir senesnių prancūzų dramų. Jo paties žinomiausia drama yra "Kaligula". Ir čia keliamas klausimas apie didžiulę egzistencijos naštą.

Pirmas romanas, kuris iškėlė Camus vardą, buvo "Svetimasis", išėjęs 1942 m. Po penkerių metų pasirodė "Maras", laikomas jo šedevru, šioje knygoje aprašomas maras Orano mieste. Maro scenos vaizduojamos realistiniu įžvalgumu ir klasišku blaivumu. Per visą veikalą aiškia gija driekiasi humanizmo idėja, kuri mums teigia, kad jei gyvenimas ir neturėtų prasmės, tektų ją susikurti pačiam žmogui—lengvinant kitų žmonių kentėjimus ir tuo būdu pasiekiant savotiško taurumo bei vertingumo. Kitas ramanas buvo "Nuopuolis" (La Chute). Tai savotiška mūsų laikų alegorija, kurioje su tam tikra ironija nušviečiamas šiandieninio žmogaus kaltės kompleksas ir hipokrizija. Knygos herojus, jeigu jį taip galima pavadinti, gyvendamas Amsterdame, pagaliau pamato, kad jo veiksmų motyvas yra tuštybė ir egoizmas. Tai lyg tyruose šaukiančiojo balsas, kuris tačiau negali nesukrėsti skaitytojo sielos.

Alberto Camus įtaka buvo gyvai jaučiama ne tik Prancūzijoje ir kituose Vakarų pasaulio kraštuose, bet ir toliau. Apie Alberto Camus pavei-kį prieš pora metų taip rašė rumunas Ghita Ionescu "New Leader" skiltyse (Nov. 18, 1957): "Camus įtaka sparčiai plinta tarp jaunų intelektualų Rytų Europoje. Lenkijoje ir Čekoslovakijoje jis skaitomas atvirai, Rumunijoje ir Vengrijoje jį skaito slaptai... Nors jo vardas augštai įrašytas į Sovietų Index Expurgatori-us, jo paveikis pasirodė stipresnis, negu režimas galėjo įtarti. Jauniems Rytų Europos intelektualams jis duoda ne vien tik priešmarksistinius, bet ir pomarksistinius sprendimus. Kaip jie, taip ir jisai veržiasi prie tiesos, kuri visuomeninį teisingumą suderintų su politine laisve, ir pasmerkia Pavlovo sąlyginių refleksų panaudojimą, kaip priemonę valdyti žmonėms. Pagaliau jis yra simbolis rezistencijos, kovojančių intelektualų, kurie yra pasišventę uždaviniui laimėti nepriklausomybę ir vertingumą".
A. V.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai