ANT SAULĖGRĄŽOS VAMZDŽIO Spausdinti
Parašė Pr. Naujokaitis   
Greitai visai sutems, ir daugiau nematysiu šito liūdno pasaulio...(42 psl.)
štai po ranka Vlado šlaito antrasis eilėraščių rinkinys "Ant saulėgrąžos vamzdžio"... Savo atsiminimuose aš tebematau autorių Ukmergės gimnazijos suole, tą neaugšto ūgio, atlašios eisenos, rimto veido jaunuolį, visada su eilėraščių pluošteliu kišenėje. Ir skaitydavo jis dažnai— gimnazijos parengimuose, literatūros būrelyje. Jo posmuose dar lengvai galėjai išgirsti atliepiant Miškinį, Brazdžionį. Aistį, Binkį, Putiną... Ir klasinės formos posmų laikėsi jis įsikibęs... Ir nuo to laiko nesu daugiau su autorium susitikęs. Tik laiškais laikas nuo laiko pasikeičiam. Tik iš paveikslo pro tamsius akinių rėmus matau žvelgiant tas pačias akis, dar labiau surimtėjusi veidą. Ir eilėraščio technika iš esmės pasikeitusi; V. šlaito eilėraščius galime pavadinti mąstymais, plaukiančiais lengvu ritmu, nepaisančiais posmų, atmetančiais klasinės eilėdaros taisykles. Toks šlaitas pasirodė 1949 m. savo "žmogiškose psalmėse," tam keliui tebėra ištikimas ir po dešimties metų pasirodžiusiam rinkiny.

Vyraujanti "Ant saulėgrąžos vamzdžio" nuotaika yra melancholija. Ją sukelia įvairios priežastys, bet daugiausia mąstymas apie brangius dalykus, kurie praėjo ir nesugrįš: ir mylimosios mergaitės nebėra, ir motinos veido vietoje liko tik dūmai— taip sužalojo jį bėgdamas laikas, ir seno vaikystės tilto nebėra, nei seno gluosnio, kurs saugojo tiltą, ir gaila kad nenumirė kadaise kartu skersgatvyje su mylėta mergaite, "nes po to jau gyvenimas niekad nebuvo gražesnis"... Iš viso poetui gaila nykstančio gyvenimo: "Kai nunokusių vyšnių vietoje lieka tik išbarstyti vyšnių kauliukai..." (18 psl.).

Kai praeitis, dar tokia netolima ir poetui labai brangi, dar tebespindi melancholiškais prisiminimais, tai dabartis atrodo skurdi ir trapi, "žemėj viskas turi baigtis ašarom" (19 psl.). "Liūdną naktį mėnulis supas tuščioj pakaruoklio kilpoj, supas ir mąsto, kodėl toks liūdnas tūlo žmogaus gyvenimas. Šitaip supas jisai per naktį, supas ir mąsto ir neranda atsakymo" (28 psl.). Mąstymas apie dabartį veda į pesimizmą. Nakties, rudens ir mirties motyvai vis stipriau įsirėžia plunksnos brūkšniuose. Mėnulis atrodo akmeninis, viena jo pusė mirusi ir palaidota, ir nereikia jos kelti numirusių debesų kapinyne. Naktį pavojinga vaikščiot vienam, kai didesnė gyvenimo pusė be prasmės ir be jokio džiaugsmo yra praėjusi" (30 psl.).

Nusivylimas gyvenimu ir siekta laime stipriai išreikštas ilgesniame eilėraštyje "Su paskutiniais bulvienojais": "Eisiu, gulsiu į tuščią vagą ir nesikelsiu, tik klausysiu, kaip mano seserys —varnos — krankia.." (31 psl.). "Taip. Aš ilgus metus vis ieškojau tos laimės, kurios nėr šitame pasaulyje... Sako, kad po mirties yra kitas pasaulis. Daug gražesnis už šitą. Sako. Bet aš abejoju, ir nėra niekur mano širdžiai linksmumo. Dabar tik vėjai ten rašo ant smėlio savo įstatymus..." (32-33 psl.). Ir dėl to poetą ima traukti tušti, negyvenami plotai, vienuma, prasiveržia apmąstymuose supuvusio kelmo filosofija, kuriam vistiek, ar lietus lyja, ar saulė šviečia, ar kas pro šalį beeidamas botagu sučaižo.

Vienišo atsiskyrėlio motyvas kulminacinio taško pasiekia eilėraštyje "Ant saulėgrąžos vamzdžio". Į pesimistinį vienišumą poetą nuvedė šios priežastys: "Rožės ir peteliškių sparnai yra iš akmens nutašyti; žmonių akys ir lūpos žmonių yra iš akmens nutašytos nuo to laiko, kai Dievas mane apleido. Tuščias esu kaip saulėgrąžos tuščias grūdas. Reprezentuoju gyvenimą be bendravimo su žmonėmis ir be meilės... Grosiu tik sau vienam... Neviltis tai yra akmuo, kurio upės srovė nepaneša; taip jisai, tas akmuo, ir pasilieka širdy gulėti..." (38,39,41 psl.). Tą pesimistinį vienišumą bent kiek sušvelnina nakties, mėnulio ir beržų siluetų motyvai. Poeto išsivadavimo troški-mas krypsta į naktį ir virsta nuo. širdžių prašymu perkeisti daiktų pavidalus ir nusinešti sunkumą, užgulusį širdį, kad mėnulis galėtų nutapyti švelnių linijų paveikslą, teturintį tik lengvą, graudų beržų siluetą.

Paskutinio eilėraščio pesimistiniai motyvai mus baugina savo kraštutiniu vienišumu ir praradimu meilės gyvenimui. Jei nebūtų tos maldos nakčiai, su graudumu turėtume pasakyti, kad čia pasibaigia ir poeto žingsniai. Eet noras palikti švelnaus liūdesio nakties šešėliuose įamžintą savo veido paveikslą mus guodžia ir viltingai nuteikia. Panašiai nuteikia ir kituose eilėraščiuose noras pasiimti kryželio vietoje prisiminimui nors vieną viksvą... "Išsiskirdamas pasiimsiu nedaug: vieną kitą trumpą eilėraštį, vieną šiltą vasaros naktį, Ir švelnią muziką koplytėlėj girdėtą, kad nebūtų taip liūdna ten. po medžiais, gulėti" (27 psl.). Tai ryšys su gyvenimu. Tai gili, beveik neišsemiama poezijos versmė. Linkėčiau Vladui Šlaitui iš tos versmės dar daug daug poezijos grožio pasisemti.

Vladas Šlaitas, ANT SAULĖGRĄŽOS VAMZDŽIO, eilėraščiai. Didžiosios Britanijos Lietuvių Sąjungos leidinis, 1959 m., 48 psl...
Pr. Naujokaitis.