KATALIKŲ POLITINIS SUSITARIMAS MARITAINO MOKSLO ŠVIESOJE Spausdinti
Parašė V. Viliamas   

Veiklus mūsų lituanistas L. Dam-briūnas, nesenai "Aiduose" (1959 m. nr. 10), recenzuodamas A. Tamošaičio S.J. disertaciją apie Bažnyčios ir valstybes santykius Maritaino filosofijoje, nelauktai padarė įdomų siūlymą, mūsų katalikams dėl politikos susikalbėti Maritaino mokslo šviesoje. Jis kartu nurodė, kad Maritaino politinė filosofija lietuvių tarpe priešų neturi. Esą "Tėvynės Sarge" Maritainas giriamas, o jo moksslas visiškai derinasi su dalies mūsų katalikų skelbiama vad. nepasaulėžiūrine politika. Jis tik, matyti, apgailestauja, kad "Tėvynės Sarge" pasisakoma už ateistų bei kitokių "nedorėlių" varžymą.

Ryšium su tais L. Dambriūno pasisakymais reikėtų štai kas pareikšti:
1. Tiesa, kad Maritaino naujoje pliuralistinėje valstybėje visos religinės bei ideologinės grupės naudojasi lygiomis teisėmis ir laisvėmis.

Taip pat yra tiesa, kad 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija, paruošta ir pravesta "T. Sargo" ideologijos žmonių, skelbia irgi tą patį. Ten sakoma: "Visi Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, yra lygūs prieš įstatymus. Negali būti teikiama ypatingų privilegijų nei mažinama teisių piliečiui dėl jo kilmės, tikėjimo ir tautybės (S10). Pilietis turi tikėjimo ir sąžinės laisvę. Priklausymas kuriai tikybai arba išpažinimas pasaulėžiūros negali būti pagrindu nusikaltinimui pateisinti ar atsisakyti nuo viešųjų pareigų (§13)".

Taigi išeina, kad Maritainas tik patvirtino tai, kas kitų anksčiau, remiantis tuo pačiu krikščionybės mokslu, buvo jau praktiškai įrašyta į šalies pagrindinį įstatymą. Atitikimas čia pilnas.

2. L. Dambriūnas, darydamas aliuzija į "T. Sargo" nr. I (16), 32 pusi. atrodo, suponuoja, kad čia Maritainas žymiai pralenkia "T. Sargo" rašytoją ir visai besąlyginiai, bet kuriuo atveju, atsisako nuo prievartinių priemonių. Visų pirma ta "T. Sargo" vieta, kurią komentuoja L. Dambriūnas, tiksliai šitaip skamba: "Mūsų supratimu, ne tik iš katalikų, bet ir iš bet kurios kitos konfesijos religijos mokslo tyčiojimasis neįeina į pasaulėžiūrinės laisvės ir kultūringumo sąvoką, šiuo atžvilgiu mes privalome laikytis pažiūros, jog valstybė, būdama aukščiausia bendrosios gerovės saugotoja, turi ne tik teisę, bet ir pareigą žiūrėti, kad grupės dėl fanatizmo ar egoizimo nepažeistų nei visuomenės, nei kitų grupių teisėtų interesų ir nepradėtų reikštis barbariškomis priemonėmis". O dabar kokia Maritaino tuo reikalu pažiūra? štai cituojame iš angliško vertimo: "While, the State has no authority to impose any faith whatsoever upon, or expel any faith whatsoever from, the inner domain of conscience, yet it has a duty to sanction some societies, religious or cultural, which serve the common good; to tolerate others and even to expel or prohibit others which may aim at the destruction of the bases of common life" (Žiūr. N. W. Michener "Maritain on the Nature of Man in a Christian Democracy", 1955, pusl. 100). Taigi ir čia pilnas atitikimas.

3. Maritaino veikalai apie krikščioniškosios demokratijos filosofiją ir principus jau senai naudojami baze katalikų politinei veiklai ir vienybei. Jei iš tikrųjų nepasaulė-žiūrinės politikos atstovai tą bazę priima ir kitų sąlygų nebestato. mūsų katalikų politinis susikalbėjimas būtų jau savaime įvykęs faktas.
Dr. V. Viliamas