ISTORINĖS LIETUVOS ALBUMAS Spausdinti
Parašė A. Šapoka   
Nors ir deklamuodavom apie savojo krašto grožį bet jo, matyt, tinkamai neperpratom, neišgyvenom ar gal pakankamai nemylėjom, kad nepriklausomos Lietuvos laikais nepa. sirūpinom išleisti nei vieno kitiems parodyti tinkamo vaizdų albumo. Nesurinkome net jam medžiagos. Pajutome koks tas kraštas gražus ir mielas, tik atsidūrę svetimose šalyse- Adomo Mickevičiaus žodžiais tariant, tik jo netekę. Pirmasis tuo susirūpino T. Vizgirda, išleidęs tris vaizdų knygas; vėliau pasirodė Brazilijoje min. Meierio, o JAV Augustino, Babicko ir pagaliau Prunskio leidiniai. Dabar štai sulaukėme A. Vilainio-Šidlausko istorinių vaizdų albumo. Kaip ir anie, jis skiriamas ne vien lietuviui, bet ir svetimtaučiui. Dėl to visas tekstas yra dvigubas—lietuviškas ir angliškas. Kaip J. Prunskio "Motina" bei P. Babicko "Picturesque Lithuania" ir "Gintaro kraštas", jis spausdintas ofsetu. Aišku, paveikslai dėl to nėra pakankamai ryškūs, bet ką padarysi, kad kitoniška technika, pvz. giliaspaude, spausdinti leidėjui, matyt, būtų buvę nepakeliama. Kadangi popieris parinktas geras, tai paveikslų didžioji dalis išėjo neblogai. Gaila tik, kad ofsetinės spaudos beveik negalima panaudoti kitų leidinių iliustravimui. Tiesa, leidėjo įrašyta "Copyright", kas rodytų, kad be jo sutikimo tuos paveikslus perspausdinti neleistina. Bet toks įrašas yra grynas nesusipratimas, kai jo paties paveikslai yra surankioti iš įvairiausių leidinių ir nėra nei vieno originalo.

Folio formatas albumui gana tinkamas, bet išviršinė išvaizda bei įrišimas jau perdaug kuklūs ir neimponuoją. Tiek vargo ir išlaidų padarius, dar reikėjo nepagailėti kiek daugiau išleisti ir išviršiniam apipavidalinimui.

Albumas pradedamas trumpa Lietuvos istorijos apžvalga, bet daugiau dėmesio kreipiant į politinę pusę, o kultūrinę raidą paliekant neišryškintą. Dėl to ji nedaug tepadės, ypač svetimtaučiui, tinkamai suprasti ir įvertinti toliau sekančius paveikslus bei vaizdus. Be abejo, būtų tiksliausia buvę angliškąjį tekstą parašyti, turint galvoje specialiai svetimtaučius albumo vartytojus. Lietuviškas ir angliškas istorinės apžvalgos tekstai užima 7-20 psl. Toliau seka 181 paveikslas ir pagaliau, nuo 223 psl, paveikslų paaiškinimai, vėl abiem kalbom tie patys, padėkos žodis, šaltinių nurodymas, klaidų atitaisymas, turinys ir prenumeratorių sąrašas.

Paveikslai suskirstyti į 7 skyrius:
I— Mitologinė, legendarinė Lietuva, 1-22; II— Galybės viršūnėje (1240-1430), 22-45; III — Liet. valstybė vėlesnių šimtmečių bėgyje (1430-1794 46-71; TV — Sukilimai-valstybės atstatymo viltys (1794-1863), 72-88; V-D. Liet. kunigaikštijos pilys. 89-120; VI—Religiniai architektūros paminklai, 121-159; VII — Senieji kultūros židiniai ir didikų rezidencijų rūmai, 160-181.

Medžiagos paskirstymas rodo, kad autoriaus nenorėta apimti visą Lietuvos istoriją, nenorėta taip pat apžvelgti visas gyvenimo sritis. Taip nieko nėra iš proistorės, nėra miestų skyriaus, nors medžiagos tam būtų užtekę. Autoriaus teduodami tik du fragmentai iš Vilniaus miesto sienų, įterpiant juos pilių skyrium (Nr 94 ir 95), ir vienintelis 19 a. pradžios Vilniaus vaizdas, kuriuo pradėdamas religinių pastatų skyrius (Nr. 121). Nėra taip pat atskiro didžiųjų asmenybių skyriaus. Be valdovų, kurie taip pat ne visi, albume randame tik Birutę, iš 17 amž. J.R. Chodkevičių, iš 18-19a. sąvartos Kosciušką su Jasinskiu ir Plateraitę su Mackevičium iš sukilimų laikotarpio. O kiek yra likusių senų graviūrų bei portretų mūsų žymiųjų didikų! Kaikurie jų yra didžiųjų 17-18 amž. Europos dailininkų darbo, tad jų vienų atskiras skyrius ir mums, ir ypač svetimtaučiams, būtų galėjęs būti labai imponuojantis. Jie būtų galėję pamatyti tą patį, ką mato panašiuose savuose leidiniuose. Įtalpintasis J.K. Chodkevičiaus paveikslas, deja, yra sugadintas. Matyt, paimtas iš kažkurio vadovėlio ir taip padidintas išplečiant tinklelį, kad visas portretas atrodo kaip sietas.

Paskirstydamas medžiagą, autorius kartais pasirodo nenuoseklus. Pvz. į legendų-mitologijos skyrių kažkodėl įtraukti trys bataliniai paveikslai iš kovų su kryžiuočiais (Nr. 9, 10, 15), du paveikslai liečia Birutę (Nr. 16 ir 17), vienas iš Kęstučio (Nr. 18), vienas iš Vytauto gyvenimo (Nr. 19) ir vienas paveikslas iš kovų su kryžiuočiais, vaizduojąs kryžiuotį, iš sugriautos pilies pagrobusį berniuką (Nr. 1). Tai kas, kad tai daugiausia Andriolli ar Kossako "Konrado Valenrodo" iliustracijos, bet tai liečia jau istoriškai žinomus įvykius bei istorinius asmenis.
Toliau pilių skyriun kažkodėl įterpti Vilniaus d. kunigaikščių rūmai, Siesikų, Gelgaudiškio, Raudonės, Vaitkuškio dvarų rūmai. (Nr, 93,101. 105, 106, 107), kai visa tai būtų daug geriau tikę į didikų rūmų skyrių.

Šaltinius, iš kurių imti paveikslai ir kuriais naudotasi rašant tekstą, autorius nurodo albumo gale (deja, jų vardus išspausdindamas su daugybe klaidų). Jų surašyta 15. Jų didžioji dalis iliustravimui, be abejonės, nieko nepadėjo. Be to, sąrašas rodo, kad pačių pagrindinių leidinių, kurie šitokiam albumui paruošti yra būtini, autoriaus kaip tik neturėta. Iš lietuvių dailininkų darbų albume randame bene 11 paveikslų (Vienas, Nr. 37, neteisingai priskirtas Mackevičiui. Kaip klaidų atitaisyme pažymėta, tai J. Stykos pav. i. Daugiau autorius matyti, nepajėgė surasti. Beveik visi kiti yra paimti iš lenkiškų arba lenkų leidinių, deja. daugiausia ne iš pirmųjų, bet įvairių perspausdinimų. Przybylskio, VVil-czynskio, Ordos puikūs litografijų albumai, kurių vaizdų šiame albume vis dėlto yra, autoriaus nematyti, kaip lygiai daugybė kitų gausiai iliustruotų leidinių. Tokį didelį darbą užsimojus, reikėjo pasiekti pirmuosius šaltinius. Ir albumas būtų buvęs pilnesnis ir vaizdai tobulesni. Kad tų leidinių gal nėra Čikagoje, kur albumas buvo ruošiamas, nedidelis dalykas. Juos galima buvo parsisiųsdinti iš kitur, gal net iš Europos. Blogiau, kad autoriaus iš viso nesiorien-tuota, kokios medžiagos šitokiam reikalui yra, tad sudėta viskas; kas pakliuvo po ranka. Visiškai, nepanaudoti ir latvių leidiniai. O jie šioje srityje yra gana daug dirbę, nors dažnai ir su mėgėjišku paviršutiniškumu.

Negerai taip pat, kad autorius į dedamus paveikslus nežvilgterėjo esteto akimi. Juk ne kiekvienas paveikslas yra vertas jį kam svetimam i-odyti, nors vaizduojamoji tema mums ir labai įdomi bei miela būtų. čia gi yra ir labai menkos meninės vertės paveikslų. Sudėta viskas, ką pasisekė kur užtikti. Juo blogiau, kad niekur nepateikiant paveikslų metrikų, svetimam albumo vartytojui bus visiškai neaišku, kur čia kokia iliustracija ir kur rimti muziejiniai paveikslai, o kai kam tokis albumas gali pagimdyti norą susipažinti ir su lietuviškuoju menu...

Autoriaus užsimojimas, be abejonės, neatitiko jo jėgas. Jei jau buvo užsimota tokį gražų leidinį paruošti, jei užteko entuziazmo bei energijos, reikėjo rasti patarėjų, kuriems būtų užtekę ir žinių. Albumas būtų galėjęs išeiti ir pilnesnis ir be klaidų. Aišku, kad bent kiek nusimanančiam architektūros istorijoje visas leidinys atrodys bevertis, kai pamatys 17 ar 19 amž. pastatus priskirtus 14-15 ar net 13 amžiui. O to juk galima buvo taip lengvai išvengti, lygiai kaip kitų nevykusių parašų prie paveikslų.

Įvado autorius Lietuvos galybes laikus apibūdina tradiciškai kaip amžinų kovų laikotarpį. Betgi batalinių paveikslų tame skyriuje vos tas vienas Tannenbergo mūšis ir trejetas epizodų iš žygių. O juk yra neblogas latvio dailininko paveikslas Saulės mūšio, yra keletas menkesnių kitų kautynių paveikslų. Kitame skyriuje įdėti Varnos ir Rašlavičių kautynių paveikslai, nors tai priklauso Lenkijos istorijai, bet nėra pvz. Oršos kautynių paveikslo, tapyto tais pačiais laikais (16 amž.).

Be reikalo autorius sudėjo ir senųjų Lietuvos valdovų "portretus"— Mindaugo, Gedimino, Algirdo—nevykusiai kažkieno pieštus pagal Guag-nini kronikos fantastines graviūras, kur jie viename puslapy vaizduoja Lietuvos kunigaikščius, o kitame jau Lenkijos karalius. Juk albumą matys ir lenkai. Juokingai atrodo ir Jogaila (Nr. 34) 17-18 amž. sąvartos bajorėlio išvaizdos. Tai kas, kad tokis paveikslas yra kažkur Lenkijoje išlikęs iš senesnių laikų, bet juk iš pirmo žvilgsnio matyti, kad tai ne 14-15 amž. tipas. Tiesa, ir daugelio kitų valdovų paveiksluose matoma išvaizda istorinę tiesą greičiausiai neatitinka, nes tai dažniausia menininkų fantazijos kūriniai, bet bent aprangoj nematyti anachronizmo.


Istorinės albumu pavadintam leidiniui pageidavimų galima būtų surašyti daug. Autorius, žinoma į viską galėtų atsakyti trumpai, kaip maždaug ir pasako, atitaisydamas keletą klaidų, kad padarė, ką pajėgė esamose sąlygose. Tačiau sunku sutikti, kad istorinių bei chronologijos klaidų neistorikui išvengti buvo neįmanoma. Tiesa, kad daugelio architektūros paminklų chronologija yra neaiški, tačiau, jei autorius būtų pasitelkęs į pagalbą daugiau nusimanantį Lietuvos bei jos kultūros istorijoje, bent tokių didelių klaidų galima buvo išvengti. O jų, deja, yra daug ir stambių. Dėl kai kurių jų ir visą leidinį nusimanančiam svetimtaučiui rodyti net nepatogu. O jei parodysim nenusimanančiam, tai tikrojo vaizdo jis vistiek negaus.

Štai keletas visiškai nepateisinamų anachronizmų: Nr 101—Siesikų dvaro rūmai—pasak autoriaus pilis—esą statyta Kęstųčio ir Algirdo brolio Jaunučio; Nr 105 Gelgaudiškio "pilis" — esą statyta 1313 m. Raudonės (Nr 106) 1337, o Vaitkuškio Kosakovskių dvaro rūmai (Nr. 107) pristatydinami lyg švitrigalos rezidencija. Mūsų kultūros istorikai dar tebesiginčija, ar 14 amž. iš viso buvo žinoma kokia nors mūro statyba Lietuvoje (nors akmenų surišimas kalkėmis), o pagal autorių net to amžiaus pradžioje buvo pastatytos tokios pilys, kaip Gelgaudiškio ar Raudonės, iš tikrųjų abi 17 amž. statybos. Tiesa, paaiškinimuose ir autorius savo datomis suabejoja, bet taip neaiškiai, o pagaliau ar daug kas tuos paaiškinimus skaitys ? Gal tik specialistams ateis į galvą ten pasižiūrėti, o visi kiti matys tik parašus po paveikslais.

Mūsų spaudoj senai įprasta Zapyškio bažnyčią vadinti Vytautine, tad nenuostabu, kad ir autorius taip rašo (Nr. 148), nors iš tikrųjų ji pastatyta 16 amž. vidury. Zapyškio vardas yra kilęs nuo Sapiegų. Jo senoji forma buvo Sapiegiškis. Gi Vytauto laikais Sapiegų etnografinėje Lietuvoje nebuvo iš viso. Pirmasis čia įsikūrė, atvykęs iš Gudijos, did. kunigaikštienės Elenos, Aleksandro žmonos, sekretorius, o jo palikuonys vėliau pasta tė ir Zapyškio bažnyčią. Yra išlikę net jos statybos sąskaitų dalis, Bet ši klaida mažiau kenksminga, nes bažnyčia pagal stilių galėtų būti ir vytautinių laikų.

Kurjoziškai skamba parašas prie pav. No 152, kad tai esanti 17 amž. statyta Šiaulių šv. Jurgio bažnyčia— ta nepriklausomybės laikais perdirbtoji iš cerkvės. Klaidų atitaisyme, tiesa, pastebėta, kad tai 19 a. pastata. Bet iš viso kam ji ten įdėta? Argi ji kuo nors būdinga lietuviškosios kultūros raidai? Šiauliečiams bus tikrai apmaudu albume matyti šį rusišką gramozdėlį, kai praleista jų gražutė šv. Petro ir Povilo bažnyčia, vienas iš įdomesniųjų 17 amž. Lietuvos architektūros paminklų.

Kauno rotušė, Nr. 161, priskirta 1542 m. Argi tuo kas patikės? Tiesa, paaiškinimuose albumo gale klaida atitaisyta, bet neatitaisyta klaidų atitaisyme.

Nr. 167 pastatas vadinamas Jonušo Radvilos rūmais Vilniuje, nors tai tik jų sienų likučiai, visai kituose pastatuose, o patys rūmai yra visiškai sunykę Sapiegų rūmai (Nr. 168) visu šimtmečiu pasendinti. Kėdainių Totlebeno dvaro rūmai taip pat vadinami neteisingai. Radvilų rūmai (Nr. 179). kurie iš tikrųjų stovėjo visai kitoje vietoje, daug arčiau miesto, netoli dabartinės ligoninės, ir 17 amž. pabaigoje visai sunyko.

Istoriškai taip pat neteisingi yra parašai: Nr. 50—Magist-as Albrechtas prisiekiąs Zigmantui II, kaip Lietuvos-Lenkijos vasalas (Mateikos pav.). Iš tikrųjų joks Prūsų valdovas niekad nebuvo Lietuvos, bet tik Lenkijos vasalu, nes 1453-1466 m. kare, kurio rezultate Prūsų ordinas tapo Kazimiero vasalu, Lietuva nedalyvavo. Taip pat Nr. 56 vaizduojama ne Livonijos magistro pasidavimas vasalu Zigm. Augustui, bet tik atsiprašymas už įžeidimą. Livoniją Zig. Augusto globon pavedė jau nebe tas ir magistras. Be abejonės, neteisingai Barbora Radvilaitė vadinama "Lietuvos-Lenkijos karaliene". Ji buvo Lietuvos d. Kunigaikštienė, o Lenkijos karalienė. Nr. 68-69 paaiškinimuose klaidingai rašoma, kad Jonas Kazimieras, kai po brolio Vladislovo mirties buvo išrinktas karalium bei didžiuoju kunigaikščiu, buvęs dvasiškis, bet "Romos kurija atleido ne tik nuo dvasiškio pareigų, bet leido jam ir apsivesti." Iš tikrųjų Jonas Kaz. nebuvo dvasiškis. Kadangi Vazos buvo netekę Švedijos, tad Zigmanto vaikų ateitis buvo neaiški. Tėvas buvo susirūpinęs, iš ko gyvens sūnūs, kurių turėjo net 5. Tėvas tikėjosi, kad vyresnysis sūnus bus išrinktas jo įpėdiniu, o kitiems' jieš-kojo kitų galimybių. Neblogų' galimybių tarp kitko anais laikais teikė Bažnyčios organizacija. Dėl to Jonas Kazimieras įstojo į Jėzuitų ordiną, o netrukus jam, neturinčiam jokių šventimų, buvo išrūpinta ir kardinolo vieta, taip pat žadėjusi neblogų pajamų. Anais laikais pasaulietis kardinolas buvo nenaujiena, o teoretiškai ir dabar net popiežium galėtų būti išrinktas pasaulietis. Taigi išrinktam į sostą Jonui Kazimierui jokio atleidimo nuo dvasiškio pareigų nereikėjo. Jam teko tik atsisakyti nuo dignitorijos ir išstoti iš jėzuitų ordino, kur jis taip pat dar jokių įžadų nebuvo davęs.

Istorinių netikslumų paaiškinimuose ypač gausu, bet mus daugiausia domina patys paveikslai. Daugelio jų parašai netikslūs, o ypač pasigendi visų jų bendro smūgio į vieną tikslą užimponuoti savam ir svetimam albumo vartytojui. Tiesa sakant, nesiekta to ir paveikslus parenkant. Klaidingų bei netikslių parašų yra ir prie architektūrinių paminklų. Pvz. viena iš Kauno bažnyčių, Nr. 142, vadinama Bernardinų arba seminarijos, kai iš tikrųjų tai šv. Trejybės bažnyčia. Vilniaus šv. Jono bažnyčios varpinė vadinama "Vilniaus varpine" (Nr. 140). Kodėl?

Naugarduko pilies griuvėsių autorius spausdina du vaizdus—vieną iš Ordos albumo (nors tai nepažymėta) ir antrą vėlesnę nuotrauką (Nr. 110 ir 111), bet vieną vadina Nauja-pilės pilimi, o antrą Naugardėlio. Pirmoji (iš tikrųjų ta pati) esą statyta 1241 m., o antroji Gedimino laikais ir Vytauto perstatyta. Gi knygos gale paaiškinimuose kartoja pasakas apie Erdvilą, bet jau kalba apie vieną pilį.

Autorius savo pastabose visur pasistengia bent grėbštelti lenkams.

Nors iš tikrųjų ar ne geriau būtų buvę ir jiems šiuo albumu parodyti, kad Lietuva nebuvo koks barbarų kraštas, kad jos praeitis didinga, kad ji turi taip pat didingų savo senosios kultūros paminklų. Geriau būtų buvę grumtis su lenkais akivaizdžia medžiaga, o ne tuščiais ir dažnai netaikliais žodžiais. Bet blogiausia, kad autorius save lenkų akyse visiškai sukompromitavo su Nr 88, A. Grottgerio paveikslą, vaizduojantį Varšuvos kampelį, pavadindamas— "Tušti, rusų apiplėšti rūmai 1863 m." Paaiškinimuose gale knygos toliau plečiama mintis apie sukilimą, malšinant apiplėštą ir sunaikintą kraštą, atseit Lietuvą. Bet kiekvienas lenkas, nors ir nepažįstąs Grottgerio kūrybos, vos metęs akį į paveikslą, tuojau pačiam jo centre atpažins vad. Zigmanto koloną, stovinčią aikštėje prieš Varšuvos karališkąją pilį. Kas pažįsta Grottgerio kūrybą, tuojau pažins, kad tai jo paveikslas "Plac zamkovvy", tapytas 1862 m. taigi nevaizduojąs nei 1863 m, nei Lietuvos. Nejaugi autorius nežinojo, kas ten vaizduojama?

Be abejonės autorius taip pat visiškai be reikalo į savo albumą įtraukė visą eilę pilių bei kitų pastatų vaizdų net iš tolimos Voluinės, Podolės ir dar eilę tokių, kurie Lietuvos istorijoje niekad neminimi. Juo labiau, kad ir parašai prie jų beprasmiai (Nr. 112-120, 157-158). Jei jau buvo noro albumą padidinti, galima buvo surasti dar daug labai gražios medžiagos net iš etnografinės Lietuves, ypač iš Mažosios Lietuvos, kuri visiškai nuskriausta. Nėra net ir Klaipėdos, Ragainės, Tilžės, o atstovaujama tik Karaliaučiaus ir kažkokios Redan pilių.

Sekdamas lenkišką literatūrą, autorius iš 13 amž. įtalpino keletą sukilimo scenų ir Kosciušką su Jasinskiu bei Plateraitę su Mackevičium, bet neįdėjo net vysk. Valančiaus su Daukantu, nors jie gi to pat meto. O pagaliau ar nebūtų tiksliau buvę tęsti iki pat tautinio atgimimo ir nepriklausomybės atgavimo ?

Kaip ir tinka, albumo pabaigoje išspausdinti paveikslų paaiškinimai. Suprantama, kad dažnas albumo vartytojas dėl vienos ar kitos priežasties norės apie kai kuriuos paveikslus daugiau informacijų. Deja, dažniausiai jis jų neras ir tose autoriaus vadinamose pastabose, kurioms paskirta net 43 psl. (abiem kalbom).

Tokiuose paaiškinimuose paprastai surašomos paveikslų metrikos—pateikiama šiek tiek žinių apie dailininką bei patį paveikslą. Čia gi autorius vietoj to dažniausiai patrijoto užsidegimu imasi paveikslą interpretuoti, išlukštenti, kas ten vaizduojama, kokios lietuviškos dorybės iškeliamos, kai kada net pasiginčydamas su dailininku dėl detalių (Pav. Nr. 18 ginčijasi su Andriolli dėl Kęstučio rankoje laikomo rago. Esą, Kęstutis jokių svaiginamų gėrimų nenaudodavęs. O Andriolli ten ne geriamą, bet medžioklinį signalizavimo ragą vaizduoja. Be to, iš kur autorius žino, kad K. midaus neragaudavo?) Paaiškinimuose autorius dažnai bando net visą tą laikotarpį apibūdinti ir pridaro daugybę klaidų, daug daugiau negu įvado apžvalgoje, kur konkrečių faktų mažai teko teliesti. Labai gaila taip pat, kad angliškieji paaiškinimai tėra lietuviškųjų vertimas, kurių didžioji dalis svetimtaučiui nieko nesako ir nesuprantami. Eilės paveikslų paaiškinimų visiškai nėra—praleisti.

Baigiant šias, jau perdaug užsitęsusias, pastabas tenka pasakyti, kad albumas džiugina, jį paimant į rankas, bet liūdna darosi jį pavarčius. Ypač gaila, kad jis netiks mūsų reprezentacijai svetimiesiems. O mintis buvo graži. Dėl gausybės klaidų, kurių daugelis kompromituoja visą leidinį, svetimiems jį rodyti nepatogu. Negi įteikdamas perspėsi, kad tai tik nevykusiai atvaizduota, o mūsų tautos praeitis iš tikrųjų buvo didinga ir senosios kultūros paminklų turime tikrai daug. Ir saviesiems jis mažai naudos teteiks, šiandien mes, o ypač čia augantis jaunimas, taip mažai ką tikro težino apie savo tautos praeitį, tad, jei kas naujo padaroma, turėtų būti padaroma kiek galima tiksliau. Iškraipymais tikrojo savo tautos praeities vaizdo nesukursime. Galima įvertinti autoriaus gerus norus ir jais pasigėrėti, tačiau tenka apgailestauti, kad pradėjęs gerą darbą nepanoro pasiteirauti nei menininkų, nei istorikų, kaip jį reikėtų dirbti, kur medžiagos gauti, kaip ją sugrupuoti, ką parašyti ir kaip visą leidinį apipavidalinti.

Leidinys, be abejonės, brangiai kainavo. Ar autoriui bei leidėjui pasiseks atgauti įdėtus pinigus, sunku spėti. Bet būtų gera jau dabar pradėti galvoti apie jo naują laidą, nors papildytą ir apvalytą nuo visų klaidų parašuose bei paaiškinimuose. Gal spaustuvė dar ir plokštes tebelaiko? Dabar jo vertė primena kitą neišmanėlišką nors ir geros valios žmogaus atliktą darbą—Stulpino perspausdintą "Vytautinių laikų Lietuvos žemėlapį", kuris su vytautiniais laikais turi tiek pat bendro, kiek ir pereitais metais Lietuvoje išleistas Tarybinės Lietuvos administracinio paskirstymo žemėlapis. Geram darbui geros valios neužtenka.

A. Šapoka

Istorinės Lietuvos Albumas,
Nemunas, Chicago—1959 m. Redaktorius A. Vilainis-Šidlauskas. technikinis red. Vytautas Buri-kas. Tekstą rinko "Draugo" spaustuvė, spausdino Mykolo Morkūno spaustuvė, tiražas 800 egz. Fol. 272 psl., kieti kolenkoro viršeliai. (Kaina nepažymėta).