SOVIETŲ TEISINGUMAS Spausdinti
Parašė Č. Butkys   
Tokiu pavadinimu teisininkas Vytautas Vaitiekūnas išleido New Yor-ke knygą, kurios turinys yra posta-lininių sovietinių pagrindinių baudžiamųjų įstatymų apžvalga. Knyga yra didelio formato. Joje mimeo-grafuoti 76 puslapiai. Kaina nepažymėta.

Savo darbui autorius panaudojo ne tik naujus sovietinius įstatymus bei jų teisininkų nuomones, bet taip pat ir padarytus dėl tų pakeitimų atsiliepimus žinomų vokiečių teisininkų taip pat ir Amerikos pareikštas nuomones.

Knyga susideda iš 9 skyrių: 1. Bendrinė informacija, 2. Baudžiamųjų įstatymų pagrindai. 3. Teismų santvarkos įstatymų pagrindai. 4. Baudžiamosios teisenos įstatymų pagrindai. 5. Priešsovietiniams nusikaltimams baust, įstatymas. 6. Kariniams nusikaltimams bausti įstatymas. 7. Karinių tribunolų nuostatai. 8. Sovietinė prokuratūra. 9. Baigiamos pastabos.
Kiekvienas skyrius baigiamas autoriaus apibendrinimu, o dėl visų pakeitimų autorius pasisako "Baigiamose pastabose".

Autoriaus žodžiais: "sovietinės teisės fenomenas apskritai yra įdomus kiekvienam teisininkui. O kadangi sovietinė teisė tiesiogiai liečia ir okupuotą Lietuvą, tai lietuviui teisininkui ir neteisininkui jos raida ir posūkis pravartu pažinti".

Visos knygos turinio trumpame straipsny neatpasakosi, tad bent pažymėsime pačius svarbesnius posūkius nuo Stalino.

Dabar įvyko, bent formaliai, posūkis į teisinį valstybingumą; be valstybės ir jos santvarkos apsaugos, įvedama ir piliečių (vadinasi, atskirų individų) asmens bei teisių apsauga. Tiesa, leidėjai, nenorėdami prisipažinti, kad atstatė buržuazinių valstybių pagrindinius teisės dėsnius, sugalvojo gražią priedangą, kad tai daroma socialistinio humanizmo reikalavimu.

Toliau įstatyme proklamuojama, kad jokie kiti organai, be teismų, neturi teisės bausti. O pati bausmė yra ne tik atpildas, bet ir pataisos bei perauklėjimo priemonė. Dabar į-statymas pripažįsta, kad tik už įstatyme numatytus nusikaltimus ir tik teismo sprendimu pilietis gali būti baustas. Vadinasi, galioja senas buržuazinis principas: nullum crimen, nulla poena sine lege.

Tuo būdu pasinaikino garsusis sovietų B:S 581 straipsnis, kuris buvo nustatęs grupinę nusikaltimų definiciją, štai jo turinys:
"Kontrevoliuciniu pripažįstamas kiekvienas veiksmas nuversti, kenkti, silpninti darbininkų valstiečių sovietinei valdžiai, arba Sovietų Sąjungos ar sąjunginės bei autonominės respublikos darbininkų valstiečių vyriausybėms, arba Sov. Sąjungos išoriniam sugumui, arba proletarinės revoliucijos pagrindiniams ūkiniams, politiniams ir tautiniams užkariavimams."

Todėl teismas buvo įgaliotas, kai k ontr evoliuciniam veiksmui įstatyme nesurasdavo baudžiamojo straipsnio, remtis šia grupine definicija, o sankciją parinkti iš tokio straipsnio, kuris baudžia veiksmą labiausiai panašų—tai buvo baudimas iš analogijos.

Atrodo, kad dabar liko panaikinta ir garsi NKVD organų trejukė (troj-ka), jos teisė bausti piliečius, nes į-statymas joms tokios teisės nerezervuoja. Saugumo organų veiksmai trauktuojami kaip tardymas, o tas priklauso prokuratūros priežiūrai, kurios funkcijos praplėstos ir jai pavesta visų teismų organų vyriausioji priežiūra.

Be to, dar pažymėtina, kad dabar išnyko ir garsusis barbariškas nuostatas: genties baudžiamoji atsakomybė, kada kario pabėgimo ar perskridimo užsienin atveju kaltinamojo šeimos pilnamečiai nariai (18 metų sulaukę), jei net nei padėjo nei žinojo, tik drauge gyveno ar buvo jo išlaikomi, buvo baudžiami rinkimų teisės atėmimu ir ištrėmimu į Sibiro tolimąsias sritis 5 metams.

Žinoma, dabar paskelbtuose įstatymuose nemaža ir kitų įdomių naujenybių, pvz, apie prokuratūros ir teismų sutvarkymą, karių baudimą ir tt., bet ir pacituotų pavyzdžių pakanka klausimui, kas gi įvyko sovietuose, kad prireikėjo tokio įsta-tymdavystėje posūkio?

Dėl to klausimo yra pasakytos skirtingos nuomonės, kurias autorius savo knygoje mini.
Miuncheno prof. Maurachas mano, kad dabar vyksta posūkis į teisinį valstybingumą. Sovietų Sąjunga slinksta iš policinės nuožiūros į teisinę santvarką.
Dr. Gsovskis, iš JAV kongreso bibliotekos, nors ir pripažįsta tikrą formalinę pažangą, bet skeptiškai žiūri į praktinį posūkį.
Oficiozinis Bonos biuletenis mano, kad ir naujuose įstaymuose matosi antidemokratiškumas, nes veikia nesuderinti su teisiniu valstybingumu nuostatai: valstybės primatas prieš asmenį, kompartijos visagalybe, teismo subordinacija prokurorui ir tt.

Pats autorius V. Vaitiekūnas mano, kad "kol visa tai eina tik iš KP vadovaujančios viršūnės malonės, kol ta viršūnė yra ir individo, ir valstybės, ir pačios teises neaprėžtas viešpats, o ne tarnas,— tol visos kalbos apie tai, kad Sov. Sąjunga pastarosiomis baudžiamosios teisės novelomis jau yra posūkyje į teisinę valstybę, yra tuščia iliuzija".

Bet kaip mes teisiškai bevertin-tumėm naują posūkį vis dėlto turime pripažinti faktą, kad komunistinės partijos viršūnė turėjo, bent formaliai, viešai padaryti šį posūkį. Man atrodo, kad dabartinis įvykis turi panašumą su tuo, ką buvo padaręs Stalinas karo metu. Jis suprato, kad šūkiu 'gelbėkite komunizmą' negalima sukelti gyventojų pasiryžimo kariauti, todėl jis padarė tai, kas buvo priešinga jo partijos ideologijai, būtent, žadino nacionalinį patriotizmą, o jam pagalbon net mobilizavo bažnyčios maldas. Žodžiu, pakartojo caristinės Rusijos metodus.
Man atrodo, jog dabar svarbiausia priežastis, buvo ta. kad reikėjo nuraminti gyventojų troškimą nebūti vien savo komunistinių viešpačių įrankiu, o būti įstatymų nuostatais apsaugotais individais; nebūti kompartijos vergais, bet valstybės piliečiais. Vadinasi, tie įstatymai reikalingi tam, kad gyventojų troškimą patenkintų, bent formaliai.

Kad taip yra, man atrodo, patvirtina ir okupuotos Lietuvos respublikos komisijos įstatymams ruošti pirmininko žodžiai, kuriais, komunistų partijos įgaliotas, jis turėjo paaiškinti savo darbą, būtent, kad "ruošiamojo kodekso projekte atsispindės Lietuvos istorinės, ekonominės, geografinės ypatybės, atsižvelgiama į lietuvių tautos tradicijas bei papročius".
Č. Butkys