Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
V.K.JONYNO VITRAŽAI LIET. PRANCIŠKONŲ VIENUOLYNE, BROOKLYNE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė P. Jurkus   

V. K. Jonynas savo studijoje

Brooklyno lietuvių pranciškonų vienuolyno koplyčioje praeitų metų rudenį baigti dėti vitražai. Dabar vidurdienio saulėje koplyčia gauna minkštą apšvietimą, o patys vitražai savo žėrėjimu atrodo kaip turtingi paveikslai. Naktį, kai dega koplyčioje šviesos, jie savo spalvom žėruoja ir gatvės praeiviui.
Viso yra 8 vitražiniai langai. Koplyčios gale už didžiojo altoriaus 5 langai sudaro vieną junginį. Centriniame, didžiausiame, — Kristaus veidas, kairėje — Šiluvos Marija,, 'dešinėje — šv. Kazimieras. Iš abiejų pusių šonus užsklendžia siauresni langai, kurių piešinys — angelas — pasikartoja.
Koplyčios dešinėje, tarp didžiojo ir šoninio altoriaus, žėri Sopolingoji Dievo Motina; koplyčios gale — šv. Pranciškus ir šv. Antanas.

Vitražus suprojektavo ir išpildė dail. V.K. Jonynas, kuris turi savo studiją Jamaikoje, N.Y., ir per keletą paskutinių metų vitražais papuošė šias lietuvių bažnyčias: E. St. Louis, 111., Chicagos Marguette Park, Kennebunkporte, Me., pranciškonų vienuolyno vieną koplyčią ir nelietuvių bažnyčią Narragansett, R I.
Dailininkas pranciškonų koplyčios vitražuose sprendė dvi pagrindines problemas; 1. religinės temos traktavimą šių dienų meno sampratoje, kad jis būtų prieinamas ir išprususiam žiūrovui ir eiliniui—be didesnio meninio išsilavinimo, ir 2. kad kūrinys turėtų meninę vertę. Todėl traktavime nenutolta nuo realizmo, bet kartu gryno realizmo nėra. Jieško-ta sintezės tarp moderniojo meno polėkio ir realizmo; visos figūros stilizuotos, atitrauktos nuo žemės, tačiau visoje esmėje atrodo, kad jos ką tik žemę praėjo.

Turėdamas šį traktavimo principą, dailininkas kiekvieną kompoziciją sprendė individualiai. Vitraže pabrėžiama centrinė figūra su jai privalomais atributais. Apie ją moderniai grupuojama ornamentika, neleidžiant jai išsivystyti į savarankų vaidmenį, kurį taip mėgsta senieji vitražai. Jo ornamentika, sekant ritmą, glaudžiai atliepia pagrindinei temai ir ją paryškina.

Pagrindinis — didžiojo altoriaus vitražas, išaugęs iš dailininko idėjos, — pagrįstas lietuviškų kryžių motyvais. Į juos įkomponuota šv. Veronikos skara su Kristaus veidu. Pirmieji du kryžiai šonuose užakcentuoti, jiems atliepia dar visa eilė kitų kryžių, kurie išdėstyti fone bent keliais planais. Dominuoja Kristaus veidas. Jis liūdnas, apsuptas erškėčių vainiku. Atkreipkime dėmesį į Kristaus veido akis. Jų žvilgsnis neišsakytas, paliktos tik juodos dėmės. Ir tos tamsios akys kalba kur kas prasmingiau ir giliau, nei jos būtų detaliai išbaigtos.

Vitražo dominuojančios spalvos — žalsvos, mėlynos, violetinės, Veronikos skara — balta, kuri kontrastuoja su Kristaus veidu ir dar labiau jį iškelia.
Abu gretimai stovinčius vitražus,— kairėje Šiluvos Mariją, dešinėje — šv. Kazimierą, — su centriniu jungia tas pats kryžių motyvas. Centriniame vitraže kryžiai užakcentuoti ir turi savo aiškų vaidmenį; gi šoniniuose vitražuose kryžiai pritildyti ir palikti ornamentiniame vaidmeny.

Kairėje vaizduojama Šiluvos Marija su Kūdikėliu ant rankų, stovinti ant akmens. Visas dėmesys sutelktas į malonų Marijos veidą, į Kūdikėlį, pabrėžta jos nuleista ranka, kuri sako, kad čia jos žemė. Tai Lietuvos globėja: šią idėją paryškina dešinėje apačioje įvestas Lietuvos vytis. Vitražo apačioje įkomponuotas aps-trakčių grafinių formų žaidimas, kuris puikiai atsiliepia vitražo viršui su ryškiais kryžių motyvais.

Dominuoja melsvos violetinės spalvos, bet jose gražiai praskamba šviesūs geltoni, raudoni tonai.
Dešinėje matome šv. Kazimierą. Jo veidas atgręžtas į centrą, vienoje rankoje prie krūtinės laiko kryžių, kitoje, nuleistoje, lelijos žiedus. Cia pabrėžiamas jo karališkumas ir didumas, jo tvirtas atsirėmimas, ryšys su Vilniumi (prie kojos dešinėje įvestas Vilniaus herbas).

Visi šie trys vitražai sudaro vieną tematinį junginį, —tai tautinių ir religinių minčių pynė, tai kryžių Lietuva.
Abiejuose šonuose stovi du langai su angelais, kurių veidai atgręžti į koplyčios vidų. Jų sparnai išsiskėtę, iškelti, tarp jų pinasi kryžių motyvai, rankose laiko degančią žvakę.

Koplyčios dešinėje šviečia įspūdingas Dievo Motinos vitražas. Dievo Motina liūdna, prislėgta. Kristus čia nepaguldytas ant jos rankų kaip į-prasta matyti Pietoje, bet nuo jos kelių nuleistas žemyn. Taip sukuriama vertikali kompozicija, kurią vir-viršuje užbaigia angelai su žvakėmis ir kryžių motyvai, gi apačioje įvestas lietuviškos gamtovaizdis su varpine, bažnyčia, sodybomis.
Vitraže atsekama simbolinė prasmė — tai kenčiančios Lietuvos simbolika. Vitražo spalvos gelsvos, melsvos su raudonais, žaliais atspindžiais.

Koplyčios gale atskirą junginį sudaro šv. Pranciškaus ir šv. Antano vitražai.
Šv. Pranciškaus ekstazė, jo meilė Dievo kūrinijai pabrėžta ypatingu judesiu, iškelta galva ir rankomis, tarp kurių žydrame fone skraido balti balandžiai. Viršutinės dalies dinamizmui apačioje atsiliepia suskaldytų formų žaidimas.
Šv. Antanas spręstas panašioje dvasioje su žydru fonu, kur išsiskleidę balti žiedai, šv. Antano ekstazė irgi pabrėžta iškelta galva į kūdikėlį Jėzų. Apačioje ir šonuose, tos pačios ekstazinės įtampos prisunktos, bėga linijų linijos, duodamos vitražui polėkį ir dinamizmą.

Visi Vitražai turi bendrą nuotaiką ir stilistinį išlaikymą, šiaip gi V. K. Jonyno vitražui būdinga, kad stiklo gabalai nėra bedvasė medžiaga, bet gyva forma. Šitoji forma jungiasi su kaimyninėmis formomis, sudarydama ištisą forminį sprendimą. Atkreipkime dėmesį, kaip derinami tie stiklo gabalai: šalia kvadrato komponuojamas trikampis ir atvirkščiai, šalia aureolės praskamba kitos ritmingos lenktos linijos. V.K. Jonynas neatsižvelgia j senąją vitražų koncepciją, kad natūrali kūno ar daikto forma diktuoja stiklo išpjo-vimą. Jis stiklą pjausto pagal savo kompozicinius dėsnius, įvesdamas visai laisvai piešinį, pabrėždamas bendrą vitražų ritmą. Tokiu būdu spalvos ir tonai paklūsta kūrėjo polėkiams, kuriuose neišleidžiamas iš akių tapybinis momentas; tokiu būdu vitražai įgyja suprastinto, bet kartu ir išbaigto, piešinio ir siužeto apipavidalinimą.

V.K. Jonynas savo esme yra grafikas, ir šiuose vitražuose jis kaip grafikas pasirodo visu platumu, gausiai panaudodamas įvairius grafinius elementus. Taip jo vitražai primena spalvotą spausdintą litografiją. Gi grafinis apipavidalinimas turi savo turtingą faktūrą, — kiekvienas stiklo gabalas, piešinio detalė yra faktu, riniai išbaigta, įjungta į bendrą formą.
Savo vitražuose V.K. Jonynas naudoja visas žinomas stiklo technikas — nuodijimą, stiklo dažymą spalva, tonu ir t.t.

Pradėjęs prieš keletą metų kurti vitražus, V.K. Jonynas pasiliko toks pat meistras, kokį jį matėme grafikos srityje. Jis ištubulino, išpuoselėjo savo vitražinę techniką ir išsiskleidė visu kūrybiniu grožiu. Jis puikiai valdo piešinį, turi polėkį ir skonį, tad kiekvienas jo vitražas nėra sustingęs, užkankintas, perkrautas stiklo gabalų mirgėjimas, o prasmingas, gyvastingas ir kūrybingas žaismas.
P. Jurkus.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai