DIDYSIS LIETUVIŲ TAUTOS LAIMĖJIMAS PRIE DURBĖS 1260 M. Spausdinti
Parašė ZENONAS IVINSKIS   

700 metų nuo Durbės kautynių (1260-1960) ir jų politinis vaidmuo

Lietuvos istorijoje yra eilė herojiškų momentų. Nors juos vis labiau užgula laiko dulkės, tačiau atsiranda jubiliejinių progų tokius reikšmingus įvykius prisiminti. Užtenka tiktai pasižvalgyti į atitinkamus šimtmečius ir jų šaltinius. Beveik kiekviename amžiuje lietuviai yra turėję didelių ir įspūdingų karinių laimėjimų. Pvz., XVII a. pradžioje (1605) ties Sa-laspiliu (Kirchholmu) Lietuvos lauko hetma-nas Jonas Karolis Chodkevičius, Europos dideliam nustebimui, su 3,800 kariuomenės sumušė švedų Karaliaus IX-jo 14,000 kariuomerę. XVI amž. lietuviai ne kartą sėkmingai kovėsi su Maskva. Steponas Batoras sėkmingai vadovavo Lietuvos ir Lenkijos karuose dėl Livonijos. Bet ir vieni lietuviai suduodavo rusams stiprių smūgių. Pvz., 1514 m. Konstantino Ostrogiškio vadovaujama Lietuvos kariuomenė (25,000 vyrų) prie Oršos sumušė masinę Maskvos kariuomenę (80,000). Didelį laimėjimą lietuviai turėjo prieš rusus 1564 prie Ulos.

XV a. visų kautynių centre, neskaitant kitų laimėjimų, stovi Tannenbergo (Žalgirio) pergalė. Jau plačiai rašoma visur, kad nuo šitų reikšmingų kautynių liepos 15 dieną sueina 550 metų. Bet rodos, pamiršta kad liepos 13 d. prieš 700 metų yra įvykęs prie Durbės ežero (arti Liepojos) mūšis, kuris savo politinėmis pasėkomis stovi visų XIII amž. laimėjimų viršūnėje. Jis ne tik sudrebino vokiečių ordino viešpatavimą Pabaltijy, bet ir didele dalimi lėmė tolimesnį lietuvių tautos likimą. Jeigu lietuviai XIV-j o amž. nepertraukiamuose karuose su kryžiuočiais sėkmingai gynė savo žemę, tai geras pamatas buvo padėtas 1260 m.

1. Kariniai lietuvių pasisekimai iki Durbės kautynių.
Nuostabus yra XIII-sis amž. lietuvių tautos istorijoje. Lietuviai buvo tapę tikra karių tauta. Jie darė savo žygius į visas puses. Rytuose ir pietuose jų puolimus užrašė rusų metraščiai — 'letopisiai'. Savo žygiuose lietuviai kontroliavo Dauguvą iki pat jos tolimųjų augš-tupio sričių. Pačiais Dauguvos pakraščiais jie pasiekdavo ir Smolensko žemes. Kai Polockas turėjo nesutikimų su Didžiuoju Naugardu, savaime jis tapo lietuvių ir polockiečių bendru priešu. O kada Livonijos ordinas, 1202 įsikūręs Padauguvyje, ėmė įsigalėti ir didinti savo valdas, į lietuvius, kaip į savo natūralius gynėjus ir sąjungininkus, žiūrėjo ne tik Polockas, bet ir kiti Dauguvos krantų miestai ir pilys, kaip Gercikė ir Kukenois.1 Turėdami ten savo karo žygiams saugią bazę, lietuviai XIII-jo amž. pradžioj nusitrenkdavo iki Velikajos, Lovatės upių, ateidavo iki Ilmenio ežero. Tolimesniuose savo žygiuose jie siekdavo prekybos kelių iki Volgos augštupių, iki Polos, Msta, Tvercos upių.
Pripetė buvo kitas vandens kelias, kuris, traukė lietuvių dėmesį, nors kraštas ten buvo skurdesnis negu Dauguvos, Lovatės ir Dniepro žemės. Yra suprantama, kodėl seniausias Latvijos kronistas Henrikas vaizdingais posakiais yra parodęs to meto lietuvių jėgą ir jų karingumą. Jų žygių, esą, baiminęsi visi kaimynai, nes lietuviai viešpatavę visoms aplinkinėms krikščionių ir pagonių tautoms. Daug kartų pažymėdamas ant eiklių žirgų lietuvių karingumą, kronistas užrašė, jog nuo mažo lietuvių skaičiaus bėgdavę daug didesni rusų būriai, kaip nuo medžiotojo sprunka kiškiai . . .— Et fuge-runt Rutheni per silvas et villas a facie Leto-num licet paucorum, sicut fugiunt lepores ante faciem venatorum" . . .2 1246 iš Volinijos į Kijevą keliavęs pranciškonas Plano Carpini pastebėjo, jog buvę baugu važiuoti per tą kraštą, nes lietuviai dažnai užpuldinėdavę pietų Rusiją.3

Bet į kaimynų žemes gausūs lietuvių žygiai, kurių vien 1200-63 yra priskaičiuota 75,4 nereiškė kokio neplaningo daužymosi į gretimųjų žemių šonus. Tie žygiai buvo organizuoti vadų, turinčių stiprią valdžią, palaikančių drausmę ir susiklausymą. Jie parodė didelę lietuvių energiją. Drauge jie buvo įrodymas, kad viduje buvo prasidėjęs procesas, kuris paruošė lietuvių susijungimą į vieną valstybę.
Jaunai valstybei tačiau buvo atsiradęs didelis pavojus iš Livonijos, kurioje sėkmingai stiprinosi kalavijuočių ordinas, vis palaikomas iš Vokietijos atvykstančių kryžininkų. Su pagonimis ordinas težinojo tik karo santykius, nors antrasis jo magistras Volkevinas (1209 - 36) ilgai nekėlė pačion Lietuvon kojos. Bet ordino įkūrėjo — vyskupo Alberto mirties metais (1229) kalavijuočiai, surinkę ir vietinių (estų, lybių ir latgalių) būrius, padare pirmą žygį Lietuvon. Jie nužygiavo link Nalšėnų (Neries ir prieupio Šventosios upės plotai). Eilėtoji Livonijos kronika rašo, jog iš didelės lietuvių kariuomenės esą žuvę 2000, o karo grobio buvę 2500 arklių.5 Paprastai tačiau šios kronikos autorius skaičius perdėdavo. Kad tas žygis ir ordinui brangiai atsiėjo, yra matyti iš to, jog per 7 metus kalavijuočiai nebekėlė kojos Lietuvon.
Kaip tik tuo metu atsirado ir kitas svarbus ginkluotų misijų kraštas, būtent, Prūsų žemė. Prie Vyslos krantų, krikščionims ginti ir naujakrikštams apsaugoti nuo pagonių prūsų užpuldinėjimų, 1231 pavasarį atvyko vokiečių ordino riterių būrelis. Iš gynimosi pozicijos kryžiuočiai greitai perėjo į daug sėkmingesnę ofenzyvą, juo labiau, kad imperatorius Friedrich-as II jiems amžinai padovanojo Kuršą, Žiemgalius ir Lietuvą. Reikėjo tik tas žemes užkariauti.

Tuo tarpu Livonijos kalavijuočiai, kuriems Prūsų ordinas tapo rimtas varžovas, skubėjo labiau įsitvirtinti, ir 1236 pavasarį ruošė pirmąjį kryžiaus žygį prieš lietuvius. Kalavijuočiai jau buvo pastebėję, kad jų pašonėje yra atsiradusi stipri jėga, kuri galėjo būti pavojinga ordinui pačioje Livonijoje. Vėl pasitelkę jungtinę vietinių tautų kariuomenę ir gavę Vokietijos kryžininkų paramos, riteriai suruošė didelį žygį į šiaurinę Lietuvą. Grįždami prie Saulės ('kein Soule sie kerten wider'), t.y. Šiaulių srityje, pelkėtoje vietoje jie, Žemaičių kunigaikščio Vykinto vadovaujamų būrių, Šv. Mauricijaus dieną (1236.IX.22) buvo skaudžiai sumušti." Tarp daugybės žuvusiųjų buvo pats magistras Volkevinas ir 48 riteriai, o kitus bėglius pakeliui išžudė žiemgaliai.

Šitas smūgis paskubino kalavijuočių į vokiečių ordiną Prūsuose įsijungimą. Jis buvo į-vykdytas 8 mėnesiai po Saulės kautynių (1237. V.13). Tas susijungimas reiškė kryžiuočių atsiradimą ir prie Dauguvos krantų. Ateityje jis davė pastovų akstiną abiem ordino dalim (Prūsuose ir Livonijoje) būtinai jungtis tiesioginiu teritoriniu ryšiu per Žemaičius. Kaip nemalonus pašinas ordino kūne, Žemaitija atsirado tarp dviejų ugnių, ir ją užimti pasidarys kryžiuočiams augščiausias užsienio politikos tikslas, ypač Kęstučio ir Vytauto laikais. Bet Livoniją ir Prūsus jungiančiam tiltui nutiesti jau buvo pastangų daroma ir Mindaugo laikais. Iš jo buvo iškaulyti dovanojimai, o Žemaičiams palaužti buvo vedami intensyvūs karai.

Kai Mindaugas savo priešų sąjungą suskaldė, priimdamas iš Livonijos ordino siūlymą krikštytis ir vainikuotis Lietuvos karaliumi, Lietuvos vakaruose kova vyko toliau. Gavęs iš Mindaugo žemių, Livonijos ordinas tuojau stengėsi įsistiprinti. 1253-54 buvo pastatyta strategiškai svarbi Klaipėdos pilis. Ji turėjo per patogią Kuršių Neringą ne tik ginti svarbų kelią tarp Prūsų ir Livonijos, bet dar jai teko uždavinys saugoti artėjančias iš Kuršo į pietus ir nuo kairiojo Nemuno kranto iš Prūsų riterių jėgas, siekiančias susijungti vakarų Žemaičiuose. Nors Klaipėdai nė iš tolo tada neteko suvaidinti tokios rolės, kuri buvo skirta prieš lybius ir latvius pastatytai Rygai, ar prie Priegliaus Karaliaučiui (1255), tačiau Klaipėda beveik aklinai uždarė Lietuvai išėjimą į jūrą, juo labiau, kad Prūsų ordinas XIII-jo amž. gale užvaldė Nemuno deltą.

Žemaičiai, tiesa, savo įtakoje laikydami pajūrio plotą, tuojau pat ėmė puldinėti Klaipėdą. Tuo pat laiku tačiau buvo ženklų, kurie rodė, kaip Livonijos ordinui rūpėjo laimėti sau platų užnugarį ką tik imtai statyti piliai. Dalydamasis su Rygos vyskupu plotus tarp Minijos, Ventos ir Jūros upių, jis savo valdžion paėmė du trečdaliu vėlesnių Kretingos, Telšių, Mažeikių ir vakarų Šiaulių apskričių. Dalybų dokumentuose, aprašant pasidalintas valdas, vien Ceklio srityje (vak. Žemaičiuose) yra paminėti 44 vietovardžiai. Tuo pat laiku ordinas buvo gavęs ir Mindaugo užrašų dokumentus.

Bet visi tie pergamentiniai užrašai ir dalybų dokumentai tiek tereiškė, kiek patys kryžiuočiai savo jėgomis įstengė užvaldyti. Žemaičiai nesidavė nulenkiami. Eilėtoii Livonijos kronika nėra pagailėjusi eilučių parodyti, kaip žemaičiai nuo 1256 esą pradėję energingus karo žygius prieš ordiną. Jiems vadovavęs Alemanas (Aliminas).8 Ar jis buvo kokis artimas giminaitis nuo 1250 nebeminimo Vykinto, galima tik spėlioti.

Pati Eilėtoji kronika, kuri šitiems karams yra pagrindinis šaltinis, nuostabiu būdu pažymi pagonių kovingumą ir vis iškelia priešų lietuvių pasisekimus. 1257 žemaičiai, pvz., prie Klaipėdos vėl sumušę Livonijos riterius, kurių kritę 12, neskaitant sąjungininkų kuršių. Tose kautynėse buvo sunkiai sužeistas ir naujas veiklus Livonijos magistras Burchardas von Hornhausen-as, buvęs Karaliaučiaus komtūras (komendantas). Su likučiais sunkiai prasiveržęs į Klaipėdos pilį, ten jis gydęs savo žaizdas.9

Pasveikęs magistras tuojau ėmė organizuoti didelę jėgą prieš žemaičius. Iš to laikotarpio yra užsilikusios popiežiaus Aleksandro IV-jo, didelio ordino rėmėjo, kelios bulės. Jomis įsakoma dar intensyviau skelbti kryžiaus karus prieš pagonis. Vienoje bulėje rašoma, jog netikėliai esą nužudę beveik 500 kryžiuočių riterių.1" Iš nauja skelbdami kryžiaus karą Vokietijoje, Čekijoje, Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Gotlande, domininkonai turėjo atvesti ordinui naujus kovotojų-kryžininkų (pilgrimų) būrius.

Tuo tarpu žemaičiai, prašydami taikos, leido Rygon savo pasiuntinius, kurie ten šaltai buvo priimti. Neįprasta ir negirdėta buvo juk su pagonimis laikyti taiką. Todėl Livonijos magistras tarėsi su komtūrais, arkivyskupu ir pačiu Rygos miestu.11 Vistik buvo nutarta žemaičiams duoti dvejų metų (1257-59) paliaubas, nes, turbūt, manyta, kad tokio laikotarpio užteks įsitvirtinti 1253 Mindaugo užrašytose žemėse. (Ar vėlesni Mindaugo vardu surašyti dovanojimų dokumentai yra autentiški ar falsifikuoti, yra daug ginčytasi ir rašyta, bet galutinai klausimas dar nėra išspręstas).

1257 padarius taiką, Rygos miesto pirkliai Žemaičių plotą įtraukė į savo prekybinius interesus. Be pavojaus, esą, žemaičiai ir rygiečiai galėję vieni pas kitus keliauti ir prekiauti.12

Rygai rūpėjo Lietuvoje neišsenkami kiekiai žaliavos, ypač vaško ir kailių.13 Taigi, vos tik Mindaugas susitaikė su Livonijos ordinu, rygiečiai buvo išsirūpinę sau (1253) prekybos teisę ir Mindaugo valstybėje.14

Dvejų metų paliaubos buvo pasirengimas tolimesnei kovai. Kai kurie istorikai su 1259 data sieja Mindaugo naują donacija. Šituo dokumentu, kuris gali būti ir pačių kryžiuočių falsifikatas, esą Lietuvos karalius užrašęs ordinui atskiras sūduvių (jotvingių) sritis, skalvių žemę ir visus Žemaičius, išskyrus vyskupui dovanotus plotus.15 Kaip ten bebuvę, kiekvienu atveju žemaičiai nesidavė geruoju nulenkiami. Tad ordinas statėsi Žemaitijos pakraščiais savo pilis. Jieškodami per nadruvių, sūduvių ir skalvių plotus rasti kelią į šiaurę ir į pietų Žemaitiją, Prūsų ir Livonijos kryžiuočiai pirmą kartą Pabaltijo žemių okupacijoje 1259 statėsi bendrą pilį. Tai buvo prie Mituvos ir Imsrės žiočių į Nemuną (Karšuvos srityje) nauja pilis Georgenburgas-Jurbarkas. Vis labiau artėdamos viena prie kitos, abi ordino šakos rūpestingai sudėjo lėšas ir drauge atliko Georgen-burgo statymo darbus. Tolimesnėse kovose prieš pagonis jos ėmė megzti dar artimesnius sąlyčius, tikėdamos pagaliau visai susijungti neperskiriama teritorija. Iš Livonijos pusės 1259-60 žiemą Žiemgalos-Žemaičių pasienyje buvo pastatyta stipri pilis Dobė.16

Vos tik paliaubos pasibaigė, žemaičiai tuojau puolė Kuršą. Kai narsus Kuldingos (Goldin-gen) komtūras Bernardas von Haren Skuodo laukuose pastojo kelią su gausiu grobiu grįžtantiems žemaičiams, šie persekiotojus sumušė taip, kad vien riterių krito 33. Pradėjus kuršiams trauktis iš vokiečių eilių, pagonių laimėjimas buvo didelis.17 Savo pasisekimo padrąsinti, jie1 greit antru kartu įsiveržė Kuršan. Nors ordinas buvo surinkęs didelę kariuomenę, tačiau vengė pagonis pulti ir leido jiems pasitraukti. Eilėtosios kronikos autorius įdomiai aprašinėja, kaip riteriai savo taryboje esą stengęsi tą neveiklumą išaiškinti ir pasiteisinti.18 Tų žygų įtakoje jau 1259 sukilo žiemgaliai ir išvarė ordino ir Rygos arkivyskupo pastatytus viršininkus. Kai kryžiuočiams nepasisekė paimti žiemgalių pilies Tervetės (į šiaurę nuo Žagarės),1" jie pasistatė minėtą Dobę, kurią tuojau, sukilėliams talkininkaujant, žemaičiai apgulė, bet jos paimti negalėjo. Tada jie patraukė į pietus. Oeorgenburgo kaimynystėje pasistatė savo pilį. Iš jos žemaičiai vis puldinėjo nykstančią ir maisto trūkstančią kryžiuočių į-gulą Georgenburge.

Šitokios padėties akivaizdoje Livonijos ir Prūsų kryžiuočiai pasiryžo toliau bendrai veikti. Jiems rūpėjo savo padėtį pataisyti kokiu nors vienu žymesniu laimėjimu. Donacijų dokumentuose buvo gauta tiek daug žemių. Reikėjo tik suvaldyti nenuoramas ir vis puolančius žemaičius.

2. Durbės kautynės ir jų eiga.
Apie Ordino ruošiamą žygį ir pačias kautynes žinome tik iš paties ordino šaltinių, iš jo kronikų, įvairių nekrologiių ir trumpų metraš-tėlių. Kadangi tas žymus kryžiuočių pralaimėjimas plačiai nuskambėjo, tai apie jį žinoma žymiai tiksliau negu apie prieš 24 metus įvykusias tada Šiaulių-Saulės kautynes. Jeigu apie Saulės kautynes tėra poezijos formoje apdarkytas Eilėtosios kronikos kautynių aprašymas, tai Durbės kautynes plačiai aprašo ne tik Ei-lėtoji kronika, bet ir lotyniškas Prūsų kronis-to Petro Dusburgo metraštis. Jis pamini trumpiau ar plačiau visos Prūsų ir Livonijos kronikos XIV amž., pradedant nuo Jerošino, kuris Dusburgą eilėmis išvertė ir papildė, ir baigiant Torno analais bei paminėjimais vakarų Europos kronikose iki pat Zalcburgo, Durbės mūšį sumaišant su kovomis prieš totorius.20

Iš Dusburgo kronikos yra įsakmiai žinoma, jog Prūsų ordino maršalas, mūsiškai karo mi-nisteris, iš Prūsų atvedė ne tik riterių, bet ir sąjungininkų kariuomenės iš prūsų kilčių. Kronikoje yra paminėti pamedėnai, sembai, natan-gai ir varmėnai. Livonijos ordino jėgos buvo dar didesnės. Dalyvavo iš Talino (Revalio) danai, estai, kuršiai. Iš Hanzos miestų laivais buvo atvykę — užuot su vargais keliavę į tolimą Palestiną — Vokietijos kryžininkų - pilgrimų. Tai kelių tūkstančių kariuomenei vadovavo per 200 riterių.

Kokių Lietuvos žemių buvo surinktos jėgos iš pagonių pusės, kronikos neužrašė. Nėra taip pat jokių duomenų galutinai išaiškinti, kas toms kautynėms vadovavo. Apskritai krinta į akis, kad keletą sėkmingų kovos metų nėra paminėti jokie vadai, jokie žemaičių ar lietuvių kunigaikščiai, kurie vis kautynėse įveik-dino ordino būrius. Tas Eilėtosios kronikos ir kitų vokiečių šaltinių anonimiškumas Žemaičių karų laikotarpyje (1257-60) ir dar kiek vėliau yra charakteringa žymė. Nėra abejonės, kad tie žygiai sistemingai buvo vedami ir vadovaujami planą turinčios rankos.

Nors nėra tiesioginių žinių, tačiau iš visų to meto politinių aplinkybių galima padaryti išvadą, jog iš lietuvių pusės Durbės kautynių vadu yra buvęs Žemaičių kunigaikščio Vykinto sūnus, narsus Treniota. Pats Mindaugas čia, žinoma, laikydamas oficialiai taiką su ordinu, nedalyvavo. Bet yra ženklų spręsti, kad karalius, viešai palaikydamas draugiškus santykius su Livonijos ordinu, nuo 1256-57 yra slapta rėmęs nenorinčius kryžiuočiams pasiduoti žemaičius.21 Iš Mindaugo taikingų santykių su Treniota po Skuodo ir Durbės kautynių peršasi natūrali išvada, jog jis dar gerokai anksčiau prieš didžiuosius karinius Vykintaičio pasisekimus jau yra turėjęs su Žemaičių kunigaikščiais slaptų susitarimų. Sunkioje politinėje padėtyje vikriai sugebantį sukinėtis Mindaugą šituo atžvilgiu galima laikyti Vytauto Didžiojo pirmataku, kuris vis taip meistriškai slapta sugebėdavo žemaičius sukurstyti prieš ordiną.

Apie pačią karo eigą, kurio kulminacinis punktas buvo priešų susitikimas prie Durbės ežero, kronikose randame šiek tiek duomenų. Atvykęs Baltijos krantu, Prūsų ordino maršalas Henrikas Botelis prie Klaipėdos sujungė savo jėgas su Livonijos ordino magistro Burchardo von Hornhauseno kariuomene. Šitaip, anot Eilėtosios kronikos autoriaus, "dvi gražios kariuomenės"22 patraukė link žemaičių apgulto ir badaujančio Georgenburgo. Bet pakeliui į pietų Žemaitiją jungtinė kryžiuočių kariuomenė turėjo staiga keisti savo žygio planą. Ji patyrė, kad priešas su didele jėga — Dusburgas mini 4000 karių2:i — esąs pasukęs į šiaurę ir įpuolęs Kuršan.

Jeigu tas lietuvių skaičius nėra perdėtas, tai jis aniems laikams turėjo reikšti gana didelę kariuomenę, nes prie ano meto gyventojų tankumo (Pabaltijyje vienam kvadr. km. 2-4 gyventojai), susisiekimo galimybių aprūpinimo bei maitinimo sąlygų, kariuomenės negalėdavo būti didelės. Tad paprastai kronikų skaičius reikia mažinti, o ne didinti. Vidurinių amžių žmogus sirgo didelių skaičių liga. Kur susitikdavo-karo lauke šimtai, įspūdžiui padidinti kronistai žymėdavo tūkstančius ar dešimtis tūkstančių. Tad esam linkę manyti, jog kiekvienu atveju prieš kelis tūkstančius ordino karių negalėjo būti žymiai didesnė lietuvių kariuomenė, nes jau ir keturi tūkstančiai viduriniams amžiams buvo tikrai didžiulė kariuomenė.24

Žemaičių-lietuvių kariuomenės vadai pasiskubino užimti patogesnes pozicijas būsimoms kautynėms pietiniame, t.y. drėgname ežero krante. Jie iš savo patyrimo (plg. Saulės kautynes) gerai žinojo, kad drėgnose, pelkėtose vietose yra labai nepatogu judėti ir kautis sunkiai apsišarvavusiems kryžiuočių ir jų sąjungininkų raiteliams. Faktas, kad kryžiuočių kariuomenėje buvo iškeltas sumanymas kautis tik pėstiems, rodo aną kautynių vietą raiteliams nebuvus tinkamą.

Koplytėlė Lydavėnų apylinkėje Vyt. Augustino nuotrauka

ar kita aplinkybė kalbėjo kryžiuočių nenaudai. Prieš pradedant mūšį, kryžiuočiai buvo sušaukę savo karo tarybą. Atskiri joje vykę pokalbiai ir pasitarimai rodė, jog jau iš pat pradžių didžiulėje vokiečių kariuomenėje nebuvo bendros karinės dvasios ir vienybės. Toji kariuomenė buvo marga, sudėta ne tik iš ordino riterių ir vakarų Europos (daugiausia Vokietijos) kariautojų-kryžininkų, bet ir iš Prūsų ir Livonijos vietinių tautinių grupių. Tad vidaus pasitikėjimo savitarpyje nebuvo.25

Dusburgas pasakoja, kaip maršalas Bote-lis prūsų kilmingąjį pamedėną Matą (Matto), Pipino sūnų, pačioje kautynių pradžioje paklausęs patarimo. Šis atsakęs, jog arklius reikią kuo toliausiai nuo kautynių lauko nuvaryti. Visą jėgą jis siūlė vesti prieš lietuvius pėsčią. "Ir taip žmonės, nebesitikėdami raitelių pagalbos, pasiliks kautynėse, kitaip, be abejo, jie pasileis bėgti."2" Atrodo, galima daryti išvadą, kad jau pačioje pradžioje buvo pasireiškę netikrumo ar išdavimo ženklai. Iš kitos pusės tačiau žinoma, kad vietinių (latvių, prūsų) kariuomenės dažnai žygiuose dalyvaudavo pėsčios. Jeigu buvo siūloma visiems nusipėstinti (net riteriams!), tai to priežastis galėjo būti ir minėtas karo lauko pelkėtumas. Bet Danijos karaliaus kariai iš Talino su kitais raiteliais ėmė priešintis tokiam pasiūlymui, nes sunkiai apsišarvavusiems riteriams pėstiems būsią neįmanoma kautis.27 Tad Mato pasiūlymas buvo atmestas.

Tuojau atsirado kita rimta sunkenybė. Kuršiai kreipėsi į Livonijos magistrą ir jo pagalbininkus, "nužemintai prašydami, jei Dievas krikščionims duosiąs pergalę, tuomet turi būti jiems grąžintos jų moterys ir vaikai",28 kurie buvo paimti įkaitais. Kaip Dusburgas pamini, ordino riteriai buvę linkę išpildyti kuršių prašymą, tačiau pasipriešinę Prūsų ir Livonijos kariuomenės žmonės (populus).

Šitokiomis aplinkybėmis prasidėjo didžiausios XIII-jo amž. kautynės Pabaltijyje. Kaip galima buvo laukti, kuršiai greitai pasitraukė iš kovos lauko. Esą jie samprotavę, jei ordinas pralaimės mūšį, tai jie liksią be savo ponų, ir likusius išmušdami nusikratysią ir kitais vokiečiais.211 Kronistas Dusburgas įsakmiai pažymėjo, kad kuršiai ne tik pasitraukė, bet dar esą puolę krikščionis iš užpakalio. Kuršiais pasekė estai, kurie taip pat paliko kautynių lauką. Gal ir prūsai bus pasekę jų pavyzdžiu. Tik prūsų kilmingieji likę ištikimi. Dusburgas iškėlė ypač sembą Sclodo iš Quednau. Jisai karštai į kovą raginęs savo tautiečius, gimines ir draugus, ir jiems priminęs iš ordino gautas malones, gėrybes, — ir saldų midų, ir gražius rūbus. "Po tokios kalbos jie narsiai stojo į kautynes ir kovėsi, lyg antri Makabėjai."30
Pasilikęs ordino riterių kariuomenės branduolys su savo vasalais, kryžininkais ir danų karaliaus kariais smarkiai kovėsi prieš lietuvių atakas. Bet pagonys čia parodė vėl savo įprastinį narsumą. Kitų smulkmenų iš paties susikirtimo neturime. Ordino kronistas Dusburgas tad, jausdamas didelę negarbę dėl šito pralaimėjimo, savo aprašymą apie Durbės kautynes užbaigia: "Susilpnink, Dieve, jų (netikėlių) jėgą ir išsklaidyk juos, kad jie suprastų, jog ne kas kitas, bet Tu, mūsų Dieve, kariauji už mus."

Kokiu būdu buvo išžudyti kautynėse dalyvavusieji Livonijos ir Prūsų ordino vadai ir riteriai, mūsų šaltiniuose mažai kas tepasakyta. Ei-lėtoji kronika įsakmiai pamini, jog pagonių kariuomenė apsupusi ordino kariuomenę:
"sie wurden ummeringt gar
von der heideschafte schar" (eil. 5625-6)

O kryžiuočiai ir sembai, neturėdami nė mintyje, kad kas nors yra pasitraukęs, esą, toliau kovęsi, netekdami daug žmonių. Būreliais, ar atskirai apsupti ("ummeslozzen") vokiečių kariai buvo išmušti.

Ordino kariuomenės likučiai norėjo išsislapstyti gretimame lapuočių miške, bet čia jie, anot Eilėtosios kronikos, apsigavo, nes buvo pastebėti. Dusburgo teigimu, bėgantieji buvę taip įsibauginę, jog 3-4 pagonys esą išžudydavę šimtą krikščionių, arba jie bėgę su didele gėda. Šitoji kronisto žinia, užrašyta jau praėjus visam vienos generacijos amžiui nuo šito mūšio, buvo girdėta iš kryžiuočių vėlesnių pasakojimų. Ji perdėtu, bet psichologiškai suprantamu būdu charakterizuoja mums kryžiuočių kariuomenės žlugimą prie Durbės. Ji drauge parodo, kokie pasakojimai buvo likę ordine.

Lietuvių laimėjimas buvo nepaprastas. Geriausios ordino karo jėgos buvo kritusios kautynių lauke, o menki ištrūkę likučiai skleidė baimę ir nusiminimą. Nors ir nežinome tiksliai kautynių smulkmenų, tačiau yra aišku, jog mūšis buvo laimėtas lietuvių-žemaičių organizuotumo, drausmingumo, narsumo ir geros vadovybės dėka. Pagonys lietuviai tada jau turėjo ir gerą apginklavimą. Jie negalėjo būti tokie sunykę ir suvargę "barbarai", kaip juos savo studijose yra atvaizdavęs Al. Briukneris.

Daug kartų lietuviai prieš Livonijos kryžiuočius laimėjo kautynes. Sąrašas tokių susitikimų būtų ilgas. Pažymėtina, jog iš 20 Livonijos ordino magistrų XIII amž. vien karo lauke su lietuviais yra kritę šeši.81 Ir šį kartą žuvo magistras Burchardas von Hornhausenas, su juo drauge Prūsų ordino maršalas Botelis, ir viso 150 ordino riterių. Kryžininkai ir kiti kritusieji buvo neskaičiuoti. Ordino nekrologijoms buvo visada svarbu žinoti tik tikslų savųjų kritusiųjų skaičių, kuris atitinkamoms metų dienomis būdavo bažnyčioje paminimas. Tad riterių aukų skaičius visada reikia laikyti tiksliais. Pvz., prie Saulės 1236—užrašyta 49 kritę riteriai, 1257 prie Klaipėdos — 12 riterių. 1259 prie Skuodo — 3, 1261 prie Lenevardeno — 10, 1270 drauge su su magistru prieš lietuvius krito 52 riteriai, o 1279 vėl prieš lietuvius žuvo magistras ir 71 riteris.

Kiek prie Durbės žuvo kitos vokiečių ordino kariuomenės (Vokietijos kryžininkų ir vietinių rekrūtų), pirmieji kronistai neįstengė nors apytikriai nurodyti. Pagrindinis mūsų kronis-tas Dusburgas pasiteisina: "Dievo kariautojų (tautos) žuvo tokia daugybė, kad aš jų (tikro) skaičiaus negirdėjau".32 Apie lietuvių nuostolius taip pat duomenų neturime. Tas pats Dusburgas labai bendrais žodžiais sako, jog iš abiejų pusių daug žuvę. Bet lietuvių žuvusiųjų turėjo būti nepalyginamai mažiau. Apsupimas jų priešui reiškė pražūtį. Tad Eilėtoji kronika ir pažymi, jog daug drąsių didvyrių, dar nespėję pradėti kautis, turėję pakloti Durbės lauke savo galvas.

Kadangi nė vienas šaltinis nėra pateikęs Durbės laimėtojo vardą, tai šita aplinkybė davė progos tyrinėtojams duoti įvairių aiškinimų. Pirmasis stambios monografijos autorius apie Mindaugą, lenkų istorikas J. Latkowskis, yra su pagrindu įrodęs, jog to Lietuvos karaliaus jokiu būdu negalima laikyti-'" 1260 žygio vadu. Negalėjo juo būti žymus karys Nalšėnų Daumantas. Su pagrindu eilė kritiškų istorikų yra priėję prie išvados, jog Durbės kautynių vadu bus buvęs energingas Žemaičių kunigaikštis Treniota. Nors šaltiniai visų spragų neužpildo, bet jį reikia laikyti narsaus ir savo laiku Žemaičiuose išgarsėjusio Vykinto sūnumi.34 Artima giminystė rišo jį ir su Mindaugu, kurio brolis Dausprungas buvo vedęs Vykinto seserį, o Dausprungo-Mindaugo sesuo buvo ištekėjusi už Vykinto. Tad pagal tuos šeimyninius ryšius Mindaugas buvo Treniotai dėdė. Ir tolimesnė Treniotos ir Žemaičių laikysena santykiuose su Mindaugu, kuris vis dar oficialiai laikėsi su ordinu taikos, paremia samprotavimą, kad Treniota buvo Durbės laimėtojas. Šitą vardą XVI amž. mini ir kronistas S. Grunau,3r> nors dar jo kronikoje reikia stipriai grūdus nuo pelų išsijoti.

3. Durbės kautynių politinės pasėkos.
Iš visų kovų su ordinu iki pat XV amž. pradžios Durbės kautynės, kurios buvo žymiausiais lietuvių laimėjimas XIII amž., savo pasėkomis buvo pats skaudžiausias smūgis. Amžininkai jas laikė didžiausia ordino katastrofa, kuris atsistojo ant bedugnės krašto, šiaip taip išsilaikydamas penkiose pilyse Prūsų žemėje. Betarpiškai prasidėjęs prūsų sukilimas, kuris užsitęsė 14 metų (1260-74), porai dešimtmečių nuo Lietuvos sienų atitraukė kryžiuočių stipriai susilpnintas jėgas. Pirmuosius savo žygius Lietuvon Prūsų ordinas tepradėio jau tik 1283 m.

Po Durbės kautynių sukilo beveik visos rytų Pabaltijo tautos. Labiausiai ordinui tačiau priešinosi prūsai. Ordinas Prūsuose šiaip taip atsilaikė dėka vis naujų kryžininkų—pilgrimų būrių, kuriuos energingai sukėlė Romos Kurijos prieš pagonis skelbiami kryžiaus karai. Vietinėse baltų tautose sporadiškai buvo pabudęs solidarumo jausmas prieš kietą ateivių jungą. Sukilėlių prūsų vadai (Herkus Mantas, Divanas, Glapas, Linka) kiekvienas, dažnai atskirai vesdami savo būrius, neturėjo pakankamai ir techniškų priemonių įveikti stipriųjų vokiečių ordino tvirtovių. Jų didelę dalį paėmė tik ilgu apgulimu, kai įgulos iš bado turėdavo pasiduoti.

Lietuvių tautos ateičiai Durbės kautynės turėjo reikšmingų pasėkų. Kadangi Prūsų kryžiuočiai ilgai buvo užimti krašto viduje, Traidenio ir jo įpėdinių valdžioje Lietuva spėjo sutvirtėti, nors po Mindaugo nužudymo (1263) ji buvo išgyvenusi nerumumų septynmetį. Mindaugo nužudymas buvo valstybę sukrėtęs ir užnuodijęs vidaus santykius taip, jog dar toliau vyko kunigaikščių kraujo praliejimas. Per tą septynmetį vienas po kito Lietuvoje buvo nužudyti keturi kunigaikščiai, kurie turėjo vyriausią valdžią, arba jos siekė. Pagaliau Kernavės kunigaikštis Traidenis (1270-82), dar Prūsų ordinui kovojant su sukilėliais viduje, įkūrė Lietuvoje stiprią valdžią. Vėliau tad per eilę generacijų Lietuva pajėgė sėkmingai vesti įtemptas kovas prieš riterius.

Tuo metu, kai prūsai iš paskutiniųjų kovojo savo didžiąją kovą prieš kryžiuočius, vidaus nesutikimai Lietuvoje (1263-70) nesudarė kraštui išorinio pavojaus, juo labiau, kad ir Livonijoje buvo sukilusios tautos: estai, kuršiai, žiemgaliai. Kuršas buvo pajungtas tik po 7 metų kovos (1267), o kol žiemgaliai buvo nugalėti, praėjo 30 metų (1290). Į ordino su Rygos arkivyskupu pasidalintą Ceklį ir į Mindaugo užrašytas žemes Žemaičiuose ordinas jau nebegalėjo įkelti kojos.

Tuojau po Durbės pergalės, naudodamiesi kryžiuočių silpna padėtimi, žemaičiai tęsė savo žygius Livonijon. Bendradarbiaudami su kuršiais, jie šiem padėjo užimti pilis j vakarus nuo Ventos, kur teatsilaikė tik Klaipėda ir Kuldin-ga. Surinkę savo ir Rygos atvykusių kryžinin-kų jėgas, Livonijos riteriai pastojo pagonims kelią prie Lenevardeno (Lielvardės) and Dauguvos kranto. Lietuviai grįžo su gausiu grobiu. Bet susitikimas ordinui buvo nesėkmingas. Turėdami Durbės patyrimą, kryžiuočiai atsargiai laikėsi, nesidavė apsupami, ir jų tekrito tik 10. Bet kryžininkų esą žuvę daug. Keliose kronikose Lielvardės kautynės (1261.II.3) yra atvaizduotos, kaip skaudus ordino pralaimėjimas.36

Pagal Eilėtąją kroniką Žemaičiai esą po šito laimėjimo siuntę savo pasiuntinius į Mindaugo dvarą ir prašę Treniotą, kad karalių atitrauktų nuo sąjungos su kryžiuočiais. Ir Žemaičiai, ir pats Treniota sėkmingose kovose buvo įsigiję tokią didelę įtaką, jog jie sugebėjo priversti Mindaugą, kurio su Livonijos magistru dovanomis keitimosi laikotarpis buvo pasibaigęs,37 viešai nutraukti santykius su kryžiuočiais ir į-sijungti prieš juos į kovą.

Šitą palikimą, iš kartos į kartą einantį karą prieš kryžiuočius perėmė ir vėlesni Lietuvos valdovai, kol Tannenbergo-Žalgirio kraujo upeliuose buvo paskandinta ordino galybė. Tada buvo ne tik išgelbėti Žemaičiai, Lietuva išsikovojo (dar tris kartus po Tannenbergo iki 1422 Vytautas ir Jogaila mobilizavo kariuomenę) ir pastovias sienas (Melno taika 1422).
Pabaltijo tautų likimas, nesišskiriant ir vakarinės Lietuvos, tikrai būtų nuėjęs kitu keliu, jeigu Lietuva prieš 700 metų nebūtų turėjusi anos didžiosios pergalės.

1) H. Paszkiewicz: The Origin of Russia, 1954, 194. 2) Heinrici Chronicon Livoniae (Script. Rerum Germanicarum), 1955, 69. 3) D'Avezac, M.: Relations de Mongols eu Tartares par le frère Jean du Plan Carpin, 1838, 344. 4) Paszkiewicz o.e., 197 5) Livlaendische Reimchronik, hggb. von Leon Meyer, 1876, eil. 1800-46. 6) Livl. Reimchronik o.e. eil. 1860-1965. 7) Livl. Reimehronik o.e. eil. 3723-3928. 8) Livl. Reimchronik o.e. eil. 4085sqq. 9) Livl. Reimchronik o.e. eil. 4503-4508. 10) Liv=, Est= und Kurlaendisches Urkundenbuch, hggb. von F. G. Bunge, I, 1852, 402. 11) Livl. Reimchronik o.e. eil. 4545-70. 12) Livl. Reimchronik o.e. eil. 4600-4620, 4644. 13) Plg. Z. Ivinskis: Die Handelsbeziehungen Litauens mit Riga im 14. Jahrhundert, Congresaus primus historicorum Balti-corum, Riga 1938, 276. 14) Livl. Urkundenbuch o.e. I, 312. 15) Preussisches Urkundenbuch, hggb. von Philippi und Woelky, I, 1, 1882, 69-70. 16) A. Bauer: Semgallen und Upmale in fruehgeschichtlicher Zeit, Baltische Lande, I, 1939, 313 ir pstb. 7. 17) Livl. Reimchronik o.e. eil. 4829 - 31, 4845-59. 18) Livl. Reimchronik o.e. eil. 5190-5238. 19) Livl. Reimchronik o.e. eil. 5240-61. 20) Scriptores rerum Prussicarum I. 1861, 250. 20) Plačiau Z. Ivinskis: Mindaugas und die Žemaiten, Liber saecularis (Oepetatud Eesti Seltsi Toimetustet, XXX) Tartu 1938, 930-957. 22) Livl. Reimehronik o.e. eil. 5592. 23) Scr. rer. Pruss. I 95; plg. t.p. 425 Nikalojaus Jerošino vertimą. 24) Z. Ivinskis: Saulės-šiaulių kautynės 1236 m. Kaunas (Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyriaus leidinys) 1936, 22-28. 25) A. L. Ewald: Die Eroberung Preussens durch die Deutschen III, 1886, 142-143. 26) Scr. rer. Pruss. I, 98. 27) Scr. rer. Pruss. I, 97. 28) Scr. rer. Pruss. I, 97. 29) Livl. Reimchronik o.e. eil. 5614, 5630-31. 30) Scr. rer. Pruss. I, 97-98. 31) R. Wittram: Baltische Geschichte, 1954, 26. 32) Scr. rer. Pruss. I, 97. 33) J. Latkowski:. Mendog kröl litewski, 1892, 90-92. 34) St. Zajaczkowski: Studya nad dziejami žmudzi w XIII wieku, 1925, 64; H. Paszkiewicz: Jagiellonowie a Moskwa, I, 1933, 55. 35) S. Grünaus Preussische Chronik, I, 1876, 255. 36) Livl. Reimchronik o.e. eil. 5966-6098. 37) Livl. Reimchronik o.e. I, 4337-60.

Svarbesnieji straipsniai ir veikalai, kuriuose paliečiamos Durbės kautynės
Bilkins, V.: Kuršu brivibas cinas, Riga 1936. Chu-dzinski, E.: Die Eroberung Kurlands durch den Deutschen Orden im 13. Jh., Leipzig 1917. Ivinskis, Z.: Durbės kautynės 1260 m. ir jų politinis vaidmuo, žemaičių karai su vokiečiais 1256-70 m. laikotarpyje. Kaunas 1937 (atsp. iš Karo Archyvo VIII ir Df tomų — nurodyta plati bibliografija). J asas, R.: Didysis prūsų sukilimas (1260-74) Vilnius 1959. Jonynas, Ign.: Kautynės netoli Saulės, Lietuvos Aidas, 1936, Nr.Nr. 442-452. Kenstavičlus, L.: Lietuvių laimėjimas prie Durbės, židinys, 1934, Nr. 3, 293 -295. Kienitz, O.: Die Lage und die Verhaeltnisse Livlands nach der Schlacht an der Durbe (1260), Inland, 1857, Nr.Nr. 24, 25 (kitą senąją bibliogr. žr. Ivinskis: Durbės kautynės 106-108 psl.). Koehler, G.: Der 2. grosse Aufstand der Preussen gegen den Deutschen Orden 1260-74. Die Entwicklung des Kriegswesens in der Ritterzeit, II, 1886, 1-91. Krumbholtz, R.: Samaiten und der Deutsche Orden bis zum Frieden am Melno-See 1422, Koenigsberg i. Pr. 1890. Lowmianski, H.: Agresja zakonu krzyžackiego na Litwie w wiekach XIII-XV. Przegląd Historyczny, t. 45, sąs. 2-3, 1954, 338-371. Maschke, E.: Der Deutsche Orden und die Preussen, Berlin (Historische Studien) 1928. Matusas, J.: Senovės prūsų žemės nukariavimas, Kaunas 1940. Oehler, M.: Geschichte des Deutschen Ritter-Ordens, II, 1912. Pašuto, V. T.: Obrazowanije litovs-kogo gosudarstva, Moskva 1959 (gausi bibliografija). Schwartz, Ph.: Kurland im 13. Jh., Leipzig 1875. Skir-muntt, K.: Mindog, kröl Litwy, Warszawa 1909 (yra liet. vertimas). Stakauskas, J.: Lietuva ir vakarų Europa XIII amž., Kaunas 1934. Steponaitis, A.: Mindaugas ir Vakarai, Kaunas 1937. Sužiedėlis, S.: Kautynės ties Šiauliais 1236 m., Athenaeum VI, Kaunas 1935, 13-53. Šležas, P.: Mindaugas, Lietuvos karalius, atsp. iš Mūsų Žinyno t. 27, 1934, 340-358, 530-544. Šležas, P.: Klaipėdos miesto istorijos bruožai, Mūsų žinynas 25 t. 1933, 186 sqq. Šliūpas, J.: Dėl 1260 metų mūšio pas Durbą, Lietuvos Aidas, Nr. 149(930). Totoraitis, J.: Die Litauer unter dem Koe-nige Mindowe, Freiburg (Schweiz) 1905 (yra liet. santrauka 1932). Varakauskns, R.: Vokiečių feodalų agresija j rytinį Pabaltįjį ir lietuvių kova su ja XIII a. I-me ketvirtyje, Vilniaus Valstybinio Pedagoginio Instituto Mokslo Darbai (Istorija ir Filologija), III, 1957, 5-30. Varakaus-kas, R.: Lietuvių kova su vokiškaisiais agresoriais Mindaugo valdymo laikotarpiu (1236-63), ten pat, IV, 1958, 111-141. Voigt, Jon.: Geschichte Preussens, III, 1828, 180 - 7. žadeikis, P. kun.: Istorinis žemaičių mūšis su kryžiuočiais prie Durbės, Naujoji Romuva, 1931, Nr. 28, 671-673. Zajaczkowski, St.: Podböj Prus i ich kolonizaeja przez krzyzaköw, Torun 1935.