Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MIRĖ BORISAS PASTERNAKAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė HENRIKAS RADAUSKAS   
Šių metų gegužės mėnesį mirė Borisas Pasternakas, kurio romanas "Daktaras Živago" buvo vienas iš didžiausių mūsų amžiaus literatūrinių skandalų (Sovietų Sąjungoj) ir triumfų (šiapus geležinės uždangos), kuriam, tiesą sakant, daugiau tiktų best-sellerio vardas. Likimo ironija norėjo, kad prieš tam romanui pasirodant, Pasternakas Vakaruos būtų beveik nežinomas, nors jis, be abejo, yra vienas iš talentingiausių ir originaliausių XX-ojo amžiaus poetų.

Pasternakas gimė 1890 m. Maskvoj, ir jo pirmieji gyvenimo metai sutapo su simbolizmo sąjūdžiu rusų poezijoje, kurio vienu iš didžiausių antagonistų jam teko būti sekančio amžiaus pradžioj. Pasternakas studijavo filosofiją Maskvos ir Marburgo universitetuose. Marburge jis buvo nelaimingai įsimylėjęs kažkokią rusų panelę, ir vėliau tą "beprotiškos" meilės istoriją pusiau ironiškai papasakojo savo garsiame eilėrašty "Marburgas": "Tą dieną tave visą nuo šukų iki kojų / Kaip tragikas provincijoj Šekspyro dramą, / Nešiojau su savim ir mokėjau atmintinai, / Valkiojausi po miestą ir repetavau".

Pasternako tėvas (žydų kilmės), buvo tapytojas, Akademijos profesorius, iliustravęs Tolstojaus raštus, o motina — pianistė. Pradžioje Pasternakas buvo norėjęs tapti muziku ir labai rimtai dirbo šitoj srity. Jis mokėjo kelias vakarų Europos kalbas, išvertė visą eilę Šekspyro veikalų, Kleistą, Schillerį, gruzinų poetus etc. Apie jo dvasinius ryšius su Vakarais liudija tai, kad jo ankstyvesnioji proza buvo iš dalies Prousto įtakoj (apysaka "Liuvers vaikystė", 1925 m.), kad jis jautė didžiausią pagarbą tokiam ezoteriniam poetui kaip Rilkė (kurį jis, būdamas vaikas, matė Maskvos geležinkelio stoty, važiuojantį pas Tolstojų į Jasnają Po-lianą).

Kaip poetas Pasternakas pradėjo reikštis 1912 m., pirmąją eilėraščių knygą "Dvynys debesyse" išleido 1914 m., bet tikros garbės susilaukė tik po karo — eilių rinkiniais "Gyvenimas — mano sesuo" (parašyta 1917 metų vasarą, išleistą 1922 m.) ir "Temos ir variacijos" (1923 m.). Daugelis kritikų tas dvi jo knygas, kurios yra spontaniškiausios, sunkiausiai įkandamos visoj jo kūryboj, laiko pačiomis žymiausiomis. 1932 m. Pasternakas išleido eilių rinkinį "Antrasis gimimas", o pastarojo karo metu — "Ankstyvuos traukiniuos" ir "Žemės platumos". Iš Pasternako didesnės apimties poetinių veikalų minėtinos poemos: autobiografinio pobūdžio "Spektorskis" (1931 m.) ir "1905 metai" (1927 m.) — serija ilgesnių eilėraščių, kuriuos apjungia revoliucijos tema. Revoliucijai jis rodė tam tikrų simpatijų kaip sąjūdžiui, nukreiptam prieš caro tironiją, siekusiam laisvės, bet vėliau nutraukė ryšius su futuristais, reikalavusiais, kad menas be atodairos tarnautų komunizmui.

Autobiografinio pobūdžio yra taip pat jo prozos veikalas "Apsauginis raštas" (1931 m.), — knyga nemažos meniškos vertės (vietomis ji kiek nukenčia dėl įmantrumų, kurie prozoje visuomet daugiau išryškėja negu poezijoje), bet dėl savo "sunkaus" stiliaus ji daugeliui lieka neįkandama.

1957 m. Italijoj išėjo iš rankraščio išverstas Pasternako romanas "Daktaras Živago", kuris Sovietų Sąjungoj negalėjo pasirodyti dėl savo prokrikščioniškų ir antibolševikinių tendencijų. Knyga netrukus susilaukė daugelio laidų įvairiuose kraštuose. Vietoj ankstyvesnio B. Pasternako prozos subjektyvistinio psichologiz-mo čia vyrauja realizmas su simbolizmo priemaiša. Romanui dažnai kenkia primityvūs simboliai, didelė rolė, skiriama atsitiktinumui, palaida konstrukcija etc. Naiviems kritikams, kuriems literatūra eina sakyklos ar moralinio traktato pareigas ir kurie, palikdami nuošaly estetinę knygos pusę, mėgino aiškinti, kad ji esanti simbolių kupina legenda, galima būtų nurodyti, kad knyga beveik ištisai parašyta realistiniu stiliumi, kad ji dažnai skęsta natūralistinėse smulkmenose, kas "legendos"' tipo veikalui yra neišvengiamas mirties sprendimas. Įdomu pažymėti, kad dar 1956 m., duodamas "Živago" rankraštį paskaityti slavistikos profesorei prancūzei Hėlėne Peltier, Pasternakas pareiškė: "Aš neturėjau tikslo parašyti meno kūrinį". Savaime suprantama, kad Pasternako pozicija kaip žmogaus, kovojančio dėl laisvės ir tiesos, yra verta didžiausios pagarbos. Knygoje pasitaiko atskirų stipresnių vietų, ypač gražių gamtos aprašymų.

1958 m. Pasternakui buvo paskirta Nobelio premija, kurią jis iš pradžių priėmė, tači u, Sovietų spaudos ir komunistų partijos puolamas, buvo priverstas nuo jos atsisakyti. Jau anksčiau Pasternakas buvo nekartą atakuojamas: vienas sovietų kritikas, matyt, tarnaująs slaptojoj policijoj, jo eiles pavadino "šifruotom telegramom į užsienį". Puolimai ypač paaštrėjo 1946-48 m., kada buvo pradėta oficiali kampanija prieš jį, Achmatovą, Zoščenko ir kt.

Poezijoje Pasternakas debiutavo kaip futuristas, tačiau daugiau formaline prasme, pasilikdamas svetimas tos srovės prokomunistinėms tendencijoms (kurių reiškėjais buvo Ma-jakovskis, Asejevas ir kt.). Charakteringa, kaip laikui bėgant keitėsi Pasternako nuomonė apie Majakovskį, režimo dainių: jis Majakovskį ilgai laikė neprilygstamu talentu, kone genijum, bet pastaraisiais savo gyvenimo metais apie jį atsiliepdavo su tam tikra ironijos doze.

Pasternakas poezijoje — kraštutinis individualistas, užimtas savim ir savo susikurtuoju pasauliu. O tą pasaulį jis matė kaip niekas kitas ir parodė jį labai originaliu poetiniu stilium, neprieinamu proletariniam skaitytojui, maitinamam "socialistiniu realizmu".
Pasternako eilės pasižymi sintaksės netikėtumais, labai komplikuota vaizdų sistema, pabrėžtu irracionalizmu, kuris tačiau eina paraleliai su dideliu pastabumu ir plastišku pasaulio vaizdavimu. Prie to dar reikia pridėti labai turtingą žodyną (mokslo ir technikos terminai greta liaudinės ir gatvės kalbos vulgarizmų) ir didelę reikšmę, skiriamą fonetikai, muzikai (ritmika, eufonija), nekartą aukojant garsiniam efektui žymią dalį eilėraščio prasmės.

Pasternakas moka nepaprastai džiaugtis gamta ir gyvenimu, jam nesvetimas tam tikras kosmiškas jausmas, savotiškas panteizmas. Niekas taip kaip jis negalėtų parodyti lietaus, perkūnijos, jūros, pūgos, sodo, žvaigždėtos nakties.

Daugumas Pasternako eilėraščių parašyti griežtai klasiškais metrais, kuriems kontrastą sudaro komplikuotos metaforos ir virtuoziški, dažniausiai netikslūs, rimai. Palyginus su Pasternaku, Elioto ar Audėno sunkiai išprakaituoti "drąsumai" tėra vaikiški žaidimai.
1932 m. išėjęs "Antrasis gimimas" iš dalies rodo paprastėjimo tendencijų, vis dar išsilaikydamas augštame poetiniame lygyje. Antrojo pasaulinio karo metu Pasternako eilėraščiai į-gavo dar daugiau paprastumo, bet jo poezijai tai neišėjo į gera.

Pasternako vaizdų sudėtingumas, perdėjimų pamėgimas, prasmės aukojimas eilėraščio muzikai gąsdino nevieną konservatyvių palinkimų kritiką. Tačiau Pasternakas sukūrė vienintelį savo rūšies stilių, nepakartojamą tiek pasaulėjutos, tielt poetinės išraiškos prasme.
Pasternako mirtį sovietų spauda ir rašytojų draugija (kuri vienu balsu buvo pasmerkusi Pasternako romaną, jo neskaičiusi) sutiko tylėjimu. Tačiau jo laidotuvėse dalyvavusi tūkstantinė minia įrodė, kad esama žmonių, kurie moralinę ir meninę tiesą stato augščiau už policinių valstybių baudžiamuosius kodeksus.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai