VIENPLAUKIS IR ŠVILPAUJA

Parašė PULGIS ANDRIUŠIS

Kai išsuki iš senybinio Salakinio vieškelio, kurį galą dar eini pro Pakaruoklio beržyną į rytus gerai išvažinėtu Minčios malūno traktu, tačiau šiapus ežero išsimetus keliūte į pietus, viskas pavirsta verksmais ir dantų griežimu: nei rodyklių nei kilometrstulpių, nei žmonių, kuriuos galėtum pasiklausti krypties! Šilti smėlio kalniukai, samanoti pušynėliai, gailūs pelkynai su miltuotom bruknėm vasarą ir gardžiom spalgenom žiemą, išvėpę skardžiai su riešutynais, — kilometrų kilometrai dykynių, kur šunkeliai patys nežino savo pradžios, nei pabaigos; pagaliau, nė nereikia, nes žmogus žmogų suranda ir be kelio, o praėjūnas ko gi čia iš viso lankysis? Devinto vandens nuo kisieliaus giminės, stambaus Pagrundiškio penkių sodybų vienkiemio ūkininko kviečiamas, šiame užkampyje praleidau vienas vasaros atostogas, mokydamas jo mergaitę rašyt ir skaičiuot. Tai buvo tipingas tėvas - tironas ir laikė save visa galva pranašesniu už apylinkės žmones, gal dėl to, kad savo ūkyje turėjo kalvę ir visų paslaptis puikiai pažinojo. Į seklyčią, kur buvau apgyvendintas, valgyt man atnešdavo patsai savo rankomis (nepasitikėdamas moterimis), patsai ir stalą nurinkdavo. Jau per pirmą vakarienę, jisai pasakojo, girdi, kaimyniniame vienkiemyje Skur-kių namai dar toki tamsūs, jog iki šios dienos viduasly kėpso iš senybės laikų didžiulis ąžuolo kelmas, kuriam vis dar kalba vakarines maldeles, prieš eidami gulti. —    Tai labai įdomu, — pasakiau pradžiugęs, — rytoj nueisiu pasižiūrėt! —    Nei rytoj, nei kol pas mus būsi, — atsakė rimtai susiraukęs, — tu tenai nekelsi kojos! —    Nugi, užeisiu apsimetęs pakeleivingu,— kalbėjau, —paprašysiu atsigerti vandens, pasakysiu dėkui ir išeisiu, daikto gi! —    Nė kokio undenio tu tynai negausi, ba kas gi tau paduos, — šnekėjo visai rimtai, — Skurkių šeimyna, per pusvarstį tau pamačius, išsilakstys raistuos, ko gera, da priemėtį įsivarys ... Ja paskui paeis kalbos, kad gyveni pas mus . . . Va, kabink da medaus, ponaiti, virži-nio; ir nesimaišyk su tais juodnugariais!  Sakyk, narakiai aš nusiunčiau ponaitį un juos žvalgytuvių... ja, gal, va šito su koriu, ne taip bus gailu? Dar papasakojo, kad anoj pusėj Didžiaba-lių dar neseniai žaibas nuspyrė senio juodakny-giaus pirkelę, kur jisai gydęs tamsius žmones šaknelėmis ir atžadėjimais, laikęs išbaltintą kumelės kiaušą ant kryžavonės .. . Po kelių dienų viešnagės ir aklas būtų pamatęs, kokioj geležinėj drausmėj šeimininkas laikė namiškius, nuo tamsos iki tamsos vis bėgančius, vis nepataikančius. Jo disciplina savotišku būdu buvo pritaikinta ir man. Jo namuose viešėdamas, medų valgydamas turėjau būti "ponaičiu", kaip kad jis šią sąvoką suprato patsai. Po vakarienės gyvenamajame gale pasigirsdavo susirinkusių kaimynų aleliavimai, juokai. Negalėdamas pakelti vasaros prieblandų vienui vienas uždarytas negyvenamoj seklyčioj, išgirdęs linksmai niūkiant žmones pirkioj, eidavau į tą triukšmą, bet .. . kol pereidavau erdvią priemenę, kol atverdavau duris, tenai nieko nebebūdavo, išskyrus namiškius, net piemenukas kažkur dingdavo, nors ir aiškiai žinojau, jog jis miega lovoje prie pečiaus. Pradžioje maniau, kad pasivėluodavau į sueigą, bandžiau po to atsirasti anksčiau, bet pirkią vistiek rasdavau ištuštėjusią. Šeimininkas stropiai sekdavo kiekvieną seklyčios durų sugirgždėjimą, priemenės grindų sudundėjimą ir, tai pajutęs, išvarydavo kaimynus namo. Po kelių nesėkmingų bandymų susipažinti su kaimynais, nebenorėdamas, kad jų susirinkimai būtų taip neceremoningai išvaikomi, turėjau vienui vienas leisti nykias sutemas seklyčioje, tiesa, dažnai paįvairinamas ant gonko akmenų susėdusių moterų graudulingo dainavimo. O gi, žinote patys, kaip ilgam Lietuvoje įsitveria vasarą tos niekieno valandos, tas nei vakaro nei nakties metas, kol įžiebiama žibalinė lempa, kurios aprūkusį kaminėlį apipuola mieguisti patamsių drugeliai! Be trumpų pabendravimų su pačiu šeimininku, kai jisai tris kartus per dieną atnešdavo man seklyčion valgyt, kartkartėmis dar pavaišindamas šaknelių antpilu, be vieno kito žodžio su jo žmona (per ją ir mūsų giminystė su šiais namais!) visą tą gražią vasarą praleidau beviltiškai atskirtas nuo pašalainių žmor.ių, sunaudodamas ilgus laisvalaikius skaitymui ir pasivaikščiojimams po . . . tiktai šeimininko dviejų valakų laukus, kur nieko svetimo negalėjau susitikti. Obuoliaudamas, ar vyšniaudamas kluonienoj, kartais pamatydavau gretimame sode besi-krapštant kaimyną, bet man prisiartinus prie tvoros, senis nejučiom jau būdavo dingęs už klojimo sąsparos. Beklaidžiojant pušynėliuose netyčia užkluptas šeimininko piemenukas su banda nesileido į jokias kalbas, visas nurausdavo ir, palikęs gyvulius,  pasislėpdavo kadugiuose ... Rudeniop, dorojant vasarojų, iš šeimininko uosyno vieną saulėtą pavakarį įsikrapščiau skardžiun, kuris pakiliai šlaitais virsta į Di-džiabalių raistus, abiejose pakriūtėse apkemė-jęs lazdynais, besibaigiančios vasaros jau paženklintas geltonais atspaudais. Prisiriešutavęs pilnus kišenius, pajutęs vakaro vėsrą, vėl iškopiu lygumėlėn prie uosyno. Lauko keliūte tiesiai į mane betraukiąs vikių prižardytą vežimą arkliokas, o greta jo vadelėmis benūginąs kailiniuotas žmogelis su drobinėmis kelnėmis, veidą užsimaukšlinęs lietaus išpraustu ir saulės perdžiovintu kaškietu, pačiame viršugalvy su prasimušusiu prakaito vainikėliu. — Padėk Dieve, — nuskaičiavęs reikiamą žmogui užkalbinti nuotolį, surikau ūkininkui, — kaip derėjo vasarojus? Užuot ką man atsakęs, kailiniuočius šėrė vadelėm ir skubiai išsuko iš keliūtės miežienon, užvažiavus ant ežios, vežimas pavojingai pakrypo — pasverdėjo, paskui išsilygino, vadelėm šlajuojamas, arkliukas pasileido net bėgti per dirvas, akmenis ir gurvolius. Stovėjau ant kietos, gerai per sausą vasarą išmintos keliūtės, kol drobinės kelnės ir kartim įviržyta vikių stirta per trumpą akimirką išnyko anapus uosyno kampo. Šiuo atsitikimu stebėjausi gal kokias tik penkias minutes, gliaudėliaudamas riešutus grįžau namo, net per vakarienę pamiršau tatai priminti šeimininkui. Ypač kad jau mūsų sutartis ėjo į patį galą, buvau užimtas kelionės į tėviškę, o paskui — į Kauną, rūpesčiais. O ir disciplina, taip sumaniai ir paslėptai man primesta, ėmė nusibosti, nepaisant viržių medaus bei šaknelių antpilo. Kitą vakarą, atnešęs valgyt, šeimininkas buvo neįprastai mandagus, užuot įpylęs įprastinius du stikliukus, jis pastatė pusropinukę ant stalo ir kvietė pačiam pasitarnauti, po vakarienės ilgai dar sėdėjo seklyčioje, kol viską išpasakojo, kol atsakė į mano klausimus. —    Taigi, bro, vakar anas ataina un man ir sako . . —    Kas tas "anas"? — klausiu. —    Ai, ponaiti, tumsus žmogus kaip ir anys visi, sarmata klausti, sarmata sakyt.. numoja ranka, šaukštu pamaišydamas man atneštus grybus su grietine. — Taigi anas kaip nusigundo, kaip nusigundo, jau buvo pagatavas un daktaru ait, saka, priemėtis tai jau kaip padėta, da tik netrinkė, ale laukia bet kadū. Da šit nebūvis kaip gyvas nusigundis . . . —    Ja kagi nusigundis? — klausiu dar ne-atsiprotėdamas, apie ką čia viskas sukasi. —    Sukepimas, rokuojas, iš Padidžiabalių pakriūtės kaip alavinis balvoniukas stojas taks žmagėnas ir keliūte tiesiai aina un man, pas-kėsnoja runkom ir saka man kažnakū, ragis, aš lauksiu, kai anas un man pr' eis, tai tuo pačiu nus' gundimu kai šėriau bėriokui paslėpsniuos, kai anas ėmė nešt vežimu su vikais, bro, ragis, ne mano bėriokas, ale aitvaras. Ir vis aš šlajuo-damas bėrioku vadelėm, ats' grįžtu per petį pa-dabot, kū žmogėnas dara: ar da vejas, ar ka-kius burtus siunčia pavėjui? Bro gi, daboju, anas kaip inbestas keliūte j, nė priekin, nė atgal! Pers'žegnojau, kai pamačiau kad anas nesi-veja, bėriokas pa putu, ja mana plaučiuos vargonai groja, bro, anas gal ir ne taks piktas būva ... —    Tai ko gi jis nusigando, — ėmiau aiškintis, supratęs reikalą, — aš jam katalikiškai pasakiau "Padėk Dieve", dar paklausiau, kaip visi žmonės, kokia dermė? Šeimininkui taip patiko šis atsitikimas, kad su didžiausiu pasigardžiavimu stengėsi pratęst pasakojimą. Ar jis atitiko originalą, ar ne, man niekuomet neteko patirti, nes tame užkampyje po to niekuomet nebuvau užsukęs. —    Pala, ponaiti, duok man baigt, — grynai nuskustame šeimininko veide per senatvės raukšles spindėjo šypsena. — Sako, bro, jeigu anas būt' nars sprindį iššokis iš keliūtės miežienon ir parodis žinklū, kad aina un man, tai būč' mėtis bėriokų, vadeles, pakinktus ir vikų vežimu ir būč oru atskridis nama. Iš senybės gi sako, kad čia prie Didžiabalių kaip tik vieta takiem visokiem! —    Ar aš kokia baidyklė, ar blogai apsirengęs, ko gi jam buvo taip išsigąsti? —    Anas, bro, sako, kaipgi nesuksi su pilnu vežimu iš kelio, jeigu ty iššoko tau skersai žmogėnas. Ir ne koks mūsiškas, bet vienplaukis ir švilpauja! Švilpauja ir be kepurės! Visko čia žmonės matė, bet tokių dar nebuvo.