ATIDĖTAS APSILANKYMAS Spausdinti
Parašė AZORIN   
Atvykau į Orihuelą. Su gėla mąstau apie man pavestą uždavinį. Orihuelą, būdama Ali-kantės apskrityje, labiau linksta į Murciją nei į Alikantę. Kalba Cervanteso, o ne Ausias March kalba. Segura ar Tederąs drėkina josios derlingiausias dirvas. Ir visame kame ryški Murcijos žymė, pastebimai besiskirianti nuo alikantinio skonio. Stotis yra dešimties minučių nuo miesto. Visa šiuo metų laiku alsuoja kunkuliuojančia gyvybe. Ir tai mano širdgėlą dar labiau gilina. Gyvybe alsuoja augalai, gėlės ir vaisiai. Šiomis pavasario dienomis aplinkuma tiršta, svaiginanti, ir siela jaučiasi migdoma lengvo, malonaus miego. Nenoriu kalbėti apie miegą. Tarp laikino ir amžino miego tėra tik vienas žingsnis.

Baigiau kelią, skiriantį stotį nuo miesto, besigėrėdama šviesiu žalumu ir padangės balkšvu žydriu. Ir jau viešbučio kambarėlyje — sename Ispanijos viešbutyje — šiek tiek apsitvarkiusi, atsistojau priešais spintos veidrodį. Esu augšta, laiba, gerai sudėto kūno, gelsvos spalvos, juodom ir žėrinčiom akim ir juodginta-rio plaukais. Nebeatsimenu, ar Rubensas Luvro puikioje Medičių salėje Paryžiuje tokią nutapė. Man menasi, kad Rubenso paveiksle aš esu šviesiaplaukė. Dailininkai, kaip ir poetai, naudojasi jiems suteikta laisve. Petro Povilo Rubenso paveikslas gražus. Ir dabar aš, šiame sename mieste, priešais veidrodį, regiu save esant gražią. Galiu nesigėdyti dėl šito nekuklumo. Tačiau manyje nėra nei kuklumo nei nekuklumo.

Mano asmenyje žmonių aistros išblunka. Aš esu augščiau žmonių aistrų. Ir štai esu čia, tik ką atvykusi, su dideliu skausmu pasiruošusi atlikti man pavestą uždavinį. Kai visa yra kunkuliuojanti gyvybė šiomis pavasarinėmis dienomis, aš atvykstu į Orihuelą. Pastebėti manęs niekas nepastebės. Mano drabužiai paprasti — pilkos medžiagos eilutė, — ir visi kiti mano papuošalai nieku neišsiskiria iš eilinių. Paprastam elegantiškume nieko nėra, kas mestųsi į akį. O tai kaip tik ir yra tikrasis elegantiškumas.

Bet jau laikas pasakyti, ko esu atvykusi į Orihuelą. Miestas įdomus. Jau aplankiau mažytę katedrą. Bedekeryje sakoma ją esant nereikšmingą. Bet aš tvirtinu priešingai. Gotinė, linksma ir švelni: keleivis žavisi, atsidūręs josios navose. O viškų turėklai yra kalvininkystės šedevras. Taip pat šią rytmečio valandą aplankiau turgų ir apėjau gatves. Turguje mano akis maloniai nuteikia liepsnojančios spalvos — raudonos, geltonos ir žalios: braškių bei trešnių raudonis, persikų ir kizilių geltis, žalumas šviežių lapų, ant kurių guli skanieji vaisiai. Bevaikščiodama gatvelėmis, sustodavau prie senų dirbtuvių durų: dailidžių, kalvių, siuvėjų, kurie ant lentų sunkiomis žirklėmis karpo gelumbę. Dar nepasakiau, ko esu atvykusi. Taigi, esu atvykusi aplankyti pono Evaristo Rabagliatto. Pavardė skamba itališkai. Orihueloje ir Alikantė-je yra itališkų pavardžių, susigiminiavusių su žymiomis ir senomis šeimomis. Tokių kaip suminėtoji, ir kaip Mengotti ir Salvetti. Dabar neaiškinsiu, kaip tai įvyko. Tai istorijos dalykas. Grįžtu prie mano reikalo. Ponui Evaristui yra šešiasdešimt metų. Jis jau senyvo amžiaus, bet sveikas. Nėra žvalesnio nei judresnio vyro. Jo namiškiai ir draugai jam lemia ilgą senatvę. Ir čia esu aš. Ponas Evaristas yra švelnus, malonus, svetingas. Jo kalba paprasta, mostai kuklūs. Kas su juo susipažįsta, esti sužavėtas. Ir čia esu aš. Ir kodėl aš čia esu? Nelaimė yra mano lemtis. Neišvengiamumas valdo mane.

Ponas Evaristas RabagMatto iš tikrųjų yra žmogus šventas. Jam pavesta miesto kronika, ir jis ją rašo didelėm, ryškiom, švariom raidėm. Tomis valandomis, kai jo literatūriniai darbai jį palieka laisvą, jis dingsta miesto gatvelėse, ir niekam nematant, savo gailestinga ranka tyliai bruka keletą sidabrinių monetų į prašančias vargšo rankas. Ir aš esu čia! Jau mačiau namus, kuriuose gyvena ponas Evaristas. Tai XVIII šimtmečio namai, platūs, su iškilusiu stogu. Grindys, šviesiose ir skambiose salėse, išklotos juodomis ir baltomis plytelėmis. Prieangio gale matyti laiptai. Tai laiptai, vedą prie durų. Prieangyje taip pat yra XVIII šimtmečio žibintas. Jo spindėjimas kukliais atspindžiais naktimis apšviečia įėjimą į namus. Už namų dunkso sodas, ūksmingas apelsinų sodas. Tarp apelsinmedžių, tamsiai žalių apelsinmedžių stiepiasi į viršų keturi ar šeši kiparisai. Ir aš esu čia!

Išmušė valanda. Žingsnis po žingsnio, einu į šio doro vyro namus. Niekas negalės įtarti. Negalės patikėti nei mylimi saviškiai nei brangūs draugai. Ir patsai ponas Evaristas, kuris jaučiasi stiprus ir judrus, tai palaikys nesąmone. O vienok lemtinga akimirka artėja. Iš neįžvelgiamos praeities yra patvarkytas šis mano apsilankymas. Kadangi noriu užtęsti neišvengiamybę — tokį jaučiu palankumą šiam doram žmogui — žingsniuoju labai iš lėto. Tačiau kelias vedąs mane į namus, baigiasi — ir štai aš jau prie durų. Jau ant slenksčio užkėliau koją, apautą minkšta, raudona kvapia oda. Nėra elegantiškesnių už šiuos moteriškų batukų. Tą akimirką ponas Evaristas, dabar sėdįs už savo stalo ir berašąs, staiga pajunta netikėtą negalią. Daktaras, senas draugas, anksti jį atlankęs valandėlę paplepėti, jį rado Linksmiausiai nusiteikusį. Kas galėtų būti ta staigi negalia? Jis palenkia galvą ant rankos ir užsimerkia. Alsuoja jis sunkiai. Vos vienas pirštas tegali paspausti skambučio mygtuką. Netrukus įprasta, meili ranka paliečia jo pečius.

—    Evaristai, kas tau? Blogai jauties? Kas atsitiko?
Ir gerasis ponas pakelia galvą, neišaiškinamu žvilgsniu žiūri į klausėją ir atsako:
—    Nieko. Tai mažmožis. Buvo apėmęs silpnumas. Bet jau praėjo.
Ir praėjo todėl, kad aš, susijaudinusi, nedrįsau įžengti į namus. Turėjau įeiti į pono Evaristo kabinetą ir paspausti jo ranką. Turėjau tai padaryti, vykdydama lemtingą uždavinį. Rankos paspaudimas yra žemiškos baigmės ženklas. Toliau žengti nesiryžau. Tasai žmogus sužadino manyje užuojautą. Ir tokią širdgėlą pamačiau atsispindėjusią veide moters, klausinėjusios vyrą, kad žengiau atgal. Apsilankysiu kitą dieną. Ispanijos viešbučio kambarėlyje mąstau apie skurdžią žmonių giminės dalią. Nieko nėra pastovaus pasaulyje, ir visa išnyksta. Garbė yra tuštybė. O kai visa išnyksta, lyg dūmai — galia, grožis, genijus, jėga — vargšai žmonės užsispyrę stato ant smėlio. Užmiršta paskutinę pamoką ir atsiduoda pasaulio tuštybėm. Ir staiga pasirodau aš ir savo buvimu suteikiu gyvenimui gilią ir transcendentinę prasmę. Be manęs, taip bijomos, taip nekenčiamos, pasaulis būtų šykščiausios tuštybės auka.

Bet jau prabėgo diena, kaip esu Orihueloje. Vienai parai atidėtas apsilankymas pasibaigė.. . Ir vėl einu į teisiojo vyro namus. Šį kartą kopiu laiptais ir, priėjusi prie durų, uždedu ranką ant šauktuko. Šiuose senobiniuose namuose elektrinis skambutis nevartojamas. Pasibeldžiama žalvario rankele. Savo pirštus laikau ant tos rankelės. Ir tą akimirką ponas Evaristas savo kabinete apalpsta ir sunkiai drimba ant grindų. Į sukeltą triukšmą, kūnui atsitrenkus į plyteles ir apvertus kėdę, skubinai atbėga šeima. Visi jį apsupa ir labai susijaudinę gelbsti ponui Eva-ristui. Jų veiduose atsispindi skausmingas nerimas . . . Paskubomis bėga šaukti daktaro. Reikalas eina apie galimą kraujo išsiliejimą į smegenis. Ponas Evaristas nešamas į lovą. Ši procesija nuliūdusių moterų, su dideliu netikrumu benešančių pavyzdingą vyrą, man primena, dieviškoje srityje, kitas šventas moteris, kurios nelaimingą dieną — nelaimingą ir garbingą žmonijai — nešė dieviškąjį lavoną nuo nemaraus kamieno į šaltą kapą . . . Tačiau jau begulintį ligonį stropiai ištyręs, gydytojas pareiškia neesą pagrindo baimei. Ligonis rodo viltingų ženklų. Visa baigsis baisiu įspėjimu. Pavojus praslenka. Nereikia laukti nieko blogo. Bet tragiškai atomazgai nėra vietos dėl labai paprastos priežasties: aš pasitraukiau. Taip, antru kartu: Meilės nugalėta, grįžtu į viešbutį. Gal ryt aš pasiryšiu gedulingam darbui. Ryt pasi-belsiu į duris dviem lemtingais kirčiais — ir įeisiu į pono Evaristo kabinetą. Praneš apie keleivę, norinčią pasveikinti poną Evaristą, ir paspausiu jam ranką. Ir tada jau nebebus išsigelbėjimo. Tai, kas turi įvykti — įvyks. Tegul praeina naktis. Ne, ne. Galutinai atidedu apsilankymą. Jį atidedu neaprėžtam laikui. Ponas Evaristas, labai neramiai praleidęs naktį, budint meiliems namiškiams, jaučiasi visai gerai. Gydytojas šypsosi patenkintas, o šeima, po skausmingų valandų, lengvai atsikvepia. Sode, ant balkono turėklų nutupia paukštukas ir linksmai čiulba gaivinančioje pavasario aplinkumoje.
Išvertė P. Gaučys