LIETUVIŠKASIS LIBERALIZMAS Spausdinti
Parašė Pr. G.   


Praėjus karštoms diskusijoms spaudoje apie liberalizmą ir atvėsus nuotaikoms, štai pasirodė stambus leidinys "Lietuviškasis liberalizmas," redaguotas V. Kavolio ir išleistas Santaros-Šviesos federacijos. Leidinys pažymėtas 1959 m. data ir yra skirtas dr. V. Kudirkos gimimo šimtmečiui paminėti. Jame rašo net vienuolika autorių.

Vyt. Doniela dviejuose straipsniuose bando atsekti liberalizmo idėjos pradžią ir jos ryšį su racionalizmu. Nusakęs, kaip supranta liberalinę idėją, jis pradeda nuo Graikijos, nuo Periklio laikų, kurie davę jos užuomazgą. Viduriniais amžiais liberalinės idėjos apraiškų jis neranda, karčiai plaka Katalikų Bažnyčią kaip laisvės varžytoją, o liberalinę idėją atseka tik naujaisiais amžiais kilu-sioj reformacijoj. Sustoja autorius ties J. Locke, kaip moderniojo liberalizmo pradininku, kurio idėjos išsikristalizavusios 19 š. ir pasireiškusios organizuotais sąjūdžiais. Antrajame straipsnyje V. Doniela nagrinėja liberalizmo santykį su racionalizmu, kurį jis laiko sukilimu prieš autoritetą proto vardu, ir randa, kad naujųjų amžių pradžioje liberalinei idėjai atstovavęs racionalizmas, atmetęs tradicinį tikėjimą ir iškėlęs protą, o kartu ir individo vertės sąmonę. Tuo būdu "drąsieji racionalistai buvo liberalizmo ledlaužiai."
Dr. Juozas Girnius straipsniu "Liberalizmas ir krikščionybė" nusitiesia per 29 psl. Tai jo paskaita Santaros suvažiavimui 1957 m. Čia jis plačiai dėsto savo pažiūras į liberalizmą, aptardamas jį ne kaip pasaulėžiūrą, o tik kaip "gyvenimo metodiką," kuri principiškai nesanti susijusi su jokia pasaulėžiūra. Jam liberalizmas "yra ta laisvės samprata, kuri išpažįsta pasaulėžiūrinę laisvę ir kovoja dėl jos laidavimo viešajame gyvenime" (47-48 p.). Liberalizmo pagrindas esąs ne metafizinis, o moralinis, ir todėl liberalai, išpažindami tuos pačius moralinius pradus.galį būti skirtingų pasaulėžiūrų. Praktiniame gyvenime liberalizmas gaunąs "specifinę interpretaciją", kuri sudaranti įvairias liberalizmo kryptis, jau susijusias su vienokia ar kitokia pasaulėžiūra, išskyrus pasaulėžiūras, neigiančias pagrindinius liberalizmo pradus:  toleranciją, pagarbą individui,sąžinės laisvę,   demokratinę   valstybės sampratą. Toks esąs materialistinis determinizmas, neigiąs žmogaus laisvę,   ir kolektyvizmas, absoliutinąs rasę, klasę, tautą. Priėjęs prie santykio su  krikščionybe,   autorius pirmiausia pastebi, kad krikščionybė yra religija—santykis su  Dievu,   liberalizmas —politinės plotmės klausimas. Krikščionybė, nors ir neturėdama nei savo   politikos,   nei   ekonomikos   bei socialinės   santvarkos,   susiduria   su konkrečiu gyvenimu moraliniu savo aspektu ir čia susisiekia su liberalizmu. Abiejų santykį autorius apibūdina įtampa, kuri nesanti priešybė ir jų neišskirianti. Įtampa pasireiškianti   ypač   ateistinėje   liberalizmo kryptyje,   kuri   neigianti   ir   pačią krikščionybę. Bažnyčioj liberalizmas neturįs prasmės, nes apreikštoji tiesa išskirianti nuomonių įvairybę, panašiai kaip ją išskirianti fizika — nei Bažnyčia, nei fizika negalinčios "su-liberalėti."   Nusilenkimas   apreikšta-jai tiesai nesąs nusilenkimas prievartai, o tiesai. Bažnyčia laisvės pradą yra visada gynusi ir šioje plotmėje daug kur sutinkanti su liberalizmu. Jei Leonas XIII 1888 m. enciklika "Libertas" ir pasmerkęs savo meto liberalizmą,   tai   dėl   jo   nuokrypų. Principiškai liberalizmas nesąs priešingas krikščionybei. Jei tarp krikščionių ir liberalų kilusi priešybė, tai dėl   to,   kad   liberalų   partijos  nuo pat  pradžios buvusios  antireliginės, sutapusios su ateizmu. Dar ir dabar daug kur liberalizmas tebesąs intymiai susijęs su laicizmu, nors teoriškai liberalizmas esąs platesnis už lai-cizmą. Vis dėlto modernusis liberalizmas artėjąs į tikėjimą ir su juo susitaikąs. Liberalizmo priešas esąs   ne tikėjimas,  o fanatizmas bei neapykanta. "Liberalizmas yra laisvė tikėti, o ne laisvė nuo tikėjimo" (p. 66). Toliau autorius pabrėžia, kad krikščioniškuoju   požiūriu   laisvė   visada imama drauge su tiesa, kuri įprasminanti laisvę. Tiesos reliatyvinimas esąs jos naikinimas. "Kur nėra tikėjimo tiesa, netrunka išblėsti ir tikėjimas laisve" (p. 68). Taigi laisvė negalinti būti absoliutinama santykyje su moralinėmis vertybėmis, nes tada kylanti sauvalė. Dorinės normos esančios kartu vertybės, kurios reiškiančios laisvės išsiskleidimą žmoguje. Krikščionis esą vertina toleranciją kaip moralinę vertybę, bet nesutinka su tokiu jos pagrindimu, kuris remiasi ne pagarba žmogui, o abejingumu tiesai bei visų įsitikinimų lygybe. Tolerancijos priešas esąs ne pasaulėžiūra, o tik pasaulėžiūrinė neapykanta ir prievarta. Laisvės pradui įgyvendinti viešajame gyvenime esą reikia atskirti valstybę ir nuo Bažnyčios ir nuo kultūros, o demokratinės partijos neturėtų būti pasaulėžiūriniai sambūriai.

V. Trumpa apžvelgia liberalinės minties raidą Lietuvoje. Pradeda jis nuo 16 šimtmečio luominės santvarkos, veda į 18 šimtmečio ūkines reformas, reikalaujamas pačių dvarininkų, baudžiavinės sistemos panaikinimą ir sukilimus, iškėlusius valstiečių vaidmenį. Laisvo ūkio mintis brendusi Vilniaus un-te 19š. kartu su tautiniu atgimimu, kuris tolydžio stiprėjęs ir per sukilimus. Esą, laisvės ir lietuviškumo idėjos sutapusios, o tautinis atgimimas buvęs demokratinis ir liberalinis. V. Kudirkai tekęs vadovaujantis vaidmuo, nors liberalizmo vardas retai buvęs vartojamas. Varpininkai tebuvę liberalinės minties žmonės, bet nesudarę liberalų grupės ir tuo vardu nesi-vadinę. Vieni jų buvo linkę į socializmą, kiti į konservatizmą, treti laikėsi vidurio. Vėliau varpininkai pasukę į kairę, o dalis jų įsijungę į socialdemokratų partiją, kiti gi sudarę liet. demokratų partiją, kuri ėmusi veikti 1906 m. Bet ir ši su-kairėjusi: kairysis sparnas įstengęs pakeisti programą ir sudaryti naują Lietuvos liaudininkų socialistų partiją, kuri 1917 m. pašalino nuosaikiuosius, vėliau sudariusius atskirą grupę—Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partiją. Atsistačius nepriklausomai Lietuvai, socialistų liaudininkų demokratų partija susijungė su valstiečių liaudininkų sąjunga, įsi. steigusia 1905 m., ir atsisakiusia socialistinių idėjų. V. Trumpa atskirai mini tautininkus liberalus, kurie buvo susispietę aplink "Viltį" ir "Vairą". Iš esmės jie buvę liberalai tik katalikiškosios srovės atžvilgiu. Kairieji bandę juos sulieti su katalikiška srove arba nacionalistais. Pradinė Lietuvos demokratija apvylusi gyventojus. Gruodžio 17 perversmas ir jo raida sudavęs didelį smūgį liberalinei minčiai, nors ūkinėje ir kultūrinėje   srityje   buvę   nemaža   laisvės.

Be suminėtų autorių dar rašo: dr. J. Greimas "Laisvės problema egzis. tencializmo, markzizmo ir freudizmo amžiuje," V. Kavolis "Laisvės samprata socialiniuose moksluose"; R. Šilbajoris "Jieškant tikėjimo"; A. Gu-reckas, "Liberalizmas ir tautinės valstybės idėja;" J. Jaks-Tyris "Liberalinė ūkio politika"; dr. J. Kaupas "Individualizmas ir visuomeniškumas lietuvių literatūroj"; V. Rastenis "Liberalizmą reikia geriau pažinti"; K. Drunga, "Bendrasis liberalizmo vardiklis;" priede — liberalų manifesto tekstas, paskelbtas Oksforde 1947 m. Visi šie autoriai paliečia vieną kurį liberalizmo aspektą ir plačiau jį panagrinėja. Jie nebeatrodo rinkiniui taip esmingi, kaip trys pirmieji ir yra daugiau papildomo pobūdžio.

II

Sklaidydamas šį straipsnių rinkini, skaitytojas pirmiausia stengiasi atsekti pačią temą—liberalizmą, t.y. jo sampratą. Nors V. Kavolis įžangos žodyje guodžia, kad liberalizmas "yra kur kas mažiau supainiota sąvoka, negu kai kurios apie jį sprendžiančios galvos," tačiau V. Trumpa kitką sako, ir tai gana teisingai, būtent, kad didieji liberalizmo teoretikai nesutaria nei kas yra liberalizmas, nei kada ir kur jieškoti jo pradžios; vieni pradeda nuo vėlybojo viduramžio ar renesanso, o kiti nuo XVIIIš. ir prancūzų revoliucijos, treti tik nuo XIXš. V. Kavolis, rinkinio redaktorius, liberalizmą aptaria kaip esminę sąlygą būti žmogumi; "liberalai yra, kas laisvės problemą laiko esmine žmogiškoj egzistencijoj" ( p. 9). Dr. J. Girniui liberalizmas "yra laisvės išpažinimas," laisve grindžiama moralinė laikysena, "gyvenimo metodika" (p. 48-49).

Panašiai kalba ir kiti rinkinio autoriai, gausiai linksniuodami laisvę, tačiau nė vienas giliau jos nenagrinėja, priimdami ją, matyt, kaip savaime suprantamą dalyką. Aiškios li. beralizmo aptarties niekas nepateikė, nes vargu ar ji galima. Skaitytojas susidaro išvadą, kad nėra liberalizmo, o tik liberalizmai, kurių neįmanoma suvesti aptartin. Todėl tiek rinkinio autoriai, tiek skaitytojas šiuo požiūriu pasilieka miglose. Dr. J. Girnius ryžosi pateikti liberalizmo esminę sąvoką, pagal kurią, kaip normą, būtų galima spręsti, kas vadintinas liberalu ir kas ne. Bet kuo remdamasis jis tą sąvoką pateikia, neaišku. Įžangoje sako, esa liberalizmas "turi būti apibrėžimas ne kokia nors "grynybe," o tuo, koks yra pačių liberalų nusistatymas." Deja, tas "nusistatymas" yra toks įvairus, kad netelpa vienon sąvokon. Be to, ar visų klausiamų liberalų nusistatymas yra iš tikro liberališkas, nėra kuo patikrinti; nėra autentiško kriterijaus, bei šaltinio, kuris įgalintų susidaryti liberalizmo sąvoką, išreiškiančią liberalizmo esmę. Ji todėl ir pasilieka subjektyvumo plotmėje. Tai matyti visame dr. J. Girniaus dėstyme, kuriame atsispindi jo liberalizmo samprata, išsiskirianti iš kitų rinkinio autorių. Pagal jį, liberalizmas yra bendrinis (šio termino dr. J. Gr. nevartoja), kurio principai išpažįstami visų liberalų, ir specifinis (specifinės interpretacijos), susijęs su kuria nors pasauliėžiūra. Bet tokio bendrinio liberalizmo tikrovėje nėra, ir jo sampratos susidarymas nėra tikrovinis. Pats laisvės principas, dedamas liberalizmo pagrindan, bendrinėj plotmėj dar netampa būdinga liberalizmo žyme. Tą patį principą— laisvę—skelbia ir kitos neliberalinės srovės bei ideologijos. Laisvė, kaip principas, šiuo atveju gali tapti skiriamąja žyme tiktai konkrečioj tikrovėj, kur išryškėja jo pritaikomumas. Ir pats dr. J. Grinius sako, kad tikrovėje nėra "grynų" liberalų, o tik vienos ar kitos krypties liberalai, kad specifinėj interpretacijoj "bendrieji principai įgyja daugiau ar mažiau skirtingos prasmės." (p. 51). Dr. J. Girnius rinkinio straipsnyje laikosi bendrinio liberalizmo (jei taip galima sakyti) sampratos, o kiti autoriai kalba apie tikrovinį liberalizmą.

Ir V. Kavolis, ir dr. J. Girnius liberalizmą pateikia kaip gyvenimo metodą, kaip politinę sąvoką apsprendžiant žmonių tarpusavio santykius, ir sako, kad liberalizmas nesąs pašau, lėžiūra bei neturįs savo turinio (p.46). Bet ar tai visų ar bent daugumos liberalų nuomonė, kyla abejonė. Pvz. ten pat yra minimas Br. Raila, kuris liberalizmą laiko "pilna pasaulėžiūra." Ir čia skaitytojui netikrumas tik padidėja, juoba, kad ne vienas Br. Raila tokiam liberalizmui atstovauja. V. Kavolio pasakymas, kad "laisvė išvis nėra vertybė, o tiktai kelias į vertybes," neprisideda prie liberalizmo sampratos išryškinimo. Tai greičiau strėlė pačiam sau: jei kelias nevertingas, nereikia juo eiti, o jei vertingas, reikia pripažinti. Imant grynai teoriniu požiūriu, galima sutikti, kad liberalizmas yra tik tam tikras metodas visuomeniniam gyvenimui tvarkyti, kad jis nebūtinai turi būti siejamas su kuria nors pasaulėžiūra, tačiau tikrovėje tas metodas tampa vienokios ar kitokios apimties pasaulėžiūra ta prasme, kad liberalizmas jon įsijungia arba ją atitinkamai susidaro. Liberalizmas yra kaip pamušalas, kuris vienas nesudaro drabužio ir turi prisiderinti prie viršaus ne atsitiktiniu būdu, o pasirinkimu.

Tikrovėje nerasi liberalo, pasitenkinančio vien metodu. Jam reikia ir turinio, kurį jis turimu metodu susikrauna. Su šiuo metodu liberalas eina ir į politinį, ir į ūkinį, ir filosofinį, ir moralinį, ir religinį gyvenimą. Viskas tampa tuo metodu nuspalvinta. Tai buvo patirta ypač po 1789 m. prancūzų revoliucijos, kai liberalizmas įsigalėjo labai plačiai, neišskiriant nė teologijos. E. Peterson, buvęs protestantų teologas, dabar sulaukęs 70 m. amžiaus, rašė 1928 m. garsiajam Harnackui, esą, protestan-tinė teologija nebegalinti būti iš viso teologija, nes tapusi tik privačia atskirų profesorių pažiūra. Tai buvo liberalistinio metodo išdava, kurios prof. E. Peterson nepakėlė ir perėjo 1930 m. katalikybėn. O ir čia to "metodo" įtakos, pasireiškusios įvairiom formom, nestigo. Užtat Pijus IX 1864 m., o Leonas XIII 1888 m. pasmerkė ano meto liberalizmą.

Pateikdamas liberalizmo esmę kaip politikos bei gyvenimo metodą, V. Kavolis betgi kalba ir apie lietuviškojo liberalizmo turinį, apie liberalizmą kaip intelektualinę sistemą, "su savita gelmės dimensija, siekiančia asmenybės pagrindų, su specifine istorine paskirtimi, su būdingomis humanistinėmis elgesio normomis ir su visai konkrečiais politinės bei socialinės veiklos užsimojimais" (p. 11); vėl mini liberalizmą kaip liberalių asmenybių veiklos bendruomenėje programą, kaip aktyvių žmonių tikėjimą (p. 13). Tai rodo, kad liberalizmas nėra vien metodas, kelias, o ir tam tikrom gairėm grindžiama pažiūra. Dr. J. Girnius, pavadinęs liberalizmą "gyvenimo metodika", sako, kad liberalizmas vis dėlto turįs ir savo turinį, kuris esąs "naujų moralinių vertybių praregėjimas" (p. 49), grindžiamas morale, o ne metafizika. Bet juk moralė yra reikalinga galutinio pagrindimo, kuris galimas tiktai metafizikoj. Pasak J. Maritaino, moralė yra speciali ontologijos sritis, ir todėl negali būti izoliuota nuo metafizikos.

Iš šių sugretinimų matyti, kad liberalizmas nėra vien metodas, kad jo atskyrimas nuo tikrovės tėra akademinis ir kad tikrovinis liberalizmas reiškiasi kaip pasaulėžiūra.

III
"Lietuviškojo liberalizmo" rinkinio straipsniuose matyti naujumo religijos atžvilgiu. Iki šiol buvome įpratę liberalizmą vertinti kaip antireliginę pasaulėžiūrą, nes Lietuvoje ir kituose kraštuose jis tuo veidu labiausiai išryškėjo. Pastaraisiais metais kilusi

Lietuvos paviljonas Tarptaut. Prekybos parodoje Čikagoje. Paviljoną tvarkė dail. Adolf. Valeška

reakcija prieš racionalizmą ir materializmą filosofiniame mąstyme paveikė ir liberalizmo šalininkus. Vieni jų pasiliko tęsti ateistines linkmės, ki. ti gi palinko daugiau religijos pusėn, pripažindami ją kaip pozityvų veiksnį.

V. Kavolis rinkinio įžangoje mini, kad jaunieji lietuviai liberalai išsiskleidžia plačiau, nesiriboja vien politika ir ekonomija, o religinį rūpestį laiką "autentiška žmogiškosios laisvės problemos sprendimo dalimi, nepasitikėdami doktrinieriškumu, bet ne pačiu tikėjimu" (p. 15). Religiniam klausimui skirtas R. šilbajorio straipsnis "Jieškant tikėjimo," kuriame autorius konstatuoja, kad, susidarant liberalinę pasaulėžiūrą, neišvengiamai susiduriama su religijos problema. Esą, žmogui, išėjusiam iš "saugios tradicinės religijos prieglaudos" santykis su Dievybe reikalingas—žmogus turi susitaikyti su nebūtim arba susirasti bei susikurti tikėjimą į Dievą ir amžinybę. Autorius betgi iš anksto yra linkęs jieš-koti bedogminio tikėjimo, "kurio dėka būtų galima pažvelgti mirčiai į akis, neprarandant nei asmeniško santykiavimo su Dievybe nei laisvės gyventi" (p. 109). Apžvelgęs autorius įvairias kliūtis Dievui rasti, pasijunta atsidūręs klausimų painiavoje ir pareiškia: "Galbūt, visa mūsų egzistencijos esmė ir yra jieškojimas, nesibaigiantis iki mirties valandos" (p. 115).

Reikia pripažinti nuoširdžią autoriaus pastangą artėti Dievop bei pozityvų nusistatymą religijos atžvilgiu. Jeigu jo laikysena atspindi jaunųjų liberalų nuotaikas, reikia pasakyti, kad joje yra naujumo. Vis dėlto ir jo keliamas Dievo jieškojimas nėra laisvas nuo apriorizmo; jieško tik sau patinkamo tikėjimo, bedogminio ir pan., bet nerodo objektyvinio užsimojimo priimti religinę tiesą savo esmėje bei atsiremti į antgamtinį apreiškimą. Savo išvadoje autorius sustoja jieškojime kaip nuolatinėje laikysenoje. Tai tipiškai agnostinė laikysena, būdinga ir K. Jaspersui. Gi žymusis filosofas H. Eergsonas šią laikyseną pajėgė pralaužti ir pasiekti krikščionybę, akinamas kaip tik mistinių reiškinių, kuriuos R. Šilbajoris laiko iš anksto nepriimtinus liberalui.

Neatrodo, kad R. Šilbajorio atstovaujama laikysena būtų būdinga daugumai jaunųjų liberalų. Kitų straipsniuose matyti priešingų idėjų. Antai V. Kavolis, kalbėdamas apie galutinę laisvės prasmę, išeina kaip sukilėlis prieš Dievą. Pasak jo, laisvės prasmė glūdinti atsistojime prieš kosminį pasityčiojimą — sunaikinimą, priverstinį gimimą, mirtį. Nesą svarbu, kad žmogaus kūriniai išliktų vieną ar kitą tūkstantį metų; esminga, kad žmogus kūrė, įrodė save bei paliudijo, nors žinojo, kad mirs su visa kūryba, "žmogaus didybė ne jo darbuose, bet laisvame darbingume" (p. 108). Tokia laikysena—atsistojimas prieš "kosminį pasityčiojimą"—implikuojąs tikėjimą, kad kosminio pasityčiojimo autorius, t.y. Dievas, yra suinteresuotas tokiais kūrybiniais žygiais, vertina jo nepasidavi-mą bei provokacijas. "Toksai Dievas yra įdomus, suteikiąs drąsos mūsų žmogiškumui. O daugiau iš jokių dievų ir negalima reikalauti" (p. 108). Tai išdidumo laikysena, priešinga R. Šilbajorio jieškojimui. V. Kavolis, kaip liberalas, šioj vietoj skelbia toleranciją bei pagarbą žmogui, o Dievui — maištą.

Sūriai antikrikščioniški yra V. Do-nielos straipsniai. Visu frontu jis puola krikščionybę, ir atrodo jie lyg būtų paimti iš 19 šimtmečio. Jam krikščionybė yra savo esmėje "orientalinio judaizmo atskala" (p. 36), atnešusi Europon nepykantą, būdingą semitinėms religijoms. Ir Lietuvoje išnykusi kunigaikščių puoselėta tolerancija tik krikščionybei įsigalėjus. Ypač puola jis krikščionybę kaip meilės religiją, kuri esanti "šizofreniška," t.y. suskilusi: skelbianti artimo meilę, bet nepakenčianti skirtingos pasaulėžiūros. Jau pats terminas "šizofreniška" išreiškia panieką, nes yra paimtas iš psichiatrijos ir reiškia asmenybės skilimą—pamišimą. Tai sugestionuoja mintį, kad ir krikščioniškoji artimo meilė priklauso psichinio nenormalumo sričiai. Liberalui, skelbiančiam pasaulėžiūrinę toleranciją, toks termino vartojimas ne derėtų. Pasak V. Donielos, meilės principo prieštarinis dvilypumas atsiradęs dviejų istorinių tarpsnių suobė-goje — Senojo ir Naujojo Testamentų. Senojo žymė — nepakanta, Naujojo — artimo meilė. Pirmaisiais krikščionybės amžiais šiedu elementai "tapo modifikuoti kaip meilė saviškiui, nepakanta kitaip galvojančiam" (p. 25).

Tai aiškus iškraipymas. Tarp S. ir N. Testamentų nėra prieštaravimo. Krikščioniškos tiesos atskleidimas prasideda Senajame ir palaipsniui platėja, iki pasiekia savo viršūnę Kristaus asmenyje. Pasak šv. Augustino, N. Testamentas glūdi Senajame, nors Senojo prasmė eina iš Naujojo. Pvz. kad ir artimo meilės atveju Levitų knygoj 19,18 pasakyta: Ne-jieškok keršto ir nelaikyk kartėlio savo tautos vaikams; mylėk savo artimą kaip pats save." Net ir svetimšalio atveju liepiama taip elgtis (19, 33), jeigu jis gyvena drauge. Iš kitų vietų betgi aiškėja, kad S.T. artimo samprata ribojasi tikinčiaisiais savo giminės bei tautos žmonėmis; be to, kaimyninės tautos, išpažįstančios politeizmą, vertė izraelitus ribotis savaisiais bei ginti savąjį monoteistinį tikėjimą. N. Testamentas artimo meilę išplėtė iki priešų meilės ir pastatė ją gyvenimo centre, nes ir pats Dievas yra "Meilė." Taigi, laikyti visą S. Testamentą nepakantos skelbėju yra klaida. Net ir kalbant apie "dantis už dantį" dėsnį S. T., reikia atsiminti, kad tai izraelitų baudžiamosios teisės taisyklė, reikalaujanti bausti nusikaltėlį proporcinga bausme. Tai aiškiai matyti Levitų 24, t7-23.

Taipgi nesupasta V. Donielos ir N. Testamento artimo meilė. Esą, pirmieji krikščionys ją modifikavę ir taikę tik saviškiams. Jie jos nemodifika-wo, o, laikydamiesi Evangelijos, išplėtė iki žmogiškai galimų ribų—priešų meilės. Jų meilės apimtis nebegali būti platesnė — ji apima visus ir "ki. taip galvojančius." Bet tai darydama, ji respektuoja ir tiesą. Krikščionis myli kiekvieną žmogų kaip Dievo atvaizdą, bet neseka jo skel-biamom klaidingom pažiūrom. Šiuo atžvilgiu būdingas vienas kan. J. Tumo-Vaižganto poelgis J. šliupo atžvilgiu. Kartą jis tarė: "Jonai, Tave bučiuoju, o Tavo raštus deginu." Tai krikščioniška laikysena, kuri gyvenime nevisada tobulai reiškiasi. Bet tai jau paskiro asmens reikalas. Minimasis gi Tumo "deginimas" nereiškia prievartinio klaidos naikinimo, o tiktai gynimąsi nuo galimos žalos visuomenės bei tiesos saugojimą. Jei klaida nėra agresinga ir nepasitelkia prievartos, tai ir tiesos gynybai nėra reikalo imtis atitinkamų priemonių. Iš esmės klaida nėra sunaikinama jėga. Ji įveikiama tiesos sklidimu, kuris Krikščionybėje yra ne kas kita kaip apaštalavimas. Pastarasis gi yra esminis krikščionybės reiškimasis, neužmirštas kviečių ir kūkalių sambūvio. Užtat Pijus įXII 1953 m. ir sakė Italijos katalikų teisininkams: "Moralinės bei religinės klaidos užgniaužimo pareiga negali būti galutinė veiklos norma. Ji turi būti palenkta augštesnėm ir bendresnėm normom, kurios tam tikromis aplinkybėmis leidžia, o kartais net ir pasirodo kaip geresnė laikysena—toleruoti klaidą siekiant didesnio gėrio" (cit. Our Sunday Visitor 1960. VI.26).

V. Doniela kalba apie Krikščionybės "šizofreniją", jos pasaulėžiūrinę nepakantą, o tame pačiame rinkyje cituojamas liberalų internacionalo gen. sekret. J. Mac Callum Scott priešingas tvirtinimas: "Demokratija ir laisvės politika yra materialinė krikščioniškosios teologijos išvada . .. modernioji demokratija savo pirminį impulsą gavo iš krikščionybės . . ." (p. 56). Taigi, ši V. Donielos tezė yra ne tik antikrikščioniška, bet ir gal tam    tikra    prasme    antiliberalinė.

Kaip matyti iš rinkinio, jaunųjų lietuvių liberalų santykis su religija bei krikščionybe yra įvairus. Jie svyruoja tarp nuoširdaus jieškojimo, sukilimo ir paneigimo.    Pr. G.