Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JO YRA ŽEMĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aug. R.   


Algimantas Mackus: JO YRA ŽEME. Eilėraščiai. Viršelį ir skyrių vinjetes piešė Dalia Juknevičiūte. Išleido Santara. Chicago, 1959. 91 p.

Pastaruoju metu pasirodė keletas naujų poetų su savo rinkiniais. Tarp jų yra ir Algimantas Mackus. Jis tačiau nėra debiutantas. Gerokai anksčiau jis yra išėjęs slapyvardžiu.

Algimanto Mackaus "Jo yra žemė" pasižymi lyrinėmis, eleginėmis nuotaikomis. Jo posmuose jaučiamas išgyvenimas, jautrumas, bodėjimasis, melancholija ir ilgesys. Padvelkia ir susimąstymas, kurio pagrindinė šaknis yra mūsų gyvenimo praeinamumas ir išnykimas, nuėjimas i nežinią.

Dėl pilnumo tenka pažymėti, kad Algimantas Mackus šiame rinkinyje yra davęs ir eilėraščių, kurie praskamba ne rezignacija, o ryžtingumu ir teigimu. Tačiau tokių knygoje rasime šykštokai, — kada jis prabyla apie darbą ar apie raumeningą savo brolį.

Savo mintims ir jausmams išsakyti autorius dažnai pasigauna ryškių, spalvingų žodžių. Svyruodamas tarp simbolizmo ir moderninės išraiškos, jis savo posakių vaizdumu kartais galėtų būti gretinamas ir su poetais ekspresionistais.

Algimanto Mackaus temos yra amžinos, nuo žilų senovių poezijoje skambančios. Tai žemė, meilė, mirtis, amžinybė, Dievas, netikrumas. Šiam rinkiniui būdingas svyravimas, neapsisprendimas, traukimas tarp žemės ir mirties, tarp gyvenimo ir išnykimo, tarp tikrumo ir abejojimo, kaip štai:
Norėjau gyventi — o mirštu.
Norėjau kalbėti — o tyla.
Paukštis krisdamas sminga,
kaip strėlė ties mano sala.(p. 30).

Perskaitęs knygą, norėtum sustoti ties eilėraščiu, kuris būtų pranokstantis, prasikišęs augščiau kitų. Tačiau tokį rasti būtų sunku; visi jie maždaug vienodi, neprasimuša vienas pro kitą. Kai kurie gali sudominti savo retesniais, sakytume, ekstravagantiškais posakiais, kaip "angelai grožėjos tavo krūtimis", o kiti savo vaizdais, kaip —
Aš plaukiu artyn į jūrą.
Aš nešuos įsimylėjusių valčių
kuždesį,
girtų, barzdotų sielininkų dainą . .
(p. 64)
Kitur vėl sustoji prie tiesioginių, nuoširdžių sąskambių, kaip eilėraštyje "Upė, tėvas, upė":
Mano sūnau, paimk iš mano veido nors vieną raukšlę —
ir aš liksiu gyvas (p. 65).

Spalvingumo Algimantas Mackus siekia daugiausia tų pat epitetų ar vaizdų kartojimu. Beveik nerastum eilėraščio, kur nebūtų vandens ar tai, kas primena vandenį: upė, jūra, lietus, sniegas, rasos ir panašiai. Antras tolydinis palydovas yra kraujas ir kiti šio kelmo žodžiai: kraujavo uogos, nesukraujuos erškėčiai, kruvinom saujom, kraujuojantis krūmas, kraujuojantis kaklas, kruvinas šešėlis, "kad kraujas Tavo žaizdose būtų mano" (p. 41).
Nors Algimantas Mackus pamušalą turi lyrinį, tačiau savo rinkinyje jis blaškosi tarp poetinio, kalbėjimo ir prozinio vietomis net abstraktinio išsireiškimo. Kai kur jo sakiniai, vie_ toje lyrinės melodijos, būna tiesiog nesklandūs, kaip šiame klausime:
Ar yra gyvenimas
nuolatos būti lyjamam ?

Kitur Algimanto Mackaus rinkinyje vėl skaitome:
Už lango dar kažkas kalbėjo apie
moterį,
kuriai daugiau nebereikėjo atleidimo:

ji tapo amžiai ir palaiminimas,
Kristus ir Pontijus Pilotas,
Dievas ir žmogus,
ji tapo pats gyvenimas,
kuriuose mes esam nubausti
Ir pažadėta žemė tiems,
kurie yra bedžiaugsmiai (p. 80).

šios ištraukos pradžiai reikia pripažinti sugestyvinį toną, lyrinę užuominą. Bet paskutinės dvi eilutės yra grynai teoretinė deklaracija. O tokių duobių Algimanto Mackaus poezijoje gausoka, — ir ateityje jomis tektų nusikratyti.

Anos dvi paskutinės eilutės mums byloja ir apie kitą šios knygos plyšį — poetinio apipavidalinimo nebuvimą įvairiuose posmuose. Autorius dar nesusidoroja su formos kliuviniais ir, žiūrėk, nuslysta į paprastą prozą. Tai juo labiau krenta į akį, kad jis, kaip esame sakę, turi lyrinių palinkiu, net eleginės nuotaikos. O tokiu atveju poezijos sakiniui reikia praskambėjusios melodijos. Mūsų įsitikinimu, Algimanto Mackaus kelias ir būtų puoselėti šias tikrąsias lyriko savybes, nesvarbu, ar apvelkant moderniniu, ar tradiciniu rūbu, ar abiejų deriniu. Jam tektų nepasiduoti vilionėms, kurios gali atrodyti nepaprastos, bet, deja, vistiek nieko jau nestebina, tik skamba keistai ir kiek ekstravagantiškai, kaip kalbėjimai apie "Minkštą naujagimių angelų pieną", nors kai kas apie tai ir gali šūkauti, kaip apie naują perlą. Bet tai yra vien autoriaus ir skaitytojo vedimas į šunkelius, o taip pat — ir panašaus kritiko nesusigraibstymas, ko jieškoti poezijos kūrinyje.
Baigiant tenka pasidžiaugti Santaros užsimojimu išleisti mūsų rašytojų darbų.
Aug. R.

ATSIŲSTA PAMINĖTI
Garbė Dievui, senos ir naujos giesmės su maldų priedu, paruošė kun. Kazimieras Senkus, muzikos magistras, išleido saleziečiai Castelnuovo Don Bosco, Italijoje, 352 pusi. su gaidomis, įrišta į kietus viršelius, kaina nepažymėta.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai