Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DRAUGIJA LITERATŪROS, MOKSLO IR POLITIKOS ŽURNALAS 1907 -1923 M. PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PR. PAULIUKONIS   
1. Praeitis
Caristinės Rusijos varoma nutautinimo politika ir lietuvių spaudos uždraudimas (1864-1904 m.) buvo didelis stabdis lietuvių kultūrinės pažangos kelyje. Ano meto Lietuvos šviesuomenės - bajorijos sulenkėjimas ir visiškas nusigręžimas nuo savo šalies tautinių, socialinių ir kultūrinių reikalų dar labiau sustiprino lietuvių kultūrinį atsilikimą. Prūsuose spausdinama ir slapta Lietuvoje skleidžiama suvargusi lietuvių perijodinė spauda negalėjo visiškai patenkinti lietuvių tautos kultūrinių reikalų. Tai buvo vargo ir nelaimės spauda, kuri išugdė lietuvių širdyse pasiryžimą kovoti už savo tautos reikalus. Tokiose sąlygose buvo neįmanoma leisti rimtesnį kultūros žurnalą, kurio kiekviena kultūringa tauta yra reikalinga. 1898 m. A-męrikoje kun. A. Milukas pradėjo leisti inteligentams skiriamą trimėnesinį žurnalą "Dirvą", kuri ne tiek lietė visus lietuvių kultūrinius reikalus, kiek atskiromis knygomis apimdavo vieną kurį veikalą. Jos dėka išleista keletas vertingų veikalų, tačiau ji negalėjo patenkinti visų kultūrinio žurnalo reikalų. 1901 m. Tilžėje prie "Tėvynės Sargo" pradėta leisti "Žinyčia", kurios pasirodė penki numeriai. 1903 m. "Dirva" susijungė su "Žinyčia" vardu "Dirva—Žinynas". Šis žurnalas buvo leidžiamas bei redaguojamas to paties kun. A. Miluko Amerikoje. 1906 m. sustojo. 1904 m., atgavus spaudą, lietuviškų laikraščių leidimo sąlygos palengvėjo, pasirodė visa eilė naujų: pirmasis dienraštis "Vilniaus Žinios", savaitraščiai "Lietuvių Laikraštis" Petrapilyje, "Nedėldienio Skaitymas" Kaune, "Šaltinis" Seinuose, "Lietuvos Ūkininkas" ir "Naujoji Gadynė" Vilniuje.

Iškilo ir būtinas rimto kultūros žurnalo reikalas. Veiklesnieji kunigai ir pasauliečiai kultūrininkai nuo pat spaudos atgavimo nuolatos diskutavo kultūros žurnalo išleidimo klausimą. Reikėjo rasti gana augšto išsilavinimo bei plačių pažiūrų redaktorių, o ypač leidėją, kuris imtųsi tokio nepelningo darbo. Tais laikais negalima buvo tikėtis iš prenumeratos išlaikyti žurnalą. Pagaliau 1906 m. liepos 20 d. Kaune įvykęs metinis dar neseniai įsikūrusios knygoms leisti Šv. Kazimiero draugijos susirinkimas nutarė parūpinti inteligentų laukiamą kultūros žurnalą. Redaktoriumi pakviestas draugijos pirmininkas, buvęs Petrapilio Dvasinės Akademijos profesorius, jau nuo "Aušros" laikų spaudoje dalyvavęs ir pasireiškęs kaip plataus masto publicistas, "Nedėldienio Skaitymo" redaktorius kun. Aleksandras Dambrauskas, arba Adomas Jakštas. Kadangi naują laikraštį "pagimdė" Šv. Kazimiero draugija, tad jam ir duotas "tėvų" vardas "Draugija". Pilna antraštė: DRAUGIJA, Literatūros, Mokslo ir Politikos Mėnesinis Laikraštis.

Naujas žurnalas pasirodė 1907 m. sausio mėn. Redaktorius savo žodį "Nuo redakcijos" taip pradeda:
"Pasitikėdami geresnės ateities sulauksią, pradedame leisti inteligentijai paskirtąjį mėnesinį laikraštį "Draugiją". Gerai numanome, kaip tas darbas painus, sunkus ir nepelningas. Todėl nebūtumėm jo nei pradėję, jei ne nuolatiniai iš visų pusių šauksmai: neturime mokslo ir literatūros laikraščio! sutverkite jį mums kuo-greičiausiai!"

"Kad toks laikraštis būtinai yra reikalingas, su tuo, man matos, visi sutiks. Nes kokia gi kultūriškai gyvuojanti tauta apseina be rimtesnių laikraščių? Tat ir mes lietuviai, jei norime tikrai apsišviesti, sutverti savąją kultūrą, turime neatidėlioti to darbo, iki politiškos permainos sutvers naujas gyvenimo sąlygas, bet privalome tuojau, šiandieną tą darbą pradėti. Nes čia kiekviena praleista diena gal turėti laibai mums negeistinas pasekmes."
"Draugija" be pertraukos ėjo iki 1915 m. pradžios. 1914 m. prasidėjus karui, Banaičio spaustuvėje, kuri spausdino žurnalą, sumažėjo darbininkų skaičius ir nebegalėjo laiku atlikti spaudą. JaU rugpjūčio mėn. numeris išėjo gerokai pavėlavęs. Prie to prisidėjo dar ir antra kliūtis: Kauno tvirtovės komendantas ištrėmė "Draugijos" redaktorių kun. A. Dambrauską iš Kauno į Vilnių, kaip nepatikimą valdžiai as-

Adomo Jakšto leisto žurnalo "Draugija" sumažintas viršelis

menį ir pavojingą karo metu laikyti tvirtovėje. Su juo buvo ištremti ir kiti Kauno kunigai veikėjai: K. Olšauskas, P. Dogelis. Dėl to už paskutinius keturis 1914 m. mėnesius išėjo tik viena knyga (93-96 nr.), ir tai jau 1915 m. pradžioje. Pirmasis 1915 m. numeris buvo pradėtas spausdinti vasario mėn., bet dėl karo veiksmų buvo nebaigtas, ir "Draugija" laikinai sustojo. Lietuvą užėmę vokiečiai paralyžavo bet kokį lietuvių kultūrinį veikimą, tad apie kultūros žurnalo leidimą nebuvo galima nė svajoti. Tik po metų, 1916 m. balandžio 26 d., vietinei vokiečių karo valdžiai įteiktas prašymas atgaivinti "Draugiją" ir "Ateitį". Prie prašymo buvo pridėti ir žurnalų pavyzdžiai. Po mėnesio iš Rytų fronto vado generolo Luden-dorfo gautas atsakymas, kad dėl cenzūros sunkenybių toks didelis žurnalas, kaip "Draugija", negali būti leidžiamas. "Ateitis", kaip žymiai plonesnė, leidžiama, bet ir tai labai suvaržytomis cenzūros sąlygomis. Kun. A. Dambrauskas nenorėjo "Draugijos" paversti plonu laikraštuku ir žurnalo leidimą atidėjo geresniam laikui.

Po 1917 m. Vilniaus konferencijos vokiečių okupacinis režimas šiek tiek sušvelnėjo. Pasirodė net keli lietuviški laikraščiai: "Lietuvos Aidas," "Vienybė" ir "Tėvynės Sargas". Tad vėl buvo kreiptasi į vokiečių karinę valdžią "Draugijos" atgaivinimo reikalu. Leidimas buvo gautas, bet su sąlyga, kad nieko nebus rašoma apie politiką. Redakcija, nesutikusi priimti sąlygų, padavė prašymą augštesnei valdžiai, iš kurios 1918 m. spalio 21 d. gautas leidimas, ir pradėtas rengti pirmas laikraščio numeris (97 nr). Atgaivinta "Draugija", pasirodė tik 1919 m. sausio mėnesį jau Nepriklausomos Lietuvos metu ir ėjo iki 1923 m. pabaigos dvigubais numeriais.
Iš viso išėjo 153 nr.

1911 m. sausio mėn. prie "Draugijos" pradėjo eiti priedu Pr. Dovydaičio redaguojama "Ateitis", 1914 m. priedu ėjo A. Busilo redaguojamas "Mokytojas". 1911-1914 m. prie "Ateities" dar buvo leidžiamas priedas "Mūsų Tautinės Tvėrybos Žiedai", kur buvo spausdinama Lietuvos kaimuose moksleivių surinkta tautosaka: daugiausia liaudies dainos, priežodžiai, patarlės, mįslės, burtai. Visą laiką redaktoriumi buvo kunigas (vėliau prelatas) Aleksandras Dambrauskas, laikraštį leido Šv. Kazimiero draugija, tik 1923 m. 1-8 nr. išleisti kaip Lietuvos Univ. Teologijos — Filosofijos Fakulteto organas. Laikraščio tiražas buvo 1000 egz., jį prenumeravo kunigai ir pasauliečiai inteligentai. Vienu metu buvo kunigų tarpe iškilusi mintis "Draugiją" padaryti tik kunigų laikraščiu, tačiau, redaktoriui nesutikus, visą laiką paliko bendru kunigų ir pasauliečių inteligentų laikraščiu.

2. Apimtis
"Draugijos" tikslas buvo patraukti "prie pozityvaus tautos kultūros darbo visus geros valios ir augšto mokslo lietuvius", kaip dvasiškius, taip ir pasauliečius, ir juos sutelkti į vieną galingą intelektualinių jėgų draugiją. Įvairių intelektualinių sričių žmones suvesti prie bendros plačiausia prasme mokslo populiariza-cijos, kad "kiekvienas tikras mokslo vyras visados galėtų pasinaudoti ir.ūsų laikraščiu populia-riškam visuomenės supažindinimui su savo tyrinėjimų rezultatais" (1 nr., 4 p.).

Siekdama savo tikslo, "Draugija" stengėsi apimti visą religinį, tautinį, politinį, kultūrinį lietuvių gyvenimą. Žodyje "Nuo redakcijos" nurodyta laikraščio programa iš septynių skyrių: 1 literatūra, 2. mokslas, 3. politika, 4. bažnyčios ir teologijos dalykai, 5. kritika, 6. iš Lietuvos gyvenimo ir 7. administracijos dalykai. Reikia pripažinti, kad užsibrėžtą savo programą prie ano meto lietuvių intelektualinių pajėgų atliko su kaupu. Tik pastarasis skyrius, — administracijos dalykai, — kuris kultūriniam lietuvių gyvenimui nieko kūrybiško nedavė, niekuo ypatingu ir nepasižymėjo: laikraštyje buvo paskelbta smulkiu šriftu pora Kauno gubernatoriaus pranešimų.

"Draugijos" redaktorius kun. Aleksandras Dambrauskas—Adomas Jakštas, didžios erudicijos ir plačių užsimojimų asmuo, savo redaguojamame laikraštyje sugebėjo sutelkti visas geriausias menines ir intelektualines jėgas. Bendradarbiavo Petrapilio Dvasinės Akademijos, Kauno ir Seinų kunigų seminarijų profesoriai dvasiškiai ir pasauliečiai inteligentai, kurie vėliau tapo Lietuvos Universiteto profesoriais bei žymiais visuomenės veikėjais.

Vertinant "Draugijos" vaidmenį lietuvių kultūriniam brendimui, tenka bent trumpai peržvelgti jos turinį.
a. Tautos švietimas. Okupantai rusai Lietuvos švietimo dirvą buvo žiauriai nualinę. Iki 1905 m. veikė tik rusų valdžios ar stačiatikių parapijų pradžios mokyklos, kuriose Kauno gubernijoje mokytojai buvo vien rusai ir varė lietuvių jaunimo rusinimo bei demoralizacijos darbą. Kiek geresnė padėtis buvo Sūduvoje, kur daugiausia mokytojai buvo lietuviai. Mokyklų skaičius buvo mažas, jose galėjo tilpti nedaugiau kaip 25% mokyklinio amžiaus vaikų. Padėtis kiek pagerėjo po 1905m. revoliucijos, buvo leista dėstyti lietuvių k. Tačiau iš 1134 Lietuvos mokytojų 859 buvo rusai, kurie ne tik lietuvių k. nedėstė, bet ir toliau sena tvarka neatsisakė nuo rusinimo užmačių. Po revoliucijos buvo leista lietuvių organizacijoms steigti pradžios mokyklas, bet jų įsteigimas buvo suvaržytas, reikalavo daug formalumų, o įsteigtos dažnai buvo uždaromos. Taip 1911 m. buvo uždaryta dvidešimt "Saulės" draugijos mokyklų. Kiek lengvesnės sąlygos buvo organizuoti prie parapijų mokyklas.

"Draugija", atsižvelgdama į liūdną lietuvių tautos švietimo padėtį ir iš viso vertindama augštesnį tautos kultūros lygį, daug vietos skyrė švietimo reikalams. Laikraščio redaktorius ir toliau numatą bendradarbiai buvo tvirtai įsitikinę, kad maža lietuvių tauta gali laimėti sau daugiau laisvės ir pasiekti skaistesnį rytojų ne ginklų kova, revoliucija, kuri "teoretiškai iš atžvilgio į jos principus išrodė klaidinga, morališkai iš atžvilgio į dorą — neteisinga, o praktiškai — iš atžvilgio į pasekmes stačiai negudri ir Lietuvai pragaištinga (7 nr. 284 p), bet savo krašto kultūros pakėlimu, moralinėmis vertybėmis. Pirmo Numerio A.A. (atrodo, kun. A. Alekna) str. "Mūsų reikalai" rašė:
"Priespaudos pančiai nukris, bet kova nepasibaigs, tiktai persimainys jos būdas. Jei ir toliau norime gyventi ir atgauti sau prideramas teises, turime jas iškovoti. Tiktai tvirtųjų balsas esti išklausomas, tvirtybę tegali duoti mums kultūra. Tai aiškiausiai patvirtina visų amžių istorija. Todėl ir mūsų visas rūpestis kovojant dėl būvio turi būti atkreiptas į mūsų tautos kultūros pakėlimą, kurioje visa mūsų galybė" (44 p.).
Pacituotas mintys ne tik anais laikais buvo teisingos, bet ir šiandien, po 50 metų aktualios, tik deja, ne visų lietuvių jos buvo tada suprastos ir dabar dar daugelio neįvertintos.

Toliau tas pats autorius nurodo, kad lietuvių kultūra turi būti katalikiška. Katalikų Bažnyčia yra sudariusi lietuvių kultūrai pagrindą, tik reikia ją toliau vystyti. Lietuviams reikalingos geros pradžios mokyklos, vidurinės mokyklos, specialinės mokyklos ūkininkams ir darbininkams, jaunimas privalo vykti į užsienius siekti augštojo mokslo, atkreiptį dėmesį į emigravusių lietuvių organizavimą, kad nenutaustų ir t.t. Toliau (2 ir 4 nr.) kun. V. K. str. "Mūsų apšvietos stovis" kelia net visuotinio mokyklinio amžiaus vaikų apmokymo klausimą. Pradžioje dėl reikalingų lėšų stokos ir mokytojų trūkumo siūlo organizuoti mokyklėles prie parapijų. Kun. T. Žilinskas kreipiasi "Į kunigiją žodžiu" (1 nr.) ir ragina kunigus organizuoti plačiu mastu tautos švietimą:
"Reikia mums susijudinti į visuomenišką darbą. Reikia visomis išgalėmis ir priemonėmis steigti visokius susidraugavimus, sąjungas, bendroves, apsargos namus, prieglaudas, auklėtna-mius, skaityklas, knygynus, visokios rūšies mokyklas. Žodžiu, mums reikia prisidėti prie kėlimo Lietuvoje kultūros" (1 nr. 91 p.). Kai 1907 m. liepos 20 dieną vyskupas M. Pa-liulionis išleido kunigams aplinkraštį dėl de-kanatinių susirinkimų, kuriuose kunigai be pastoracijos klausimų turėtų svarstyti ir švietimo bei labdarybės reikalus, tai "Draugija" ne tik paskelbė ištisai vyskupo aplinkraštį, bet dar pridėjo ilgoką str. ir pabrėžė aplinkraštyje paminėtą mokyklų reikalą:
"Doro ir blaivaus kunigo pašaukimas yra skelbti Dievo žodį . . . platinti krikščionišką apšvietimą. Todėl eilėje klausimų, vyskupo paduotųjų, eina . . . apie parapijines mokyklas, apie katalikų mokytojų toms mokykloms parengimą, apie parapijines ir dekanalines bibliotekas" (9 nr. 93 p.).

Kun. A. Dambrauskas savo plačioje polemikoje su Lietuvos lenkais nekartą yra pabrėžęs švietimo reikšmę lietuvių tautai ir jos nusistatymą visai nepriklausomai nuo lenkų kurti savo kultūrą. Pavyzdžiui galime paimti kad ir tokius jo išsireiškimus: "Lietuviai vieno tetrokšta, kad jiems netrukdytų jų kultūriško darbo. Todėl jiems visai negeistina kova nei su rusais nei su lenkais" (11 nr. 326 p.). Arba tokios optimistinės mintys: "Kultūra Lietuvoje nepražus. Ji nuolat kils augštyn ir ims žydėti, tik ne lenkiškai, bet lietuviškai. Ir tas jos žydėjimas įvyks pačios liaudies darbu, nors įvairūs ponai. . nei pirštu prie to neprisidėtų" (13 nr. 82 p.).

"Draugija" džiaugėsi kiekvienu lietuvių kultūriniu laimėjimu ir sielojosi, kad lietuvių jaunimas, pagautas skepticizmo, nesiekia augštojo mokslo, nejieško absoliučios, nekintamos tiesos. Tai matyti iš sveikinimo 1907 m. įkurtai Lietuvių Mokslo Draugijai, pasiryžusiai pasišvęsti "grynam tikram mokslui, kursai lyg saulė žiba iš augšto ir visoje pasaulėje visiems lygiai šviečia, be skirtumo tautų ir tikėjimų" (4 nr. 421 p.). Ta pačia proga ragino lietuvių jaunimą siekti mokslo, sekti lietuvių mokslininkų, kaip S. Daukanto, kun. Kašarausko, vysk. A. Baranausko ir garbingo mokslo draugijos steigimo iniciatoriaus dr. J. Basnavičiaus pavyzdžiu. Tas pačias mintis yra pareiškęs A. Jakštas ir sveikindamas "Draugijos" vardu 1920 m. sausio 27 d. Lietuvos Augštųjų Kursų atidarymą (109-110 nr. 87-91 p.).

Tautos švietimo reikalai "Draugijoje" užėmė pirmaujančią vietą. Čia paskelbta "Saulės" draugijos steigiamų ir išlaikomų pradžios mokyklų dvejų metų mokslo programa (3 nr.), parengta žinomo pedagogo Tomo Žilinsko. Tai bene pirmoji lietuviškos mokyklos programa. Vėliau Pranas Mašiotas, vaikų literatūros rašytojas, tą programą savo kritiškomis pastabomis yra įvertinęs (8 nr.). Visa eilė straipsnių grynai pedagogikos, metodikos ir jaunuomenės auklėjimo klausimais: nežinomo autoriaus, pasirašyto Mokytojas, "Lietuvių kalba vidutinėse Lietuvos mokyklose" (54 nr.), kun. dr. Si mono Šultės "Valios auklėjimas" (63 ir 64 nr.) ir "Laisvosios mokyklos problema" (127-130 nr.), kur nagrinėjamas liberalinių mokyklų be tikybos dėstymo blogosios pusės, M. Pečkauskaitės "Vaikų melavimas" (65 nr.) ir "Šis tas iš pedagogikos" (70 nr.), Pleirytės—Puidienės "Asmeninė ir socialė etika" pagal Foersterį (61 nr.), P.S. "Auklėjimo pamatai" (67 nr.), "Vaikų auklėjimas" (75-76 ir 79-80 nr.) ir 1914 m. A. Busilo redaguotas priedas "Mokytojas".

Atsikuriančios nepriklausomos Lietuvos mokyklos reikalai rado taip pat atgarsį ir "Draugijoje". Tai kun. M. Krupavičiaus "Kokia mums reikalinga mokykla" (102-104 nr.), Karolio Dineikos "Kūno lavinimo klausimas Lietuvoje" (117-118 nr.), kun. dr. A. Maliauskio "Gary mokyklos" (111-112 nr.) ir "Katekizmo metodas" (149-150 nr.), kun. A. Dambrausko "Tikybos mokslas vyresnėse klasėse" (133-136 nr.).
Paskatinti lietuvių visuomenę šviestis, imant kitų kultūringų kraštų pavyzdį, buvo rašoma apie kitų kraštų švietimą: "Vakarinės mokyklos Amerikoje" (20 nr.), P. Domijonaičio "Liuosieji šveicarai ir jų mokyklos" (37 nr.), J.N. apie Suomiją (50 nr.), K. Puidos "Prelegentai ir knygos Švedijos kaime" (49 nr.), K. "Vaikų auklėjimas Norvegijoje" (60-61 nr.), kun. A. Maliausko "Valstiečių sąjungos Belgijoje" (74-75 nr.) Be to, dar apie "Baltarusius" (30 nr.) ir "Ukrainiečių atbudimą" (73 nr.).

Nemažai rašyta mokslo populiarizacijos klausimais ir apie naujus mokslo laimėjimus: Kaz. Šeškenytės "Laiškai apie mokslą ir techniką" (25, 26 ir 29 nr.), P. Matulionio "Augalų bendrijos" (5 ir 6 nr.), Pr. Dovydaičio "Šis tas apie darvinizmą" (39 nr.) ir "Žmogaus išsirutuliojimas ir paleontologija" (77-78 nr.), Jono "Pasaulio elementai" (69 nr.) ir "Pasaulio procesai" (71-72 nr.), J. Žygo "Pažangos veiksniai" (54 nr.), A. Jakšto "Ką mokslas gali pasakyti apie pasaulio pabaigą" (109-110 nr.), "Ar gali žemė susitikti su kometa" (109-110 nr.), "Teleopatija ir teleidija" (137-138 nr.) ir "Dieviškoji proporcija-matematiškasis dailės dėsnis" (131-132 nr.), kun. M. Morkelio "Bažnyčios tėvai ir klasiškoji dvasios kultūra" (143-144 nr.).

b. Literatūra. Vartant "Draugijos" komplektus, pirmiausia į akis krenta kiekvieno numerio pirmuose puslapiuose gausi ano meto lietuvių rašytojų poezija. Čia rasime beveik visų ano meto žymesniųjų lietuvių poetų kūrinių: Maironio, M. Gustaičio, A. Jakšto, M. Vaitkaus, Margalio, Paparonio, Putino, A. Žalvarnio, M. Dagilėlio, Liudo Giros, Ed. Steponaičio, Juozo Mikuckio, Mačio-Kėkšto, M. Šauleniškio, V. Stonio. Žurnale buvo spausdinami ir jaunesniųjų vos pradedančių rašyti poetų kūriniai, kaip tai: Pr. Jonaičio, Rainio, Baukaus, Gintauto, Bangučio, A. Gečio, Smaigelio, J. Turčinsko, Mato Gojelio, Stasio Tijūnaičio, K. Svogūno ir kitų. Taip pat buvo dedami ir žymiųjų užsienio poetų kūrinių vertimai: W. Goethės, V. Hugo, Puškino, Lermontovo, Kondratavičiaus, A. Mickevičiaus ir kitų.
Beletristikos buvo žymiai mažiau. Iš jos paminėtina apysakos ar trumpi aprašymėliai: Šatrijos Raganos "Dėl tėvynės" (5 ir 6 nr.) ir "Lemta" (27 ir 28 nr.), Kazio Puidos "Paskutinė ašara" (11 ir 12 nr.) ir "Saulei tekant" (52-56 nr.), Lazdynų Pelėdos "Naujas takas" (65-69 nr.), L. Giros "Kaip ir pasaka" (45 nr.) ir "Pražuvę žmonės" (49 ir 50 nr.), P. Penkai-čio "Svajonės, svajonės" (88 nr.) J.D. Kareivio "Dvejopas galas" (81 ir 82 nr.). Dramos skyrius dar silpnesnis: K. Samajausko išverstas Šekspyro "Hamletas" (2-10 nr), Heyses "Marija Magdalietė" (25 ir 26 nr.), "Byla dėl linų markos" (29 ir 30 nr.) ir Maironio "Kęstučio mirtis" (121-124 nr.).

Su dailiąja literatūra glaudžiai rišasi ir jos kritika. "Draugijoje" kiekviena naujai pasirodžiusi svarbesnė lietuviška knyga buvo recenzuojama, taip pat ir dailiosios literatūros kūriniai. Daugiausia jie paties redaktoriaus buvo vertinami. Iš tų kritikų susidarė dvi didelės knygos: "Naujoji literatūra". Be to, buvo spausdinami ir ilgesni straipsniai apie naujesniuosius lietuvių rašytojus: K. Puidos "Jovaras" (39 nr.) ir "Juozas Mikuckis" (79-80 nr.), vertingos P. Krago kritikos: "Lazdynų Pelėda" (42 nr.), "Šatrijos Ragana" (44 nr.), "Mačys-Kėkštas" (48 nr.), "Žemaitė" (51 nr.), "Biliūno pažiūros į beletristiką" (70 nr.), "Jakšto poezija" (55-56 nr.) ir "M. Vaitkaus poezija" (58 nr.), A. Jakšto "Maironio lyrika" (137-138 nr.), J. Gabrio "Maironis — mūsų tautiškojo atgimimo dainius" (83 nr.).

Tuo metu lietuvių literatūros istorija buvo dar vystykluose. Be dr. Jono Šliūpo išleistos 1890 m. Tilžėje "Lietuviškieji raštai ir raštininkai" ir kiek tobulesnės, bet labai konspek-tiškos prie 1906 m. išleistos Maironio "Lietuvos istorijos" trečiosios laidos pridėtos "Trumpos rašliavos apžvalgos" beveik nieko daugiau ir nebuvo. "Draugijoje" nemažai skirta vietos ir lietuvių literatūros istorijai, ypač apie atskirus rašytojus: kun. J. Tumo "Kun. Juozas Žel-vis" (1 nr.), P. Krago "Z. Krasinskis" (71-72 nr.), dr. Pr. Augustaičio "Dionizo Poškos raštai lenkų kalba" (61 nr.) ir "Prelatas Bohužas ir jo veikalas apie Lietuvių tautos ir kalbos kilmę" (62 nr.), kun. K. Šaulio "Kun. Jurgis Ambraziejus Pabrėža ir jo raštai" (53 nr.), V. Baranausko "Jaunosios vysk. Baranausko dienos" (2 nr.), kun. A. Dambrausko "Vysk. A. Baranauskas kaip matematikas" (4 nr.), kun. dr. J. Totoraičio "Vyskupo Baranausko rankraščiai Leipcige" (48 nr.), Prano "Liudvikas — Adomas Jucevičius" (30 nr.), Pr. Krago studijėlė, skirta Friburgo lietuvių studentų draugijai Rūtai — "Rūtelė mūsų dainose"—r (63 ir 64 nr.), P. Leono Kaune skaityta paskaita "Poetiškos dainų grožybės" (37 nr.), kun. dr. J. Purickio "Beletristikos rolė žmonijos auklėjime" (86, 91 ir 92 nr.) ir kun. dr. M. Gustaičio "Aušra" (145-146 nr.). Buvo išspausdinta ir J. Gabrio "Lietuvių literatūros peržvalga" (85-96 nr.), apėmusi ne tik atskirus rašytojus, bet ir lietuvių tautosaką su lietuvių metraščiais. Nors netobula, tačiau tai buvo lietuvių literatūros istorija, kuria naudojosi ir atsikuriančios nepriklausomos Lietuvos mokyklų mokiniai. Šis tas yra ir iš visuotinės literatūros: A. Jakšto "Dantė Alighieris" (125-126 nr.), Pr. Dovydaičio "Dantės komedija kaip katalikiško meno kūrinys" (141-142 nr.), P. Jucai-čio "T. Dostojevskis" (133-134 nr.) ir P. Žadei-kio "Ksenofonto Anabasis" (129-130).

c. Lietuvių kalbos klausimas "Draugijoj" buvo plačiai ir nuodugniai studijuojamas. Beveik kiekviename numeryje yra kas nors iš lietuvių kalbos dalykų: kalbos istorijos, rašybos, žodyno, sintaksės, terminologijos. Daug dėmesio skirta apvalyti lietuviškiems poteriams ir maldaknygėms nuo amžių bėgyje įsibrovusių barbarizmų. Kalbos klausimu, be laikraščio redaktoriaus, kuris pasirašydavo Druskium, rašė: K. Būga (ypatingai daug jo straipsnių), dr. Jonas Spudulis, P. Parplys, J. Baniulis, M. Grigonis, St. Tijūnaitis, mokyt. J. Burba, Ramūnas Bytautas, M. Pakalniškis ir kunigai: J. Laukaitis, F. Sriuoginis, Jurgaitis, A. Paparonis, A.Sabaliauskas, M. Plaušinaitis, Adalbertas Srba, P. Sragys ir kiti. R. Bytautas yra rašęs ir lietuvių kalbos filosofijos klausimu (16 nr.). Prof. J. Baudouin de Courtenay yra parašęs ilgoką str. apie esperanto k. "Pagelbinė tarptautiškoji kalba" (24, 25 ir 28 nr.). Mirusio lietuvių kalbos mokovo prof. kun. Kazimiero Jauniaus garbei yra skirtas visas 16 numeris, kur yra ne tik lietuvių, bet svetimtaučių straipsniai apie velionį.

Tad "Draugija" daug prisidėjo prie lietuvių k. tobulinimo ir ugdymo. d. Lietuvos istorija turi irgi deramą vietą žurnale. Lietuvos praeities tyrinėtojų lietuvių tuo metu buvo labai mažai, nes ir iš viso tada lietuvius mokslininkus galima buvo ant abiejų rankų pirštų suskaičiuoti, kaip yra išsireiškęs pats laikraščio redaktorius (4 nr. 421 p.). Todėl ne visai tiksli prof. M. Biržiškos pastaba, kad "Draugija" neatkreipusi reikiamo dėmesio į Lietuvos praeities, ypač katalikų Bažnyčios Lietuvoje tyrinėjimą (Baras, 1925 m. 1 kn. 63 p.).

Iš Lietuvos istorijos srities buvo viena kita studija, atskirų straipsnių, biografijų ir nekrologų. Pirmiausia tenka paminėti Konstancijos Skirmuntaitės studiją "Mindaugas Lietuvos karalius" (5-15 nr.), dr. J. Purickio disertaciją "Protestantizmo Lietuvoje žlugimo priežastys" (78-80 nr.). Apie Mindaugo sostinę rašė kan. J. Maciulevičius-Maironis (13 nr.) ir kun. K. Zebris (38 nr.). Daug istorinės medžiagos pateikė apie parapijų praeitį kun. B. Smigelskis — "Kun. vikaro užrašai" (4, 27-28.) ir "Atsiminimai apie senobinę Žemaičių vyskupystę" (63 ir 64 nr.) Žalgirio mūšio 500 metų sukakties proga duotas J. Gabrio straipsnis "Vytauto ir lietuvių veikmė didžioje karėje ir kovoje ties Grunvaldu" (57, 61-63 nr.) o taip pat vertingas A. Jakšto "Pirmutinės spaudos atgavimo sukaktuvės 1904-1914 m." (89-90 nr.), kun. K. Prapuolenio "Gardelio unijos sukaktis" (70 nr.) ir ten pat paskelbtas pats unijos lotyniškas tekstas. Kun. J. Skvireckas davė studiją "Kunigaikštis Merkelis Giedraitis Žemaičių vyskupijos apaštalas" (29 nr.). Kun. A. Dambrauskas yra rašęs apie protestanizmą Lietuvoje (28 nr.) ir visą eilę nekrologų: apie vysk. Mečislovą Paliuliohį (18-19 nr.), vysk. Kasparą Cirtau-tą ir kun. F. Sereiką (81 nr.), Joną Biliūną (12 nr.), Lietuvos praeities tyrinėtoją lenkų istoriką Antaną Mierzynskį (9 nr.), kun. J. Šnapštį-Margalį (125-126 nr.), kun. J. Balvočių -Gerutį (98-99 nr.), dr. J. Spudulį (117-118 nr.), dr. kun. Simaną Šultę (119-120 nr.) ir ilgoką str. apie kun. Antaną Kaupą (82-84 nr.). P. Girininkas rašė apie M. Lozoraitį (8 nr.), A.A. apie kun. Joną Katelę (25 nr). Įdėti P. Leono atsiminimai apie V. Kudirką (13 nr.) ir D. Dumbrės (kun J. Bikino) apie dr. Joną Basanavičių (67 nr.). Yra dr. M. Venslovo apie Lietuvos kunigaikščių vardus (33 ir 34 nr.) ir K. Samajausko apie P. Kriaučiūną "Mokytojo patrioto atminčiai". (77-78 nr.). Pridėjus Panevėžiečio "Kalbų mokslą ir senovę" (77-78 nr.), gausime beveik visą "Draugijos" istor. medžiagą.

e. Socialinis klausimas. Dar prieš Karolio Markso paskelbtą manifestą (1848 m.) Vokietijoje socialinę akciją darbininkų tarpe pradėjo kun. Wilhelmas Ketteleris, vėliau pasižymėjo savo socialine veikla būdamas Mainco vyskupu. Antras didelis socialinės veiklos asmuo buvo Londono kardinolas H.E. Manningas. Su juo-dviem socialiniais reikalais tardavęsis net popiežius Leonas XIII. 1891 m. išlesta to paties popiežiaus enciklika "Rerum Novarum" partizaninę katalikų socialinę veiklą padarė pastovia Katalikų Bažnyčios programa. Katalikų akcija socialinėje srityje pradėjo reikštis ne tik Vokietijoje ir Anglijoje, ji perėjo ir į kitus kraštus: Prancūziją, Olandiją, Šveicariją, Italiją, Ispaniją, pagaliau į Lenkiją ir Lietuvą. Buvo organizuojami socialiniai kursai, steigiamos krikščionių darbininkų sąjungos, jieškoma būdų ir kelių socialinei neteisybei pašalinti.

Lietuvoje iki 1905 m. Rusijos caro valdžios buvo griežtai uždraustas bet koks organizacinis veikimas, neleista prie parapijų steigti net elge-


Prel. A. Dambrauskas-Adomas Jakštas Kauno Kunigų Seminarijos sode

tynų, tad bet koks darbininkų organizavimas ir rūpinimasis jų socialiniais reikalais buvo neįmanomas. 1905-1906 m. revoliucinio sąjūdžio metu revoliucionieriai darbininkų padėtį stengėsi pagerinti streikais, vietomis priėjusiais prie kruvinų susidūrimų darbininkų su turto savininkų iškviesta kariuomene, būta net ir aukų. Daugelyje vietų darbininkai laimėjo, jų atlyginimas buvo šiek tiek pagerintas. Kova už būvio pagerinimą buvo sunki, pagrįsta klasių kcva, neapykanta, kuri gimdo irgi neapykantą iš priešingos pusės. Tuo duonos kąsnio laimėjimu nebuvo išspręstas visas socialinis darbininkų klausimas. Reikėjo alkaną minią ne tik pasotinti, bet ją ir šviesti, moraliai pakelti. Pradėta organizuoti lietuvių katalikai darbininkai. Pirmasis to darbo ėmėsi Karmelitų klebonas K. Olšauskis, Šančiuose suorganizavęs šv. Juozapo Draugiją su pusantro tūkstančio narių. Draugijos veiklai išplėsti daug prisidėjo kun. Pr. Turauskas. Kun. J. Jarašūnas ir kun. P. Dogelis Kaune suorganizavo moterų darbininkių šv. Zitos Draugiją. Šiauliuose katalikus darbininkus organizavo kunigai J. Macijauskas su Didžiuliu, Tauragėje kun. Kemėšis (berods kan. F. Kemėšio dėdė), Panevėžyje kun. Kartanas, Sūduvoje kun. J. Staugaitis (vėliau vyskupas) su kitais kunigais.

Lietuvos socialinis klausimas plačiai buvo svarstomas ir "Draugijoje". Lietuvių pirmieji sociologai savo studijoms šiame laikraštyje rado labai palankią užuovėją. 1909 m. sausio 2-5 d. Kaune surengtų socialinių kursų svarbesnės paskaitos buvo atspausdintos laikraščio 31-32 nr. Tai kun. Pr. Bučio (vėliau vyskupo) "Bažnyčia ir sociologija", kan. dr. J. Maciulevičius (Maironio) "Krikščioniškasis socialinės tvarkos mokslas pagal Leono XIII enciklikas", kun. Justino Staugaičio (vėliau vysk.) "Visuomenės labdarybės sutvarkymas", Patrimpo (kun. Antano Kaupo) "Lietuvių išeivystė Amerikon", kun. Jurgio Matulevičiaus- Matulaičio (vėliau arkivyskupo) "Trumpas išaiškinimas šių dienų socialinio klausimo", "Bažnyčia ir nuosavybė" ir "Miestų ir apskritai pramoni-jos darbininkų klausimas". Iš viso "Draugija" yra davusi gana daug rimtų studijų ir straipsnių socialiniais bei labdarybės klausimais: Patrimpo "Evoliucija, ne revoliucija" (2-12 nr.), "Sociologija" (17 nr.) ir "Eugenika" (18 nr.), kun. K. Šaulio "Apskritasis socialinio klausimo supratimas" (42-44 nr.), kun. dr. S. Šultės "Bažnyčia ir įvairios politiškosios ekonomijos teorijos" (2,4,9,10,11, ir 14 nr.), D. Dumbrės (kun. Bikino) "Dora visuomenės klausime" (7 nr.), Antano Medekšos apie įvairias kooperacines susišelpimo draugijas "Savišalpa" (14-17 nr.), kun. Kaz. Paltaroko (vėliau vysk. plati studija "Socialis klausimas" (81-96 nr.) ir "Labdarybės tvarkymas kitur ir Lietuvoje" (109-110 nr.), kun. Pr. Turausko verstas iš vokiečių kalbos (kun. Reiterio) "Viešoji vargšų globa Vokietijoje" (15 ir 18 nr.), kun. V. Jurgučio "Socializmas ir krikščionybė" (107-108 nr.), Jono Gobio "Plačių minių būvio pagerinimo klausimas ir socializmas" (111-112 nr.), kun. dr. A. Ma-liauskio daugiau istorinės studijos "Bolševizmas" (133-142 nr.) ir "Bolševizmas Lietuvoje" (145-146 nr.).

Didelis blaivybės apaštalas kun. Kaz. Marma yra rašęs blaivybės klausimu"Abstinencijos idėja kaip kovos įrankis prieš alkoholizmą" (1 nr.), kviesdamas kunigus stoti į kunigų abstinentų draugiją ir skleisti blaivybę žmonių tarpe. Blaivybės klausimu dar yra rašęs kun. F. Kemėšis.

f. Tikėjimo reikalai ir filosofija. Apie šį skyrių kalbama beveik paskutinėje vietoje, laikantis "Draugijos" redaktoriaus paskelbto pirmame numeryje plano. Lietuvos kaimas buvo ir paliko giliai religingas, bet iš jo išėję pasauliečių inteligentų daugumas pamynė po kojomis tėvų tikėjimą. Net ir kai kurie tikintieji inteligentai turėjo labai liberališką katalikų tikybos mokslo supratimą, ką rodo "Draugijos" polemika su "Viltimi" (77-78 nr.).

Iš kitos pusės ir kunigų, ypač senosios kartos, tarpe buvo tam tikro sustingimo, apkerpėjimo rūpintis giliau pažinti katalikų tikėjimo tiesas ir jas aiškiau suprantamu būdu žmonėms nušviesti. Kiekvieną naujovę aiškino bedievybe ir nesigailėjo tuščių skambių žodžių jai pasmerkti.
"Draugija" su visu atsidėjimu sprendė gyvenimo iškeltus tikėjimo bei Bažnyčios reikalus. Aiškino katalikų tikėjimo tiesas objektyvioje mokslo šviesoje ir ragino dvasiškius giliau pažinti Kristaus mokslą. Katalikų Bažnyčią suprato kaip dinaminių jėgų sistemą. "Krikščionystė yra atjaučianti naujos gadynės reikalus, nesibijanti reformų, nesitenkinanti vien senove, bet mokanti sujungti krikščioniškoje sintezėje nova et vetera" (4 nr. 433 p.). Dinamiškas Bažnyčios mokslas yra priešingas "ultra-konservatistams, kurie į Bažnyčią žiūri kaip į uolą, amžinai ant vietos stovinčią, nesiplėtojan-čią, prisilaikančią rusų sentikių principo: jei taip yra nustatyta, lai taip bus per amžių amžius. Tas tai ultrakonservativizmas užslopina savo rutina ne vieną iniciatyvą, tramdo naudingus sumanymus, trukdo neretai švenčiausius darbus" (Ten pat).

Kun. A. Dambrauskas dalį atsakomybės dėl bedievybės priskiria ir saviesiems, "Draugijos" 20 nr. taip rašydamas: "Čia dalį kaltės reiktų prisiimti ir mūsų visuomenei, o ypač kunigijai: ji kalta tame, kad joje kol kas nėra beveik visai gyvos religinės minties . . . Jos nėra visuomenėje, jos nėra ir mūsų jaunuomenėje. Vietoj gyvos religinės minties — dygsta, lyg kūkalis, negudri, stačiai vaikiška bedievystė. Ką mes darome jai pašalinti? Mes mokame tik rūgoti. Bet vienais rūgojimais net ir mūsiškės, nerimtos bedievystės nesustabdysime" (411 p.).
Katalikų spaudos pareiga rašyti daugiau apologetinio turinio knygelių, straipsnių. Ir "Draugija" tuo reikalu yra rašiusi ir visuomenę raginusi savo straipsniais: kun. Pr. Bučio "Tiesos jieškojimas" (3 nr), kun. A. Dambrausko "Šalin siauraprotystė" (9 nr.) ir "An-tropologiškasis klausimas šviesoje proto ir tikėjimo" (13 nr.).

Be A. Jakšto vertingų poleminių straipsnių su "Viltimi",naudingų kiekvienam katalikui inteligentui pasiskaityti. "Šis tas apie katalikų veikimo principus" (75 nr.), "Subiektyvizmas katalikiškoje publicistikoje" (76 nr.) ir "Principų klausimas" (77-78 nr.), tenka dar paminėti: prof. M. Staszewskio "Ateities religija" (2, 4 ir 6 nr.). kan. J. Maciulevičiaus "Istoriškoji moralinės teologijos apžvalga" (14, 18, 19 ir 26 nr.), kun. J. Geručio "Dėl ko aš esu katalikas" (15 nr.) ir "Garbenio nuomonės" (34 ir toliau), kun. A. Dambrausko "Liuosybė ir religija" (35 nr.), kun. M. Vaitkaus "Dievo buvimo prirodymai" (39 nr. ir toliau), Pr. Dovydaičio "Problema apie Kristų" (42, 50, 53 ir 61 nr.) ir "Biblija ir Babelis" (44-48 nr.), Br. Bumšo "Be bažnyčios nėra išganymo" (73 ir 74 nr), kun. K. Čibiro "Doros obiektyvumas" (99-100 nr), kun. S. Šultės "Tikyba ir mokslas" (147-148 nr.), Stasio Šalkauskio "Bažnyčia bei kultūra" (86, 87-88 nr).

Įvairiais filosofiniais klausimais yra daug rašęs kun. dr. S. Šultė. Svarbesni jo straipsniai yra: "Teosofų pasaulėžiūra" (70, 71, ir 72 nr.), "Dabartinis mokslo stovis evoliucijos klausime" (40 ir 41 nr.), "Mistika ir asketizmas" (143-144 nr.). Dar yra kun. J. Lomano "Kantiz-mas ir moderninė pasaulėžiūra" (137-140 nr.), "Gamta ir žmogus" (97 nr.), "Evoliucijos keliai ir revoliucijos dėsniai" (98-99 nr.), Patrimpo "Visuomenės psichologija" (25 ir 52 nr.), A. Jakšto "Logikos evoliucija" (105-106), kun. A. Dambrausko "J.M. Hoene—Wronskis ir jo mesianizmas" (45, 46 ir 47 nr.) ir kiti.

f. Politikos klausimu redakcijos žodyje sakoma, kad ji neims "pavyzdžio iš tų dabartinių politiškų vaikėjų, kurie valstybės išganymą mato arba vien parlamentarizme, arba sename absoliutiškame monarchizme, o taipgi ir iš tų, kurie pagirtinai užsiėmę darbininkų ir bežemių reikalais, jokių kitų reikalų nemato ir jokių kitų luomų nepripažįsta". Tikras visuomenės politinio klausimo išsprendimas priklauso "nuo augštesnės įvairių politinių principų sintezės ir nuo bendro ir teisingo visų luomų veiklumo." (1 nr. 5 p.). Smerkė absoliutizmą: "Nėra ko ir kalbėti apie valstijas, kur absoliutizmo forma tebeviešpatauja: ten visos socialinės piliečių teisės yra baisiai suvaržytos, o visuomenės gyvenimas, jo ekonomija negali plėstis, nes yra uždrausti savarankūs darbai, kaip priešingi centralizacijos režimui" (2 nr. 35 p.). Neviliojo jos ir antikatalikiškai nusistačiusi Prancūzijos respublika, kur "tariamoji demokratija savo valdžią ne sykį piktam paverčia" (Ten pat).
"Draugijos" dėmesį traukė krikščioniškoji demokratija, pagrįsta teisinga socialine santvarka. Besireiškiančią demokratiją laikė įvykusiu faktu ir skatino su įvykiu skaitytis. "Naujoji gadynė padarė demokratiją. Demokratija yra faktas; ji yra ir bus. Ji turėjo teisę užgimti, ji turi teisę gyvuoti ir plėstis. Neatsilikime nuo jos darbų . . . Krikščionims išpultų prie to darbo savo dalimi prisidėti" ( nr. 39 р.).

Pirmame laikraščio nr. paskelbtas kunigų J. Maciulevičiaus, A. Dambrausko ir Pr. Bučio parengtas lietuvių krikščionių demokratų susivienijimo programos projektas, toliau sekė kun. K. Šaulio "Demokratija ir krikščionys demokratai enciklikų prasmėje" (1-3 nr.) ir kun. J. Tumo "Lietuvių krikščionių demokratų veiksmas" (3 nr.). Iš šių pirmųjų straipsnių atrodytų, kad "Draugija" buvo besiorganizuojančios krikščionių demokratų partijos organas, tačiau kai vienas lenkų laikraštis užsipuolė, tai redaktorius tokį priekaištą griežtai paneigė: "Draugija" esanti tik kultūros žurnalas, kuriame bendradarbiauja įvairių politinių pažiūrų asmenys.

Draugija savo skiltyse, ypač polemikoje su lenkais, kurie siūlė Lietuvos, sujungtos su Gudija, autonomiją, ne kartą griežtai pasisakė už etnografinės Lietuvos autonomiją. Šiuo klausimu buvo net specialus A. Voldemaro straipsnis "Mintys apie Lietuvos autonomiją" (25 nr.).
Politiniais klausimais svarbesni šie straipsniai: kun. A. Dambrausko "Kas tai yra politika" (7 nr.), "Dar prie politikos klausimo" (14 nr.), "Faktai ir principai" (49 ir 50 nr.), "Kas tai yra teokratija" (70 nr.) ir "Lietuva ir Tautų Sąjunga" (97 nr.), kun. dr. A. Maliauskio "Demokratija ir kunigija" (74 nr.) ir "Demokratija" (119-122 nr.), kun. dr. S. Šultės "Žmogaus ir piliečio teisių pareiškimas" (131-132nr.).
Atsikuriant Lietuvos nepriklausomai valstybei, žemės reformos klausimu rašė kan. J. Maciulevičius ir kun. dr. S. Šultė (100-102 ir 113-116 nr), A. Jakštas apie Steigiamojo Seimo pareigas (113-114 nr.), J. Gabrys apie Tautų Sąjungą (121-122 nr.). Kun. P. Malakauskis yra rašęs tarptautinės teisės klausimais, kaip "Taikos klausimais (103-108 nr.), "Tarptautinės teisės" (111-114 nr.), "Prigimties įstatymas" (115-120 nr.) ir "Apie konkordatus" (147-148).

Jei šiandien didžiuojamės 1922 m. Lietuvos Steigiamojo Seimo išleista demokratine konstitucija, tai prie šio pagrindinio Lietuvos įstatymo savo grašį yra pridėjusi ir "Draugija". Joje buvo paskelbtas kun. dr. A. Maliauskio parengtas Lietuvos konstitucijos projektas (117-118 nr.). Jis gerokai skiriasi nuo pačios konstitucijos, bet daugeliu pagrindinių klausimų pasinaudota.

h. Apžvalgos. "Draugijoje" yra beveik kiekviena naujai pasirodžiusi lietuviška knyga kritiškai įvertinta. Jei nespėta ją įvertinti, tai bent trumpai paminėta. Svarbesnės knygos ir svetimomis kalbomis yra taip pat įvertintos ar paminėtos. Nepaprastai svarbus skyrius "Lietuvių spaudos turinys", kuriame visų svarbesniųjų lietuviškų laikraščių, ėjusių Lietuvoje ir net užsienyje, paduotas turinys, svarbesnių straipsnių paduotos ir pagrindinės mintys. Skaitydami tą skyrių, gaunam aiškų ano meto lietuvių kultūrinio ir politinio gyvenimo vaizdą. Čia paduotas 1907-1914 m. ėjusių "Vilniaus Žinių", "Lietuvos Žinių", "Vilties", "Šaltinio", "Nedėldienio Skaitymo", "Vienybės", "Lietuvos Ūkininko", "Skardo", "Kataliko", "Žvaigždės", "Kovos", "Draugo" "Vadovo", "Rygos Garso" ir kitų laikraščių turinys. Šalia to yra lenkų, prancūzų ir vokiečių kalbomis leistų žurnalų apžvalgos. Laikraštis stengėsi suregistruoti ir visą lituanistiką, t.y. knygas ar straipsnius apie Lietuvą svetimomis kalbomis.

Daug medžiagos Lietuvos kultūros istorijai yra "Mūsų socialinio gyvenimo kronikose", kur visi kultūrinio gyvenimo įvykiai gana tiksliai suregistruoti. Tos kronikos buvo dedamos vieną ar du kartu metuose. Duotos ir į-vykusių meno parodų apžvalgos. Žodžiu, "Draugijoje" atsispindėjo visi lietuviškojo gyvenimo įvykiai.

Knygų kritikos skyriuje dalyvavo gausus bendradarbių skaičius: K. Jazdauskas, A. Jaunutis, B. Sužiedėlis, J. Galdikas, M. Bugenis, Kl. Jurgelionis, Br. Penkauskas, S. Griauža, VI. Toločka, D. Pocius, K. Čiurlionis,- A. Voldemaras, A. Smetona, P. Micevičius, B. Česnys, M. Reinys, dr. J. Matulaitis, Pr. Būčys ir daugelis kitų, kurių pavardžių iš padėtų inicialų neįmanoma atpažinti.

i. Lenkų ir rusų spauda apie Lietuvą. Kiekviename "Draugijos" nr. yra atskiras gana platus (8-12 puslapių) paties redaktoriaus A. Jakšto redaguotas Lietuvos ir Lenkijos lenkų bei rusų leidžiamų laikraščių straipsnių, liečiančių Lietuvos ar lietuvių reikalus, apžvalgos skyrius. Čia iškelti visi lenkų pasikėsinimai Lietuvą kolonizuoti, prijungti prie Lenkijos, lietuvius nutautinti per bažnyčias, mokyklas ir organizacijas, lenkų šmeižtai, intrygos, nežiūrint kartais net asmenų, užimančių garbingas vietas. Tai gana įdomi ir gausi dokumentinė medžiaga nušviesti lenkų santykiams su lietuviais.

"Draugijos" buvo aiškus lietuviškas nusistatymas: Lietuva lietuviams. Lietuvoje gali gyventi ir kitos tautybės ir lenkai, bet jie privalo gerbti lietuvių šeimininkų teises. Kai 1909 m. Čekiškės bajorai pradėjo žmones agituoti reikalauti bažnyčioje lenkiškų pamaldų, A. Jakštas griežtu ilgu straipsniu "Teisybė ir kalbų klausimas Lietuvos bažnyčiose" (33 nr), atsakė. Pagrindinė jo mintis: "Lietuva nėra Lenkija, nė Lenkijos dalis, 2. Lietuvos bažnyčiose viešpataujanti kalba privalo būti vien lietuviška, kaip Lenkijoje — lenkiška, 3. reikalaujantieji lenkiškos kalbos Lietuvos bažnyčiose, ypač ten, kur jos niekad nebuvo, yra ne dūšios išganymo jieškotojai, bet vien lenkystės kultūrtregeriai, 4. lenkų ir lietuvių teisės bažnytiniame kalbų klausime Lietuvoje toli ne lygios .... nes lietuvių padėjimas Vilniaus Vyskupijoje toli ne identiškas su lenkų padėjimu Žemaičių vyskupijoje" (39-40 p.). Lietuvos ponai, jei nori save laikyti lietuviais, privalo savo darbą, gabumus ir kapitalą skirti lietuvių švietimo, kultūros ir ekonominės gerovės reikalams, o ne Lenkijai. Reikia dar paminėti A. Jakšto programinį straipsnį, liečiantį Lietuvių ir lenkų santykius "Faktai ir principai" (49 ir 50 nr.) bei jo papildymą — "Sena klaida ir naujos jos pasekmės" (53 nr). Lenkybės klausimu Lietuvoje rašė A. Kurietis (kitas kun. A. Dambrausko slapyvardis) "Kokia kultūra Lietuvoje: Europos ar lenkų" (9 nr.) ir "Lenkų politika bažnyčioje" (109-110 nr.).

3. Skirtingos nuomonės
Iki šiol "Draugija" dar nėra reikiamai kritiškai įvertinta, o lietuvių literatūros istorija beveik ignoravo ją, jos nagrinėjimui ir vertinimui skirdama vos keletą ar keliolika eilučių, ir tai dažniausiai tik prikergtų prie A. Jakšto kūrybos. Šiek tiek plačiau apie "Draugiją" yra rašę A. Merkelis (N. Romuva, 1932 m. 51-52 nr.) ir VI. Kulbokas (L.K.M.Ak. Suvažiavimo Darbai III 1939 m.). Šių eilučių autoriaus tikslas buvo šiek tiek arčiau skaitytoją supažindinti bent su "Draugijos" turiniu ir prabėgomis stabtelėti ties svarbesniais žurnalo iškeltais klausimais bei viena kita tuo klausimu pareikšta mintimi. Nei vieta nei laikas neleido kiek nuosekliau ir tiksliau panagrinėti "Draugijos" svarstytų klausimų ir nušviesti jų įtaką visam vėlesniam lietuvių religiniam, socialiniam, politiniam bei kultūriniam gyvenimui.

"Draugija" ne vienodai ir vertinama. Minėti A. Merkelis ir VI. Kulbokas ją labai augš-tai iškelia, o prof. M. Biržiška tiesiog kaltina, kad "Draugijai" trūko bet kurios istorinės nuovokos, ji išugdžiusi kunigijoje siaurą parapinį istorijos mokslo supratimą (žiūr. Baras, 1925 .
1 kn. 63 p.). Tačiau kiek rodo paduotas žurnalo turinys, M. Biržiškos įvertinimas reikalingas tam tikros korektūros.

"Draugija" plačiu mastu apėmė visus to meto aktualius Lietuvos klausimus. Ji puoselėjo jauną lietuvių literatūrą, ypač poeziją, ir gausia kritika jąją brandino, ugdė lietuvių kalbą, gilino lietuvių literatūros ir istorijos studijas, sprendė Lietuvos socialinius ir politinius klausimus, kiek tai buvo galima anose autokratinės Rusijos caro valdžios replėse, Lietuvos inteligentiją sąmonino religiškai ir tautiškai, atkakliai kovojo su lenkų vedama Lietuvoje nutautinimo politika per bažnyčias, mokyklas, draugijas ir 1.1.; savo apžvalgose registravo visus Lietuvos įvykius.

"Draugijos" supratimu, revoliucija buvo pragaištinga lietuvių tautai. Laisvės reikia siekti evoliucijos keliu, kultūriniu tautos brandinimu. Ir visus Lietuvos klausimus svarstė katalikiškai lietuviškoje dvasioje. Kėlė aikštėn kai kurių ateistų bei liberalų skelbiamas klaidas apie Katalikų tikėjimą. "Draugija" stiprino tuos religinius pagrindus, kuriais rėmėsi tautos kultūra, moralė ir tautinis atsparumas prieš rusifikaciją.
"Draugija" buvo katalikų inteligentų žurnalas, bet kultūriniais ir moksliniais klausimais jo skiltys buvo atviros visiems bendradarbiams. Neskyrė "nei vienos literatūros veikalų rūšies, nei vienos mokslo šakos, nei vieno svarbesnio Bažnyčios, visuomenės bei politikos klausimo". Netilpo tik tai, kas buvo "priešinga krikščionystės principams, katalikų religijai ir Lietuvos labui" (97 nr. 4 p.). Dar prieš pirmą pasaulio karą "Draugija" buvo sutraukusi apie 150 bendradarbių, po karo atsirado visa eilė naujų. "Draugijoj" bendradarbiavo kai kurie nekatalikai ar kitų pažiūrų inteligentai. Prieš pirmą pasaulinį karą tai buvo vienintelis tokios plačios apimties ir augšto mokslo lygio lietuvių kultūros žurnalas.

"Draugija" laužė senas sustingusias aristokratines tradicijas, socialinėje srityje skelbė demokratiją, visuomeninę veiklą, švietimo lauke kovojo su žmonių siauraprotyste, lėkštumu, ragino lavintis, šviestis, labiau pažinti absoliučią nekintamą tiesą.
Kun. A. Dambrauskas—A. Jakštas su savo "Draugijos" žurnalu išėjo plačių Lietuvos plėšinių purenti, ir jau vien tik juo sau pasistatė nemirštamą Lietuvių kultūros istorijoje paminklą. Kaip "Aušra", "Varpas", "Apžvalga" ir "Tėvynės Sargas" atliko didelį lietuvių tautinio susipratimo, sąmonėjimo uždavinį, taip "Draugija" kultūriškai subrandino lietuvių tautą. Todėl ji nė kiek nemažiau turėtų būti vertinama, kaip anie pirmieji mūsų laikraščiai. Tad lietuvių istorikai privalėtų žymiai daugiau atkreipti dėmesio į "Draugijos" vertinimą.

"Draugijos" pradėtą darbą toliau tęsė 1925 m. pradėtas leisti jos auklėtinių ateitininkų literatūros, mokslo, visuomenės ir akademiškojo gyvenimo žurnalas "Židinys", kuriam taip pat iš lietuvių tos srities laikraščių lygaus nebuvo. Į jį panašus buvo J. Keliuočio redaguojamas "Naujosios Romuvos" žurnalas, sutelkęs apie save gražų lietuvių kultūrininkų būrį, sudariusį ir romuviečių sąjūdį, kuris savo susirinkimuose aktyviai svarstė aktualius Lietuvos klausimus.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai