|
|
Parašė ADOMAS JAKŠTAS
|
MALDA JUNIKAICZIO.
Dėku Tau Dieve, Gerybe augszcziausioja, Už visas dovanas szito gyvenimo: Už dailų kuną, už dvasią gražiausiąją, Už jautrią szirdį ir szviesų numanymą!
Tu visus reikalus mano aprūpini: Tai siunti ūkaną, tai saulės szilimą, Tai laszą vandenio, tai duonos trupinį, Tai laimės valandą prie draugo mylimo.
Tu davei tėvus man, brolį ir seserį, Ir kūdikystės malonų vidudienį; Suteikei giedrą jaunystės pavasarį, — Duok ir senatvės tykiausiąjį rudenį! ...
(Iš "Dainų Skrynelės", 1894 m.)
PRANAŠAS (Iš "Parodijų")
Man atsivėrė pranašo akys. Žemė, pelėsiai, vilkas ar tekis. .. Ūžia ir dunda nežinia kas . . . Kipše, kam plunksna gundai rankas?
Man atsivėrė pranašo ausys: Kriuksmo, žviegimo gan prisiklausęs, Drimbų į karstą, žiūriu — dangus! Sarge Sparnuotas, kas gi čia bus? ...
Gi štai man Saulė dainą dainuoja, Mėnuo pritardams jai trimituoja, Mano aidiją garbin kartu ... Gulbe Baltoji, klektelk ir tu!...
Man atsivėrė pranašo lūpos: Žodžiai tik byra stambūs kaip pupos. Klausos jų uolos, Gandas patsai ... Mūsų Olimpo, ko tu šypsai? (Iš rinkinio "Rudens Aidai," 1920
PALANGOS JŪRA
Jūra motinėlė Tur dukrelių būrį; Vėjui tėvui liepiant Visos šokti turi.
Lyg skara kutuota Ant žalsvos jupelės, Puta pasipuošę, Puldinėja, kelias.
Tai lenktynių eina, Tai prie kranto plakas, Tai atgal atšokę, Glėbesčiuojąs, šnekas.
Visados kaip deivės Šaunios ir linksmutės; Tik pravirkst, išvydę Tėviškę Birutės.
Laš jų ašarėlės Gelsvu gintarėliu, — Mat, ir joms pagailo Brolių žemaitėlių.
PASKUTINIS LAPAS
Ruduo„ artistas be širdies, Išmargino girias. Jo spalvos nuodų bei mirties — Ir puošia mirčiai jas.
Kur rausvu nutepė dažu, Ar tėškė geltonai, — Vos spėjai tart: O, kaip garžu! Ir nieko nematai.
Tik likęs lapas ant šakos, Lyg be matušės vaiks, Tau apie saulę pasakos Raudodamas: "Lik sveiks!
Lik sveiks ir pilnas būk vilties, Ir lauk laikų brangių! Nevisa nuveikta mirties, — Va, želmenys rugių! ...
Te šaltis pyškina tvoras Visomis jėgomis. — Jie šiltą patalą sau ras Po sniego duknomis.
Ir pailsėję lig įgrys, Iš miego vėl atbus; Ir iš po duknų greit išlįs, Įgys naujus rūbus.
Ir dangun varpomis žiūrės, Giedra ar apsiniauk', Ir tyliai ginčysis, šlamės: Aš augsiu! Tu neauk! . ..
VARNA
Žiema. Ant beržo baltai apšarmojusio Nutūpė varna sena. Kraipo ji galvą ir susidūmojusi Kvarksi sau vargšė viena.
Kvar-kvar! Man liūdna. Kaimynai arčiausieji — Kregždė, gegutė, garnys, Sniego pabūgę, į kraštą toliausiąjį Išlėkė sau visi trys.
Kažkur dabar ilgakojis braidydamas Gaudo varliūkštes jaunas; Kregždė, gegutė vabzdžius bevaikydamos Kažkam begieda dainas.
Jiems ne galvoje šis kraštas nuvargintas, Sniegu apkloti laukai. Rūpi jiems pievos žiedais vien išmargintos, Vasaros meilūs rytai.
Na, tu esybę man rask nedėkingąją, Kaip tie poetai žmonių! .. . Kregždei ir garniui ir gegei vylingajai Jie nesigaili eilių.
Aš tik viena štai sparnuotųjų minioje Neapdainuota likau! Kvar-kvar! Matyti, poetų krūtinėje Šišo nebėra daugiau.
Jie nesuprant, jog manyje nebagėje Plaka taipogi širdis, Jog toj juodgalvėje, juodauodegėje Meilės gal būti už tris. . .
Kvar-kvar! Matyt, mano baigias gyvenimas, Bet taip toliau nebebus! Rasis poezijos naujas numanymas, Aukštas, gilesnis svarbus.
Dainiai supras, jog aš varna badaujanti Žiemą dienas ir naktis — Himno vertesnė už garnį keliaujantį Į svetimas šalis!. . .
|
|
|
|