Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ADOMAS JAKŠTAS — PUBLICISTAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. Dambriūnas   
1. Publicisto reikšmė

Kalbant apie Adomą Dambrauską - Jakštą, nelengva pasakyti, kuriuo atžvilgiu jis buvo reikšmingesnis. Dažniausiai apie jį kalbama kaip apie mokslininką — teologą, filosofą, matematiką, literatūros kritiką. Šie jo nuopelnai buvo atžymėti ir Lietuvos universiteto Gamtos - Matematikos bei Humanitarinių Mokslų fakultetų, suteikiant garbės daktaro laipsnius. Tačiau yra dar viena jo darbo sritis, kuri rečiau minima ir mažiau vertinama, bet kuri yra ne mažiau svarbi nei pirmosios. Tai publicistika. Nors gera, principinė publicistika nenustoja vertės ir įdomumo bet kuriuo metu, vis dėlto svarbiausią vaidmenį ji suvaidina tik savo metu, t.y. tada, kai ji yra aktuali.

Nėra reikalo įrodinėti, kad atgimstančios Lietuvos dvasią daugiausia formavo spauda, t. y. jos vadovai publicistai, ir dėl to jie faktiškai buvo visuomenės bei tautos vadai. Ne Basanavičius buvo pirmas, kuris savo raštuose kėlė tautinio susipratimo reikalą, bet jis tai darė pirmas kaip publicistas, ir dėl to, o ne dėl savo mokslinių ar tautosakinių darbų įsigijo tautos patriarcho vardą. Kudirka į tautos vadus išėjo ne per literatūrą ar kuriuo kitu keliu, o per publicistiką. Nėra abejonės, kad prieš-nepriklausomybiniais laikais A. Dambrauskas -Jakštas ir Tumas - Vaižgantas buvo žymiausi katalikų spaudos publicistai, o dėl to ir žymiausi katalikiškos visuomenės pažiūrų formuotojai, jos kelio ateitin grindėjai. Tumas-Vaižgantas buvo jaunesnis bei judresnis visuomenininkas veikėjas—buvo gyvas kunigo patrioto pavyzdys praktiniame darbe, o Jakštas galbūt pranašesnis savo erudicija bei sugebėjimu klausimus formuluoti bei pagrįsti ir dėl to pasidarė žymiausiu autoritetu jaunai, patriotiškai nusiteikusiai dvasiškijos kartai, kaip lygiai ir visai katalikų inteligentijai bei visuomenei.

Spaudos darbe Jakštas dalyvavo nuo pat "Aušros" laikų, tačiau kaip publicistas daugiausia jis pasireiškė pirmame šio amžiaus dvi-dešimtmety, ypač "Draugijoje".

2. Publicistika prieš laisvės atgavimą
a. Santykiai su lenkais

Kiekvienas laikotarpis turi savo pagrindinių problemų, kurias tenka spręsti pajėgiausiems bei šviesiausiems to meto protams. Viena iš svarbiausių atgimimo laikotarpio problemų lietuviams buvo savo tautybės identifikavimas, jos atribojimas nuo bet kurios kitos tautybės ir savo tautos istorinio kelio, jos pašaukimo formulavimas. Šiandien tai nebėra problema, bet anuomet ji buvo labai aktuali, nes nemaža tautos šviesuomenės dalis buvo praradusi lietuviškos tautybės sąmonę. Pagal 19-o amžiaus Lietuvos bajorų formulę — gente li-tuanus, natione polonus, daugelis lietuvių šviesuolių, ypač iš bajorijos tarpo, jau laikė save lenkais. Ir tokių sulenkėjusių lietuvių buvo nemaža: kai kuriose Lietuvos srityse sulenkėjusių skaičius sudarė daugumą, o sulenkėję dvarininkai sudarė ekonomiškai pajėgiausią visuomenės dalį. Sąmoningi lietuviai su tokia pajėga nesiskaityti negalėjo. Sulenkėję gi lietuviai bei lenkai matė atgimstančią, kultūriškai kylančią naują Lietuvą, vadovaujamą jau nebe į Lenkiją besiorientuojančių, iš kaimo kilusių inteligentų. Tad abiem pusėm buvo svarbus klausimas, kaip abiejų šių Lietuvos visuomenės dalių santykiai vystysis toliau.

Pirmieji norėjo palaikyti senas unijines tradicijas su Lenkija ir dėl to Lietuvą laikė Lenkijos dalimi, o save tik "lietuviškos genties bet lenkų tautybės" žmonėmis. Lietuvių gi šviesuomenei savo skirtingos tautybės klausimas jau buvo gana aiškus, ir dėl to dirbtinę lietuvio-lenko tautybę ji laikė nesąmone. Ir lietuvių to paties Jakšto žodžiais buvo tai aiškiai pasakyta: uniri possumus, unum effici non pos-sumus. Antra vertus, ir uniją su Lenkija lietuviai laikė istorinių sąlygų padiktuotu reikalu ir dėl to, sąlygoms pasikeitus, nebetekusiu prasmės. Buvo aišku, kad šios dvi politinės ideologijos yra nesuderinamos, ir taip pat buvo aišku, kad šio fakto akivaizdoje likti pasyviems negalima. Todėl dėl šių ideologijų pergalės natūraliai vyko kova bei lenktyniavimas — bažnyčiose, ekonominėje bei kultūrinėje srityje.

Jakštas buvo kaip tiktai vienas iš pirmųjų lietuviškojo kelio bei lietuviškos ideologijos formuluotojų. Dar 1902 metais jis parašė lenkiškai brošiūrą (Glos litvinow . . .) atsišaukimą į "Jaunąją Lietuvos didikų, dvarininkų ir bajorų kartą", energingai kviesdamas juos užmiršti'savo tėvų protėvių svajones apie uniją su Lenkija ir dėtis į bendrą su lietuviais darbą savo bei atgimstančios savo tėvynės Lietuvos labui. Atsakymas į tai buvo "Niekados". Lietuvos "lenkai" prikaišiojo lietuviams separatizmą. Tada Jakštas parašė kitą brošiūrą, pavadintą "Vienybė ar separatizmas" (Jednošė czy separatyzm), įrodinėdamas, kad ne lietuviai yra separatistai, bet sulenkėję mūsų bajorai, nes jie juk atskilo nuo savo tautos ir nuėjo tarnauti kitai tautai. Šitą polemiką su lenkais Jakštas vedė vėliau savo "Draugijoje" iki pat pirmojo didžiojo karo lenkų bei rusų spaudos apžvalgose.

Vienas iš svarbiausių pasisakymų tuo klausimu yra išdėstytas jo ilgokame straipsny, pavadintame "Faktai ir principai". Pirmoje straipsnio dalyje autorius apžvelgia faktus, tai yra išeitą lietuvių tautos kelią nuo pat re-novės iki kalbamojo momento. Antroje dalyje jis atskirai dėsto Lietuvos "lenkų" ir atskirai lietuvių "tautystės principus". Jie yra įdomūs ir šiandien, nes aiškiai parodo, kaip galvota ir už ką kovota prieš 50 metų. Todėl pateikiame ilgesnių to straipsnio ištraukų pavaizduoti Jakšto publicistiniam stiliui bei jo pažiūroms į lietuvių tautos kelią bei pašaukimą. Pirmiausia jis pažymi, kad tauta ir valstybė yra visai skirtingi dalykai, kad tauta gali turėti "savąją valstybę, perpus savąją ir visai jos neturėti". Lietuvių tauta, anot Jakšto, perėjo visas tas tris fazes ir dabar "gyvuoja didžiame Rusijos valstijos rūme (t.y. Rusijos valstybėje L. D.) šalip rusų, lenkų ir kitų 124 tautų". Toliau jis rašo:
"Mūsų kaimynai lenkai — yra tokie pat Rusijos rūme "liokatoriai" kaip ir mes. Skirtumas tik tame, kad jų butas bent kiek didesnis ir augštesnis už mū-sųjį. Jie gyvena savame bute, mes savame. Mes neturim teisės šeimininkauti pas juos, jie — pas mus. Kaipo liokatorių ne mums priderančiame rūme, jų ir mūsų teisės yra lygios. Ir lenkai ir lietuviai — mes esame kaimynai — daugiau nieko. Kaipo kaimynai — mes beabejo kits kitam artimi, nes perdalinti tik siena. Bet griauti tą sieną ir iš dviejų atskirų butų daryti vieną bendrąjį mes neturim teisės, o kas svarbiau — nematom tame net jokios sau naudos.

Daug painesnis dalykas su mūsų įnamiais, Lietuvos lenkais. Jie gyvena viename bute su mumis, bet šnairuoja į mus ir nenori su mumis mūsiškai kalbėtis. Mat jiems meilesnė gyvenanti kitam bute už sienos lenkų tauta, negu mes. Išmesti iš savo buto mes jų negalim, nes jie visgi savo krauju ir būdu — yra mūsiškiai, o perkalbėti jų neįstengiam. Kas gi daryti?

Su tokiais įnamiais, ypač iš ponų ir bajorų, reikia apsieiti kaip su ligoniais. Jų lenkystė — tai sunki pavojinga proto liga, artima manijai. Vienus iš jų ji laiko stipriau suėmus, kitus silpniau. Vieni tad gali pagyti, kiti ne. Bet kadangi ir vieni ir kiti yra nesveiki, tad ir elgtis privalom su jais kaip su paliegėliais — kantriai, ramiai, atsargiai, su krikščioniška meile, ypač su pradėjusiais iš tos ligos keltis ir laimingai perleidusiais jos krizį. Geriausieji toje ligoje vaistai — natūrališki: Lietuvos oras, Lietuvos dailė, Lietuvos kultūra, Lietuvos judėjimas ir t.t. Išmintingai pritaikinti tie vaistai gydo gana pasekmingai kiekvieną, kurio akys dar bent kiek mato pradedančius jau žaliuoti Lietuvos laukus, o ne visiškai sukietėjusi širdis atjaučia vargingą lietuvių padėjimą . . ."

Toliau straipsnio autorius pažymi, kad ta lenkomanijos liga yra pavojinga ir nurodo priemones nuo tos ligos apsisaugoti:
"Tamsesniems broliams nuo lenkystės apsaugoti neužtenka draudimo laikyti lenkiškas mokyklas, prieglaudas, skaityti lenkiškas knygas ir laikraščius, vartoti lenkišką kalbą kasdieniniame gyvenime, bet reikia steigti savas mokyklas ir prieglaudas, leisti ir platinti savas knygas ir laikraščius, viešai visur patiems vartot savąją kalbą — susrinkimuose, teatruose, vagone, tramvajuje, gatvėje ir t.t. Tiktai keldami savąją kultūrą mes galėsime tikėtis beatrem-sią lenkiškos kultūros įtekmę. Be to — visi mūsų rugojimai pasiliks bergždi. Ne svetimos kultūros ir kalbos neapkentimas gali mus tautiškai pakelti ir sustiprinti, bet savo kultūros ir kalbos mylėjimas ir plėtojimas.

Į tą lietuviškos kultūros kėlimo darbą, kur galima, reikia stengtis pritraukti ir vietinę dvarponiją, tarnaujant jai savo informacijomis apie lietuvių įstaigas, draugijas, mokyklas, prieglaudas, kviečiant juos į lietuvių susirinkimus, vakarus, susivažiavimus, padedant jiems lietuviškos kalbos išmokti, paskaitas prirengti, su liaudžia artyn susieiti ir t.t. Mūsų priedermė — kiekvieną naują pozityviską spėką sunaudoti, kiekvieną gerų norų žmogų branginti, kiekvieną patogią aplinkybę mūsų kultūros naudai apversti ...

Todėl vyriausias mūsų politikos tikslas privalo būti ne kova su lenkais, rusais ar kitais svetimtaučiais, bet ramus savos kultūros kėlimas, pasigaunant Dievo duotos mums tvėrimo galės. Tą gi tvėrimo galę mes privalom kuo pilniausiai išnaudoti kiekvienoje valandoje, kiekvienoje vietoje, visose krikščioniškos kultūros srityse — moksle, poezijoje, dailėje, filosofijoje, technikoje, pramonėje, ūkyje, socialiniame, veikime ir t.t. Sunaudodami pilnai tą tvėrimo galę savos kultūros kėlimui, mes greičiausiai atgaivinsime savąją tautą, įvesime ją kultūrinių Europos tautų ratan ir tuo būdu tikrai palengvinsime jai išpildymą istoriškojo jos pašaukimo — tarti žmonijai savo žodį, atvaidinti ant istoriškos scenos savąją, kaipo atskiros tautos, rolę . . .

Koks bus tas žodis — mes šiandien dar gerai nežinom, nei suformuluoti jo aiškiai negalim. Tiek tik kol kas mums aišku, jog jo pasakymas — tai ne mūsų užgaidas, bet tikra istoriška mūsų priedermė. Dievas, kurs musų tautą sutvėrė ir ikšiolei išlaikė, padės savo laike ir tą priedermę mums išpildyti, jei tik nuo Jo neatsitrauksime ir savo istoriškam pašaukimui pasiliksim ištikimi.

Pripažindami tą istoriškąjį lietuvių tautos pašaukimą ir išplaukiančią iš jo tikrą istorišką mūsų priedermę — tarti žmonijai savo žodį, mes visai nemanome skelbti čia tulą lietuvišką mesianizmą, nei kelti savo tautą augščiau už kitas. Mes tik tvirtinam, jog kaip kitos tautos: rusai, lenkai, vokiečiai ar prancūzai — turi savas istoriškas priedermes — taip pat savą istoriškąją priedermę turime ir mes lietuviai. Yra tai mūsų istoriškas uždavinys. Jis turi savotišką charakterį, savo ypatybes ir todėl nėra identiškas

Adomas Jakštas su brolio Antano vaikais — Elena, Leonardu ir Stase

istoriškiems kitų tautų uždaviniams. Nes jei mūsų istoriškas uždavinys nieku nesiskirtų nuo uždavinio kitos kokios tautos, pav. lenkų, tai lietuvių tauta jau būtų praradus savo istoriškąjį raison d'etre ir būtų nuėjus nuo istorijos scenos, kaipo neturinti ten ką beveikti. O kadangi mes lietuviai dar tebegyvuojam, tai aišku, jog mes toli neviską dar nu veikėm ir toli neviską žmonijai pasakėm. . ." (Draugija 1911 m. Nr. 50, 174).

Toliau straipsnio autorius ragina lietuvius būti "sau žmonėmis", nemėgdžioti kitų ir negarbinti svetimų stabukų, kaip "rusų nihilizmas lenkų valenrodizmas, vokiečių hakatizmas, prancūzų antiklerikalizmas, tarptautinis socializmas ar net ir patsai universališkiausias šiandien materializmas". Vienintelis autoriui priimtinas izmas yra christianizmas ir dėl to jis siūlė: "priešais lenkų principą polonizatio Lithuaniae statykim savo principą — christianizatio Lithu-anorum ir priešais jų obalsį: daugiau neapykantos — skleiskim savąjį: daugiau meilės". (Ibid. 175)

Reikia pasakyti, kad ir šiandien prie tos "programos" ne ką daugiau begalėtume pridėti. Pažymėtinas teisingas ano meto lietuvių patriotų nusistatymas nieko iš savo tarpo neišskirti, bet visus sluoksnius, luomus bei klases jungti, burti bendram lietuvių tautos ekonominiam bei kultūriniam kėlimui. Nebuvo išskiriami net ir tie, kurie jau lietuviškai nemokėjo ar nekalbėjo, kaip sulenkėję dvarininkai ir bajorai. Į juos savo atsišaukimais kreipėsi ir į bendrą darbą kvietė ne vien Jakštas. Tokį pat mūsų bajorų bendradarbiavimo pageidaujamumą skelbė ir geriausi ano meto rašytojai, kaip Maironis "Jaunojoje Lietuvoje", Vaižgantas "Pragiedruliuose" ir kiti. Šios pastangos nebuvo labai sėkmingos, bet nebuvo ir visai be vaisių. Ne vienas svyruojantis ar net priešingos stovyklos lietuvis vėliau tapo tikru lietuviu patriotu. Antras šioje programoje stipriai akcentuotas dalykas tai kūrybingumo reikalingumas, kuris esąs geriausias kelias tautai atgaivinti ir jai įvesti "kultūrinių Europos tautų ratan". Pagaliau ir kultūra nėra pats augš-čiausias tikslas. Ji tėra kelias į svarbiausią tikslą — į lietuvių tautos pašaukimo įvykdymą. Koks tas pašaukimas, Jakštas tada sakėsi negalįs aiškiai formuluoti. Jį vėliau stengėsi konkretizuoti mūsų filosofai Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina ir kit.

b. Santykiai su rusais
Gal tik vieną dalyką galima būtų Jakštui prikišti — tai faktą, kad minėtame straipsny jis pasisakė esąs skeptikas politinės nepriklausomybės klausimu, pareikšdamas, kad "politiškoji prigulmybė tautoms, turinčioms tikrą istorišką misiją, nekliudo pasakyti žmonijai savo žodį. Tai parodanti kad ir žydų tauta, kuri "visų augščiausią savo žodį pasakė žmonijai ne Dovydui bei Saliamonui viešpataujant, bet šv. apaštalų Petro ir Povilo gadynėje, kuomet žydai buvo praradę savo politiškąją ne-prigulmybę". Vis dėlto šitas žydų tautos pavyzdys nepaneigia fakto, kad politinė nepriklausomybė sudaro nepalyginti geresnes sąlygas tautos kultūrai kilti, o tuo pačiu ir savam žodžiui pasakyti. Kiek politinė priklausomybė iš tikrųjų kliudo tautai reikštis savarankiškai, aiškiai parodo kad ir dabartinė Lietuvos padėtis.

Kyla klausimas, kodėl Jakštas šiame straipsny nepasisakė už nepriklausomybę, o pasitenkino tik konstatavimu fakto, kad lietuviai, kaip ir lenkai, tėra "Rusijos rūmų liokatoriai", t.y. gyvena Rusijos valstybėje, ir užtat turi pildyti uždedamas prievoles. M. Biržiška aiškina, kad šitaip Jakštas pasisakęs "Kauno teismo prokuroro ar viceprokuroro maskoliaus įtikintas", nes "kauniškėse činauninkų ir miestinių davatkų nuotaikose nekartą ir jis nusileido ligi tolimų vakariečiams pasisakymų" (Lietuvių tautos kelias II, 68,146). Aiškinimas keistas, nes tas pats Biržiška Jakštą vadina susipratusiu lietuviu, kuris drauge su kitais kunigais dar "Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgai" nustatęs "smarkiai priešmaskolišką kryptį" (ibid. 66). Aišku, nėra jokio pagrindo abejoti, kad Jakštui būtų nesuprantamas nepriklausomo gyvenimo naudingumas, nes tai yra per daug aiškus dalykas. Ir dėl to jo nekalbėjimą apie politinę nepriklausomybę minėtame straipsny tenka aiškinti tuometinėmis aplinkybėmis. Kaip žinoma, rusų valdžia redaktoriams tuomet buvo griežta ir bausdavo už visai menkus dalykus. Tas pats Jakštas neseniai turėjo sumokėti 300 rublių pabaudos už straipsnį "Draugijoj" apie Vilniaus stačiatikių archiriejo kelionę po Lietuvą, o Dowojna-Sivestravičius taip pat visai neseniai buvo nubaustas trim mėnesiais kalėjimo už savo straipsnį Vilniaus lenkų laikrašty už tai, kad įrodinėjo, jog reikia apsaugoti Lietuvą nuo nihilistinės rytų įtakos. Tokiomis aplinkybėmis aiškus pasisakymas už politinę Lietuvos nepriklausomybę vargu buvo Įmanomas. Aplamai Jakštas, kaip ir pačioj "Draugijoj" buvo rašoma, buvo ne revoliucijos, bet evoliucijos šalininkas, ir dėl to kitame "Draugijos" numery sakėsi permainų Lietuvoje norįs pasiekti "palengvėl, organišku darbu, keliant tarp lietuvių apšvietą, tautišką ir religišką susipratimą, prisidedant prie medžiaginio jų būvio pagerinimo per tam tikras legalizuotas organizacijas, draugijas, ratelius sąjungas, bendroves", o ne griežtu revoliuciniu keliu, "nežiūrint nei į pinigiškas bausmes, nei į kalėjimą, nei į laikraščio uždarymą, nei į administra-tyvišką ištrėmimą". Kad Lietuvos buvimas rusų valdžioj Jakštui nebuvo malonus dalykas, matyti ir tame pačiame "Faktų ir principų" straipsnyje. Ten jis kalba apie derybas su rusais, tik leidžia suprasti, kad tokioms deryboms reikia tinkamesnio laiko. Jis rašė: "Kiekvienas darbas tur savo laiką. Nelaiku pradėjęs, nieko nepeši. Jei ateis kita gadynė, bus ir kitos tarybos".

. Pagaliau jo nusistatymą tuo klausimu rodo keliais mėnesiais anksčiau parašytas poleminis straipsnis, atsakant į vieno lenko priekaištus, kodėl lietuviai nesibijo savo ginčus su lenkais svarstyti viešai net ir vakarų Europos spaudoj (Toks vienas straipsnis buvo neseniai paskelbtas prancūzų laikrašty). Į lenko kvietimą ginčus aiškintis tarpusavy Jakštas atsakė šitaip:
"Su mielu noru tarsimės su jais, tik ne slapčia, bet viešai, tegu ir svetimtaučiai girdi tas mūsų derybas. Mes viešumo nesibijom. Jei mes klystam kame, tegu tas mūsų klaidas mato ne vien lenkai, bet ir rusai, ir visa Europa. Mes Europos tauta, todėl ir neprivalo mus "Kurjer Litewski" kaltinti dėl "apeliacijos į Europą". Bereikalingai p. W.B. stengiasi mums Europos duris užstoti. Gana jau mus Lenkija dangstė savo "prieteliškais" sparnais. Ačiū Dievui, žymiai paūgėję, tolesnės lenkų globos nebereikalaujame. Ar tai patinka p. W.B., ar ne, mes šiandien, gerai apsidairę, patys apsirinkom naują politiškai-visuomenišką kursą — nuo Lenkijos į Europą — ir mainyti jo nemanom, nežiūrint į visokius lenkų bandymus ir priekabes. Gali p. W.B. net patį to kurso buvimą neguoti, bet de f acto jis yra, nors gal kai kam ir neaiškus. Jame visi lietuviai solidarizuojasi: ar kas katalikas, ar liberalas, ar socialistas — visi mes žiūrime šiandieną ne į Lenkiją, bet į Europą, visi mes, be partijų skirtumo, jieškom savo veikimui pavyzdžių ne pas lenkus, bet pas kultūringas vakarų Europos tautas . . ." ("Draugija" 1910 m., Nr. 45, 86 p.)

Tai rodo, kad Jakšto akys buvo nukreiptos ne į Lenkiją ar Rusiją, bet į vakarų Europą. Teisingai tad prof. K. Pakštas paskutinėj savo kalboj At-kų kongrese Čikagoj pasakė, kad ateitininkai norėjo Lietuvą perkelti iš Azijos į Europą. Tokį "perkėlimą", kaip matome, jau buvo užsibrėžęs pirmas "Ateities" redaktorius Dambrauskas-Jakštas. Ir kai iš praeities persi-keliame į dabartį, matome, kad ji daug kuo panaši į tą tolimąją praeitį. Skirtumas tik toks, kad anuomet apie uniją mums kalbėjo lenkai, o šiandien kalba rusai. Ir dar vienas skirtumas — lenkai neturėjo fizinės jėgos mus prievarta padaryti savo "broliais", o rusai fizinę jėgą turi ir dėl to, užėmę mūsų kraštą bei pasivadinę "vyresniais broliais", gali Sniečkaus lūpomis šaukti "amžiams su rusų tauta". Nusikratę vienos, susilaukėm kitos, daug žalingesnės prievartinės unijos. Bet kas gi šios prievartos nemato ir kas gi nežino, kad ir ji negali būti amžina?

3. Publicistika laisvoje Lietuvoje.

Nepriklausomoje Lietuvoje Jakštas, būdamas jau nebe jaunas žmogus, publicistikos darbą turėjo užleisti jaunesniesiems, tačiau ir tuo metu pasisakydavo nevienu svarbiu dienos klausimu. Dalis šio meto jo publicistinių straipsnių vėliau išleista atskira knyga "Ką yra pasakęs A. Jakštas?" (Kaunas, 1930). Čia jis rašė apie konkordatą, apie naują konstituciją, ūkininkų reikalus, emigraciją, miesto bei kaimo santykius, mokyklas, spaudos cenzūrą ir kitką. Štai pora to meto publicistikos pavyzdžių. Nepriklausomybės dešimtmečio sukakties proga jis rašė';
"Lietuvos nepriklausomybės 10-ies metų šventė praėjo ramiai, dailiai ir paliko didelio įspūdžio ne tik lietuviams, bet ir svetimšaliams, turėjusiems progos savo akimis pamatyti mūsų valstybės susitvarkymą ir žymią pažangą pirmyn. Tie, kurie yra buvę Kaune ir Lietuvoj prieš 1915 m. ir atsilankė dabar, galėjo įsitikinti, jog Lietuvos valdžia per 10 metų yra padarius savo kraštui daug daugiau, negu rusų —per 120 metų savo valdymo. Tai yra faktas, pirštu prikišamai parodas, kad lietuvių tauta pati viena puikiai gali valdytis ir be jokios svetimos globos".

Spaudos laisvės atgavimo 25-ių metų sukakties proga Kaune buvo didelės iškilmės. Buvo, žinoma, daug kalbų. Žurnalistų sąjungos pirmininkas dr. J. Purickis, sveikindamas spaudos veteranus, pareiškė, kad žurnalistas turi ne tik toleruoti svetimas nuomones, bet ir jas gerbti. Jakštas, aprašydamas tas iškilmes, šitaip pasisakė dėl dr. J. Purickio patarimo:
"Mano išmanymu, gerb. daktaras reikalauja čia tiesiog negalimų dalykų, Nes gerbti tegalima vien tai, kas yra pagarbos verta. Bet ar visa, kas žodžiais ar spaudoj reiškiama, yra iš tikrųjų gerbtina? Ne ir ne! Nes vienam posaky gali glūdėti augščiausia išmintis, kitam didžiausia kvailystė, vienas laikraštis gali mokyti tobuliausios doros, pasišventimo, kitas — visiško ištvirkimo ir net žmonių žudymo . . . tad gerbti lygiai visas svetimas nuomones aš galėčiau nebent tuomet, kai aš pats neturėčiau jokios savos nuomonės.

Dėl buvimo yra pas mus žmonių, jokių savų nuomonių neturinčių, bent politikoj. Dėlei to jie kurį laiką yra buvę krikščionys demokratai, vėliau virto liaudininkais, dabar yra tautininkai. Kuo išaiškinti šitas jų nuomonių taip greitas keitimas? Gi greičiausia tuo, kad jie visas politiškas nuomones yra lygiai gerbę. Vadinas, jie yra pasielgę visai taip, kaip dr. Purickis spaudos atstovams siūlė. Bet abejotina, ar jis pats tuos žmones gali gerbti.

Iš kitos šalies yra faktas, kad pasauly vis dėlto yra labai daug įvairių nuomonių. Jeigu visų gerbti negalima, kas gi daryti? Ar mes jas turim pašiepti, niekinti, su ginklu rankoj jas naikinti? Ne! To nereikia. Užtenka atskirti pačios nuomonės nuo jų reiškėjų. Reiškėjus, kaip mūs artimus, mes turim krikščioniškai mylėti, o jų nuomones galim pakęsti, toleruoti, bet visai neturim pareigos jas gerbti. Anaiptol, turim pareigos stoti su jomis spaudoj į energingiausią kovą. Tai rodo sveikas protas, kuris mums duotas tiesai pažinti, o su juo ir pareiga tiesos ieškoti. Geriausia tam priemonė tai spauda" (127 p.).

Reikia pažymėti, kad Jakštas šio nusistatymo griežtai ir laikėsi, polemizuodamas tiek su priešingos ideologijos žmonėmis, tiek ir su katalikais ar net kunigais. Polemizuodamas nieko į vatą nevyniodavo, dažnai primindamas doros publicistikos principus šiais lotyniškais žodžiais: Plato amicus, sed magis amica veritas arba in necessariis unitas, in dubiis libertas, in omni-bus charitas. Ir tai iš tikrųjų juk tinka visiems publicistams ir visiems laikams.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai