LIETUVOS VERGIJOS DVIDEŠIMTMETĮ ATŽYMINT Spausdinti
Parašė A. Plukas   

1. Laisvosios Europos radijas turi prabilti j Lietuvą
Dvidešimt metų sukaktis, kai Lietuva neteko savo laisves, turėjo sudaryti gerą progą rimtai apsvarstyti dabartines mūsų pastangas ir pa-jieškoti naujų kelių Lietuvai išlaisvinti. Tačiau jau praėjo svarbiosios Lietuvos pavergimo sukakties datos ir įvyko kelių politinių lietuvių grupių suvažiavimai, bet negirdėti, kad būtų kas naujo numatyta ar pasiūlyta. Tiesa, buvo paskelbta įvairių asmenų bei organizacijų atsišaukimų ir susirinkimų rezoliucijų, tačiau jos visos buvo bendro pobūdžio. Be to, tai buvo daugiau savitarpinis Lietuvos pavergimo sukakties atžymėji-mas, nes šie atsišaukimai toliau lietuvių spaudos beveik nesiekė, o susirinkimus taip pat sudarė tie patys lietuviai.

Kaip žinom, lietuviai pakankamai pažįsta sovietų kėslus ir gerai supranta reikalą išlaisvinti Lietuvą. Todėl nors ir gerai, kad atsišaukimais bei susirinkimais buvo pareikštas protestas prieš rusišką Lietuvos okupantą, tačiau tai yra aiškiai per mažai tai sukakčiai atžymėti.

Iš tikro, turėjo būti užsibrėžta ir pasistengta, kad šios liūdnos sukakties proga į pavergtą Lietuvą prabiltų bent Laisvosios Europos radijas (Radio Free Europe), veikiąs Europoje.
šis radijas, kaip žinome, priklauso amerikiečių privačiai organizacijai, vad. Crusade for Freedom, kuris taip pat išlaiko Europos Laisvės Komitetą su Lietuvos Laisvės Komitetu New Yorke. Jau keleri metai šis radijas duoda programas į visas sovietų satelitines šalis, kaip Lenkija, Čekoslovakija ir k., bet iki šiol nerado reikalo kalbėti į Lietuvą ir kitus Baltijos kraštus. Tai iš dalies galėjo būti pateisinama, kada Amerikos Balsas (Amerikos valdžios radijas) turėjo savo lietuvišką skyrių Europoje ir davė programas į pavergtą Lietuvą. Bet uždarius šį Amerikos Balso lietuvių skyrių Europoje, aiškiai matyti neteisybė, kurią sudaro lietuvių ir kitų pabaltiečių išskyrimas iš Laisvosois Europos radijo transliacijų. Juk Lietuva taip pat yra sovietų pavergtoj Europos daly, ir jos žmonėms tiesos žodis iš Vakarų yra daug svarbiau, negu kitiems sovietų satelitiniams kraštams, kurie turi daugiau laisvės ir nėra taip atskirti nuo laisvojo pasaulio, kaip Baltijos valstybės.

Nuostabu, kad patys lietuviai iki šiol apie transliacijų reikalą per Laisvosios Europos radiją labai mažai kalba. Daugiau yra užsimenama apie Amerikos Balsą ir padejuojama dėl jo programos. Tačiau reikia atminti, kad Amerikos Balsas yra valdžios radijas ir todėl jis gal turėtų būti kiek santūresnis negu Laisvosios Europos radijas, priklausąs privačiai organizacijai. Todėl jei norime, kad pavergtos Lietuvos žmonės girdėtų tokį žodį, kurį perduoda privatus amerikiečių radijas, turime pasirūpinti, kad Laisvosios Europos radijas prabiltų lietuviškai.
Amerikos lietuvių žodis čia turėtų sverti, nes, kaip minėta, tiek Laisvosios Europos radijas, tiek Cru-sade for Freedom organizacija yra

išlaikoma privačių asmenų bei draugijų lėšomis. Nėra abejonės, kad ir Amerikos lietuviai, kai yra renkamos aukos šiems reikalams, prisideda savo įnašu; todėl turėtų būti atsižvelgta ir į lietuvių norą, kai kalbama apie Laisvosios Europos radijo transliacijas į Lietuvą.
Iš tikro, Laisvosios Europos radijo prabilimas į Lietuvą šios liūdnos sukakties proga parodytų pavergtiems lietuviams, kad laisvasis pasaulis, ypač amerikiečiai, jais domisi nemažiau už kitus Rytų Europos kraštus. Tai, be abejo, sudarytų jiems didelį pastiprinimą išlaikyti laisvos Lietuvos dvasią ir siekimus. O kol mes, laisvieji lietuviai, nepa-darysim, kad Laisvosios Europos radijas kalbėtų lietuviškai, tol mes nebūsim atlikę savo pareigos pavergtai Lietuvai.

2. Lietuvos klausimą iškelti Jungtinėse Tautose
Tie, kurie sako, kad dabar be susirinkimų ir rezoliucijų nieko negalima daugiau padaryti dėl Lietuvos išlaisvinimo, turėtų pažiūrėti, kaip Afrikos ir Azijos tautos kovoja dėl savo laisvės ir nepriklausomybės. Žinoma, jiems turėtų būti gėda mokytis kovos dėl Lietuvos laisvės iš niekad nepriklausomybės neturėjusių ir mažai pažengusių kraštų. Tačiau, kaip ten bebūtų, Afrikos ir Azijos tautų kova dėl išlaisvinimo lietuviams yra ne tiktai pamokinanti, bet sudaro patogų momentą tais pačiais keliais pasinaudoti, kovojant dėl Lietuvos laisvės.
Vienas iš tokių kelių yra Lietuvos ir kitų Baltijos kraštų klausimo iškėlimas Jungtinėse Tautose. Nėra jokios abejonės, kad tai yra pats svarbiausias ir reikšmingiausias darbas, kuris šiuo metu turėtų būti atliktas. Naujų valstybių Afrikoj kūrimasis sudaro rėkiantį kontrastą Lietuvos padėčiai. Mes turim šį momentą išnaudoti ir atkreipti pasaulio valstybių dėmesį į Lietuvos likimą. Tiesa, Vengrijos ir Tibeto pavyzdžiai rodo, kad Jungtinės Tautos neprivers sovietų pasitraukti iš Lietuvos, tačiau būtų didelis laimėjimas, jei Jungtinės Tautos pasmerktų sovietus ir pareikalautų išsinešdinti. Pagaliau vieną kartą Lietuvos klausimą Jungtinėse Tautose iškėlus, būtų galima stengtis jį laikyti JT darbotvarkėje visą laiką, kol sovietai nusileistų JT spaudimui, šitokios praktikos laikosi Afrikos valstybės, kurios prieš kelerius metus Jungtinėse Tautose iškėlė Alžerijos klausimą ir dabar vis iš naujo jį įtraukia į JT darbotvarkę; tuo būdu jie palaiko Alžerijos klausimą pasaulio akyse ir neduoda ramybės Prancūzijai. Taip pat ir Vengrijos klausimas bene treti metai iš eilės yra JT visumos susirinkimo darbotvarkėje.

Nėra abejonės, kad Lietuvos klausimo iškėlimas Jungtinėse Tautose nė. ra lengvas. Tačiau nuostabu, kad mes patys šio reikalo beveik nesvarstom nei spaudoj nei susirinkimuose, o kaip atrodo, net neklebenam nė kitų, kad mums šiuo reikalu padėtų. Pvz. nors ir neseniai Paryžiuje įvykusiame Europos Taryboj neatstovaujamoms valstybėms komisijos posėdy, kaip atrodo, apie tokį dalyką nebuvo net užsiminta, bet pasitenkinta paprasta rezoliucija, kurioj pareiškiamos gražios mintys, bet neužsiangažuojama jokiems darbams (Draugas, rugp. 22).

Toks mūsų pasyvumas dėl Lietuvos klausimo iškėlimo Jungtinėse Tautose jokiu būdu nėra pateisinamas. Mes negalim norėti, kad kiti tuo pasirūpintų, mūsų net neprašomi. Iš kitos pusės, mes neturėtume nusigąsti ir atsisakyti šio žygio Lietuvos naudai, jei kurios nors valstybės pareigūnas nepritartų šiam reikalui. Jei Alžerijos draugai būtų taip žiūrėję, tai jos klausimas nebūtų dar pasiekęs Jungtinių Tautų, kaip dabar yra Lietuvos atveju. Žinoma, kas nenori paremti šio žygio Lietu-tuvos reikalui, visada atras visokių teisinių ar faktinių kabliukų. Tačiau toks pačios Alžerijos ar Tibeto klausimų iškėlimas Jungtinėse Tautose rodo, kad tie kabliukai gali būti nematomi, kai tikrai norima kokį klausimą iškelti.

Suprantama, kad Lietuvos klausimui iškelti Jungtinėse Tautose reikia nemažo pasiruošimo ir lėšų. Todėl nedelsiant turėtų būti sudarytas planas ir imtasi konkrečių žygių. Jei VLIKas nesiryžtų tam darbui, reikėtų sudaryti specialų komitetą, kuris paruoštų atitinkamą leidinį ir pravestų akciją laisvojo pasaulio valstybėse paremti Lietuvos klausimo iškėlimą. Leidinio pagrindą galėtų sudaryti anksčiau VLIKo parengtas didysis memorandumas dėl Lietuvos atstatymo; jis galėtų būti papildytas reikšminga medžiaga iš Amerikos Kongreso pravesto tyrinėjimo dėl Baltijos valstybių pavergimo.

Iš tikro dabar, kai Afrikoj valstybės dygsta kaip grybai po lietaus, negalima pasitenkinti rezoliucijomis, atsišaukimais ar manifestais dėl Lietuvos padėties. Mes turime ką nors daugiau daryti. O visiškas nekalbėjimas apie Lietuvos klausimo iškėlimą Jungtinėse Tautose, tuo nesirūpinimas ir nieko šioj srity nebandy-mas rodo daugiau negu nedovanotiną mūsų apsileidimą.

3. Sustiprinti Lietuvos laisvinimo vadovybę
Pavergtame krašte lietuviai negali pakelti savo balso ir pareikšti savo laisvos valios. Todėl visa kova tarptautinėje plotmėje tenka vesti laisvėje esantiems lietuviams, šį uždavinį jie gali geriau ir veiksmingiau atlikti, tiktai darniai sutardami ir glaudžiai bendradarbiaudami.
Reikia apgailestauti, kad minint Lietuvos pavergimo dvidešimtmetį, laisvieji lietuviai nepasižymi tokiu darnumu. Nuo VLIKo ne tik yra atskilusios dvi pajėgios grupės, bet, kaip atrodo, mes nebesutartam, koks turėtų būti bendrinis Lietuvos vadavimo organas. Atsirado net balsų, kurių siūlo panaikinti VLIKą ir jo pareigas pavesti Lietuvių Bendruomenei. Be to, Lietuvių Tautinis Sąjūdis (tautininkai), kuris buvo vienas iš VLIKo steigėjų okupuotoje Lietuvoje, pasidarė "lyg ir įvairių kraštų tautinių lietuvių junginių konferencija" (Dirva, rugp. 17). Tuo būdu Lietuvių Tautinis Sąjūdis tapo organizacija, kuri nebėra tęsinys ar reprezentantas Lietuvoj veikusios tautininkų politinės partijos, bet pasidarė grynai lietuvių emigrantų draugijas apjungiančia organizacija, taigi, organizacija, kurios tiesioginės šaknys yra ne Lietuvoje, bet svetimame krašte.

Jei visos VLIKą sudarančios partinės grupės pasektų šiuo tautininkų pavyzdžiu, tai ir jis taptų komitetu, atstovaujančiu lietuviams emigrantams, daugiausia atsisakiusiems Lietuvos pilietybės.

žinoma, Lietuvai vaduoti gali būti įvairaus pobūdžio organizacijų. Jas gali sudaryti, pvz., bet kurio krašto piliečiai — nelietuviai, arba kitų kraštų piliečiai lietuviai emigrantai, kurie savo noru iš Lietuvos išvyko ir nemano jon grįžti. Taip pat Lietuvos vadavimo organizaciją ar komitetą gali sudaryti asmenys, dėl politinių priežasčių iš Lietuvos pabėgę, jos pilietybės neatsisaką ir daugiau ar mažiau atstovaują Lietuvoj veikusioms ir todėl dabar potencialiai esamoms Lietuvos politinėms organizacijoms.

Nėra abejonės, kuri iš šių organizacijų daugiau gali kalbėti Lietuvos žmonių vardu arba kurią iš jų kitų kraštų valdžia gali pripažinti labiau reprezentuonančia pavergtos Lietuvos gyventojus. Tačiau gal pats svarbiausias kriterijus nustatyti, kuris komitetas ar organizacija geriausiai gali atstovauti pavergtam kraštui, yra šio komiteto, nežiūrint kokiu vardu ji besivadintų, tinkamumas tapti egziline vyriausybe, kurią, reikalui esant, galėtų pripažinti ir kiti kraštai. Rodos, dar nėra atsitikimo, kad egziline vyriausybe buvo pripažintas komitetas, sudarytas iš svetimo krašto piliečių ar atstovaująs svetimo krašto organizacijoms.

Nežinia, kodėl lietuviai vengia net kalbėti apie Lietuvos egziline vyriausybę. Atrodo, kad VLIKo ar panašaus organo toks pavadinimas būtų tarsi kažkoks nusikaltimas, tačiau, pvz., tokia Alžerija turi svetur savo egziline vyriausybę, kurią pripažįsta kai kurios valstybės. Net amerikiečių spaudoj ji tiesiog vadinama Alžerijos nacionalistų egziline vyriausybe.

Žinoma, būtų nemažas laimėjimas, jei Lietuva šiuo atžvilgiu prilygtų Alžerijai ir turėtų savo egziline vyriausybę, kurios vardą minėtų nors didžioji pasaulio spauda. Tačiau, kaip mes galim tokią vyriausybę turėti, jei nesugebam net bendro komiteto Lietuvos vadavimui sukurti?
Kaip dabar atrodo, buvo dvi progos Lietuvai turėti savo egziline vyriausybę. Pirmiausia, ja galėjo būti pasitraukusi užsienin Lietuvos vyriausybė arba jos dalis 1940 metais. Tačiau nežiūrint to, kad užsienin pabėgo prezidentas ir dalis ministerių, tokios vyriausybės nebuvo sudaryta ir paskelbta. Antrą progą sudarė Lietuvos laikinoji vyriausybė, kuri buvo sudaryta sukilimo metu 1941 metais. Tačiau ir ji nesugebėjo išsilaikyti ir pasitraukti užsienin. Vietoj jos vėliau susikūrė VLIKas, kurio pabėgę nariai jį vėl atkūrė po karo Vokietijoj.
Neišnaudojus šių progų Lietuvos egzilinei vyriausybei paskelbti, susidarė gana keista padėtis: turime pripažįstamas diplomatines atstovybes, bet nėra vyriausybės, kuri joms vadovautų; taip pat turime egzily abiejų vyriausybių ministerių, tačiau jie nesudaro jokio organo ir nebesijaučia turį teisę kalbėti Lietuvos vardu. Dėl viso to šiandien mes neturime veiksmingo organo, kuris vadovautų Lietuvos išsilaisvinimui. Tačiau tai nebūtų pati didžiausia blogybė, jei neatsirastų veikėjų, kurie teigia, kad bendro organo Lietuvai laisvinti nereikia, kad šį darbą gali kiekviena organizacija dirbti atskirai, čia ir pasirodo didžiausias mūsų nuosmukis kovoje už Lietuvos laisvę: belieka dar tik vienas žingsnis — visai atsisakyti šios kovos. O jau pasitaiko ir tokių nelaimingų, nors ir retų daigų: kai kurie sugriautų visus veiksnius; kiti nori ranka numoti į partizanų atliktus žygius arba siūlo užmiršti tuos, kurie žuvo Sibiro tremtyje; yra tokių, kurie ima kvestijo-nuoti Nepriklausomybės laikotarpį; kiti vėl žūtbūt pasišokę bendradarbiauti su okupantu, nors tas tokio bendradarbiavimo iš tolo kratosi; kiti jau nesivaržo talkinti vietos komunistams; dar kiti iš didelės išminties ima gėrėtis Lenkijos komunizmu; pagaliau visus apvainikuoja tie, kurie siūlo ranka numoti į visus išsilaisvinimus ir orientuotis į chruščiovinę ateitį. Ir visa tai daroma kažkokio "patriotizmo" labui.

Akivaizdoje tokio nuosmukio mums būtinai reikia perkratyti savo sąžinę ir pajieškoti naujų būdų, kaip veiksmingiau susiorganizuoti kovai už Lietuvos laisvę. Per tuos dvidešimt metų nuo Lietuvos pavergimo ir penkiolika metų nuo VLIKo atkūrimo Vokietijoje yra daug kas įvykę ar pasikeitę. Kai kurios tų rezistencinių grupių, kurios buvo įsisteigę vokiečių okupacijos metu ir įėję į VLIKą, gal šiandien nebeturi reikiamos atramos dabartiniame Lietuvos gyvenime. Gal VLIKo sudarymo principai, priimti okupuotame krašte, nebeatitinka egzily esamas sąlygas. Gal galima surasti būdų, kad Lietuvos vadavimo organe daugiau atsispindėtų dabartinės rezistencijos jėgos pavergtame krašte.
Apskritai vyriausio Lietuvos vadavimo organo sustiprinimas yra pagrindinis dalykas už Lietuvos laisvę. Be tokio stipraus organo mes nepajėgsim ne tik iškelti Lietuvos klausimą Jungtinėse Tautose, bet ir apskritai ką nors žymesnio padaryti Lietuvos vadavimo darbe. Todėl ryšium su Lietuvos vergijos dvidešimtmečiu privalome labai rimtai šį reikalą apsvarstyti ir nedelsiant imtis atitinkamų žygių.
A. Plukas