PIRKLIO SUNŪS Spausdinti
Parašė Paulius Jurkus   
IŠ PASAKŲ CIKLO APIE VILNIŲ

PIRKLYS Aleksandras turėjo daugel turto ir tris sūnus. Šukuodamas pirštais baltą barzdą, jis ne sykį mąstė: kaip savo vaikam padalyti namus, krautuves ir prekes.
Vyriausias, augštas ir stiprus vyras, susijuosęs vario diržu, vadinosi tėvo vardu. Antrasis, lankstus ir grakštus vaikinas, su žalio šilko liemene, buvo Eustachijus. Abu jie šmaikščiai sukosi rūmuose, priiminėjo tolimų kraštų vaizbūnus, sumaniai pirko ir gudriai pardavė.

Tretysis — Jonas! Ak, tai tikras Jonelis — papurusiais plaukais, susivėlęs. Įduodi jam auksinį guldeną, tą pačią dieną su juo atsiskiria! Liepi vaišinti svečius, jis it lokys sumauruoja, apsisuka ir visus išvaiko. Mieliau smaluotom rankom, nešvariu drabužiu arklidėse taiso vežimus, nei sklaisto kvepiančias, iš tolimų žemių atvežtas gelumbes.
Jei šio trečio nebūtų, tėvas lengvai skeltų turtą per pusę ir linksmai vaikštinėtų miesto aikštėm, girkšnotų midų: jo prekyba nežlugtų, sūnūs išlaikytų ir padidintų. Dabar reikia duoti ir trečiam, ir jis sūnus. O turtą toks pražudys!

Kartą, vieną saulėtą pavasario popietę, pirklys Aleksandras sėdėjo savo damasku išmuštuose namuose ir galvojo apie sūnus. Pamatė tris kregždes, kurios išniro iš sodo, sukosi, skliautė ir iškilo taip augštai, kad, rodos, juodus sparnus nusišluostys į baltus debesėlius.
Pirklys įsižiūrėjo: viena kregždė buvo augščiau, kita žemiau, o trečioji plazdeno toli atsilikusi.

Tuoj atsikėlė, suplojo delnais ir atskubėjusiam tarnui liepė pakviesti sūnus.
Greit jie įžengė menėn. Aleksandras nusilenkė tėvui, Eustachijus lipšniai pabučiavo į kaktą, o Jonas, lyg sumišęs, lyg išsigandęs, sustojo nuošalyje.
Pirklys peržvelgė visus ir į sidabro taures įpylė midaus.
— Išgerkim, vaikai, už jūsų ateitį!—pirmas išlenkė gurkšnį ir, nubraukęs baltą barzdą, kalbėjo: — Jūs užaugote, o aš pasenau. Laikas man padalyti turtą ir išleisti jus į gyvenimą. Parodysiu, ką surinkau ir jum atidėjau.

Nusivedė sūnus į rūmų požemį. Užsidegęs žibintą, atrakino paslaptingo rūsio duris. Tenai pasieniais buvo sukrautos skrynios, statinės, ant sienų sukabinti žvilgą senovės ginklai. Tėvas padavė žiburį Aleksandrui ir pats atidarinėjo dėžes. Pasirodė didis lobis: auksas ir sidabras, brangios taurės, lėkštės, papuošalai, gelumbės, kilimai, kailiai ir nuo Baltijos marių surinktas gintaras.

— Kai aš atėjau į Vilnių, — tarė tėvas, — turėjau tik dešimtį pirštų ir kelionės krepšį. Visa uždirbau ir sukroviau jum. — Jis išdidžiai atsisuko į vaikus ir peržvelgė.
Aleksandras, šviesdamas žibintu, šypsojos ir glostė olandiškus guldenus, vokiškus talerius, rusiškus rublius. Eustachijus linkčiojo ir saldžiai gyrė tėvą. Jonas gi stovėjo nuošalyje, nerodydamas jokio nustebimo.

Pirkliui dygtelėjo širdį, ir jis tarė:
— Visa palieku jums, tačiau ne lygia dalim. Kas kiek uždirbs, tiek ir gaus. Keliaukite į pasaulį, patirkit nuotykių, laimėkit didelę garbę mūsų miestui, susiraskite tinkamas žmonas. Ir kas bus daugiau nuveikęs, augščiau iškilęs, pagarsėjęs, gavęs gražiausią, turtingiausią žmoną, tam ir aš daugiau pridėsiu. Vestuves gi visiem lygias iškelsiu.

Jis paėmė maišelius ir kiekvienam įpylė pinigų kelionei. Aleksandrui įžėrė tris saujas, Eustachijui — dvi, o Jonui — vieną. Tada, užrakinęs skrynias ir pastatęs sargybas prie durų, grįžo į menę baigti midaus.

— Už Vilniaus, prie Žaliųjų ežerų, naktį atlekia girdytis greitieji žirgai, — kalbėjo pirklys. — Vienas turi kaktoje saulę, ir jį skiriu Aleksandrui; antras mėnuliu paženklintas, tą pasiims Eustachijus; trečiam įspausta žvaigždė, jis atitenka Jonui. Keliaukite mano sūnūs ir po metų, kai parskris pirmos kregždės, grįžkite su geromis naujienomis. Tada Vilnius siūbuos ir dainuos, kai kelsiu jum vestuves ir dalinsiu turtą!
Jis pabučiavo sūnus ir palydėjo iki rūmų vartų. Šie su kelionės krepšiais, su pinigų maišeliais ir kalavijais prie šono išėjo per miestą ir vakare pasiekė Žaliuosius ežerus. Vos tik mėnulis pasisvėrė pušyje, sudundėjo kalvos, ir atlėkė gražiausi žirgai, draikydami žiglandžius karčius.

Vyriausieji broliai šoko iš krūmų ir pasigavo neramuolius. Užsėdę patempė kamanas, šūktelėjo jauniausiam:
— Joneli, bent dabar nemiegok, juk pas merginas jojam!
Jie triukšmingai nudundėjo tolyn ir dingo. Prie ežero likęs žirgas pakėlė galvą ir gailiai sužvingo. Tada iš krūmų išlindo Jonas, ramiai priėjo, paglostė jo kaktą, kur švietė žvaigždė, ir sušvilpė. Žirgas pasilenkė j ežerą ir gėrė mir-guluojantį, skaidrų vandenį.
— Keliausime ir mudu.
— Į kurią šalį?
— Aš nežinau, kur nujojo mano broliai. Paklausyk, gal išgirsi jų dundesį.
Žirgas skliautė ausim, sukinėjosi ir Jonui kalbėjo:
— Pirmasis mano brolis, su saule kaktoje, yra pats greičiausias. Jis peršoka kalnus. Dabar jis toli už Vilniaus ir lekia į rytus. Antrasis, su mėnuliu, peršoka ežerus, jojo drauge ir nūnai atsiskyręs skuba į pietus.

— Tai mudu keliaukim į vakarus. Turime laiko, visus metus. Tavęs nevaikysiu, neskriausiu, sveiką ir linksmą atvesiu prie Žaliųjų ežerų.
Žirgas draugiškai suprunkštė ir tarė:
— Nors aš mažiausias, nors tik žvaigždę turiu kaktoje, bet ir aš peršoku upes ir tavęs nepaliksiu varge.
Jie pamažu nujojo dulkančiais keliais.
Beliko tik viena diena iki metų pabaigos. Grįžusios kregždės jau siuvo viršum miesto, skardėjo linksmais čiurliais, kai prie smuklės, netoli Vilniaus, sustojo raitelis. Buvo jis nudulkėjęs, pavargęs, su paprastais drabužiais, bet jo žirgas prunkštė smagus ir kojom kasė žemę. Vaikinas glostė jo žvilgančius karčius, girdė prie šaltinio ir, nuvedęs į tvartą, užkabino maišelį avižų. Tada įėjęs smuklėn, įsinešdamas du prikimštus kelionės krepšius.

Tai buvo jauniausias brolis Jonas. Maloniai jis užkalbino smuklės samdinę mergaitę E-lenutę, padėjo talerį ant stalo ir prašė valgio ir nakvynės. Mergaitė patarnaudama linksmai čiauškėjo, tik kartais nutilusi įsiklausydavo ir nuliūsdavo.
— Kas gi tau?
— Esu aš našlaitė ir turiu daug dirbti. Mano šeimininkė dažnai iškeliauja ir grįžusi baras, kad nemoku priimti svečių. — Ji nutilo su-sij audinusi.
— Suprantu. Dėl manęs vargo nebus, užteks man šiaudų tvarte.
Pavalgęs ir padėkojęs, jis nuėjo daržinėlėn, įsikasė tarp kvepiančio šieno. Jau taisėsi migti, kai išgirdo keistą medžių ošimą. Klaikiai suūkė pelėda. Kažkas plumptelėjo ties smukle. Trinktelėjo durys, ir sušuko piktas moters balsas.
Jonas pagalvojo: tai šeimininkė sugrįžo. Bet ko jai bartis, juk jis neužėmė baltai paklotos lovos? Ūmai sudundėjo tolimos kanopos ir greitai artėjo prie smuklės. Sustojo. Viduje suklego linksmi balsai.

— Keleiviai, — dustelėjo vaikinas ir užmigo.
Smuklėje gi buvo jo broliai Aleksandras ir Eustachijus. Pasipuošė gražiais drabužiais, su raudonais apsiaustais, žvilgančiais kalavijais. Užsisakė keptą paršiuką ir ąsotį vyno. Tada sužiuro į kampe numestus kelionės krepšius. Kai Elenutė išskubėjo virtuvėn, vienas apčiupinėjo, atrišo ir ištraukė pinigų maišelį.

— Žiūrėk, — šūktelėjo Eustachijus, — tai mūsų Jono daiktai! Tai jo turtas!
Abu stovėjo nustebę. Jų brolis grįžta namo su brangiu šilku, aukso taurėmis. Kas bus, kai jie maišus atris tėvui!
Rūstūs susėdo už stalo ir, kai mergaitė atnešė valgį, abu pasakė: ji esanti per jauna ir per prasta jiems patarnauti. Tegu ateina šeimininkė.
Mergaitė įslinko į savo kambarį po smuklės laiptais ir pro durų plyšį stebėjo svečius. Kažką jiedu kalbėjo, nuolat žvilgčiojo į kampą, kur buvo sudėti Jono maišai. Atsirado šeimininkė, apsigobusi pečius raudona skara, paleidusi juodus plaukus, žvangindama apyrankėm, žvilgėdama auskarais ir žiedais. Prie stalo kilo vyno stiklai ir linksmos kalbos, juokas taškėsi į šalis. Kartais jie nutildavo ir pasilenkę kuždė-davos. Tada šeimininkė suprunkšdavo linksma.

— Jūs man patinkate! Jūs tikri bajorai ir tikri vyrai! Aš jum padėsiu!
— Auksu atseikėsim, į Vilnių pakviesim — maloniai šypsojosi Eustachijus.
— Tavo paslaugos niekada neužmiršime1, — pridūrė, iš juoko purtėdamas Aleksandras.
Šeimininkė žaidė raudona skara, vynu užliejo židinį ir svečius nuvedė į antrą augšta. kur minkštos pūkinės lovos.
— Aš jus pakelsiu, kai ateis valanda . . .— jie girdėjo linksmą lipšnų moteriškės balsą.

Elenutė viską suprato. Palaukė, kol nutilo smuklė, ir pirštų galais išėjo iš kambario. Mėnesiena gulėjo grindyse ir apšvietė du maišus. Apčiupinėjo, pakilnojo ir tylutėliai išslinko į kiemą. Pasiekė daržinėlę ir žadino keleivį. Jonas ją pažino.
— Elenutė!
— Tyliau, mielasis, tyliau . .. Tavo broliai smuklėje. Aš pati savo ausim girdėjau: jie nužudys tave!

PRANAS GAILIUS ŠEIMYNIŠKA POPIETĖ (tušas ir anglis. Pierre Migaux rinkinys. 1953)

— Mano broliai? Už ką?
— Kam atnešei tuos maišus į vidų! Bėk iš čia greičiau, skubėk, kol dar nevėlu. Po vidurnakčio jie ateis pas tave.

— Ačiū, kad pasakei! — šokosi Jonas ir nusirito nuo šieno.
— Imk ir mane drauge. Ir aš neišliksiu gyva, kam pasakiau. Mano šeimininkė — ragana. Atleisk, kad tavęs anksčiau neįspėjau, bet aš negalėjau. Ji seniai rengiasi mane iškepti ir suvalgyti. Šiandien buvo išskridusi maudytis į Nemuną. Tikriausiai ten sutiko būrį velnių, kurie stato akmeninį tiltą. Pakvietė visus. Ragana džiaugėsi, kai broliai nori tave žudyti. Puotai bus du kepsniai. Imk mane drauge, nes aš pražuvus! — Elenutė gailiai verkė, glausdamasi prie jo.

— Nusiramink, mergaite, išgelbėsiu tave tarė Jonas ir kreipės į žirgą. —Gerasis Žvaigž-diki, ar tu išneši mus abu?
— Panešt panešiu, bet nebūsiu greitas. Saulės ir mėnulio žirgai, nors ir nuvarginti kelionėje, pasivys mane, nužudys abu. Jei tu vienas keliausi, tai niekas nepralenks manęs.

Tuo metu išgirdo smuklėje balsus. Tai ragana kėlė brolius. Laukti nebuvo galima.
— Aš tave vistiek išgelbėsiu, — kuždėjo skubėdamas Jonas. — Eikš paskui!
Prie daržinėlės buvo beržynas. Ten nusivedė mergaitę, pastatė prie medžio ir įsmeigė ties kojom nulaužtą šakelę.
— Berže, baltuonėli, vargšų broleli, apsaugok ją!
Sušlamėjo, sušnero lapai, linktelėjo viršūnė, ir aplink kamieną staiga išaugo tankus krūmas, kuris uždengė mergaitę.
— Čia tu būk tyli ir nieko nebijok! Broliai nematys, ragana nesuuos!

Nebegrįžo jis smuklėn pasiimti kelionės maišų, tuoj sėdo ant žirgo ir pasileido vieškeliu.
— Jis! Jis! Bėga! — šaukė pastebėję broliai. — Tu užmiršai, kad mūsų žirgai peršoka ir ežerus. Mes tave pagausime!
Pentinais draskė greitakojų šonus, keikėsi ir įkandin vijosi, bet Žvaigždikis tik sužvengė, tik išsitiesė ir dingo naktyj. Jis greit atsidūrė prie Vilniaus vartų. Jonas jam tarė:
— Grįžk, mielasis žirgeli, parnešk vargo merglę!
Jauniklio nepaviję, aniedu broliai nusispjovė ir parjojo į smuklę.
— Dabar bus plikas kaip lenta, o mudu turėsim dovanų maišelius. Už juos tėvas šimteriopai atsiteisi
Svetainėj ragana zvimbė lyg širšūnas, trankėsi, vartaliojo stalus, uostinėjo grindis.
— Ji turi būti čia, dar šiltos pėdos, dar kvapą jaučiu, — spiegė ji pikta.
— Ko taip j ieškai — paklausė broliai.
— Samdinės, ištvirkėlės!
— Kas mum. Mes pasiimam auksą ir iš-keliaujam. Jei tu kalbėsi, nors žodelį kada prasitarsi, kas čia nutiko, tai ... gąsdino Eustachijus.
Tuo metu išgirdo žirgo dundesį. Pro smuklės langus mėnesienoje pažino Žvaigždikį. Broliai išsigrūdo laukan ir matė, kaip žirgas akimirkai sustojo ties beržu, kaip iš jo krūmų išlindo samdinė mergaitė. Šoko jiedu, puolė ir dūkdama ragana, bet Žvaigždikis nulėkė, pasiėmęs Elenutę.

— Narsieji bajorai, pavykit ją, pavykit! Kuo aš vaišinsiu svečius! Tai geriausias mano kepsnis!
Broliai nusispjovė ir grįžo smuklėn prie maišų.
— Jūs valkatos, jūs ištižę vyrai! — tyčiojosi ragana. — Aš jum pasiūliau pagalbą, o jūs man atsisakot! Atsiminsit mane!
Ji čiupo prie durų stovėjusią šluotą, apsižergė, kilstelėjo sijoną ir nukaukė vieškeliu.
— Žirgeli, greituonėli, ragana mus vejas, ji nepaliks gyvo nei tavęs, nei manęs.
— Ji nepavys, nesibijok, — atsakė žirgas ir išsitiesęs nėrė dar greičiau. Pasuko iš kelio Į kairę, šokinėjo per girias, upes. Ragana irgi nugręžė šluotą ir dusdama spiegė paskui. Pasivijo tiek arti, kad jau tiesė bsisią ranką ir kikeno:
— Neištrūkai, gardusai kepsneli!
Žirgas tuo metu spyrė ir pataikė tiesiai i kaktą.

Ragana sucypė, susverdėjo ir nusivertė nuo šluotos. Apačioje po jų kojom buvo Nemuno augštieji skardžiai su akmenų krūvom, kurias sunešė velniai, sušilę ir prakaitą šluostydami. Jie statėsi tiltą, kad kitą naktį galėtų karietom važiuoti pas raganą į svečius. Dabar pamatė ją krentančią; iš jos sijono pylėsi žiežirbos. Velniai persigandę delnais užspaudė akis, pasibruko uodegas ir susigūžė po ąžuolais.
Ragana trenkė tiesiai į akmenų krūvą. Velniai subėgę pylė juodžiausios smalos, bet jos neatgaivino.

Augštajam Nemuno krante linksmai sužvengė Žvaigždikis ir nupleveno tolyn žliglan-žiais karčiais, nešdamas į Vilnių Elenutę. Ties miesto vartais jų laukė Jonas. Jis tarė:
— Jokite abu prie Žaliųjų ežerų. Ryt vakare aš ateisiu!
Jis žengė pro vartus. Pamažu aušo. Gatvėm nubėgo šunes, nuėjo sargai, nusirito pirmieji vežimai. Jis laukė, kol kregždės praskris pro tėvo langus, ir tada įžengė į vidų.
Pirklio namai buvo papuošti, iškloti kilimais, apstatyti valgiais, gėrimais, dovanomis. Didžiojoj menėj sėdėjo garbingiausi svečiai ir miesto notaras, kuris turėjo šį rytą surašyti turto padalinimą.
— Pagaliau ir tu! — sušuko tėvas, apkabindamas jauniausią sūnų.
— Mes jau apgailėjom tave ir manėm, kad pražuvai, — atsiliepė Aleksandras.
— Mes išsiilgom tavęs, — mandagiai juokėsi Eustachijus.
Jonas nieko nesakė, kas nutiko smuklėje. Jis su visais maloniai pasisveikino ir sėdo prie apkrauto stalo. Kai užkando ir užgėrė, tarė pirklys:
— Dabar paklausysim, kokias žinias parnešė sūnūs! Aleksandrai, pradėk!

Svečiai susėdo ratu, o Aleksandras išėjo vi-durin ir, nusilenkęs tėvui, padėjo dovanų maišelį.
— Man teko žirgas su saule kaktoje, — pradėjo sūnus. — Jis buvo greitesnis už vėją ir už visus paukščius. Tai kodėl su tokiu nenujoti toli?! Pasukau į rytus, kad būtų kur išsitiesti, pašūkauti laukuose. Nesigailėjau pentinų, taip tą pačią dieną buvau prie Juodųjų marių. Ir kodėl man ten nebūti?! Visi stebėjosi mano drabužiu ir mano greitumu. Mane sveikino totorių chanas, dovanų sudėjo, o aš jiems kalbėjau: koks nuostabus Vilniaus miestas ir koks geras mano tėvas ir kiek turtų jis turi. Jei savo prekes sumestų į jūrą, tai toj vietoje iškiltų kalnas. Paskui aplankiau dvarus, rūmus ir pilis, sėdėjau su kunigaikščiais už stalo, pasikeitėm dovanom ir barzdų plaukais. Tuomet kilo karas. Įsivaizduokite, turkai drįso pulti tą žemę, kur aš svečiavausi. Aš juk turėjau kalaviją! Argi nestosi ginti nuskriaustųjų? Taip su savo žirgu išėjau į mūšį ir vienas išblaškiau pulkus. Kiek nukrito galvų, kas suskaitys! Turkai paliko laivus ir turtą, o mane, susirinkę tautos, pakėlė Į kunigaikščius. Tada visi dvarai ir turtuolių rūmai buvo man prie kojų, ir auksinės taurės buvo man pripiltos. Visi gyrė mūsų šalį. Norėjo mane sulaikyti, davė tiek žemių, kiek akys neužmato, bet žinojau, ko išjojau, ir kad turiu grįžti į Vilnių. Taip iš daugelio moterų išsirinkau pačią gražiausią, pačią turtingiausią Kievo kunigaikščio giminaitę. Jos kraitis kraunamas į tūkstančius vežimų, šimtai narsiausių vyrų sudarys jai palydą į vestuves.

— Puiku, sūnau, puiku! Dideli tavo žygiai ir garsas — tik garbė mūsų Vilniui. Sakyk, gal ko naujo išmokai savo kelionėj? — šypsojosi patenkintas tėvas.
— Daugel dalykų man teko patirti ir išmokti. Aš galiu išgerti sklidiną taurę be atsikvėpimo ir nepasigerti
— Be to, išmokau kautis. Galiu jum parodyti. — Jis paėmė mažą auksinį pinigą, padėjo menės gale ant kėdės atlaso ir, nužengęs į kitą galą, metė savo peilį. Jis sublizgėjo ore ir, perkirtęs pinigėlį, įsmigo į kėdę.
— Dabar matau, kad ne veltui keliavai į svetimas žemes! — šeimininkas suplojo delnais. —Ačiū tau, mielasis sūnau, už dovanas ir žygdarbius. Sėsk ir klausyk, ką mum papasakos Eustachijus.

Šis, išėjęs į rato vidurį, nusilenkė ne tik tėvui, bet ir kiekvienam svečiui. Padėjo ir jis dovanų maišelį ties pirklio kojom.
— Kadangi mano žirgas nebuvo toks greitas, — jis paženklintas mėnuliu ir šoko tik per ežerus, — tai aš nukeliavau į Krokuvą. Nereikėjo man didelių tolių, ir ten buvo gera ir smagu. Visos puotų durys buvo atidarytos, ir kilmingųjų medžioklės mane džiugino. Dalyvavau turnyruose, kur geriausiai mėčiau j ietį, šaudžiau iš lanko, kardais koviausi. Ir visi stebėjosi mano miklumu, mandagiu apsiėjimu ir gyrė mūsų tėvą, kuris išaugino tokį sūnų. Gavau ir aš garbingą bajorystę. Kartą medžioklėje stumbras užpuolė karaliaus dukterį. Aš nukoviau stumbrą ir išgelbėjau karalaitę su jos palydovėmis. Už tai valdovas suteikė man kunigaikščio titulą, dovanojo pilį, daugel tarnų. Kvietė mane likti prie

PRANAS GAILIUS DVI GALVOS SU VAISIAIS (Anglis ir sepija. Pierre Mi-gaux rinkinys. 1953)

karaliaus dvaro, nes niekas nemokėjo taip gerai sutaisyti gėrimų, kaip aš. Tačiau aš, būdamas mandagus ir atsimindamas tėvo žodžius, kad reikia grįžti į Vilnių, atsisakiau. Pasirinkau žmoną iš Pamario kunigaikščių giminių, kurie augštai stovi pas valdovą. Jūs klausiate, ką išmokau svetimoje žemėje? Daug gražių ir nuostabių dalykų. Jum tuoj parodysiu.

Jis nusirišo žalio šilko juostą nuo kaklo, pranešė pro svečių akis, paskui ranka perbraukė, ir skarelė pasidarė geltona. Vėl brūkštelėjo — pavirto į mėlyną spalvą.
— Tai magija, sakysite, bet ji reikalinga ir mūsų miestui ir mūsų prekybai. Daugiau aš nevarginsiu! — jis nusilenkė visiems ir atsisėdo į savo vietą.
Tėvas maloniai šypsojosi, patenkintas glostė barzdą.
— Puiku, sūnau. Neveltui iškeliavai į tolimus kraštus. Dabar klausysime, ką pasakys Jonas.
Jis nerangiai atsikėlė ir atsistojo prieš tėvą. Šisai laukė valandėlę ir, sutraukęs tirštus antakius, paklausė:
— Kur tavo dovanos, sūnau?
— Parnešiau tik save sveiką, gyvą, — atsakė Jonas.
— Mano kalba visai kitokia. Jojau pamažu, švilpaudamas, žirgelį girdydamas. Buvau vokiečių, prancūzų žemėje. Pasiekiau Alpių kalnus ir aplankiau tolimąją Romą. Mačiau daug pilių ir puikių rūmų, bet neužėjau nė į vieną.
— Tai kuo išgarsinai mūsų miestą? — sujudo tėvas nepatenkintas.
— Niekuo, aš niekam nesisakiau, kad esu lietuvis. Užeidavau į vienuolynus, kur buvo daug knygų, sėdėjau pas kurpius, siuvėjus, puc-džius, šaltakalvius.
— Gal ko gero išmokai? — nutraukė pirklys.
— Taip, išmokau lotynų kalbos, skaityti ir rašyti. Galiu jum parodyti.
Jonas apsižvalgė, bet didžiojoj menėj nebuvo popieriaus. Čia prišoko notaras, kuris turėjo žąsies plunksną ir rašalą. Jis pakišo savo knygą, ir ten Jonas lotyniškai Įrašė: "Aš myliu savo seną tėvą". Nei pirklys, nei jo du sūnus, nei svečiai neperskaitė. Tik vienas notaras šiaip taip įveikė, užsidėjęs akinius.
— Taip, čia gerai parašyta, — patvirtino jis, šluostydamas prakaitą nuo kaktos.
— Bet tai ne visa, ką išmokau. Galiu padaryti taures, brangius metalo indus, papuošalus, žinau, kaip dailinamas stiklas.
— Užteks, sūnau! Gera ir tas. Sakyk, ar žmoną suradai?
— Neturėjau laiko lankyti dvarų. Galų gale grįždamas sujieškojau. Ji nei iš garsių giminių, nei iš turtingų namų, ne svetimų žemių. Ji mūsų krašto paprasta mergaitė, smuklės samdinė.

Jonas nutilo. Tylėjo ir visa menė. Pirmas pašoko vyriausias brolis:
— Kvaily, kam tokį skudurą imi, kai gali pasirinkti geresnę.
— Taigi, sūnau, kodėl tokią skyrei sau? — tėvas žiūrėjo nepatenkintas ir susikrimtęs.
— Nes aš noriu gyventi laimingai, o laimingai gyvensi, tik vedęs vargo mergelę, — atsakė Jonas.
— Gerai, tavo reikalas! Žinokis. Aš padariau visa, ką galėjau. — Senis pirklys atsikėlė, nubraukė barzdą ir liepė pripilti vyno stiklus. — Dabar padalinsiu turtą. Čia esantieji matysit, kad aš teisingas, kiekvienam duodu pagal jo uždarbį. Aleksandrui ir Eustachijui, kurie dovanų man parnešė, daugiausia patyrė ir plačiausiai išgarsino mūsų miestą, daugiausia ir palieku. Rašyk, notare, kiekvienam skiriu po penkias dėžes aukso, sidabro ir kitų brangiųjų daiktų; puriau padalinu prekybą, nes žinau jūs apsukrūs, jūs turto neskriausite. Savo sūnui Jonui duodu tik vieną dėžę mūsų pinigų ir arklides.

— Tėve, jūs labai teisingas ir geras, —tarė Jonas. Bet aš pinigų nenoriu, nereikia nei arklidžių. Perleidžiu broliams.
Aleksandras ir Eustachijus suprunkštė iš juoko, o tėvas paklausė:
— Kodėl nieko neimi?
— Argi, tėve, mane laikai blogesniu už save? Tu atėjai į Vilnių su kelionės krepšiu ir tiek laimėjai. Argi aš negaliu to padaryti? Kodėl mane nori apsunkinti palikimu? Aš noriu gyventi, dirbti, laimėti.
Didžioji menė nutilo sumišusi. Nedrįso ir du sūnūs juoktis. Jie nuleido galvas ir žiūrėjo į spindinčią taurę. Tėvo baltoji barzda supurtėjo, lyg būtų ją vėjas pakedenęs. Paraudęs priėjo prie lango ir kažką mąstė.
— Tu drąsus, Jonai, bet mano pagalba padėtų tau šį tą pasiekti, augštai pakopti, — tarė jis sūnui.
— Aš jau esu augštai, man nieko daugiau nereikia, — atsakė Jonas.

— Baikime, baikime! — prabilo Eustachijus. — Jeigu brolis nenori, kam siūlyti? Mum, tėve, žadėjai vestuves iškelti, bet jūs pagalvokite: mudu su Aleksandru negalime drauge. Kaip žiūrės mūsų merginos, kai brolis veda tarnaitę?!
— Aš ir nenoriu drauge. Žinau, kad čia nepritiksiu. Ačiū, tėve, kad man tiek daug davei ir užauginai. Ir jum, broliai, už bičiulystę dėkui. — Jis pabučiavo visus ir ėjo pro duris.
— Ir kur tave surasiu? — sulaikė pirklys, braukdamas ašarą.
— Sutiksi mane visur, — Jonas linktelėjo ir užvėrė įštaigių rūmų duris.
— Vaikiškas ir keistas, — pastebėjo susimąstęs Eustachijus.
Jonas nuėjo prie Žaliųjų ežerų, rado mergaitę ir savo Žvaigždikį. Netoliese gulėjo kiti du žirgai nugriuvę. Jų kaktose geso saulė ir mėnulis.
— Jie neatlaikė, — tarė Žvaigždikis.—Per visus metus jų niekas nepagirdė, todėl sukniubo, pasiekę Žaliuosius ežerus. Kur dabar vienas dingsiu?
— Keliausim drauge! — Jonas paglostė jo žvilgančius karčius.
Tarp ošiančių pušų prie ežero kranto jis iškasė duobę ir palaidojo greičiausius pasauly žirgus, uždėjo velėną ir pasodino laukinių rožių krūmą.

Vakare Jonas su Elenute ir su Žvaigždikiu grįžo į miestą ir pradėjo naują gyvenimą. Jis pasidarė auksakalys. Dirbtuvės lange švietė saulė, žėrėjo skaistūs žiedai, kalami indai ir šypsojosi Elenutė. Žvaigždikis gi skobrinėjo žolę ganykloj, skubėjo su reikalais į žmones, kas sekmadienį vežė prie Žaliųjų ežerų, kur žydėjo rožės ir pluškenosi skaidrus vanduo.
Metai ėjo. Trobelė prisipildė linksmų vaikų, turto skrynių ir knygų, kurias skaitė vakarais. Ilgai Jonas nežiūrėjo į didžiąsias gatves, kur buvo tėvo krautuvės. Girdėjo tik žmones kalbant, kaip broliai šventė iškilmingas vestuves, kad plačiai ir turtingai prekiavo. Paskui jų namuose daugėjo svečiai, ir puota nesibaigdavo per visą savaitę.

Kartą jis sutiko tėvą gatvėje. Veide buvo rūpestis.
— Jie kalba svetima kalba ir švaisto turtą. Ką man daryti?
— Kai pavargsi, tėve, ateik pas mane! Aš taupau gyvenimą! — atsakė Jonas.
Aleksandras ir Eustachijus slydo per turtą, jį greit linksmai praleido. Pirmasis prisimini žadėtas kunigaikštystes tolimuose rytuose, pasiėmė žmoną ir iškeliavo. Antrąjį sugundė pili, karaliaus dvaras. Pardavė tėvo prekybos likučius ir su manta išvažiavo.

Tėvas gi atsikėlė pas jauniausią sūnų. Pirmą kartą įžengė ir nustebo, kaip čia jauku U miela. Ar ne taip buvo prieš daugel daugel metų, kai jis pradėjo savo gyvenimą Vilniuje. Turėjo ir jis arklį ir tris vaikučius. Paskui išaugo turtas ir rūpestis. Sūnus apsakė visa, kas kadaise nutiko smuklėje. Senajam pirkliui nusirito ašara per skruostus, ir jis tarė:
— Tai tu esi toji kregždė, kuri augščiausiai iškilo viršum mūsų miesto. Suklydau, sūnau. Tėvas juk gali suklysti.
Pirklys sėdėjo nuliūdęs. Prie jo atėjo trys vaikučiai ir prisiglaudė:
— Seneli, mes tau paskaitysime pasakų. Jie skaitė apie senovės laikus, apie turtingą pirklį ir jo sūnus, skaitė lietuviškai ir šypsojosi. Gretimam kambary suūžė virduly girdėjosi Elenutės žingsniai ir tyli daina apie berželį svyrūnėlį, našlaitę, pristatytą prie girnų. Dirbtuvėje kaukšėjo plaktukai, skambėjo metalas. Taip skardėjo jų džiaugsmas ir laimė savoje, jaukioje pastogėje.