MARAS Spausdinti
(fragmentai iš poemos)


PIRMASIS

Iš ganyklų grįžo alkanos avelės ...
Kerdžiaus rago niekur nesigirdi —
Tuščias kaimo padulkėjęs kelias,
Plauko sutemos viršum alksnynų...
Kerdžiaus rago niekur nesigirdi...

Kyla mėnuo kruvinas pro mišką,
Kažin kur žvaigždė nutyška,
Tvarte sugula prie motinų ėriukai,
Slenkasi užustalėn šeimyna,
Sunkią, tvankią vėl pabaigus dieną,
Valgo duoną, juodą bėralinę...
Kerdžiaus rago niekur nesigirdi...

— Kur gi dingo senis dėdė Blinda?...
Ima vyrai degančius deglus
Ir lankų platybėje pasklinda.
Aido aidas, gęstantis, tylus,
Šaukiamas nuo pagirio „sugrįžta...
Kur gi dingo senis dėdė Blinda?

Ir —
Du žibintai skynime sustoja.
Prie jų trečias, penktas ir visi
Renkasi, ir jau gaisru liepsnoja
Slegianti nakties tamsa baisi.

Kaip drugiai melsvieji liepsnos plazda,
Laša ašarom žėruojančiom derva.
Guli kniūpsčias Blinda, lazdą
Sauja apkabinęs negyva.

Ir kai rankos virpančios ji liečia,
Ir jo kaktą gręžia į žvaigždes,
Sujuda ir suūžia, lyg spiečius,
Traukdamos atatupsta minia —

Mirusiojo veidas tartum žemė —
Juodas ir alpinančiai baugus.
Ir suklinka kažin kur žmogus —
Maras!..

Girių gelmės ošdamos pabunda,
Gęsta vėjo gūsiuose žibintai,
Tolima perkūnija sudunda,
Ir žinia žaibais į kaimus krinta —
Maras!.. Maras!.. Maras!..


PASKUTINĖS PAMALDOS

Ąžuolo medinėje bažnyčioj,
Kur tėvų tėvai slenksčius numindė,
Miega nepabudinti vargonai,
Ir maža, blanki lempelė spindi
Prietemą dažydama raudonai.

Kažin kur krūtinė atsidūsta,
Kažin kur nupuola ašara sunki,
Pažeme kodylo dūmai rūksta,
Ir Apveizdos budinti akis
Virš altoriaus žiūri veriamai, —
Ir tik šlama spengiančia tyla
Žodžiai kunigo, ligi dangaus kylą:

 
— Sau aš nieko, nieko nemaldauju, —

Mano metų žemėje gana.
Jiems tegu tik ši diena Dar nebūna,
Dieve, paskutinė.
Argi jie ne Tavo vynmedžio šaka ; —
Viešpatie, už ką?

Bet neišgirstu aidu sugrįžta
Šventojo ganytojo malda.
Kaip delčia vėlaus mėnulio blykšta
Širdyse ramybės valanda.

Ir tenai, kur prie nudilintų grindų
Lenkias keletas išvargusių veidų,
Klaupias moterys ir ištiesia rankas,
Kaip sausas, nudžiūvusias šakas:

— Ar kitiems ne viską paaukojom,
Pačios užsimiršdamos save?
Ir paskendę rūpesčių tvane,
Nešame dienų pilkųjų naštą.
Kalnu užgulė pečius Tava ranka —
Viešpatie, už ką?

Šaltas vėjas, pūstelėjęs gūdžiai,
Prigesina drebantį žibintą.
Sunkūs, akmeniniai vyrų žodžiai
Kaip audros dudenimas nukrinta:

— Prakaite mes valgom kietą duoną,
Darbo rankomis pastatėm Tau kryžius,
Amžinus pakelėse. Ir neišdžius
Nuo jų plaukianti maldų srovė dangopi.
Graso Tavo smogianti ranka —
Viešpatie, už ką?

Ir kai maldos priekaištu pavirsta,
Rodos, žemė tur praryt paskutinius, —
Kaip skenduolis varpas pasigirsta,
Grimsdamas bedugnėn amžinybės,
Kunigo paskutinysai žodis:

— Jau mane, matau, savęsp šaukiesi,
Tavo senas tarnas ateinu ...
Ir lyg upė pultų nuo kalnų,
Skamba rauda pasiliekančiųjų:
— Argi mes ne Tavo vynmedžio šaka? —
„Viešpatie, už ką?


EPILOGAS

Kaip nuo ramios rytinės jūros,
Nuo mano sielos sklaidos debesys
Toli tolybėje antai
Laukai, sodybos įsikūrę,
Milžinkapio viršūnė stiebiasi,
Ir kryžiai šimtmečių lėtai

Saulėtekio gaise išauga
Iš mano protėvių krūtinės,
Iš jų kūrybinės kančios.
O laiko amžinybė saugo
Peizažą ryto sidabrinį,
Be galo platų, be pradžios.

Tai mano žemė, nuskaidrėjus
Liepsnoj įtūžusio likimo,
Į dangų kyla kaip auka.
Sodus ir pasėlius nuo vėjo,
Nuo audros tolimo ūžimo
Uždengus Viešpaties ranka.