Vakaras atėjęs užtiesė sparnu Laisvo aro lizdą tarp aukštų kalnų. Miegas nesuglaudžia jo akių palšų: Nesaugus jo lizdas guoly debesų. — Kas išdrįs praverti tų namų duris, Kvapo neatgavęs į bedugnę kris — Taip galvojo aras laisvas ir puikus, Glostydamas švelniai miegančius vaikus. Žvaigždės visą naktį lijo sidabru... Žemėje nuo skausmo ašarų sūru... — Sapne, kam tu šilką kalnuose draikai? Draskos aras plunksnas: dingo jo vaikai. Rytą kėlus saulė apšvietė gelmes Ir kalnų viršūnes šaltas, neramias. Tarp glūdybių žemės ir tarpu dangaus Teka šiltas kraujas aro ir žmogaus.
|