Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SUŽADĖTINĖ PDF Spausdinti El. paštas

Pirmas aktas iš „Stella Maris“, trijų veiksmų dramatinės legendos, kurios veiksmas vyksta XVII amžiuje Italijoj.

Barokinis kambarys kardinolo Solano palociuose. Uždangai pakilus Adalbertas tapo paveikslą. Beatričė sėdi puošnioj kėdėj, lyg soste, ir atrodo susimąsčiusi. Izabelė, sėdėdama ant pakopos prie jos, groja arfa, bet neužilgo nutyla.


1.

ADALBERTAS. Princese! Jūs tokia liūdna šiandieną.

BEATRIČĖ (atsidususi). Visai aš neliūdna.

ADALBERTAS. Iš tikro?

IZABELĖ. Žinoma, kad neliūdna. Princesei nuobodu, kad taip ilgai jūs tapote jos atvaizdą.

ADALBERTAS (prieidamas prie Beatričės). Princese, jūsų liūdesiui ar nuoboduliui išblaškyti man leiskit paskaityti vieną kūrinėlį.

BEATRIČE. Ar vėl jūs ką parašėte, maestro?

ADALBERTAS (sėsdamas ant pakopos prie Beatričės kojų ir atsiversdamas knygutę). Tik šiąnakt parašiau... tą „Trubadūro maldą“. (Skaito).
Kai saulės veidas rytuose
Šviesos džiaugsmu pražysta,
Žvaigždynai merkias dausose,
Mirties šešėliai kraupūs sklaidos,
O žemė — motina pragysta,
Ir jos bažnyčių maldos
Baltų karvelių bangomis —
Su skambančiais upeliais
Ir čiulbančiais raiškų varpeliais —
Nuaidi giriomis ir jūrėmis,
Kalnais ir kloniais
Ir iš nakties svajonės
Pabudina švelniai
Žiogelį ir leliją.
Taip maloniai
Ir mano siela nuskaidrėja, _
Kai mylimosios šviesų veidą
Bažnyčioje ar puotoje išvystu..
Jis žadina many slaptingą aidą,
Žilųjų amžių sapną skaistų,
Nepaliestą ir nepatirtą,
Kurs ilgesiuos nuolat atgimsta,
O susitelkusi būtis,
Lyg varpo ežere širdis,
Tauria gelmių malda pragysta
Ir tau vienai ją teaukoja.
Bet jos tu, mylimoji,
Dangaus žvaigždė skaisti,
Dar vis neišgirsti.

BEATRIČĖ (patylėjusi). Gražu. Tik aš nesuprantu, sinjore, kodėl jo mylimoji tos maldos vis neišgista.

ADALBERTAS. Nelengva atsakyti.

IZABELĖ. Man atrodo, kad ta malda arba neįdomi, arba jo mylimoji ką nors kitą myli.

BEATRIČĖ. Palaukit, Izabele, tegu maestro pats paaiškins.

ADALBERTAS. Galbūt todėl, kad ji — aukštos kilmės, o jis — tik paprastas žonglierius juokdarys, kuris dainuoja tyčiom apie kitą, kad niekas paslapties jo neįspėtų.

BEATRIČE. Tai pats jis kaltas, kad taip slepias.

ADALBERTAS. O gal kaltesnės mano eilės, kad jos permenkos ir nesklandžios.

IZABELĖ. Sinjore, pasakykite mums atvirai, ar jūs iš tikro mylit kokią damą.

ADALBERTAS. O taip. Aukoju širdį kiekvienai gražuolei, kurios tiktai nosytė nekreiva.

IZABELĖ (nepatenkinta atsistoja). Koks jūs nerimtas.

ADALBERTAS. Be galo rimtas.

BEATRIČĖ. Kodėl, maestro, šiandien toks negeras, kad mums nenorite prisipažinti?

ADALBERTAS. Princese, mano paslaptis tik jai vienai.

BEATRIČĖ. O jei mane kas taip švelniai mylėtų, kaip jūsų trubadūras...

ADALBERTAS. Tad jūs nebūtumėt tokia kurti? Tiesa?

BEATRIČĖ. Ne, ne, maestro! Aš juokiuos. O jūs... tapykite toliau.

ADALBERTAS. Jei leistumėt, princese, aš jums dar paskaityčiau vieną madrigalą.

BEATRIČĖ. Įdomu būtų. Bet tas atvaizdas, jis taip ir lieka nebaigtas.

ADALBERTAS (atsistoja). O, aš norėčiau ji tapyti, kaip galima ilgiau.

BEATRIČĖ. Kodėl jūs toks vis prieštaringas?

ADALBERTAS. Iš tikro, man norėtųsi, princese, kad jūsų siela taptų man, kaip krištolas, kad ja, lyg Prometėjaus ugnimi, pajėgčiau jūsų atvaizdą įžiebti.

IZABELĖ (juokiasi). Cha-cha-cha! koks jis...

ADALBERTAS. Jūs juokiatės, kunigaikštyte?

IZABELĖ. Jei užsispyrėte, sinjore, tapti Prometėjum, princesės atvaizdo jūs nepabaigsit niekada.

ADALBERTAS. Aš noriu jį sukurti tobulą. Kada pabaigsiu, man ne taip svarbu.

IZABELĖ. O mano atvaizdą, maestro? Kada gi jį pradėsit?

ADALBERTAS. Dar nežinau, kunigaikštyte.

IZABELĖ. Kodėl jūs vis taip delsiate, sinjore?

ADALBERTAS. Tiesiog man verkti norisi, šviesioji, kad jūs pati nužudot mano įkvėpimą — neleidžiate pagarbinti nei jūsų grožio, nei serenados sudainuoti po langais...

IZABELĖ. Argi aš jums draudžiu?

ADALBERTAS. O, lengva pasakyti nedraudžiu, kai mano vargšės lūpos miršta troškuliu nė karto neatsigaivinusios iš jūsų veido žiedo taurės, kurios klestėjimas iš proto veda.

IZABELĖ (supykusi). Koks jūs...begėdis ir nemandagus.

BEATRIČĖ (juokiasi). O! Izabele. Ar nematot, kad maestro tik mums pralinksminti juokauja.

IZABELĖ. Jūs žinote, kad nerimtų juokų nemėgstu.

BEATRIČĖ. Klausykite, maestro Adalbertai.

ADALBERTAS. Klausau, princese.

BEATRIČĖ. Jūs žinote, kad mums patinka tie jūsų šposai ir sonetai. Ir man ir mano draugei. Bet šiandien jų užteks, — greičiau užbaikit mano atvaizdą, o paskui —
kunigaikštytės.

ADALBERTAS. Gerai, princese. Aš galiu tapyti, bet... nepeikite manęs, jei bus netobula. (Tapo). Be to, princese, aš tikiuos, kad pažadą padėti man tapyt Madoną jūs nepaliksit užmaršty.

IZABELE. Tai jūs, maestro, tapote Madoną?

ADALBERTAS (tapydamas). Taip. Turiu ją nutapyt. Tai mano apžadas tai Dievo Motinai, kur apsireiškė Šiluvoj.

IZABELĖ. Gal neatsisakytumėte mums paaiškinti, kodėl jūs tokį apžadą padarėt?

ADALBERTAS.Mielai papasakočiau, jeigu jūs, šviesioji, nebūtumėte man tokia žiauri.

IZABELĖ. Visai aš nežiauri. Tik jūs rimčiau kalbėkit su manim.

ADALBERTAS. Puiku, kunigaikštyte. Pirmiausia noriu pastebėti, kad mano apžado kilmė — princesei tai esu minėjęs — neturi nieko nuostabaus. (Tapydamas). Kai atvykau iš Lietuvos Italijon mokytis dailės, Venecijoj staiga aš susirgau drugiu. Buvau jau prie mirties. Tada atsiminiau, kad motina mane dar mažą pavedus buvo Dievo Motinai. Tada pradėjau melstis ir žadėtis, kad, jei išliksiu gyvas ir pasveiksiu, sukursiu jos paveikslą Šiluvos šventovei, kuri lietuvių žemėje stebuklais išgarsėjus. Štai ir visa istorija. (Pamatęs, kad Beatričė vėl susimąsčiusi, jis nustoja tapęs). Princese! aš nemoku jus tapyti, kai jūs tokia liūdna. Užteks mum šiandien.

BEATRIČĖ. O ne, maestro! Ne. Nekreipkit dėmesio ir baikit mano atvaizdą dar būtinai šiandieną.

ADALBERTAS. Kodėl, princese, būtinai šiandieną?

BEATRIČĖ. Aš rodos jums sakiau, kad mano dėdė... kardinolas šitaip nori.

ADALBERTAS.Tegu ir kardinolas. Bet ar jis man turi teisės įsakyti, kada užbaigti atvaizdą?

IZABELĖ. Kodėl gi kardinolas negalėtų įsakyti? Be to, čia dar yra, kitokių priežasčių.

ADALBERTAS. Tai pasakykit man, princese. (Šiai neatsakius). Arba ir jūs kunigaikštyte... Ar čia paslaptis?

IZABELĖ. Jokia čia paslaptis, sinjor. Jūs patys matote, kaip kardinolo rūmai išpuošti sutikti svečiui — sužadėtiniui.

ADALBERTAS (karčiai juokiasi). Cha-cha-cha! Štai kas! O aš — kvailys ir neatspėjau, kad čia bus parduota princesė, o premijai dar atvaizdą reikės pridėti.

BEATRIČĖ (atsistodama). Perdaug drąsus jūs, dailininke! Ir jūs neturit jokios teisės taip mane įžeisti. (Ji vėl atsisėda ir pasiremia).

ADALBERTAS. Atleiskite, princese. Neturiu, tiesa, aš jokios teisės ir nenoriu jus įžeisti.

BEATRIČĖ. Tai kam jūs šitaip kalbat?

ADALBERTAS. Dėl to, kad nesutiksiu niekada, kad, štai su jūsų laime ir jaunyste dar būtų dovanotas ar parduotas man vis tiek — ir šitas atvaizdas, kur tiek širdies įdėjau... kad juo grožėtųsi kažkoks reumatizuotas senis, kuris, perdaug linksmai gyvendamas, pavargo ir mirti pasiryžo padoriai, su jauna.verge.

IZABELĖ (juokiasi). Koks jūs — karštuolis, dailininke! Ir klystate! Princesės sužadėtinis nėra joks senis, o vyresnysis mano brolis.

ADALBERTAS.Tai jo šviesybė kunigaikštis!. Ir jam galop Venecijos ir Romos linksmybių pardavėjos nusibodo. Vargšelis atvangai sumanė sau padorų žaislą...

IZABELĖ. Maestro įžūlus! Ar jūs pažįstate bent mano brolį, jei išdrįstate jį šitaip šmeižti?

ADALBERTAS. Atleiskite, tiktai iš tolo temačiau, bet vis dėlto žinau, kad jo šviesybė — klusnus Machiavellio mokinys.. Didikų tarpe jis plėšiko širdį pridengia kilniadvasio krakmoliniu skydu; su moterims jis — riteris šauniai taurus, kurs neskiria kilmingų nuo kaimiečių, nepilnamečių nuo vienuolių ir senukių, kai įsigeidžia jas Veneros garbei paaukoti.

KUNIGAIKŠTYTĖ. Tai melas! šmeižtas! (Ji nueina į šalį ir stovi atgręžus nugarą).

DAILININKAS. Bet argi netiesa, kunigaikštyte, kad jis prieš liaudį puošiasi šventųjų aureole? ir katedroj prie didžiojo altoriaus jis klaupias, stojasi, žegnojasi, ir mušas į krūtinę pagal ritualą, nors širdyje tai keikiasi visais velniais, kad pamaldos užtrunka per ilgai? Tiesa, prieš Švento Petro Sostą jis teikias pagarbiai numaut kepurę, nors paslapčia intrigas pina ir šunimis užpjudo kaimo pranciškoną. O ką jau bekalbėti apie paprastą šviesuolį? Juk tokį jo šviesybė be atodairos tuoj kiša po velėna. Ir be to...

IZABELĖ, (nutraukdama). Gana! gana jau šito purvo! Ir jūs, princese, pagaliau ko tylit? Kam leidžiate tokias kalbas kalbėti?

BEATRIČE. Kodėl? man jūsų brolis, Izabele, jau tampa įdomus ir aš žinoti noriu. Maestro prašom tęsti.

ADALBERTAS. Ne kas belieka ir pridėti. Nebent tai, kad jo šviesybė kunigaikštis — žmogelis gan menkutis, bet išdidus ir vaikšto pasipūtęs...

IZABELĖ (vėl nutraukdama). O jūs neišdidus? nepasipūtęs? Jūs nepajėgiat atvaizdo užbaigti, Nemokate sukurti šiaudo ar menkos žolės, o giriatės kūrėjais, genijais ir prometėjais.

ADALBERTAS (šypsodamasis) O ne, šviesioji.Tik paprastais lėlių saldžių sapnų drumstėjais.

IZABELĖ. Tai juo labiau neturi teisės šmeižti kito, šventoji nekaltybe...

ADALBERTAS. Žemai dėkodamas už tokį meilų žodį, džiaugiuosi, kad dėl švento pykčio jūs drovumo sostai rožėmis žaviai pražydo.

BEATRIČĖ (linksmai). O, iš tikrųjų!

ADALBERTAS.O kai dėl jo šviesybės kunigaikščio, jei paskelbiau netiesą, kaip jūs sakot, princesė štai mane tegul apšaukia melagiu.

BEATRIČĖ. Bet kunigaikštį aš taip pat menkai pažįstu -tik vieną kartą dar tesu kalbėjus.

ADALBERTAS. Tik vieną kartą?

BEATRIČĖ. Taip.

ADALBERTAS. Princese, kaip gi jus suprasti? Sakotės dorai jo nepažįstate, o jau susižadat, ketinat tapti jo žmona?...

BEATRIČĖ. Juk aš nesu dar jam pasižadėjus, tik dėdė kardinolas...

IZABELĖ. Matot, dailininke? Tos jūsų piktos šnekos duoda puikų vaisių princesė savo sužadėtinio jau atsisako,

ADALBERTAS. Kiekvienas nuoširdus princesės draugas, dėl to tik džiaugtis beturėtų.

BEATRIČĖ. Iš tikro, Izabele, su jūsų broliu dar jokių sužadėtuvių nebuvo.

IZABELĖ. Taip, nebuvo. Bet jau viskas paruošta. Ir jis atvyksta.

ADALBERTAS.Tai kas gi čia nepaprasto? Susipažinti su princese ir jos retom dorybėm juk verta net ir kunigaikščiui kilniuosius savo kaulus pamankštyti.

IZABELĖ. O vis dėlto su mano broliu pyktis jums aš nepatarčiau. Jo ar Inkvizicijos rūsiuos galėtumėt galvos netekti, kaip maištininkas — atskalūnas. (Pasigirsta fanfaros).

BEATRIČĖ. O, Dieve! Nejau tai būtų jis?

IZABELĖ. Manau. Tikriausiai jis.

TARNAS (įėjęs). Jo eminencija pranešti liepė jums, princese, ir taip pat kunigaikštytei. Čia tuoj atvyksta jo šviesybė Turino kunigaikštis. Jo šauklys jau čia.

BEATRIČĖ. Pranešk, kad atvaizdui baigiu pozuoti ir greit ateisiu.

TARNAS. Klausau, princese. (Išeina).

IZABELĖ. Beatričė, man taip atrodo, kad mum abiem derėtų mano brolį pasitikti.

BEATRIČĖ. Aš čia daugiau viešnia. Ne šeimininkė. O jį pasveikinti galėsiu kiek vėliau.

IZABELĖ. Tada aš jus paimti dar sugrįšiu. (Išeina).

BEATRIČĖ. Dabar, maestro, paskubėkim.

ADALBERTAS. Deja, su savo atvaizdu aš jūsų laimės laidotuvėms talkininkauti negalėsiu.

BEATRIČĖ. Kodėl jūs šitaip manot?

ADALBERTAS. Pirma, princese, aš prašyčiau pasakyti, ką jums širdis byloja apie kunigaikštį.

BEATRIČĖ. Geriau palikim tai, maestro.

ADALBERTAS. Kodėl, princese?

BEATRIČĖ. Man nepatogu apie tai kalbėti su jumis. Ir dėdė kardinolas sako ..

ADALBERTAS.A, dėdė kardinolas sako! O daug svarbiau, ką manot jūs pati ir jūsų nerami širdis.

BEATRIČĖ (pasiryždama). Jei norit, pasakysiu atvirai. Lig šiol Jis man — kaip ir kiekvienas kitas. O gal ne tiek. Bet jūsų kalbos apie jį sudomino mane, ir aš pasiryžau...

ADALBERTAS. Ir pasiryžot jūs, trapioji tulpe, suvysti ant eretiko meilužių guolio.

BEATRIČĖ (šiek tiek užsigavusi). Prašau nebekalbėti apie tas šlykštynes. (Kiek pagalvojusi, bet ryžtingai). O jei iš tikro kunigaikštis yra paklydęs... aš atversiu jį.

ADALBERTAS. Atversit nuodėmėj užgrūdintą, kaip plieną?

BEATRIČĖ (atsileidusi), O jei jis nuoširdžiai mane brangintų?

ADALBERTAS. Deja, princese, jūs, išauklėta vienuolių, dar nepažįstate gyvenimo klastų. Pati tiesiog į auką puolat.

BEATRIČĖ. Galbūt ir taip.

ADALBERTAS. Bet aš nesuprantu, kodėl jūs pasirinkot tą bedugnę?

BEATRIČĖ. Kodėl? ... Todėl, kad aš — princesė. Aš privalau kam nors aukotis ir žymiu darbu pasipuošt vainiką. (Patylėjusi). Be to, ir dėdė kardinolas mano, kad aš turiu atlikti didžią misiją, kurią dangus man skyrė.

ADALBERTAS. Tada pasiaukokite bent kurpiui ar siuvėjui -bus šimtą kartų garbingiau.

BEATRIČĖ. Sinjore! jūs per daug sau leidžiat. (Ji greit eina durų link, bet pagalvojusi sugrįžta). Arba... užbaikime greičiau tą atvaizdą, tada bus viskas aišku. (Sėda į savo kėdę).

ADALBERTAS. Tiesa, princese, per drąsu iš mano pusės, tačiau prašau tikėti...

BEATRIČĖ. Kuo tikėti? ... Ar jūsų pašaipa šią rimtą valandą, kai ant gyvenimo opių svarstyklių dedama, kaip sakėt, mano laimė ir jaunystė, ir ta auka, kuri turėtų man atverti bandymų sunkias duris į amžinosios laimės šalį? Ir štai užuot ištiesęs man pagalbos ranką, jūs tyčiojatės iš manęs. Tai šitaip jūs mane suprantat?

ADALBERTAS. Brangiausioji princese, kilnus karališkas žmonijos žiede, kad jūsų grožis nenuvystų be prasmės, aš noriu jūsų sieloje sukelti maištą, prieš aklą auką, į kurią jus dėdė stumia. Aš mėginu išgelbėt jūs nuo jūs pačių, nuplėšti uždangą užburtą nuo jūsų dieviškų akių, nors aš — kaip nusidėjėlis, kuris nedrįsta pakelt į dangų savo žvilgsnio, — aš kankinuos ir neviltyj ryžtuos jums paaukoti net gyvybę, kad tik išgelbėčiau nuo jūsų žingsnio. Aš jus myliu ir garbinu, princese.

BEATRIČĖ (sulaikydama nustebimą). Jūs — mane? ...

ADALBERTAS.Taip, princese. Jūs — vienintelė pasauly.

BEATRIČĖ (atsistodama). Tai negerai, maestro.

ADALBERTAS.Prašau, atleiskit man, jei įžeidžiau. Bet aš prieš jus, kaip ta žolė prieš saulę, arba kaip tas rasos lašelis, kurs deimantu težėri tol, kol saulė jį gaivina.

BEATRIČĖ. Bent nereikėjo man to pasakyti. Dabar tas jūsų prisipažinimas man didele nelaime gresia. (Sėda).

ADALBERTAS.Kokia nelaimė? leiskite paklausti.

BEATRIČĖ (atsidusus). Man mieli jūsų žodžiai, bet... jūs pats numanote, kad tapti jums žmona nėra man lemta.

ADALBERTAS. Deja, princese, suprantu. Bet man užtektų laimės tik žinot, kad jūs — vis dieviškai graži, nesuviliota aukso sostų, nepaliesta nė žemės dulkių, visad laisva, iškėlus galvą, su šypsena veide kovojate, už savo laisvę ir žmogaus vertybę.

BEATRIČĖ. Gražiai jūs kalbat. (Stoja). Patinka man dėl didžio reikalo. Bet aš silpna. Ir negalėsiu būti visada graži.

ADALBERTAS. Juk jūs, kaip žiedo pumpuras, tik atsiskleidžiate jaunystei. Tad leiskit man jus garbint amžinai ir savo kūriniuos jus padaryti nemaria.

BEATRIČĖ (susirūpinusi). Ne! ne! prašau man nekalbėti taip.

ADALBERTAS. Kodėl man draudžiate, princese?

BEATRIČĖ. Aš negaliu jums visko pasakyti, bet aš dėl to be galo nerami ir nežinau, kas man daryti, kas daryti.

ADALBERTAS.Princese, atidėkit sužadėtuves ir padėkit man, prašau, — tai jūsų galioj — kūrybos šviesias aukštumas pasiekti.

BEATRIČĖ (patylėjusi). O jūs, ar žinote, kad Izabelė, man rodosi, jumis labai susidomėjus?

ADALBERTAS.To nežinau, princese, ir jaučiu, kad jūs viena tegalite mane ištraukt iš pesimizmo, kuris gyvenimą kalėjimu paverčia ir kančioje jėgas iščiulpia.

BEATRIČĖ. Tai jūs iš tikro toks?...

ADALBERTAS. O taip, princese. Aš dažnai nebematau pasaulio grožio ir prasmės, nebekenčiu žmonių, nes jie atrodo man tokie pikti, klastingi, kaip vorai, be dangiškos šviesos, be Prometėjaus kibirkšties. Tačiau kai tarp tų žmogiškų šliužų aš sutinku padorų tiesų žmogų, ar taurią trapią moterį, kaip jus, princese, — kai ji tokia viena, viena, nesuprasta kovoja, kenčia ir aukojas, nors gal ,šią naktį jau užmerks akis šviesios aušros nebeišvydusi — tada toks neapsakomas didžiulis graudulys užplūsta sielą ...

BEATRIČĖ (liūdna). Tai jūs taip pat man pranašaujat mirtį?

ADALBERTAS. O ne, princese.

BEATRIČĖ. Tai kodėl jūs šitaip sakot?

ADALBERTAS. Aš noriu jums parodyti, princese, kaip gaila man to tikrojo žmogaus, kuris pasaulio ištaigoj—benamis tremtinys. Tačiau sutikęs šitą vienišą būtybę trapią, vėl pradedu mylėti ir tikėti, vėl norisi atskleist didžiulį ilgesį to tremtinio žmogaus — klajūno, — tada vėl iš būties slaptų gelmių nauji vaizdai, nauji jausmai ir mintys pavasario“ jėgų gaiviom srovėm užplūsta. O šitą perversmą many sukurstot jūs, Bet... jūs nebesiklausot, princese.

BEATRIČĖ. Man neramu, kad jūs perdaug mane išaukštinai.

ADALBERTAS.Prašau, tikėkite, kad nuo tada, kai jūs susidomėjot mano kūriniais, o kardinolas leido jūsų atvaizdą tapyti, aš pajutau naujus sparnus. Jei jų galingai neišskleisiu, aš žūsiu ne viltyj.

BEATRIČĖ (nerami, perėjusi per kambarį). Man gaila jūs, maestro... Bet ar tikrai teisybę sakote? Ir man nepataikaujat?

ADALBERTAS. Ir vėl jūs įtariat. mane, princese.

BEATRIČĖ. Kad niekas ligi šiol man nekalbėjo taip... gražiau negu,.Įsimylėjusios Dianos“ romane.

ADALBERTAS. Aš šventą tiesą jums sakau, kad ligi šiol jaučiausi, kaip iš lizdo išmestas kregždukas, kuris negal pakilt į saulėtą mėlynę, nors ten jį erdvės šaukia.

BEATRIČĖ (švelniai susijuokdama, supliaukši delnais).

ADALBERTAS. Jūs juokiatės?..

BEATRIČĖ. Atleiskit man, maestro, ir aiškinkit toliau.

ADALBERTAS. Trumpai pasakius, tas kregždukas nebenorėtų pult į žemę; todėl labai prašyčiau man padėti.

BEATRIČĖ. Tai pasakykit, kaip padėti.

ADALBERTAS. Tiesa, jau pažadėjote pagalbą tam mano apžadų paveikslui. Bet aš turiu kitų sumanymų.

BEATRIČĖ. Kada tapysit šventąją Madoną, turėsit pasistengti būtinai kur nors kamputyje paveikslo, — ar kaip geriau, išeis — man nutapyt kregždutę. Tai mėgstamiausias mano skrajūnėlis.

ADALBERTAS. Tai jūs pirma dėl to susijuokėt?

BEATRIČE. Tikrai, maestro; tik dėl to.

ADALBERTAS (šyptelėjęs). Gerai, princese, pasistengsiu, kad tos kregždutės neužmirščiau. Tačiau už tai labai norėčiau, kad jūsų grožis atgaivintų drobėje ir jūsų bendravardę, Dantės Beatričę.

BEATRIČĖ. Kai aš numirsiu, ar jūs prisiminsite mane? Kad ir netaip kilniai, kaip Dantė.

ADALBERTAS. Princese! aš tikiu, kad jūs ilgai gyvensit.

BEATRIČĖ. Iš tikro?... Bet kaip gi aš gyvensiu, kad visos mylimos princesės numiršta jaunos?

ADALBERTAS. Tai ne tiesa, princese.

BEATRIČĖ. Man vienas burtininkas sakė ir dar viena sena vienuolė pranašavo, kad aš pasauly sužibėsiu didžia karaliene, arba, kaip meteoras, greit užgesiu.

ADALBERTAS. Tik netikėkite, princese, senių plepalams. Arba man leiskite pabūti burtininku ir pasakyt, kad pagal jus sukurčiau nevieną kūrinį. Homero Nauzikają, Sofoklio Antigoną, nors man svarbiau Birutė, Lietuvos valdovo sužadėtinė.

BEATRIČĖ (užsisvajojusi). O! aš labai norėčiau taip, kaip Antigoną, bent vieną žymų darbą padaryti.

ADALBERTAS. Ir padarysit. Tik dabar prašau, nebegalvokit apie mirtį.

BEATRIČĖ. O jūs ar negalvojat? Ar nenorėtumėt nemirti amžinai?

ADALBERTAS Brangi princese, jei nepadėtumėt man savo apžado tesėt, visi kūrybos žygiai pasiliktų man tiktai bergždžia svajonė, ir mirčiau aš galbūt anksčiau už jus kažkur nežinomu klajūnu. O nemarybėn aš galiu pakilti per jus tik meno kūriniais, kur jūs ir aš svajotume drauge per amžius.

BEATRIČĖ. Tai būt gražu. Bet... (patylėjusi). Ar jūs, maestro, tikite į Dievą?

ADALBERTAS.Kodėl toks keistas klausimas?

BEATRIČĖ. Jūs kalbat apie amžinybę, bet... dabar jau būna dailininkų, kurie šventuosius tapo, o nebetiki.

ADALBERTAS. Aš dar tikiu, princesę.

BEATRIČĖ. Ir aš tikiu. Todėl, suprantate, man reikia ištekėti už kunigaikščio ir atversti.

ADALBERTAS. Nesąmonės, princese. Tik taurios širdies iliuzija.

BEATRIČĖ (liūdna). Galbūt, kad jūsų bus tiesa. Galiu ir neatversti. Bet geriau gyventi ir kentėt negu jaunai numirti. (Vėl pasigirsta fanfaros. Beatričė skubiai eidama prie lango). O! jau jis atvyko! (Atsigręžusi). Maestro, kunigaikštis jau atvyko.

ADALBERTAS. Nėra ko jaudintis, princese. Tik būkite drąsi; nepasiduokite įkalbama.

BEATRIČĖ (patylėjusi, eidama į Adalbertą). Ar mokate jūs paslaptį ištikimai laikyti?

ADALBERTAS. Galiu prisiekti...

BEATRIČE. Aš noriu duot jums savo žiedą, kad man padėtumėte.

ADALBERTAS. Žiedą?

BEATRIČĖ. Aš jums seniau tyliai buvau pavedus savo širdį. Dabar šis žiedas tegu sustiprins tą mūsų bičiulystę.

ADALBERTAS (priklaupdamas bučiuoja duodamą žiedą). Kilniausioji princese!

BEATRIČĖ. Ir aš netapsiu niekieno žmona, kol jūs nuo šito pažado nebūsite manęs atleidęs.

ADALBERTAS (dar kartą bučiuodamas jos drabužius). Esu nevertas tokios laimės, bet riterio garbe žadu jums paaukoti talentą ir gyvybę jūsų šlovei.

BEATRIČĖ. Tikiu.

ADALBERTAS (atsistojęs). O jūsų paliepimai man, princese?

BEATRIČĖ. Padėsite apginti mano laisvę. O dabar... greičiau prie pirmo bendro mūsų darbo. (Ji sėda į savo sosto kėdę, o Adalbertas ima tapyti jos paveikslą. Tuo tarpu plačiai atsidaro durys ir jose pasirodo Vittorio, lydimas kardinolo Solano ir Izabelės).

3.

SOLANO. Šviesybe, prašom. Čia ir sužadėtinė.

BEATRIČĖ (lyg nusigandusi, sau). Jau kunigaikštis ... (Stoja).

VITTORIO. Man leiskit jus pasveikinti, kilniausioji princese tarp princesių, ir pareikšti savo — jūsų tarno — giliausią pagarbą ir nuostabą.

BEATRIČĖ (ištiesdama jam ranką). Ir aš jus sveikinu laimingai čia atvykusį.

VITTORIO (pabučiavęs jos ranka). Atleiskite man šį įsibrovimą. Bet aš pirmiausiai, jums norėjau nusilenkti.

BEATRIČĖ. Dėkoju jums šviesybe.

SOLANO. Mes sakėme, kad jūs tuojau atvyksit. Tačiau išgirdęs, kad jūs atvaizdui pozuojat, kunigaikštis taip įsigeidė jus pamatyti čia, kad drausti nebetiko.

VITTORIO. Juk tam aš, eminencija, ir važiavau, kad man širdis nerimo čia išvysti princesę Beatričę, spindint dieviškuoju grožiu.

BEATRIČĖ. Turbūt jūs norite mane paskatinti parausti ir dar kartą jums dėkoti ...

VITTORIO. Prašau, tikėkite. Man šiandien jūs — lyg spindintis dangaus stebuklas, prieš kurį nublanksta visos prašmatnybės. Net stinga žodžių man išreikšti tai pagarbai širdies, kuri nuo pirmojo akimirksnio — tik jūsų vergė, ir melstis nori jums ir saldų jungą prisiimti amžinai.

ADALBERTAS (pasileidžia juokais). Cha — cha cha!

VITTORIO (staiga atsisukęs ir eidamas į Adalbertą)... O tai? Ką reiškia?

ADALBERTAS (šiek tiek nusilenkdamas, negarsiai). Atleiskit. Nesusivaldžiau.

SOLANO. Na, kaip gi čia dabar?... Atleiskite, šviesybe, aš užmiršau jums pristatyti. Maestro Adalbertus Lituanus. Tai jis princesės atvaizdą čia tapo.

ADALBERTAS (nusilenkia).

VITTORIO. Koks neišauklėtas.

IZABELĖ. Nesistebėkite, Vittorio. Jau toks jo būdas.

SOLANO. Tiesa, kunigaikštyte. Originalus. Vis prieštarauti.

VITTORIO (vėl į Adalbertą). Sakyk! Kodėl juokeis?

ADALBERTAS. Jei tai ne tardymas, galiu prisipažinti. To juoko priežastis — daugiau kunigaikštytė.

IZABELĖ. Aš?

ADALBERTAS. Kad jūs kilnioji, taip maldingai sekėte tą sceną, kai kunigaikštis po princesės kojom skambiuosius meilės žodžius žėrė, lyg būtų juos iš knygų išsimokęs.

VITTORIO. Gana, užteks! Geriau parodyk... Ką ten tapai?

ADALBERTAS. Deja, kol darbas nebaigtas, nesu įpratęs...

VITTORIO. Bet šitas atvaizdas, girdėjau, man ir skiriamas.

ADALBERTAS. Tai mano įpročiui reikšmės neturi.

VITTORIO. Laukinis tu, ar ką? (Staiga nusigręžia).

ADALBERTAS. Galbūt. Bet tai jau. kitas reikalas.

SOLANO. Na kaip gi čia jūs, dailininke? Nereikia užsispirti.

ADALBERTAS. Atleiskit, eminencija. Šis atvaizdas, — kai jį pabaigsiu, — priklausys princesei. Lig tol jis — mano nuosavybė.

BEATRIČĖ. Iš tikro. Į šį paveikslą, rodos, aš turiu daugiausia teisių.

SOLANO. Ne, princese, Atvaizdas bus mūsų dovana, kaip dėdės ir globėjo, štai jo šviesybei judviejų sužadėtuvių proga.

VITTORIO. Dėkoju, eminencija. Byla jau išspręsta. (Į Adalbertą). Dabar tikiuos ir jūsų išdidybė Man teiksitės parodyti tą savo stebuklingąjį paveikslą.

ADALBERTAS.Jei jo šviesybė jieško vergiškų stebuklų, nužemintai patarčiau Turkijos haremus. Ten rasit visko pagal savo kilnų skonį.

VITTORIO (ištraukdamas durklą). Akiplėša! Valdyk liežuvį!

ADALBERTAS (taip pat ištraukdamas savo durklą). Bet ginklą aš geriau valdau!

IZABELĖ (puldama prie brolio). Vittorio! Susilaikytite, prašau...

BEATRIČĖ (tuo pat laiku užsidengdama savo veidą). O, Viešpatie, apsaugok...

SOLANO (lyg taikindamas). Na kaip gi čia dabar?...

ADALBERTAS (pora kryžminių smūgių durklu supjausto paveikslą,).

BEATRIČĖ. Maestro! Ką jūs darot?

ADALBERTAS. Atleiskit man, princese. Jūsų bruožus įamžinsiu kitam paveiksle, kurio tirono prievarta nedrįs išniekinti.

VITTORIO. Princese! Eminencija! Prašau man leisti nubausti to skarmaliaus įžūlumą.

SOLANO (patylėjęs). Ne, šviesybe.

VITTORIO. Tas niekšas įžeidė visų mūs garbę, kardinole.

SOLANO. Bet mano rūmuose ginklai neturi teisės.

VITTORIO. Tada iš jūsų, kardinole, aš atpildo pareikalausiu.

SOLANO. Aš pats nubausiu. Kalėjiman Įmesiu.

ADALBERTAS.Bet aš taip pat buvau čia įžeistas ir, turėjau teisę gintis.

BEATRIČĖ. Iš tikro. Dailininkas turi teisę ...

SOLANO. Palikite, princese, vyrų ginčą mums. Už įpročių senų paniekinimą ir už garbingo svečio įžeidimą mes kaltininką, atiduosim kunigaikščiui, kad jo dvare...

ADALBERTAS (nutraukdamas). Aš laisvas, o ne vergas, kardinole.

SOLANO. Už bausmę... tuoj tave sargyba palydės lig kunigaikščio dvaro. Jei priešinsies, tai priedui grandines uždės.

VITTORIO. O! tai visad kita kalba.

SOLANO. O ten dvare turės jis nutapyti portretų ir paveikslų, žodžiu visa, kas bus jam įsakyta. Ar patenkina tai jus, šviesybe?

VITTORIO. Dėkoju, eminencija. Salamoniškai sugalvota.

SOLANO.. Dabar, kad šitą nemalonų incidentą greičiau užmirštume, gal grįšim į saloną.

ADALBERTAS.Prašyčiau eminenciją prieš ištrėmimą, paskirti man bent valandėlę reikalui.

SOLANO. Galbūt vėliau.

ADALBERTAS. Bet jūs dabar juk ištremiat mane.

SOLANO. Aha. Gerai... Princese, malonėkit pagloboti mūsų brangų svečią. Ir prašom jus drauge, kunigaikštyte.

BEATRIČĖ. Labai prašyčiau, kunigaikšti. (išeina drauge su Vittorio ir Izabele).

4.

SOLANO (sėsdamasis). A, kokį mums skandalą padarei!

ADALBERTAS. Prašau atleisti man, kad leidausi išprovokuoti. Drauge maldauju... neišduokite manęs į to tirono sauvalę.

SOLANO. Aha... Geriau mums atsakyk, kodėl princesės atvaizdą supjaustei.

ADALBERTAS. Nelengva būtų jums išaiškinti. Bet ar dėl to aš vertas ištrėmimo, kuris man lygus pražūčiai?

SOLANO. Kodėl tu taip manai?

ADALBERTAS. To mūsų ginčo kunigaikštis neužmirš. Ir apžadų paveikslą kuriant, ten nebus nei jūsų, nei princesės man padėti.

SOLANO. Na kaip gi čia dabar?... princesės. Juk ji tau modeliu negal tarnauti.

ADALBERTAS. Tą brangią man pagalbą iš tikrųjų ji buvo pažadėjus.

SOLANO (atsistodamas). Ne! to niekada nebus.

ADALBERTAS. O kas čia blogo? leiskite paklausti.

SOLANO. Maniau, kad tu kitoks, kaip tie visi su Rubensu ar Caravaggio priešaky, kurie kiekvieną moterį, ir dar blogiau — įtartinos doros gražuolę savo lapiniuose tuoj Dievo Motina vadina.

ADALBERTAS. O, kardinole! argi jūsų seserėčia tokia, kaip Caravaggio draugės?

SOLANO. Na, žinoma, kad ne! Bet jei tu nori būti toks, kaip Caravaggio ir flamandų meisteriai, kurie net gatvę ir virtuvę į altorius kelia, tai eik su jais. Surask sau gatvėje žindyvę ir tapyk. (Nepatenkintas atsisėda). Deja, labai mane apvylei, maestro Adalbertai.

ADALBERTAS. Iš tikro?

SOLANO. Maniau, kad tu, šiaurietis, būsi gal kitoks, kad tu pagal Bažnyčios ir Tridento kilnų mokslą sukursi mums gražios sakralinės tapybos — dangaus spindėjimo ir kūdikio džiaugsmų, herojinių darbų ir angelų ekstazės, žodžiu, kažin ko naujo ir šviežaus.

ADALBERTAS. Ir aš to noriu, kardinole.

SOLANO. Tai kurk, žaibuok kūrybiška ugnim! Bet kam tuoj moteris ir žemės tvaikas? ADALBERTAS. Kad būčiau Dievas, kardinole! Deja, kiekvienas dailininkas — žemės vaikas ir turi susirasti savo dirvą su savo šiluma ir spinduliais. Todėl prašau, palikti pas save, kol čia galutinai subręsčiau ir savo apžadų Madoną nutapyčiau.

SOLANO. Jei apžadai nėra tau tuščias žodis, tai nutapysi ją kitur. Ir pagaliau tu pats čia kaltas.

ADALBERTAS. Galbūt. Bet kuo kalta princesė Beatričė, kad ją aukojat neaiškiems tikslams?

SOLANO. Na kaip gi čia dabar? Dar įtarimas?

ADALBERTAS. Galbūt ne vietoje išsprūdo šie nedailingi žodžiai. Bet aš vis tiek nesuprantu, kodėl jūs pataikaujat kunigaikščiui ir jam, slaptam eretikui savosios giminės gražiausią atžalą nukirsti norite.

SOLANO. Aha! Jei kunigaikštis toks klaidatikis, princesė jį atvers didesnei Dievo garbei.

ADALBERTAS. Atvers... Bet ji dar nepažįsta nei kas — gyvenimas, nei kas — auka, tokia dar, tiesą sakant, naivi balta avelė.

SOLANO. Balta avelė? (Juokiasi). Cha — cha – cha! Gražus palyginimas!

ADALBERTAS. Kardinole! Ne apie palyginimus kalba čia eina.

SOLANO (dar juokiasi). A, balta avelė... Bet tu nesisielok — mes vilkui jos neatiduosim. O, jeigu kunigaikštį mums atvers, ji bus verta nevystančio garbės vainiko.

ADALBERTAS. Deja, lengviau pačiam parpulti negu parpuolusį prikelti.

SOLANO. Tu ją mažai pažįsti. Ji nėra tokia gležnutė ir trapi, kaip tau atrodo. Ji moka užsispirt ir moka ištesėti.

ADALBERTAS. Balčiausia skepetaitė susiteps pirma negu ji juodą puodą išvalys.

SOLANO (staiga surimtėjęs). Aha. Kalbi vaizdingai. Verčiau nepatingėk paaiškinti, kodėl princesės laimė tau parūpo?

ADALBERTAS. Jei leisite man būti atviram, prisipažinsiu, kad princesės grožis pažadino mane naujai kūrybai. Už tai ji man — vienintelė širdies valdovė ir dievaitė.

SOLANO (atsistodamas). Na kas gi čia dabar? Ar proto netenki?

ADALBERTAS. Kodėl?

SOLANO (susivaldęs). Tu — paprastas laukinės Lietuvos bajoras... išdrįsti svajot apie princesę?

ADALBERTAS. Per ją aš pamačiau, kad mūsų nuodėmės pasauly gali būti ir šventų žmonių, kad Marija — Mergelė amžinai, kad...

SOLANO (nutraukdamas). Tu kliedi, dailininke, kliedi!

ADALBERTAS. Nekliedžiu, kardinole. Tik atvirai, tiesiai jums noriu pasakyti, kad per jūsų seserėčią aš vėl tikiu į Amžiną Mergelę ir noriu ją pagarbinti nauju paveikslu.

SOLANO. Ir garbink! Tik su nuodėme klastingai į princesės sielą nesibrauk.

ADALBERTAS. Bet šlovinti princesės grožį...

SOLANO (griežtai). Gana! Daugiau nė žodžio! (Tyla), Ir dėkui Visagaliui Dievui, kad pats atvėrei mums akis, kodėl tave ištremti reikia.

ADALBERTAS (patylėjęs). Į jus kalbėjau, kaip į savo geradarį, Deja, jūs savo globą man pakeičiate kalėjimu tirono sauvalėj. Jums skųstis tuo dabar nebėr prasmės. Tik noriu vieno dar maldauti — neverskite princesės ištekėti...

SOLANO. Sakiau... Nuo šiol mes draudžiam tau minėt ir rūpintis princese... Eik. susidėti savo daiktus ir tuoj išvyk!

ADALBERTAS (eina į duris ir susitinka Beatričę).

5.

ADALBERTAS. Man leiskite, princese, atsisveikinti ir padėkoti.

BEATRIČĖ. Tai jau išvykstate?

ADALBERTAS. Deja, princese.

SOLANO. Neversk kartotis, dailininke...

ADALBERTAS. Atleiskite (Nusilenkęs Beatričei, išeina).

BEATRIČĖ (žvilgsniu išlydėdama išeinantį). Vargšas! ... Man atrodo, kardinole, kad dailininkui — per skaudi bausmė.

SOLANO (sėsdamas į princesės kėdę). A! taip privargino mane tas ginčas. (Šluosto prakaitą nuo kaktos).

BEATRIČĖ. Ir kunigaikštis kaltas, kardinole.

SOLANO. Aha, tiesa. Kodėl palikot jį, princese?

BEATRIČĖ. Sesuo viena su juo pasikalbėt norėjo.

SOLANO. Aha. (Vėl šluosto kaktą).

BEATRIČĖ (perėjusi per kambarį). Kardinole...

SOLANO. Klausau, princese.

BEATRIČĖ. Ar nemanytumėt pakeisti jam bausmės tam dailininkui?

SOLANO. Palikim tai. Tas kivirčas man tiek nemalonumų čia pridarė.

BEATRIČĖ (patylėjusi). Aš atėjau jums pasakyti, kad negaliu sutikt ir negalėsiu.

SOLANO. Su kuo sutikt? Kalbėkite aiškiau.

BEATRIČĖ. Aš, kardinole, kunigaikščio žiedo... nepriimsiu.

SOLANO. Na kaip gi čia dabar? Jau viskas paruošta ...

BEATRIČĖ.. Nepykit, kardinole. Bet dėl to aš nekalta.

SOLANO. Bet aš, štai jūsų dėdė žodį jam daviau ir sutikau.

BEATRIČE (prisėdama ant pakopos prie kardinolo kojų). O, kardinole! Mielas mano dėde! Prašau, neverskite manęs susižadėti.' Už tai aš visada-dėkinga būsiu, mylėsiu jus, kaip savo tėvą.

SOLANO. Kodėl pirma jūs šitaip nekalbėjot?

BEATRIČĖ. Tik šiandien per tą kivirčą aš pamačiau, kad kunigaikštis toks... Ir aš bijau.

SOLANO. Na kaip gi čia dabar, lyg vaikas?

BEATRIČĖ (liūdna). Ar aš kalta, kad jis toks piktas ir mane baugina?

SOLANO. Štai kokie dalykai dedas! Užmirštate, kad esate princesė, kuri audringame klaidų pasauly, — kaip meilės ir taikos balandis, kad Piemonto kaimų griuvėsiuos benamės moterys ir alkani vaikai, į jus maldaujančias rankas ištiesę, pagalbos- šaukias su visa Italija. Užmirštate ir motiną Bažnyčią — tą motiną, kuri globoja milijonus ramybės ir tiesos išalkusių vaikų, — kuri kitiems pūliuotas dvasines žaizdas, malonių balzamu kasdieną gydo, nors tie raupsuoti jos vaikai — tik išdavikai, ir sunkią valandą apleidžia, ir pinkles prie duobės pastato. Nejau ir jūs, princese, einate su tais nedėkingaisiais?

BEATRIČĖ. Aš nedėkinga... niekada nebūsiu.

SOLANO. Tai kaip suprasti jūsų posūkį? kad štai dėl kaprizingos jūsų baimės asai, Bažnyčios žilas princas, turėčiau susilaukti tokios gėdos, kad įžeista rūstybė persekiotų mus abu.

BEATRIČĖ (atsistodama, ryžtingai). Jei kunigaikštis — toks jau vargšas, tai jo rūstybei numaldyti aš atiduosiu visą savo kraitį.

SOLANO. O ką gi veiksite pati?

BEATRIČĖ. Jei nebebūtų kilniadvasio riterio, - kuris mane mylėtų ir bedalią, tada užteks man vietos vienuolyne.

SOLANO. Deja, dalia ir vienuolyne reikalinga, ir juo labiau princesei.

BEATRIČĖ. Tada aš parašysiu Prancūzijon į pusbrolį karalių Liudviką. Tą menką dalią jis tikrai paskirs.

SOLANO. Kokia jūs kūdikis! Karaliui bus tikrai skanių juokų, kad dėl vestuvių baimes jūs, princesė į vienuolyną bėgate.

BEATRIČĖ (liūdna). Deja, dabar matau, kad aš visiems — tiktai našta.

SOLANO. Na kaip gi čia dabar, princese? O aš kaip tik dėl jūsų labo noriu, kad su vestuvėmis ir saugią užvėją laimėtumėte.

BEATRIČĖ. Bet ten... aš jo palociuose pražūsiu. (Pravirksta).

SOLANO. Jūs verkiate?

BEATRIČĖ. Kad jūs mane nelaimėn stumiat (Eina lauk).

SOLANO (atsistodamas). Palaukite, princese, neišeikit.

BEATRIČĖ (sustoja).

SOLANO (eidamas prie jos). Na kaip gi čia dabar dėl nieko! (Apakbinęs per pečius). Nusiraminkite ir nebeverkite. Tikrai lyg kūdikis... ir toks ožiukas mielas. (Apkabinęs per pečius ir vesdamasis priešakin). Tikėkite, kad jums tik gero noriu. Tačiau gyvenimas ne rožėmis, dažnai aštriais spygliais nuklotas. Kad susitarti būtų mums lengviau, išliekit visa, kas širdelę spaudžia.

BEATRIČĖ. Kad nebemokate manęs sprąsti, ar norite galbūt greičiau nusikratyti.

SOLANO. A! negerai, princese, kalbat. Jūs — vienintelė iš mano giminės, gražiausis žiedas!..
BEATRIČĖ. TaLneatskirkite manęs...

SOLANO. Iš tikro, kaip tai miela butų! Juk jūs-tikrasis mano mylimos sesers ir jūsų motinos paveikslas. Kai jūs atvykote į mano rūmus, maniau — pavasaris sugrįžo, ir. jūsų motiną, jauniausią savo seserį girdžiu, kaip kregždę čiulbant.

BEATRIČĖ. Tai jūs... labai mylėjot mano motiną?

SOLANO. O, taip. Ji buvo dar tokia jaunutė. Tada visi mylėjo ją, ir daug kas piršos. Aš pats tada svajojau tapti popiežių, žymiu galingu reformatoriui... Bet tai tebuvo trumpas sapnas. Ir štai ruduo: seniai išskrido gervės, krinta lapai, o aš pavargęs ir palinkęs, nenorom ruošiuos į didžiąją kelionę... ten Kalvarijos sunkų kryžių apkabinti.

BEATRIČĖ. Tai leiskit man bent būti su jumis ir neatskirkit.

SOLANO. Jūs man — vienintelė paguoda, lyg žydrame danguj balandis baltas. Bet kur priglaustumėt našlaitės galvą, jei Viešpaties trimitas staiga mane pašauktų duoti Jam atskaitomybę?

BEATRIČĖ. Juk daug yra našlaičių be globos, bet jie gyvena.

SOLANO. A, negerai, princese, kalbat, negerai. Jei ištekėtumėt už kunigaikščio, ir saugų židinį sukurtumėt, tada ir aš ramiau galėčiau mirti.

BEATRIČĖ. Bet aš taip pat greit mirsiu, kardinole.

SOLANO. Na ką gi čia dabar ir vėl jūs sugalvojot?

BEATRIČĖ. Tikrai. Aš kartą jau buvau nualpus, ir vos nenumiriau. Prašiau tik jums neprasitarti.

SOLANO. Tiesa, man sakė...

BEATRIČĖ. Tai matote: nėra prasmės tekėti už to, kuris man toks nemielas.

SOLANO. Gal dailininkas, tas palaidliežuvis jums šitaip prikalbėjo?

BEATRIČE: Aš taip pati jaučiu. Bet jeigu, kardinole, jūs bijot kunigaikščio keršto, tai aš pati jam visa tuoj išdėsiu. (Eina).

SOLANO. Ne, ne, princese!

BEATRIČĖ (pasiryžus išeiti). Taip. Aš pasakysiu,kad po to, kai čia šiandieną švaistėsi su durklu, jis man bjaurus, šlykštus...

SOLANO. Palaukite! Palaukite, princese! Dar reikia pagalvoti, pasitarti. ' (Duryse pasirodo Adalbertas su knygute rankoj).

6.

ADALBERTAS. Atleiskite, princese, užmiršau jums atiduoti kanconų ir sonetų rinkinį, kuris tik jum priklauso.

BEATRIČĖ. Dėkoju. Bus malonu ir labai įdomu.

ADALBERTAS. Ištrėmime šita žinia suteiks man daug jėgų, princese.

SOLANO. A, dailininke! Vėl tu užmiršai...

ADALBERTAS.Tikėjaus, eminencija, kad. meno įrankių nedrausit man iš čia pasiimti.

SOLANO. Pasiimk. O mudu eisiva, princese.

BEATRIČĖ. Tuoj eisim, kardinole. Aš tik vieną žodi. Maestro, aš norėjau jums priminti, kad dėl to kivirčo su kunigaikščiu nepykstu. Tik gaila atvaizdo.

ADALBERTAS. Ir aš dabar gailiuosi.

BEATRIČĖ. Bet neliūdėkite... dėl to ir prisiminkite, kad mėgstu jus už atvirumą. Ir savo pažadą tesėsiu.

SOLANO. Princese! Elgiatės netaktiškai.

BEATRIČĖ. Tiesa, Aš užmiršau, kad laukiate palaiminti maestrą.

SOLANO. Palaiminti?

BEATRIČĖ. Juk jūs seniau sakydavote, kardinole, kad prieš kelionę reikia Dievo palaimos.

SOLANO. Tiesa, princese, reikia.

BEATRIČĖ. Priklaupkite, maestro. Dėdė jus palaimins,

ADALBERTAS (klaupia).

SOLANO. Benedictio Dei .. (Daro kryžiaus ženklą).

BEATRIČĖ (taip pat persižegnojusi, eina paskui kardinolą, bet vėl staiga sugrįžta prie klūpančio Adalberto), Dabar su Dievu! Būkit ištikimas ir laimingas. (Bučiuoja jį į kaktą).

SOLANO. Princese! vėl jūs... verčiate mane gaišauti.

BEATRIČĖ (atsidusus). Einu. (Išeina su Solano).

ADALBERTAS (atsistoja ir, susijaudinęs, nežino, ko griebtis. Pagaliau ima dėlioti savo daiktus: nuima nuo atramų suplėšytą paveikslą, valo teptukus ir dėsto į dėžę. Susimąstęs net nepastebi įeinančios Izabelės).

7.

IZABELĖ (kurį laiką stebėjusi Adalbertą). Tai jau išvykstate, maestro.

ADALBERTAS (atsigręžęs ir sustojęs tvarkytis). Deja. Tai vis dėl jūsų mylimo brolelio.

IZABELĖ. Buvau įspėjusi. Bet jūs dėl savo išdidumo...

ADALBERTAS. Tas kivirčas — kaip vynas kraujui. Tik ištrėmimas man perdaug saldus.

IZABELĖ. Pas mus, dvare, nebus nė kiek blogiau, kaip čia. Tik būkite protingas.

ADALBERTAS. A! protingas.... (Nusisuka ir baigia tvarkytis).

IZABELĖ. Žinoma, protingas. (Ji eina ir atsisėda į Beatričės sostą).. Be to, maestro, jūs nebūkite toks užsispyręs, Be reikalo neerzinkite mano brolio. Aš jums taip pat patarsiu ir globosiu. O jeigu paprašysite mane gražiai, ir apžadų paveikslą, jums tapyt padėsiu.

ADALBERTAS (jau pasiėmęs dėžutę ir politrą). Malonu tai girdėti. Tik ... Madonai pavaizduoti jūs perdaug daili.

IZABELĖ (užsigavus stojasi). Na, žinoma. Tiktai princesė! Ir ją, tą elgetą perdaug išgarbinai, lyg ji stebuklas būtų.

ADALBERTAS. Ją šiandien šitaip, rodos, jūsų brolis pavadino.

IZABELĖ. Ir jis perdaug jai pataikauja ir nesamų dorybių jieško.

ADALBERTAS. Gal leisit atsisveikinti?

IZABELĖ. Laimingo kelio. Tikiuosi greit pasimatysim.

ADALBERTAS. Jei kalėjime neuždarys, tai gal ir serenadą leisit?

IZABELĖ. Pirma jūs savo pašaipoms ragus nudailinkit.

ADALBERTAS. Klausau. (Nusilenkia ir išeina).

IZABELĖ (išlydėjusi jį žvilgsniu). O vis dėlto aš taip nudailinsiu, kad pats prie mano kojų atsiklaups.

UŽDANGA (b. d.)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai