Kai tu žiūri manin mėlynom, nemeluotom akim, mūsų sielos, tartum upės, vienoj begalinėje meilėj ištirpsta. Kai švelniam bučiny mūsų kūnai netyčia mūsų rankomis uždega gyslose kraują ir užpučia žvilgsnį, mes abu su tavim ligi kaulų baltumo pajuntam, koks sunkus, begalinis balastas yra mūsų kūnai. Kai mes žiūrim abu atvirom, nemeluotom akim, mūsų kūnai mūsų žvilgsnių srovėj ištirpsta.
|