VYTAUTAS KASIULIS Spausdinti
Parašė ALEKSIS RANNIT   


Vyt.Kasiulis. Autoportretas (pastelė 1947

Šis jaunas lietuvių dailininkų kartos atstovas yra išėjęs iš impresionizmo eilių. Tačiau ir nieko nuostabaus, nes impresionizmas nėra koks sapnas ar nakties vizija, kuri išsisklaidytų su pirmaisiais aušros spinduliais, kaip kad daugelis galvoja. Prancūzų impresionistai su savo pirmtakais buvo ir tebėra puikiausi jauniesiems tapytojams mokytojai. Tačiau ne poezija ir įvaizdžius apsiausiančių šviesų žaismas sudaro Kasiulio kūrybos tikslą ir turinį. Jam rūpi pats pavidalinimas, pats formavimas, vis tiek, ar į jį kelias eitų per impresionizmą, ar per ekspresionizmą.

Kasiulis pasižymi nepaprastai gero tapytojo pajėgumu, tačiau subtilus koloritas nori jame įveikti piešybinę pusę. Iš to dualizmo kyla kova, kaip pasirinkti geresnę apipavidalinimo formą, ta kova ir kančia yra atžymėti veik visi jo paveikslai. Ten, kur dailininkas, vidaus veržlumui paklusdamas, stengiasi duoti su plauko tikslumu savo modelio antravaizdį, — nugali, piešybinė pusė. O ten, kur šviesos įvaizdžiai apvaldo visą paveikslą, — ten triumfuoja tapytojas. Ne kartą, ir tai labai dažnai, stengiamasi surasti aukso vidurys, rafinuotai balansuojant tarp tų dviejų nesutaikomų brolių, būtent — tarp piešinio ir spalvos. Dažniausiai Kasiulis savo darbus pradeda šviesiais tonais, impresionistiškai. Iniciatyvinis pradžios polėkis paskum pirmapradžiu būdu vyriškai pereina į tamsesnes, sunkias spalvas — kol šviesa galiausiai pranyksta tamsoj.

Tačiau pastaraisiais metais jo paletė daug lengvesnė ir šviesesnė. Jo darbai atlikti pastele, mėgstamiausia Maurice'o Gjuentino de la Tours'o technika. Čia, be abejo, reikia neužmiršti dar šio meto nustatytų sąlygų.

Pastelė savo ritmingumu žiūrovą daug daugiau patraukia negu aliejus. Paviršius atrodo toks švelnus, lyg kas, rodos, būtų viršum spalvų užskleidęs lengvutėlę skraistę. Pavojaus, kurį savyje slepia pastelės technika, — pasidaryti skystam, tuščiam ir banaliam — Kasiulis išliko visai nepaliestas. Tonų šviesumas išauga į įvairų, turtingą ir pirmą pajėgumą, suderintą, su kontrastų tarp šviesos ir tamsos dėsniais.

Jo mėgstamasis tapytojas yra Eduardas Manėt. Jis Manėt, Daumier, Gėricault ir Delacroix kūryboj jieško pats savęs, kaip kad Cėzanne'as kadaise jieskojo savęs Greco kūryboj, o Goya — Velasqueze ir Rembrandte. Jis žvelgia į save, norėdamas surasti ir pažinti savąją tapytojo sielą. Ir jis norėtų viską joj sužinoti, viską iki pačių mažiausių smulkmenų, visą jos didybę ir menkumą. Jo meninis brendimas ir sklaida — tai nuolatinis ėjimas nuo vienos problemos prie kitos. Jis yra kaip tas nenuorama keleivis,“ kuris niekad nenustygsta vietoje, vis jieško ir jieško. Ir iš tikro, ar nėra gražiau taip amžinai keliauti, su tuo amžinu tiesos jieškojimu savyje, jieškoti ir klysti, negu tiesą suradus, ją šaltai, metodiškai eksploatuoti, nematant daugiau priešais save jokio naujo kelio?


Vyt.Kasiulis. Motina ir vaikas (pastelė 1947)


Techniškai Kasiulis yra labai įgudęs. Stilius, atrodo, jam sudaro pačią kultūros esmę. Tačiau stilius taip pat įpareigoja nejausti jokių to kultyvuotumo varžtų, būti viduje laisvam ir įstengti viską, užmiršti. Jis toks iš tikro ir yra. Žybčiojančios sentencijos dovaną, nepaprastą sugebėjimą pagauti ir atkurti niuansų subtilumą — jis kartais paaukoja tik tam, kad trumpiau ir vaizdingiau galėtų tarti savo žodį. Ir tada jo kūriniai daugiau priartėja prie ekspresionizmo, prie pačios išraiškos, jos pobūdžio.

Mes mėgstame elementariąsias genialumo apraiškas — yra gera kad „civilizuotas“ dailininkas visiškai nesibijo pasirodyti „negražus“. Nes iš matomo grožio mus žavi tik tai, ką mes jame juntame paslėpta, būtent: nematomas grožis.

Tačiau šią kupiną energijos ranką valdo ne tiktai šios dvi pagrindinės problemos, būtent — spalva ir forma. Jo pamėgimas žanriškumo, žmogiškosios buities, drauge patraukia ir tokį jam šiaip svetimą peizažą. Šios rūšies paveikiuose nesudaro problemos jokia komplikuota psichologija, joks kūno sudvasinimas arba sielos sukūninimas. Kasiulis nėra joks Munchas, jis ir ne Viiraltas. Jis yra jis pats, Kasiulis. Ir jis geriausiai ir laisviausiai šypsosi, tikriau satyriškai, nors kartais kiek droviai, šypsosi pats iš savęs savo autoportretuose. Tik gaila, kad jų yra tiek mažą išlikę — jo ankstyvesnieji kūriniai žuvo per karą. Honorė Daumier, sarkazmo ir baisios ironijos pagautas, kvatojo visa burna. Kasiulio juokas yra ramesnis. Jam daug mieliau šypsotis visai užčiauptomis arba pusiau praviromis lūpomis. Užtat jo veikalai persunkti gilaus groteskos pajautimo. Daumier kūryboj mes matome nusisukimą nuo meno problemų ir perėjimą į agitaciją. Jis yra tas, kuris kaltina. Kasiuliui toks mostas beveik visai svetimas. Jam būdinga lai, ką būtų galima geriausiai „taktingumu“ pavadinti. Čia kaip tik ir slypi jo figūrų visa reikšmė ir iškalbingumas. Jam betgi nesvetima tai, kas yra miela, rimta ir dramatiška. Ne stoka ir teatrališkumo su lyriškumu. Jo kūryboj atsispindi visas žmogiškosios buities įvairumas atsispindi tvirtai ir pajėgiai.

Vytauto Kasiulio kūryba yra išaugusi iš to besikeičiančio tapybinio ir žmogiškojo pažinimo savitarpinio veikimo, kur objektas atsiliepia į subjektą ir priešingai. Įsiklausiusi į nepažįstančią ir nepripažįstančią laiko varžtų melodiją, kūrėjo siela semiasi iš jos vis naujų jėgų, atpažindama pati save kaip savo surastų pavidalinimc lyčių žiūrovą ir drauge subjektą.


Vyt.Kasiulis. Portretistas (aliejus 1947)