Sparnuotoji našlaitė, skaisti gėlių plaštake,
Kaip greitai tu užgesi, gamtos altoriuj žvake,
ir amžinai išnyksi, papildžius dulke skaičių,
kaip okeaną platų, išnykusių našlaičių...

Nepasiges net niekas per milijardus metų,
nepaminės net vardo visoj didžioj visatoj,
nors tu darei vien gera — grožybe guodei akį, 
skaisčioji saulės dukra, nežydinti plaštake...

Kodėl gi aš bijausi ištirpti būvio jūrėj,
jei ji, tas grožio šypsnis, išnykti amžiams turi?
ašai, kuris po tyru dangaus safyro stogu
gamtos šventojoj menėj per amžių sėjau bloga?

kuris iš viso lobio paliksiu viena verta,
kad, kai po žemės žygių sugrįšiu žemėn kartą,
iš savo kūno syvų ir jos šventų puvėsių,
gal būti, išdaiginsiu žmonėms našlaitę šviesią...