|
Kunigaikščio Vittorio (Antras „Stella Maris“ veiksmas) palociuose menkas kambarys, kuriame, lyg kalėjime, uždarytas Adalbertas. Baldų tematyti kušetė, stalas, pora kėdžių ir uždanga atitverti pastovai paveikslui tapyti. Naktis.
ADALBERTAS uždangai pakilus, vaikšto neramus po kambarį, protarpiais įsiklausydamas į muziką, kurios aidai silpnesnėmis ir stipresnėmis bangomis atsklinda iš viršaus, o kartais arčiau pasigirsta išdykęs juokas).
VITTORIO (įeina lydimas tarno; kai šis, padėjęs ant stalo vazą su vynu ir taure, išeina, jis kreipiasi į Adalbertą). Tai nemiegi?
ADALBERTAS. Jūs patys matote, šviesybe. Taip linksma, kad net šokti noris.
VITTORIO (nusijuokęs ir padėjęs ant stalo trikoję žvakidę). Malonu, kad nors mano muzika tave gerai nuteikia. Bet aš čia pas tave — dėl to eilėraščio. Ar pats ateisi puoton, ar reikės jį duoti kam nors kitam skaityti?
ADALBERTAS. Gal apkurtau nuo jūsų puotos, o gal nesupratau. Jūs įsigeisti malonėjote... eilėraščio?
VITTORIO. Taip. Odės ar kanopos šiai mano ir princesės vestuvinei šventei.
ADALBERTAS. Deja, to netikėtai linksmo įvykio liūdnos dienos aš nežinojau. O jūs anksčiau nesiteikėte įsakyti.
VITTORIO. Ištikimi tarnai... arba geri bačiuliai atspėja patys,
ADALBERTAS. Bet aš — tik jūsų niekinamas kalinys.
VITTORIO. O jos... princesės eilėmis negarbini? (Tyla). Jei tuoj, dabar man parašysi kanconą ar epitalamą, šįvakar pat aš tau grąžinsiu laisvę ir leisiu puotoj dalyvauti.
ADALBERTAS. Man sugrąžinsi t laisvę?!
VITTORIO. Štai vynas. Sėsk prie stalo ir rašyk. Aš neužilgo čia ką nors atsiųsiu, arba sugrįšiu pats. (Eina lauk, bet ant durų laiptų vėl atsigrįžta). Tiesa, gali eiliuoti apie visa — apie dievų ir piemenėlių meilę ir kas patiks. Bet jei tik pamėgintum sugrįžti prie senųjų temų — manau neužmiršai — ir ten save įpinti, tuoj kalėjimas tave priglaus dar kartą. Supratai? (Išeina).
ADALBERTAS (kuris norėjo kažin ką, sakyti, grįžta ir bejėgiškai sėda ant kušetės). Jos nebėra... vilties manos. Ir vėl aš vienišas, kaip nulaužta šaka, kuri pavasario žiedais nebeišsprogs. (Jis ilgai rymo, galvą tarp rankų suėmęs, ir net nepajuda, kai duryse pasirodo Izabelė su žiburiu, nešdama vynuogių ir kitų vaisių ant vienkojės lėkštės).
2. IZABELĖ. Ar jūs viešnios nelaukiate? (Padeda ant stalo vaisius).
ADALBERTAS (pakeldamas galvą). Tai jūs, kunigaikštyte?
IZABELĖ. Nors ten vestuvių puota nuostabiai linksma, bet aš ir apie jus galvojau, Adalbertai. Štai atnešiau puikių skanėstų ir... atėjau pati čia su jumis pabūti. (Ji sėda šalia jo).
ADALBERTAS. Be reikalo su tais skanėstais.
IZABELĖ. Kodėl be reikalo?... Pirmiau bent paragaukit. Aš parinkau pačių skaniausių. (Adalbertui neatsiliepus, ji atsistoja ir eina durų link).
ADALBERTAS. Ar jau išeinate, kunigaikštyte?
IZABELĖ. O kas čia veikti, jeigu jūs nemalonėjat didžiosios savo išminties šaltinio man praverti?
ADALBERTAS. Prašau atleisti, kad aš toks šiandieną... priglušintas, kaip permuštas šuva.
IZABELĖ (sugrįžta sušvelnėjusi). Tai kas gi jums yra? Nesveikas?
ADALBERTAS.Prisėskite... Seniai jus bemačiau ir taip žmogaus pasilgau — net norisi sustaugti.
IZABELĖ. Buvau išvykus pas princesę Beatričę vestuvėms pasiruošti. (Ji sėda, bet ne greta Adalberto, ir žiūri į jį). Bet jūs... galbūt iš tikro sergat? Sakykit atvirai.
ADALBERTAS. A, ta jūsų puota... Čia visi garsai taip aidi, kad net pelės urve ramybės nebėra.
IZABELĖ. Tiesa, apsvaigęs ūžia visas miestas. Bet čia to triukšmo ne tiek daug.
ADALBERAS.O aš net negaliu akių sumerkti-vis mirtis ir išdavimas.
IZABELĖ. Koks išdavimas? (Jam neatsakius). Iš tikro jūs verčiau išgerkit vyno, atsigaivinkit vaisiais, nors man pačiai norėtųsi aiškiau patirti, kas jums yra.
ADALBERTAS. Sunku išpasakoti. Visa taip many surizgę — nerimas ir liūdesys.
IZABELĖ. Ir man, brangusis, būna liūdna. Kai brolis perša man Paolo da Vicensa, o aš galvoju apie mūsų mielą bičiulystę, tada širdy tikrai nelinksma. Bet kai pas jus čia ateinu, aš visada linksma, stengiuos viskuo padėt, kad būtumėt laimingas ir ramus. Tik jūs... jei būtumėt kalbesnis, ir jums ir man gyvenimas būt malonesnis.
ADALBERTAS. Verčiau paaiškinkit, ko nori iš manęs tas jūsų numylėtas brolis.
IZABELĖ. Manau, kad nieko ypatingo.
ADALBERTAS. Šiandieną jis mane nustebino. Palikęs puotą ir svečius atėjo pats ir vyno atsiuntė.
IZABELĖ. Matot, Adalbertai! Seniai aš jums sakiau, kad mano brolis nėra toks blogas, kaip vaizduojat. Tik jo nereikia erzinti.
ADALBERTAS (atsistodamas, karštai). A! nereikia erzinti! kada jis pats kitus kankina. Štai įsako man princesės atvaizdą sukurti, nors ją aš tematau, kaip pernai metų sniegą; paliepia nutapyt save prakilnų, kaip dieviškąjį Apoloną, nors pats kvatojasi bjauriu satyru, kad aš, paniekintas jo kalinys, tauria poezija išaukštinęs jo praeities nešvankius nuotykius, palaiminčiau dar jo vestuvių gašlų guoli, štai ko jis nori iš manęs.
IZABELĖ. Bet ko jūs taip karščiuojate? Jei nepatinka, nerašykit.
ADALBERTAS. Bet jis man siūlo laisvę, kad jo užmačioms paklusdamas, aš pats suniekinčiau save ir savo siekimus išduočiau.
IZABELĖ. Tas jo pasiūlymas, brangusis, greičiausiai bus tik priedanga pabaigti jųdviejų nesantaiką princesės džiaugsmui.
ADALBERTAS. O kaip gi ji? Linksma? laiminga?
IZABELĖ. O ko gi jai liūdėt, benamiai gavus sostą?
ADALBERTAS.Turbūt graži? Ir šypsosi visiems šventiems girtuokliams.
IZABELĖ. Kas čia per klausimai tokie įkyrūs?... Laiminga nuotaka negal nesišypsoti.
ADALBERTAS (eidamas į šalį, sau vienam). Koksai šlykštus... varlynas!
IZABELĖ. Nesupratau, ką sakėte...
ADALBERTAS. Tiesa, norėjau dar paklausti jus, ar iš tikrųjų, išvydus jūsų dvaro lobius, ta išgarbintoji pasirinko vestuves?
IZABELĖ. Aš gi sakiau. Kai ji su kardinolu čia buvo užvažiavę lyg netyčia — o aš žinau, kad jai rūpėjo mūsiškio dvarą pamatyti — tada ir sutarė su broliu... Dabar jau aišku?
ADALBERTAS.Tik jūs neįsižeiskite. Bet kartais man at-Kad toj vestuvinėj istorijoj galbūt [rodo, gilesnė priežastis yra.
IZABELĖ (nusijuokia). Koks jūs juokingas... Visur jūs jieškote gilybių. Gyvenimas daug paprastesnis — princesei Beatričei nusibodo tą Juozapo leliją taip ilgai bevaisię saugot, tai ji ir nutarė...
ADALBERTAS. Ir nutarė nusviesti į šiukšlyną! Štai kokios visos moterys. Ir dar jūs norit, kad princesės garbei aš parašyčiau odę.
IZABELĖ (stoja). Nesąmonės! Aš nieko panašaus nesiūliau. Dėl jūsų aš tik viena trokštu, kad, metęs tas tuščias fantazijas, suprastumėt pagaliau, kad mums gyvenimas tik vieną kartą duotas pasidžiaugti.
ADALBERAS. Deja, aš toks suskilęs ir bejėgis — nebegaliu užbaigti apžadų Madonos, kuri turėjo būti nemirtingas kūrinys. Dabar aš valandas išstoviu prieš paveikslą ir nebemoku, ar tiesiog nebepajėgiu paliesti drobės teptuku.
IZABELĖ. Tai kas gi jums yra, mielasis? Gal aš galėčiau kuo padėti?
ADALBERTAS. Antai, man reikia jausti ir vaizduotis, kaip tas Šventosios Dvasios balandėlis dangaus skliaute nuraško žvaigždę, ir kai tą šviesų žiedą Marija su angelo žodžiu ant piršto maunąs, iš baimės ar iš džiaugsmo jos palangėje suvirpa lelija — o aš tada, ar žinot ką mąstau? Man rodos, kad princesė — tik gudri kaip kad visos moterys — tiktai patelės. Ir aš imu lukštenti bjaurųjį gyvenimą ir juo ironiškai gardžiuotis.
IZABELĖ. Klausykit, Adalbertai, Dėl šitokios princesės įžeidinėt Madonos nepatarčiau.
ADALBERTAS. Ir aš nenoriu jos įžeisti. Bet tapydamas — supraskit aš turiu giliai pajusti, kad Marija — gyva malonės paslaptis, dangaus ir žemės tobula dukra, skaistesnė net už pirmą rojaus aušrą per amžių glūdumos miglas, lyg spindulys, pasiekia tyrą Dievo mintį, — bet aš tada mąstau, kad visa tai — kvailystė kad jūs viena galbūt neklystate, kai jūsų kvapios ir šilkinės rankos švelniais lijanais juosia mano kaklą, ir taip smagu apsvaigus plaukti.
IZABELĖ. Kaip man malonu tai girdėti, Adalbertai! Tik jūs nenusiminkite. Mėginkite ką nors tapyt iš mitologijos, arba kad ir tą patį mano atvaizdą. Ar jis taip pat nesiseka?
ADALBERTAS. Iš tų visų mėginimų stengiaus bent popieryje padaryti kažin ką tikresnio, bet deja...
IZABELĖ. Parodykit man jį.
ADALBERTAS. Jis nebaigtas ir jums tikriausiai nepatiks.
IZABELĖ. Iš kur jūs žinot, Adalbertai?
ADALBERTAS. Gal kitą kartą ką dailesnio...
IZABELĖ. Aš taip ilgai jo laukiu. Man labai įdomu.
ADALBERTAS (paabejojęs). Na... jeigu jūs taip norit. (Išeina už užuolaidų ir atneša didoką popierį).
IZABELĖ (paėmusi eskizą ir į jį pažvelgusi). O! ... iš tikrųjų keista.
ADALBERTAS. Iš karto mėginau jus piešti dailią, bet vis išeidavo kažkas blankaus ir melagingo.
IZABELĖ. Nejau aš jums tikrai tokia baisi... gracinga ragana?
ADALBERTAS.Kas gali abejoti jūsų grožio burtais? Bet kai daviau pieštukui laisvę, tada beveik prieš mano norą išėjo kažin kas... jūs matot.
IZABELĖ (pikta). Koks jūs bekaulis, Adalbertai!
ADALBERAS. Galbūt ne mano vieno čia kaltė ..
IZABELĖ. Kilnioji nekaltybe! Gal teiksitės paaiškint, kodėl mane nupiešėt nuogą ir gašlią, kaip sireną?
ADALBERTAS. Bet, rodos, jūs mylėjote ir buvote kažin kieno meilužė dar pirma manęs.
IZABELĖ (suplėšydama eskizą, meta jį į žemę). Akiplėša! Ir niekšas... šventas niekšas! (parpuola ant kušetės ir pravirksta).
ADALBERTAS (taip pat piktas). Tai jūs pati kalta! Tai jūsų gundymo nuodai įsiskverbė į mano kraują, klastingai jie iškraipė žvilgsnį, svaigiai paraližavo mano valią...
IZABELĖ (staiga atsisėdusi). Įžeidinėkit dar pikčiau. Pradėkit spardyt kojom. Tai bus gražiausias atpildas už mano auką. (Paslėpusi veidą ir pasirėmusi ant savo kelių ji tyliai verkia).
ADALBERTAS (atlyždamas). Ar jūs mėginote nors kiek giliau mane suprasti ir atspėt? Arba reikėjo bent nepasakyti tos piktos tiesos, kad išteka princesė. Dabar man visos moterys. — tik dailios apgavikės, o aš pats nebežinau nė ką tikėti. (Tyla). Jūs dar vis verkiat? (Tyla). Paklausykite. Nurimkite ir, jei dar galite, prašau, atleiskit man, kad taip išėjo. Juk jūs dabar — vienintelė man draugė.
IZABELĖ. Kai išdavė jus dieviška princesė, tai jau ir aš, šlykšti sirena, gera meilužė jūsų šventenybei. Bet kai per ištisus metus, sukruvinta širdim kentėjau visus įkyrius klausimus apie sapnų niekada nebuvau jums dievaitė, auklė ir tarnaitė, dažnai slapčia nešiau geriausį maistą, kad nepastiptumėt badu — tai visa buvo niekis prieš jos princesišką cbimerą.
ADALBERTAS. Deja, žmogus — toks nedėkingas gyvulys, negerbia ir nemyli to, kuo minta per dienas. Bet jums reikėjo bent palaukti, kol būčiau baigas apžadų paveikslą.
IZABELĖ (atsistoja). O ką man reiškia tas paveikslas?
ADALBERTAS. Jis man — išganymo arba mirties, o dar tikriau... kūrybinės garbės dalykas.
IZABELĖ. O man tik bergždžias vėjo juokas. (Eina lauk).
ADALBERTAS. Palaukite, prašau, kunigaikštyte. (Ji sustoja). Mums reikia išsiaiškinti!
IZABELĖ (karčiai nusijuokus). A, išsiaiškinti! Kai nebėra širdy švelnios liepsnelės, geriau kalbėti su medžiu.
ADALBERTAS.Ar aš sakiau, kunigaikštyte, kad tos liepsnos nebeturiu?
IZABELĖ (sugrįžusi porą žingsnių, bet prie durų). O jei mylėtumėt mane bent kiek! Tikrai.. nebūtumėt tokios bjaurios nupiešęs.
ADALBERTAS. Kad žmogui taip sunku išreikšti tiesą. Kada jis sako kam „myliu“, meluoja, nes jis galvoja apie saldų skausmą, kurį jam teikia mylimoji. Kai sako] kad nemyli, ir tada netiesą kalba, nes, jei dabar išeitumėt, ir jums ir man juk būtų liūdna. Jei staigiai dar ištekėtumėt, ar mirtumėt, aš griaužčiaus ir gailėčiaus.
IZABELĖ. Ar tai jau visa? ar dar teiksitės, ką kitą pasakyti?
ADALBERTAS. Norėjau jus paklausti, ar jums dar peršasi tasai... na tas... baronas da Vicensa?
IZABELĖ. Taip. Peršasi. Ir brolis, net grasindamas, man liepia apsispręsti.
ADALBERTAS.Ta mano Lietuva — toks šaltas kraštas; tėvų pilaitė aišku neprilygs šviesiems italų rūmams. Bet... jei Lietuvos miškai ir mano būdas jūsų nebaugina, aš jus labai prašyčiau .. man neatsakyti..
IZABELĖ (patylėjusi). Juk sako, kad širdies šventa liepsna skambiu palociumi paverčia lūšną ir pasakos spalvom išpuošia...
ADALBERTAS (bučiuoja jai ranką). Dėkoju jums. Labai. Ir pažadu greičiau su jūsų broliu susitaikyt.
IZABELĖ. Tai jam tą, odę parašysit?
ADALBERTAS (liūdnai). Reikės mėginti.
IZABELĖ. Dabar turbūt galiu broliui aiškiai atsakyti?
ADALBERTAS.Kaip jums geriau atrodys. Bet jei man nepavyktų odės parašyti, labai prašyčiau jus, praneškite princesei, kad aplankytų čia mane.
IZABELĖ. Ture tumėt bent gėdą jūs, kankintojau! (Ji greitai išeina).
ADALBERTAS (vienas, lyg atsistiesti norėdamas). Kokia našta! .. šita hetera. (Jis eina prie stalo, išsitraukia iš po drabužių ties krūtine medalijoną ir žiūri į jį). Tai čia paguoda mano ir viltis! Pažadino mane laisvūnu sakalu pakilti į svaiginančias erdves kūrybos polėkiams, kad paskum, maldingai ir gašliai apsikabinus kaklą aukso veršiui, pati iš pasalų mane nutrenktų kačiuku gležnu .. , prie pat heteros kojų. (Numesdamas medalijoną ant kušetės). A, koks lengvabūdis pažadų dumblynas! (Jis, sėsdamas, sukniumba ant stalo. Muzika išryškėja ir surimtėja. Paskui ties Adalberto galva sužiba melsvas spindulių pluoštas ir pasigirsta balsas panašus į Beatričės). 3. BALSAS. Adalbertai. Adalbertai!
ADALBERTAS (lyg sapne, pakėlęs galvą). Lyg šaukia kažin kas...
BALSAS. Esi neištikimas, Adalbertai.
ADALBERTAS (liūdnas). Tai jūs, princese?
BALSAS. Kodėl nepildai savo pažadų, maestro?
ADALBERTAS (prislėgtas). Tą paslaptį... aš saugau.
BALSAS. Bet man paveikslo ligi šiol dar nepabaigi.
ADALBERTAS (atgaudamas viltį). Tai jūs, švenčiausioji Madona!
BALSAS. Tave aš kartą iš mirties išplėšiau, o tu dabar vėl pats į ją grįžti.
ADALBERTAS (klaupiasi). Atleisk, Švenčiausioji! Aš kaltas... kaltas!
BALSAS, Kodėl tu, Adalbertai, taip skubi į amžinąją tamsą?
ADALBERTAS (klūpodamas). Šventoji Motina! pasigailėk.. Užtark, kad pailgėtų žemės kelias tesėti apžadui, kad šviesios jėgos man leistų vėl sugrįžt į laisvę ir vėl pajusti tavąją skaistybę. Dangaus malonių Žiede, leisk bent valandėlę čia žemės tremtyje surasti tikrą tašką... kad man ranka nesudrebėtų, užbaigiant tavo šventąjį šešėlį, kad su pirmaisiais ryto spinduliais jį vyturėlis paaukotų tau ir tavo dieviško Sūnaus didžiajai garbei.
BALSAS. Jau pjūties metas netoli. Tad nebegaišk!
ADALBERTAS (spinduliams išnykus, stojasi). Kas čia daros su manim? Nejau mirtis? (Pamatęs numestą medalijoną, jį paima, pabučiuoja ir paslepia prie krūtinės. Perėjęs per kambarį galop pasiryžta.) Gana! Turiu save įveikti darbu. Ir valios pastangom įžiebti išblėstančią, žariją. (Jis sutvarko dažus, teptukus ir pradeda žvakidėje degti žvakes. Tuo tarpu atsidaro durys ir pasirodo kardinolas da Solano). 4. SOLANO. Garbė Aukščiausiajam ir tau ramybė!
ADALBERTAS. Garbė per amžius.
SOLANO. Mes aplankyt tavęs ateinam.
ADALBERTAS (šaltokas). Gal leisit, eminencija, šiai kėdei jus priglausti. SOLANO (sėsdamasis). Iš tikro. Puotoj tiek daug triukšmo ir karšta. Net perdaug. (Apsižvalgęs). Aha! Tai čia tu gyveni?
ADALBERTAS.Taip, eminencija. Kalėjime.
SOLANO. Mes manėme, kad tik iš kunigaikščio dvaro tau draudžiama išeiti.
ADALBERTAS. Deja, jūs matote... lyg voverė narve.
SOLANO (dar kartą apsižvalgęs). Bet kambarys nėra čia blogas. Ir mums, kunigaikštytė Izabelė sakė, kad jos globoj gali sau dirbti, kas patinka.
ADALBERTAS. Tik kalinio ir vergo darbas nėra vaisingas, kaip išdžiūvęs slėnis.
SOLANO. Žmogaus dvasia juk nepavergiama. Nebent patsai žmogus sau pančius pasirinktų.
ADALBERTAS. Man leiskit būti atviram šiandieną. Į šitą pražūtį juk jūs mane įstūmėt.
SOLANO. Na, kaip gi čia dabar, lyg nesubrendėlis.
ADALBERTAS. Nedrausk!t pastebėti jūsų eminencijai, kad mano ištrėmimas buvo patogus jums žaisti su princesės likimu.
SOLANO (atsistodamas). Nenaudėli! Aš tau buvau uždraudęs ją minėti.
ADALBERTAS. Bet, kai dabar princesė — kunigaikščio grobis jo geležinėj rankoj, tai draudimai tie atpuolė.
SOLANO. Tu su savo palaidom mintim ir neskaisčiom svajonėm pats į nuodėmes brendi.
ADALBERTAS. Be nuodėmės išganymas nereikalingas. O aš tik išsigelbėti norėčiau. Ir jei man būtų leista, jus prašyčiau kai ką paaiškinti ir man padėti.
SOLANO (atsileidęs). Aha! .. padėti. (Tyla). Na, sakyk, jei ką turi.
ADALBERTAS. Pirmiausia, kardinole, vienas klausimas. Man rūpi sužinoti tikrą tiesą, ar jūs princesę privertėte ištekėti, ar ji laisva valia sutiko.
SOLANO. Palikim tai sakiau...
ADALBERTAS. Man šitas klausimas atskleistų vieną mįslę.
SOLANO. Nemėgstam prievartos. Tik buvome įspėję kunigaikštį sulaikyti tavo laiškus, kad jais nedrumstum jos ramybės.
ADALBERTAS.Štai kokios jūsų priemonės...
SOLANO. Ir dėkui Dievui, kad kunigaikštytė pirmoji susiprato šitas priemones pritaikyti.
ADALBERTAS.Kunigaikštytė!? (Nueidamas į šąli, sau). Ta veidmainė...
SOLANO (palaukęs). Ar tai jau visa, ką norėjai?
ADALBERTAS (lyg skųsdamasis). Turėčiau daug ką pasakyti, bet kas iš to? Juk ta žinia, kad išteka princesė, paletę ir teptuką, išmušė iš rankų, ir aš nebegaliu užbaigti tos savo apžadų Madonos.
SOLANO. Ar tik ne perilgai iliuzijom mitai ir dar meiliau su nuodėme žaidei? O tau seniai jau buvo patarta jėgų ir įkvėpimo semtis Dievuje, nes Jis — tik vienas neišsenkantis šaltinis.
ADALBERTAS. Bet jeigu Jo nėra?
SOLANO (lyg užgautas). Kaip? Dievo nebėra?
ADALBERTAS. O jei yra, kodėl gi neišklauso?
SOLANO. A, neišklauso! Ir labai puiku, kad nepatampa piemeniu, kurs už kiekvieną ašarą tau obuolį numestų. (Eina lauk).
ADALBERTAS. Dar neišeikit, eminencija, prašau. Padėkit man iš negalios nelaisvės išsilaužti.
SOLANO (sustoja, bet neatsako).
ADALBERTAS.Ir jūs tikriausia nenujaučiate, kokia baisi ta klaikuma, kai viduje atsiveria bedugnė — nebežinai, nei kas esi, nei ko į nebūtį eini.
SOLANO (beveik ramus). Aha! .. O gal vėliau kada... Dabar ten puota.
ADALBERTAS.Tiesa, jus laukia puota. O aš čia prie mirties bedugnės.
SOLANO (sugrįždamas). Ir dar filosofuoji apie Dievą, tarytum uodas. (Atsisėdęs). Na, tai pasakok.
ADALBERTAS (pereina porą kartų per kambarį, lyg susikaupdamas, ir sustoja priešais kardinolą). Aš kankinuosi, kardinole, tarp nevilties ir abejonės. Troškiose miglose man nebeaišku net ir tai, ką, rodos, neseniai dar supratau.
SOLANO. Ir būtent, kas?
ADALBERTAS. Sakysim, menas ir visa žmogaus kūryba. Kokia prasmė ir kam ji reikalinga? Ar tam mes nemigo naktis aukojame, kad, bent trumpai akimirkai apsvaigę, užmirštume kasdienę pilkąją menkystę? kad už šviesios garbės vylingą šypsnį koks neišmanėlis patyčios akmenį paleistų? Ar tam kūrybos kovos, abejonės ir džiaugsmai, kad. mūsų nenuilstančios grumtynės su nebūties ir chaoso grėsme sudužtų mirtyje ir nebūty? kad pagaliau kūrybos nuotrupos karų audroj pavirstų pelenais?
SOLANO (atsidusęs). Deja, baisi tiesa, jei Dievo nebebūtų. Bet Jis yra per amžius Visagalis. Jo neužgęstanti šviesa, iš nebūties pažadindama mus, įžiebia kibirkštį, kuri kūrybos žygiais suliepsnoja, kad būtume panašūs Dievui, lyg maži dievai,
ADALBERTAS. O!... gal tik skurdūs Dievo elgetos?
SOLANO. Ir tai dar nemaža garbė!
ADALBERTAS. Bet kam tos kančios? tos peteliškės pastangos sutrupintais sparnais pramušti stiklą, jei dieviška kūryba tobula?
SOLANO: Taip. Viešpaties kūryba tobula... plane, tik žemėje ji nebaigta, ir žmogui leista prisidėti.
ADALBERTAS. Pamėgdžioti? o gal sulopyti, kas kiaura?
SOLANO. O, ne! Tikriau — apvainikuoti. Kad jis, gyvenimo audras ir pats save herojiškai apvaldęs, kaip šventas Dievo bendradarbis, /tuos savo darbus, lyg akordus, į amžiną dangaus harmoniją įvestų.
ADALBERTAS. Galbūt. Si jūsų pažiūra graži. Norėčiau net sutikti su jumis. Bet jei žmogus, kaip sakot, —mažas dievas ir jo aukščiausias tikslas — kurti, tada jokia klaida ir nuodėmė — ne nuodėmė,jei šito aukšto tikslo siekiam.
SOLANO. Tu mano mintį iškreipi, maestro. Kūryba nuodėmėj — tai atgręžta į Dievą nugara, ir dar daugiau — sprogdinimas pačios darnos.
ADALBERTAS. O meilė, eminencija? Be meilės juk nėra nevystačios kūrybos, didžio meno.
SOLANO. Aha. O man atrodo, reiktų klausti, kokia ta meilė, ko ji siekia?
ADALBERTAS. Tik pasvarstykit, kardinole. Jei Dievas, ta kūrybiškiausią meilė sukūrė moterį, kaip tobuliausią, žiedą, kad žemėj skleistų grožį ir gyvybę, kad meno kibirkštis pasauly neišblėstų tai meilė šito žiedo grožiui negali būti nuodėmė.
SOLANO (nusišypsojęs). Koks karštas iš tavęs platonikas! Tik man atrodo, užmiršai, kad šito žiedo šaknyse kadaise įsigriaužė kirminas. O jo nuodai mums neša mirtį ir kančias.
ADALBERTAS. O man Dangus per vieną taurią žemės dukrą kūrybos palaimą atsiuntęs buvo, bet ji... man tapo atimta.
SOLANO (sugriežtėjęs). Ir vėl!.. ir vėl tu kliedi!
ADALBERTAS.Tuo tarpu dar blaivus ir jus maldauju — praneškite princesei apie mano būvį.
SOLANO. Ji — nelaisva. Ir dviguba tau būtų nuodėmė vilioti ją. (Atsistoja).
ADALBERTAS. Neatsakykit, eminencija, man tos malonės. Aš ją prašau tik valandėlę.
SOLANO. Gana! Jos sielos niekada jau nebedrumsi,
ADALBERTAS. Bet mano siela ir kūryba, rodos, jums taip pat rūpėjo.
SOLANO. Deja, esi apakęs klaidose. Ir niekas kitas nebepataisys tavęs, kaip greitas ištrėmimas. (Jis atsigrįžta išeiti, bet tuo tarpu duryse pasirodo Vittorio, susikabinęs su girtu Paolo). 5. VITTORIO (tarpdury). Tai čia, barone, tas lietuviškas lokys.
PAOLO (tarpdury kvatoja). Lokys. Cha-cha-cha! Sakai lokys. (Pastebėję Solano, staiga sustoja juoktis ir atsikabina nuo Vittorio). A, eminenci[ja. Lenkiuos.
SOLANO (žvilgsniu išmatavęs Paolo ir kunigaikštį). Šita proga... norėjom, kunigaikšti, jus prašyti vieną skubų patarnavimą...
VITTORIO. Tik ne dabar, brangusis kardinole.
SOLANO. Tada mes lauksim ten, vėliau...
VITTORIO. Su mielu noru patarnausiu. (Solanui išėjus, jis kreipiasi į Adalbertą). O tu susipažink. Tai mano draugas. Kunigaikštytės sužadėtinis.
ADALBERTAS (tylus nusilenkia).
VITTORIO. Kodėl neištari nė vieno žodžio svečiui?
ADALBERTAS.Deja, lokiai- kalbėt nemoka.
PAOLO (kvatoja). Cha-cha!... Lokiai kalbėt nemoka! A, tie lokiai, Vittorio. Tai sąmojingai...
ADALBERTAS. Barone, rodos, jį kažko norėjot klausti.
PAOLO. Tikrai. (Į Adalbertą). Sakyk man, ar tiesa, kad mano sužadėtinę vilioji?
ADALBERTAS.Bet kaip gi aš galiu išdrįsti!
PAOLO. Aišku. Kaip gali išdrįsti?
ADALBERTAS.Prieš jūsų kilniąją linksmybę — niekada.
PAOLO (nesusivokdamas). Sakai... linksmybę?
ADALBERTAS. Taip, barone.
VITTORIO. Bet įprotis vilioti sužadėtas tau patinka?
ADALBERTAS, (niūrus tyli).
PAOLO. Sakyk, loky! Tau mano sužadėtinė patinka?
ADALBERTAS. Ji nuostabiai graži. Iš proto veda.
PAOLO. Graži? Ji jam graži, Vittorio...
ADALBERTAS.Linkiu, barone, jums pavergti jos nekalčiausią širdį šimtui metų ir susilaukti padermės iš tūkstančio viščiukų.
VITTORIO (kvatoja). Cha-cha-cha!
PAOLO (nepatenkintas). Vittorio! Jūs juokiatės?...
VITTORIO. A, Paolo! sąmojingai palinkėta.
PAOLO. Kad šis... laukinis tyčiojasi iš manęs. Aš jį, kaip pūką saujoj...
VITTORIO. Ar jūs juokų nebesuprantat? Jei man jis teiktųs šitaip palinkėti, aš jam visus įžūlumus atleisčiau.
PAOLO. Ar jūs juokais, ar iš tikrųjų?
VITTORIO. Taip. Iš tikrųjų. (Į Adalbertą). O tu sakyk, dar parašei?
ADALBERTAS. Deja...
VITTORIO. Tai šitaip tu... (Tyla). O tas princesės atvaizdas kurį turėjai nutapyt, ar baigtas? (Tyla). Kodėl neatsakai?
ADALBERTAS.Esu minėjęs jums, kad iš savęs ir savo meno aš nesityčioju.
PAOLO. Bet iš kilų mėgsti tyčiotis?
ADALBERTAS. O ne, Barone. Prieš visus linksmuosius aš pasiruošęs pult ant kelių.
VITTORIO. Palauk!... O mano atvaizdas?
ADALBERTAS.Dar nebaigtas. Bet nebedaug bestinga.
VITTORIO. Tai ką gi tu veiki? .. Tik veltui duoną valgai ir nieko netapai?
ADALBERTAS. Šį-tą tapau.
VITTORIO. Ir būtent ką?
ADALBERTAS. Madoną.
ADALBERTAS. Madoną?
ADALBERTAS. Jei tai jūsų neįžeidžia, taip!
PAOLO (juokiasi). Cha-cha... Madoną! Juokdarys! Tapyk tu Ledą ar Venerą. Tai šimtą kartų įdomiau ir pelningiau.
VITTORIO. Teisybę sakote, barone. Šventą tiesą. Bet dailės kritiką vėliau...
PAOLO. Aš visada sakau teisybę, kad nėra gražesnio vaizdo, kaip maudyklėj deivės. Galbūt atsimenat Corregio? ..
VITTORIO. Atsimenu, barone. Bet tuo tarpu prašyčiau jus prisėsti čia ir palūkėti, kol aš pabaigsiu...
PAOLO (sėsdamas). Gerai, Vittorio, palauksiu.
VITTORIO (į Adalbertą). Dar vienas klausimas. Girdėjau paslaptį turįs, kaip valdžiai pavergti širdis.
ADALBERTAS. Atleiskite. Nesupratau.
VITTORIO. Sakau, jei man atskleisi paslaptį žmonių širdims valdyti, tau laisvę sugrąžinsiu ir brangiai apdovanosiu.
ADALBERTAS. Deja, aš nieko neturiu atskleisti.
VITTORIO. Sesuo man ką tik aiškiai sakė, kad tu, kaip burtininkas. Vienas težinąs tą paslaptį.
ADALBERTAS. Kad man valdžia visai nerūpi,
VITTORIO. O tavo menas? Ar tai nėra valdžia?
ADALBERTAS. Tikriausia ne.
VITTORIO (nusijuokęs). Vaikams tai pasakok — ne man.
ADALBERTAS. Aš jus užtikrinu.
VITTORIO. Galbūt, kad tu ir tau panašūs kardu užgrobti sostų neįstengiat. Bet muzika, sonetai, dainos ir ta visa kita žavinga velniava — kam ji tarnauja?
ADALBERTAS. Grožiui. Amžinam ir paslaptingam.
PAOLO (susikvatoja). Cha-cha-cha! grožiui paslaptingam! Kaip Marso nuotykis su skaisčia Afrodite.
ADALBERTAS (eidamas į šalį). A, purvinas girtuoklis!
PAOLO (atsistodamas). Tu pasakei?... Girtuoklis?
VITTORIO (sulaikydamas). Palaukite, Paolo. Netrukdykit.
PAOLO. Bet tą nepraustaburnį aš turiu pamokyti.
VITTORIO. Vėliau pamokysit, Paolo. Dabar man leiskite su juo užbaigti.
PAOLO (sėsdamas). Tai baikite. Greičiau.
VITTORIO. Tai kaip? Nenori būti man draugu?
ADALBERTAS. Įdomu. Bet ar teko jums girdėti, kad tarp valdovo ir jo kalinio galėtų užsimegsti bičiulystė? Nebent patsai valdovas...
VITTORIO. O jis norėtų tau grąžinti laisvę, tik tu nei atvaizdų nepadarei, nei tos kanconos man neparašei.
ADALBERTAS.Ar šios nekaltos sąlygos jums neatrodo, kaip meškerė kvailai žuvelei?
VITTORIO (nusijuokęs). Koks nepasitikėjimas! (Priėjęs ir uždėjęs ranką. Adalbertui ant peties). Klausyk. Abu mes mėgstam valdžią. Tik aš kardu imu pasaulio vadovybę, o tu menu — kilmingas damas ir jautrius jaunuolius.
ADALBERTAS.Jūs klystate, šviesybe. Man palankumas ir garbė ateina be valdžios, savaime.
VITTORIO (šiek tiek atsitraukdamas). Sakai: savaime taip... Ir niekad tau nepadeda?
ADALBERTAS. Deja, nepadeda.
VITTORIO. O jis? vadinamas Piktuoju?
ADALBERTAS (nustebęs). Piktasis!
VITTORIO (nepatenkintas). Juk aš ne apie asilą kalbu.
ADALBERTAS.Bet jūs... juk netikit.
VITTORIO (nervingai). Tikiu, a.-netikiu, tai mano reikalas.
ADALBERTAS. Tai kam manęs dar klausinėjat?
VITTORIO. Kad man jis padeda, kiaura galva!
PAOLO (užsikvatoja). Cha-cha-cha! ta kiaura galva, Vittorio...
VITTORIO (piktas). Paolo! Prašom tuoj išeiti.
PAOLO (atsistodamas). Kas jums yra? Vittorio! mielasis balandėli...
VITTORIO. Sakau: palikite mus vienus!
PAOLO. Vittorio! įžeidžiate mane.
VITTORIO (rodydamas duris). Barone, nešdinkitės!
PAOLO (išeidamas). Lokys! 6. VITTORIO (piktas vaikšto po kambarį, nori pradėti kalbą, bet ir vėl ima vaikščioti. Pagaliau susivaldęs taria). Dabar jau niekas mūsų nebetrukdo. Sakyk man nuoširdžiai ir atvirai — už .tai be sąlygų išleisiu laisvėn — ar tau Piktasis... padeda?
ADALBERTAS.Aš kai kada jaučiu, kaip kažin kas aptemdo protą ir iškreipia geriausius mano siekimus, tačiau ar tai — šėtonas, nežinau.
VITORIO. Tai kokia magija tada tu brauniesi visur? ir mano seserį užbūrei?
ADALBERTAS. Ar tik neapsirikote? Kas liečia jūsų seserį, atrodo priešingai, nes ji mane...
VITTORIO. Tai šmeižtas... Ji — juk ne gatvės merga, kad burtais prie tavęs kabintųs.
ADALBERTAS. Už tai moters meilia gudrybe ji laimės pažadų nepašykštėjo, kiek to reikėjo jūsų šnipės interesams.
VITTORIO. O mano sužadėtinė? princesė Beatričė?
ADALBERTAS.Nesuprantu, ką tuo norėjot...
VITTORIO. Valkata! Juk tu žinai, kad nuo seniai ji mano, ir aš niekam, net ir pačiam šėtonui jos neatiduosiu.
ADALBERTAS. Čia originalumo neperdaug. Ir paprasti plėšikai šitaip kalba.
VITTORIO (pro dantis). Užmušti!.. Kekšės vaike! (Perėjęs per kambarį ir susivaldęs), Vis tiek tau galą padarysiu, jei neatskleisk man tos paslapties.
ADALBERTAS. Deja, kad kalinys negali apsiginti.
VITTORIO. Bet aš nenoriu... kad man priekaištautų, būk čia tave beginklį aš pasmaugęs.
ADALBERTAS. Įdomu man, kieno tie priekaištai, kurių net jūs privengiat.
VITTORIO. Avigalvi!... Verčiau prašytum laisvės. Vestuvių proga ją galėčiau sugrąžinti.
ADALBERTAS. Prašau. Grąžinkite.
VITTORIO (perėjęs per kambarį). Gerai! grąžinsiu. Bet ir sekiosiu.. dvigubai ar penkeriopai. (Eina laukan ir vėl sugrįžta). Dabar žinok: kiekvienas sienoje plyšys turės ausis ir visa matančias akis. O jei ką pastebėsiu, tau ir jai tada, abiem bus galas. (Išeina).
ADALBERTAS (nudžiugęs). Galybių Viešpatie! Ir vėl aš būsiu laisvas! Ir negalios slogutis nebespaus krūtinės. (Susimąstęs). Bet ką gi reikštų šis manevras? Iš karto draugiškas, paskui įtūžęs ir pagaliau grąžina laisvę. O gal tikrai princesė vėl prisiminė ir verčia jį išleist mane iš narvo, kad šitaip kilniaširdžiu gestu išpirktų savo išdavystę?.. Bet kas man pasakys? .. ar tai. nauja klasta,- ar be skatiko labdara? (Tyla. Duryse pasirodo Beatričė vestuviniais drabužiais, lydima Izabelės). 7.
BEATRIČĖ (duryse atsigręždama į Izabelę). Dėkoju jums, kunigaikštyte. Dabar, prašau, man duokit žiburį ir... palikite mane.
IZABELĖ. Palikti jus čia vieną?
BEATRIČĖ. Taip bus geriausia.
IZABELĖ (ironiškai). Tik nepaklyskite, šviesioji. (Uždaro duris).
ADALBERTAS.Viešpatie! princese!
BEATRIČĖ. Tai čia jus, Adalbertai, jie kankina?
ADALBERTAS.Kokia jūs dieviškai graži, princese! Tiktai deja...
BEATRIČĖ. Deja?
ADALBERTAS.Tas pasakiškas jūsų grožis tik dar giliau nuaidi sielvartu suskaudusioj širdy. Gal būtų man geriau nebematyt ir nežinoti.
BEATRIČĖ. Kodėl jūs šitaip kalbat?
ADALBERTAS. Jei būtumėte mirusi, princese, manyčiau, kad dabar jūs nužengėt iš pat dangaus. Raudodamas, aš klaupčiausi prieš jus ir melsčiausi.
BEATRIČĖ (liūdna). Tai norit, kad aš mirčiau? ..
ADALBERTAS. Kaip to galėčiau jums linkėti. Bet po to, kai tapot kunigaikščio žaisliuku, jūs man — labiau, nei mirusi.
BEATRIČĖ. O gal aš tai dėl jūsų padariau?
ADALBERTAS. Jūs sakot... dėl manęs.
BEATRIČĖ. Kitokio būdo jums išgelbėti nesuradau.
ADALBERTAS.Tai jie jus privertė, princese? Gal jums grasino mano mirtimi?
BEATRIČĖ. Ne. Aš pati laisva valia...
ADALBERTAS.Bet jūs man buvote kitaip žadėjusi.
BEATRIČĖ (pastačiusi žiburį ant stalo). Kunigaikštytė Izabelė man dažnai kalbėdavo, kad jūs — labai brangus jos širdžiai, ir rodot jai didžiausi draugiškumą, o aš jūsų negavau nė vieno atsako į savo laiškus...
ADALBERTAS. Melavo ji! Vaidino drauge jums ir man, bet iš tikrųjų jūsų laiškus ir manuosius ji kunigaikščiui atiduodavo, kad svetimais jausmais pasmaguriautų.
BEATRIČĖ. Ilgai aš to nesupratau ir nežinojau, ar mūsų bičiulystės sutartis tebegalioja, ar jau nieko nebereiškia.
ADALBERTAS. Bet ar tiesa, princese, kad jūs buvote, atvykus čia, į kunigaikščio dvarą jo grožiui pamatyti?
BEATRIČĖ. Tiesa, buvau atvykusi jus aplankyti. Bet kai manęs prie jūsų neprileido, aš supratau, kad jus čia nukankins, jei nesutiksiu tapti kunigaikščio.
ADALBERTAS. O jūsų miela draugė man visai ką kitą sakė.
BEATRIČE (atsidususi). Tada man buvo taip sunku, labai sunku. Norėjau jums atverti narvą, o kunigaikštis buvo man toks svetimas. Bet kai jis pažadėjo -po vestuvių paleisti kalinius, kurie man pasirodys nekalti, tada ir sutikau.
ADALBERTAS.O ta žinia, kad sužadėtinė mane kalėjime užmiršo ir pasirinko mane priešą, kaip žaibas pertrenkė mane.
BEATRIČĖ. Kas liečia, Adalbertai, mano pažadą, nereikia jaudintis. Aš jo žmona nebūsiu. O laisvė jums jau išpirkta.
ADALBERTAS (pripuolęs, jai bučiuoja ranką). Atleiskit man, prašau, brangi princese. Tiktai dabar aš supratau, kodėl čia kunigaikštis neseniai, visaip gudraudamas, man siūlė laisvę.
BEATRIČĖ. Aš daug dėl jūsų iškentėjau, Adalbertai, ir daug naktų akių net nesumerkiau. Aš taip labai norėjau, kad galėtumėt tapyti savo apžadų Madoną ir prisimintumėt mane nors retkarčiais. Nesugalvojus nieko įdomesnio, aš jums siunčiau medalijoną savo motinos, kuri jauna atrodė taip, kaip aš. Turbūt ir jo negavot?
ADALBERTAS. Priešingai. Medalijoną aš gavau su vaisiais savo ištrėmimo pradžioje. (Išsitraukęs medaljoną). Tai buvo mano šventenybė ir viltis.
BEATRIČĖ. Tai gal ir apžadų paveikslą tapėt?
ADALBERTAS.Tapiau, princese. Ir nebedaug bestigo iki galo, kai jūsų sutuoktuvių gandas perbloškė mane.
BEATRIČĖ. Ar jums kunigaikštytė nepadėjo?
ADALBERTAS.Kelis kartus man siūlėsi pozuoti, bet...
BEATRIČĖ. Jūs, rodos, savo jausmuose jai nesat abejingas. ADALBERTAS. Tai netiesa, princese.
BEATRIČĖ. Man ji pati nekartą sake...
ADALBERTAS. Galbūt, princese. Bet po jos visų klastų ar ja begalima tikėti?
BEATRIČĖ. Tai keista. Net šį vakarą ji gyrėsi, kad jūs paprašėte jos rankos. (Tyla) Sakykit atvirai... Ar ji melavo?
ADALBERTAS (priklaupdamas prieš Beatričę). Brangi princese! suklaidintas ir paklydęs, aš jums be galo nusidėjau.
BEATRIČĖ (liūdna). Vadinasi... tiesa.
ADALBERTAS.Atleiskite, prašau, man paskutinį kartą.
BEATRIČĖ. Aš taip jumis tikėjau. Taip tikėjau (Sėda).
ADALBERTAS (atsistoja). Ir aš jumis tikėjau, lyg šventąja.Tik dėl melų, kad dvaro prabanga jus suviliojo/taip lengvai, aš, nevilty paklydęs, išdaviau save ir jus.
BEATRIČĖ (atsidususi). Aš daug meldžiau už jus. Kas rytas ir kas vakaras, ir kai laisva buvau,šventom mintim aš jus lankydavau. Deja, dabar matau, kad viskas be prasmės.
ADALBERTAS.O ne, princese. Jūsų maldos ir auka nebuvo veltui. Aš krauju žadu išpirkti tą savo paklydimą.
BEATRIČĖ (atsistodama). Tušti tai žodžiai. Adalbertai, (Ji paima žiburį).
ADALBERTAS. Prašau, princese, neišeikite, netarus išganingo atleidimo žodžio.
BEATRIČĖ. Dabar, maestro, rodos, jums nebeskolinga. Už kančią, kurioje subrendau, atgaunat savo laisvę ir... būkite laimingas. (Eina lauk).
ADALBERTAS. Princese! Dievo gyvojo vardu maldauju — nepasmerkite manęs. Pažvelkit nors į mano kūrinį. (Jai sustojus ir abejojant). Tiesa, paveikslas nebaigtas. Bet gal vis tiek geriau, mane suprasit. (Jis nudengia uždangą, slėpusią paveikslą).
BEATRIČĖ (sugrįžusi ir valandėlę stebėjusi paveikslą). Kokia graži Madona!... Ir panaši į mano motiną.
ADALBERTAS. O gal į jus, princese?
BEATRIČĖ. O ne! Nesu tokia kilni.
ADALBERTAS (rodydamas). O čia ir ta kregždutė, kurią kadaise prašėte nupiešti.
BEATRIČĖ (pagyvėjusi). O! čia tų kregždučių ir daugiau. Gražu, kad jas prisiminėt.
ADALBERTAS. Deja, paveikslas nebaigtas. Mergelei stinga lyg šviesos spindėjimo, o gal aukos svaigios skaistybės, kad laisvu grožiu ji iškiltų aukščiau gamtos žavumo ir mūsų nuodėmingos prigimties.
BEATRIČĖ (svajinga). O man patinka šis paveikslas.
ADALBERTAS. Kai aš žiūriu į jus, kilni princese, štai vestuviniam grožy ir su žiburiu rankoj jūs man atrodot lyg šventa svajonė; ir aš norėčiau jus prašyti valandėlės — gal man pavyktų savo kūrinį užbaigti. (Jis paima palelę ir teptuką).
BEATRIČĖ. Ne, ne. Aš negaliu daugiau užtrukti. O jie tikriausia seka mus.
ADALBERTAS. Prašau, išgirskite mane dar kartą. Galbūt kaip tik dabar, kada džiaugsmu ir sielvartu plasnoja mano siela, gal pasisektų man sugauti tą dangišką atošvaistę, kurios lig šiol bergždžiai jieškojau. O jei dabar paveikslo nepabaigsiu, rytoj galbūt jau jūsų nebepamatysiu.
BEATRIČĖ (suabejojusi). Tiesa. Galbūt jau niekada...
ADALBERTAS. Juk jūs — kilnioji mano mūza, šviesį atgimusios legendos Psychė. Jūs man lig šiol parodėt tiek širdies, išganačios, skaičios, lyg ašara; nejau paliksite tą savo kilnią auką, jos neapvainikavus... paskutinį kartą?
BEATRIČĖ (staiga apsispręsdama). Gerai. Aš sutinku. Tik paskubėkit, Adalbertai.
ADALBERTAS.Te Viešpats jums atlygins. (Pasiruošia tapyti).
BEATRIČĖ. Tik vieno jus norėčiau paprašyti — kad mano ilgesių ir gęstančios vilties menkė švieselė atsispindėtų jūsų apžadų Madonoj.
ADALBERTAS. Aš pasistengsiu. (Kai nusileidusi uždanga vėl pakyla, jis tapo, protarpiais pažvelgdamas į Beatričę).
BEATRIČĖ (apytyliai). Tą liūdną, vakarą, kada dėl jūsų laisvės sutikau su kunigaikščio prašymu, taip pat kažkur aidėjo muzika, pro, langą veržės svaigulingas rožių kvapas o aš viena sustingusi liūdėjau dėl savo nedalios ir taip norėjau, kad jūs išgirstumėt tą mano tylų skundą ir jį prakalbintumėte savoj Madonoj. Bet štai dabar, kai susitikom valandėlę, aš nežinau, ar bepajėgsite suprast mane, kada pati nebeįspėju, kur dingsiu aš rytoj. Bet jūs... jau nebegirdit.
ADALBERTAS (tapydamas sau). Dangaus šviesa, aušros šviesa, jos kūdikio akių...'(Sustojęs mąsto). Kūrybos Žodis palietė pasaulį ir nušvietė dangaus Tarnaitės veidą. (Vėl tapo, bet staiga sustoja ir įsiklauso), Klausykite! ar girdite, princese?
BEATRIČE (atsidususi). Deja, girdžiu. Vestuvių muzikos aidai triukšmingai skelbia, kad čia, žemėje jau mano laimė užbaigta.
ADALBERTAS.Ar jūs negirdite, kaip ten... aukštybėse tyliai pragydo erdvės, ir Nesuteptą Pasaulio Aušrą sveikina žvaigždynai? Klausykite, jie gieda: ,,Sveika, Jūrų Žvaigžde, visada Mergelė“ (Tuo momentu jau visai aiškiai girdėti styginių instrumentų muziką, o Adalbertas, nusigręžęs į paveikslą, sau kartoja). Tu, Jūrų Žvaigžde, visada Mergelė. (Tapo, vėl sustoja ir kalba, lyg sau.) O ten tik visagalio Viešpaties Dvasia. Iš amžinų miglų išsineria žuvėdra ir skrenda ji per juodą okeaną. Kai ji sparnu bangas paliečia, iškyla žemės kauburiai kalnoti, ir iš nakties miglų sušvinta saulė.
BEATRIČĖ. Kai šią vestuvių naktį rauda siela, aš taip norėčiau, Adalbertai, su jumis išgirsti tas žvaigždynų giesmes, nes jos gal pasakytų mano ryt dienos lėmimą.
ADALBERTAS.Tik jūs Įsiklausyki!; — sielos raudoje žvaigždynų giesmės tyliai aidi nepaliesta kūrybos Išmintim sako: Kai Viešpats rengė dangų, aš buvau, ji (Jis protarpiais dar tapo). Kai dėjo žemės pamatus, buvau drauge su Juo ir Jo akyvaizdoj žaidžiau ant Žemės skritulio, nes mano džiaugsmas būti su žmonių vaikais. Kaip vynmedis, aš kroviau žiedus su skaniu kvapu, kad jie atneštų gausų vaisių alkaniems.
BEATRIČĖ. Ar šitaip jums žvaigždynai kalba, Adalbertai?
ADALBERTAS (nebeatsako ir, orkestro muzikai stiprėjant, tik vieną kitą kartą tepaliesdamas teptuku drobę, kalba vizijoj paskendęs). Jo žvilgsnis palietė bevaisią žemę, ir Jesės štai sudžiūvusi lazda pražydo. Ją Viešpaties archangelas pasveikino, ir Žodis tapo kūnu. (Atsigręžęs į Beatričę). O štai dabar... klausykite, princese. Jau į aukštų žvaigždynų giesmes pradėjo atsiliepti žemė.
BEATRIČĖ. Deja, aš tegirdžiu varpus, kuriais bažnyčios kviečia mus pasveikinti Mariją Angelo malda ir pasitikt ateinančiąja dieną. (Tuo tarpu į simfonijos orkestrą įsijungia vargonai, o paskui ir choras).
ADALBERTAS. Dabar ar girdite, princese? kaip aidi giesmėm žemės bokštai, kaip skamba girios ir kalnai! O ten slėny užsidega langai varguolių lūšnose ir gieda jie: „Sveika, Jūrų Žvaigžde!... Ir lelija pabunda iš svajonių, ir išmintingosios mergelės su žiburiais išeina pasitikti karališkosios Sužadėtinės, ir jos taip pat jai gieda — girdit? (Ištiesdamas ranką į Beatričę). Ir jus, manosios sielos išrinktoji, prašau, priklaupkit su manim drauge pagarbint Sužadėtinę Aušros ir nusilenkti prieš kūrybos Žodį.
BEATRIČĖ (abejodama), Aš priesaika jau surišta...
ADALBERTAS.Bet jūs per auką mano sužadėtine jau buvote pirmiau. (Jis paima Beatričės tiesiamą ranką ar klaupiasi veidu į tą pusę, kur yra užbaigtas Dievo Motinos paveikslas ir kur pro langą veržiasi aušros spinduliai, nušviesdami juos abu. Tuo tarpu nepastebimai pamažu prasiveria durys, kuriose pasirodo Vittorio. Šiek tiek pritilusi muzika su choru palydi jų žodžius).
ADALBERTAS (priklaupęs). Sveika, Jūrų Žvaigžde, Visada Mergelė!
BEATRIČĖ (klūpodama). Sveika, Aušros Žvaigžde, Dievo Motina kilni!
ADALBERTAS. Dieviškos malonės, Grožio amžino dukra, Pančius tu kaltiems atrišk, Leisk kurtiems išgirsti Amžinąjį Žodį.
BEATRIČĖ. Motina paklydusių, Dievo meilės spinduly, Šviesą teik akliesiems, Leisk giedoti nebyliems Himną Meilės versmei,
VITTORIO (Bealričei besimeldžiant, pamažu ištraukia durklą ir užsimoja, bet
SOLANO, kuris ką tik buvo įėjęs pro atviras duris, iš užpakalio smūgį sulaiko).
BEATRIČĖ (iš baimės prisigūždama). Viešpatie!
Uždanga staigiai nusileidžia (b. d.) |
