BAUSMĖ Spausdinti
Parašė KĘSTUTIS KEBLYS   
Jei netoliese tūnojo žvalgas, pasistiepęs tarp beplaukiančių varpų, galėjo matyti du iškylančius ir vėl pranykstančius šalmus. Bet iš .slėnio matėsi tik kalva, apsidengusi rugiais ir užsimaukšlinusi žalią medžių kepurę. Ir iš viršaus (ten savo namo prieangyje, rūpesčio sukraipytam veide įsismeigęs pypkę, sėdėjo žmogus) jų nematė. Juodu ėjo grioviu, tarsi gai-lėdamiesi graublėtos šunkelio nugaros. Niekeno nematomi jie buvo — ėjo, kopė. Du — skirtingi našta ir amžiumi. Juodviejų veidai buvo lygiai seni nuo karo dulkių grimo, tačiau tas, kurs ėjo iš paskos, buvo jaunesnis. Jo rankovės nemargino dryžiai, kaip pirmojo. Bet ne dėl to: jis jautė kiekvieną žingsnį, delnu karabino diržą, kita ranka skardinę, kuri, nors nepilna ir kliuksinti, spaudė petį. Jis buvo jaunesnis savo netikrais judesiais, jis šnekėjo daug ir klausiamai.
— Kaip manai, ar dar toli?
Tas, kuris ėjo pirma ir abiem rankom nešėsi šautuvą, tylėjo.
— Ar kada turėjai panašų uždavinį? Tyla.
— Ši kalva be galo. Kas bus, jei saulė nusileis?
— Bus tamsu, žioply. —Vyresniojo žodžiai ritosi tingiu nuoboduliu.
—Žinau, bet mums liepė viską atlikti dar prieš saulėleidį.

Vyresnysis tylėjo.
— Kaip rasim, jei sutems?
— Užverk kiaurymę! Per mažai benzino jie įpylė. Reikėjo pilną skardinę. Arba parišt tau ant liežuvio, taip geriausiai.
— Bet kodėl jie mus siuntė?
— Kas tau darbo? Pamėgintum palieti man benziną*. . .
— Bet kodėl? Kam mus du? Ar neatrodo tau kvailas šitas žygis? Galėjo pasiųst lėktuvą. Pagaliau ir artileriją turi. Tie tinginiai, kad ir iš penkto karto, vistiek pataiko.
— Žiūrėk, profesoriau . ..
— Aš nesu joks profesorius, tau daug kartų jau sakiau.
— Žiūrėk, profesoriau, čia tau ne universitetas. Tu prakeiktai teisus — nesi joks profesorius, profesoriau. Esi prakeiktas, sukirmijęs, niekam nevertas eilinis. Ir žioplas. Įsikalk tai sau po šalmu, supranti?
— Tvarkoj, tvarkoj. Bet vistiek, kuriem galam jie mus čia siuntė?
— Velnią, esu matęs bjaurių dalykų. Bet kai eilinis sukvailioja ir generolą vaizduoja . .. Žiūrėk, plačiazūbi — jei jie siuntė, jie žino ir kam. Supranti? Kas tu per vienas, kad aušintum burną prieš juos? Jie žino. Jie įsako, o tu vykdyk ir tylėk. Supranti? Tvarkoj. Užsičiaupk dabar ir žiūrėk benzino.

— Tvarkoj, tvarkoj. Ko tu toks irzlus šiandien? Bijai, ar ką?
Pirmasis neatsakė. Ir nereikėjo — jo judesiai, jo skverbiąs žvilgsnis, ramiai nešamas šautuvas kalbėjo: baimė pabėga nuo to, kuris užmiršta save.

Jie kopė dar valandą, dar pusvalandį. Jų niekas nematė. Tuomet kairėj baigėsi rugių laukas, šunkelis sukosi dešinėn. Pirmasis pritūpė— už lauko, iki pat šilo viršūnės, tiesėsi pieva. Atvira ir nesaugu. Jis greit pakilo, peršoko šunkelį ir dingo javuose. Jaunasis sudribo greta jo, paleisdamas iš rankų skardinę.
— Pabandytum išlieti . . .
Jie slinko, laužydami dar nepageltusius šiaudus, delnais maldami dirvon vos užgimusius grūdus.
— Ar ten?
Šunkelis ritosi tuščia pieva, beveik nekildamas, lyg norėdamas apjuosti kalvos viršūnę, ir baigėsi prie gelsvo namuko. Žemiau, dešinėj, pūpsojo krūmai, susiliedami su rugių lauku.

— Ten.
Jie šliaužė paruge, paskum krūmais viršun. Kitoj pusėj vėl atsivėrė pievos liežuvis, o už jo, jau visai arti, vaismedžių apsuptas namas. Dabar jie matė ir prieangyje sėdintį žmogų ir jo pypkės dūmus.
— Ką darom?
Pirmasis žvalgėsi ir galvojo.
— Viduj gali būti kareivių, kaip manai?
— Eisim tiesiog.
— Bet jei jie ten pasislėpę, mes baigti.
— Nesąmonė. Tas senis taip ramiai nesėdėtų, jei būtų ne vienas.

— Bet gal tyčia jį ten pasodino. Spąstams.
— Žinoma, kaip kitaip. Generalinis štabas sužinojo, kad ateinam, pasiuntė specialų smogikų dalinį tavęs sutvarkyti. Ką manai, toks garbingas eilinis, profesorius, beveik generolas. Tokį nušaus, ir karas laimėtas. Žinoma, kad laukia. Užteks, eime.
Jie patraukė per pievą. Dabar juos pamatė ir žmogus. Jis atsistojo, drebančia ranka išsitraukė pypkę ir žiūrėjo.

Jie artėjo greitais žingsniais, paruoštais šautuvais. Jie matė žmogų, bet tik matė. Jie nežinojo, kad jis vadinasi Albert Mann ir kad namas yra jo. Net daugiau: kad namas yra jis. Jie nežinojo, kad pastato rąstai ir stogo čerpės, ir durų rankenos, ir langų stiklai yra to žmogaus raumenys ir kraujas ir prakaitas — kūnas, per dvidešimt metų paverstas daiktu, o daiktas dabar tapęs kūnu. Bet jie to nežinojo. Jie tik skubėjo artyn į drebantį žmogų ir nieko nejaučiantį namą.

Ir žmogus juos tik matė: ko jie čia ateina ką jie man darys, kcdėl tik du, gerai, kad tik du.
Jie priėjo. Žmogus stovėjo už trijų žingsnių, blėstančia pypke ir baimės virpinamom blakstienom. Šautuvo vamzdis, grasinančiai pravėręs savo nedidelę, apvalią burną, gerklėje laikė mirtį — kas bus, jei svetimas šaus į mane? Ar jis šaus? Jo veidas — kaukė. Kodėl jis tyli ir žiūri ir gąsdina?

Jaunasis nusimetė skardinę ir pakėlė karabiną. Žmogus iškreipė šypseną, pradėjo mosikuoti rankom ir kalbėti.
— Ką jis sako, profesoriau?
— Negaliu suprasti, jis . . .
— Trauk pragaras tave. Kurių velnių universitetan ėjai, kad net nesupranti, kaip jie šneka?
—. Aš tik tris semestrus tą kalbą studijavau — ką gali per tris semestrus išmokti? O tas senis mala, kaip kavos trupeklis. Palauk — kažką apie tai, kad jis ne mūsų priešas, kad draugas.
Žmogus nustojo. Jie kalbasi juokingai tarp savęs, jie gal manęs nešaus.
— Eik pažiūrėt į vidų.
Jaunasis prasistūmė pro žmogų, karabinu atvėrė duris. Žmogus apsisuko eiti.
— Tu! Lik čia!
Žmogus nesupratp žodžių. Bet šautuvas kalbėjo visų kalba. Jis liko prieangyje, jaunasis dairėsi viduj. Ką jie darys?

— Nieko viduj. Kitoj pusėj tik pora medžių, nesunku matyti, jei kas artinsis.
— Gerai. Dar turim laiko. Pasakyk seniui, kad pasiliktų prieangyj.
Jaunasis žvejotais žodžiais aiškino žmogui ką daryti. Paskui, pasiėmęs skardinę, nusekė pirmąjį į sodą, prie namo kampo. Jie sugulė po krūmu — iš ten buvo matyti pieva, žmogus ant prieangio ir šunkelis, atšliaužiąs iš slėnio.
Gerai, jie bent dabar manęs nešaus, gal jie žvalgai, gal paklydo.
Jie išsiėmė popierines dėžutes ir pradėjo valgyti.
Bet ko jie čia atėjo, ką jie mano daryti, kas, jei pagalvos, jog aš priešas, tada tikrai nušaus.
Žmogus pakilo ir nuėjo prie jų.
— Ko jis nori?
— Atrodo, jis siūlo mums pieno.
— Puiku, lai atneša.
— Palauk, ką gali žinoti. Jis kokių nuodų dar pripils, ar ko. Atmink, esam priešų krašte.

— Neskaityk man paskaitų, profesoriau. Kas tau yra, atostogas kine prasėdėjai, ar ką? Čia tau ne šnipų filmas. Seniui iš baimės dreba kelnės, nori mums įsiteikti. Kada paskutinį kartą ragavai šviežio pieno? Šitie prakeikti sausainiai ir surūdijusi mėsa. Ei, tu, eik, eik, atnešk!
Žmogus linksmai linktelėjo ir greitu kry-pavimu nuskubėjo vidun.

— Aa! Nemainyčiau nei ant alaus!
Puiku, jie priima, dabar man tikrai nieko nedarys.
— Duok jam cigarečių, profesoriau.
— Kad jis pypkę rūko.
— Gal cigaretės kelis metus nematė. Duok.
— Jis priešas, nepamiršk.
— Po velnių, duok! Priešas! Keno pieną geri, profesoriau? Tvarkoj. Jis žmogus, taip? Tikriausiai dar geresnis už tave. Pasijudink.
Žmogus paėmė tris cigaretes. Paskum surinko ištuštintus indus ir sugrįžo vidun.
Jie dabar tikrai nieko nedarys man, jie žmonės, kaip ir mes.
— Nori nusnūsti?
— Ne.
— Puiku. Tada ž valgy kis.
Pirmasis išsitiesė, užsimaukšlino šalmą, kietą pagalvę.
— Kiek dar laiko turime?
— Aš miegu, supranti?
— Sakė — prieš saulėleidį. Kelintą maždaug bus?
— Apžiok pirštą ir tylėk. Jaunasis nutilo, paskum vėl:
— Ar mes nušausim tą senį?
— Tu esi plačiausios burnos, prakeikčiau-sias ir niekam nevertas eilinis. Atsimerk, užsičiaupk ir leisk miegoti.
— Kaip tu gali miegoti, nesuprantu.
— Profesoriau, mūsų miestelyj lojantiems šunims išmušdavo dantis.
Pirmasis pakilo, kietai nusispjovė, pasiėmė šautuvą ir nuėjo vidun. Atradęs lovą, atsigulė. Akimirka, ir jis miegojo.
Prieangyje sėdėjo žmogus ir laukė. Vijo bauginančias mintis. Obelin atsirėmęs, jaunasis žvalgėsi neramiai į visas puses, pavydėjo savo bendrui ramaus miego, duoto tiems, kurie vykdo, kas įsakyta.

Jaunasis pažiūrėjo į dangų — jau laikas, saulė visai žemai. Jis pakilo. Tuo pat metu tarpdury j pasirodė pirmasis.
— Tvarkoj. Atsinešk.
Jaunasis pakėlė skardinę ir karabiną. Abu suėjo vidun. Žmogus stovėjo tarpduryj.
Ką jie darys, ką jie darys, Viešpatie, ką jie darys?

— Ten kampe bus geriausiai.
Jaunasis atsuko skardinės dangtelį ir pradėjo lieti siaurą lataką nuo slenksčio skersai kambarį. Kampe pastatė skardinę, išsitraukė nosinę, sugrumulavo ją ant šakalio, suvilgė. Paskum skardinę parvertė ir grįžo į prieangį.
Ką jie daro, ne, ne, jie padegs mano namą! Ne, ne!

Dabar žmogus pradėjo šaukti, grūmoti, mosikuoti. Jie nesuprato — greitoj žodžių bertyj jaunasis tepagavo nuolat kartojamą "mano namas" -— jie nežinojo, kad dvidešimt siekimo metų buvo sudildę skirtumą tarp namo ir žmogaus.
Jaunasis išsiėmė žiebtuvėlį. Žmogus puolė ant jo, pirmasis pakėlė šautuvą. Tuomet žmogus stabtelėjo, apsisuko, metėsi atgal. Jaunasis pasitraukė nuo prieangio ir uždegė nosinę-fa-kelą. Žmogus staiga išnėrė lauk, šaukdamas: jo rankoje švytėjo sviesti paruoštas ilgas duonriekis.
— Ne, ne! Nesudeginsit mano namo!
Pirmasis kilstelėjo ginklą. Šūvis paskandino piktą šauksmą. Žmogus sudribo ant slenksčio. Krauju užspringo paskutiniai žodžiai: mano namas.

Jaunasis stovėjo stulpu, pasimetęs, prasižiojęs.
— Mesk, nudegsi pirštus.
Ugnies juosta šovė vidun. Lange išdygo raudonas kamuolys.
— Eime.
Jie užsimetė šautuvus ir pasileido šunkeliu žemyn. Jaunasis dar atsigręžė. Liepsnos kaišiojo ilgus sprandus pro duris, langus, laižė žmogaus rankas ir veidą. Ugnis rijo daiktus: namą ir žmogų, kuris buvo virtęs namu.
Priėję rugių lauką, jie nusileido griovin ir sulėtino žingsnius.
— Mes juk turėjom jį nušauti?
— Aišku.

— Žinai, tas žmogus buvo neprotingas. Kam jis gynė tą savo lūšną? Jis būtų dar bent dvidešimt metų gyvenęs ir pasistatęs kitą. Dabar nepasistatys.
— Profesoriau, stebiuosi. Pagaliau protingai prabilai.
Užpakalyj į artėjančią naktį vertėsi dūmų kamuoliai. Slėnyj prabilo patrankos — per jų galvas lėkė sviediniai. Juodu leidosi žemyn tylūs, atlikę tai, kas buvo įsakyta.