Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRANCŪZIJOS KATALIKŲ INTELEKTUALŲ TRYLIKTOJI STUDIJŲ SAVAITĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. K-AS   

Prancūzijos Katalikų Intelektualų Centro (C.C.I.F.) iniciatyva kasmet Paryžiuje įvyksta studijų savaite, kurios metu rinktines intelektualų jėgos diskutuoja degančio aktualumo religines problemas, gretinant jas su mokslinio pažinimo, literatūros bei meno laimėjimais. Studijų savaites dalyviai nenori niekam primesti savo sprendimų. Vienintelis jų tikslas pasidalinti pavienių studijų rezultatais ir į problemas įnešti daugiau šviesos.

1959 metų studijų savaitėje Prancūzijos katalikai intelektualai svarstė "paslapties" problemą materializmo persunktame mūsų laikų pasaulyje. 1960 m. lapkričio 9-10 dienomis, žymūs medicinos, filosofijos, istorijos bei teologijos mokslų autoritetai buvo apsistoję prie temos: "Netvarka žmoguje". Paskaitų tikslas buvo padėti krikščioniui geriau pažinti aplinką, kurioje jis turi siekti savojo gyvenimo tikslo, atlikti savąją kelionę į Dievą.

Kievieną vakarą į didžiulę Mutualité rūmų auditoriją, kur vykdavo studijų posėdžiai, susirinkdavo po pusantro tūkstančio mokslo atstovų bei mokslu besidominčių žmonių: universitetų profesoriai, rašytojai, žurnalistai, kunigai, vienuoliai, vienuolės, politinio bei socialinio gyvenimo atstovai ir jauni studentai.

Studijų savaitė apėmė 7 pagrindinius posėdžius.
1. Pirmąjį vakarą žymus psichiatrijos specialistas dr. Henrie Ey kalbėjo apie normalų žmogų ir psichinį ligonį. Kalbėjimas apie netvarką žmoguje galėtų lengvai pastūmėti į pesimizmą, — pastebėjo paskaitininkas. Tačiau nereikia užmiršti, kad apie netvarką galima kalbėti tik tada, kai yra ir tvarka. Kas sudaro šią "tvarką žmoguje"? Kaip ją nustatyti didžiausiu tikslumu, jos nepažeidžaint ? Problema labai sunki, kurią spręsdama filosofija negali apsieiti be teologijos pagalbos. Drauge problema labai aktuali. Ar galime būti tikri — kėlė klausimą studijų savaitės dalyviai,— kad klasinės žmogaus prigimties idėjos ir tradiciniai gėrio bei blogio kriterijai kada nors iš pagrindų nepasikeis? Jei mokslai įrodo, kad nenormalumas ir nemoralumas nepriklauso nuo žmogaus proto, tai nusikaltėlius gal teks laikyti tikrais ligoniais ? Gal pačios žmogaus iškrypimų studijos dar labiau paaštrins blogio problemą ir dar labiau išryškins jo paslaptį?
Dr. Ey įrodė, kaip yra sunku nustatyti, kur baigiasi normalumas ir prasideda liguistumas. Daugelis nusikaltėlių tikrai yra ligoniai; kiti yra sveiki, bet jų idėjos kartais yra ab-surdiškesnės už ligonių idėjas. Kaip ten bebūtų, protinis ligonis taip pat yra mūsų brolis, kuriam turime padėti ir parodyti supratimo.

Prof. Dondeyne tą pačią problemą svarstė filosofiniu požiūriu. Nesikeičiančios ir nuo istorijos nepriklausančios žmogaus prigimties, kurią reikia laikyti visa ko taisykle, idėją yra susikūręs pats žmogus, — pažymėjo kalbėtojas. — Tačiau nemaža žmogaus susikurtų idėjų šiandien reikia iš naujo pervertinti. Pavyzdžiui, ir teisingumo normos, kurios prieš keletą šimtmečių buvo visuotinai priimtos, šiandien jau yra atgyvenusios. Natūralinės tvarkos negalima paversti magiška formule, neturinčia tikro pagrindo. Ir šv. Tomui moralumo norma buvo ne tiek prigimtis, kiek Dievo valia.

2. Ar reiktų tad mūsų laikais iš naujo pervertinti ir nuodėmės sąvoką? Teks klausimas buvo pateiktai diskusijoms antrąją studijų savaitės dieną. Tai problema, kuri vis iš naujo iškelia žmogaus pasąmonės ir žmogaus prigimties pagilintos studijos. "Etudes" redaktorius kun. Le Blond įrodė, kad ir šiandien nuodėmės sąvoka turi pasilikti tokia pat, kokią moko Apreiškimas.

3. Trečiosios dienos paskaitos atkreipė dėmesį į nukrypimus nuo broliškos meilės tiek individų tarpe, tiek bendruomenėje, nukrypimus, kurie ypač skaudžiai reiškiasi mūsų dienų socializuotame pasaulyje. Nebus taikos pavienių žmonių ir tautų tarpe, — priėjo išvados trys tos dienos kalbėtojai (Mesnard, kun. Co-lin ir Demonąue) — jei jų santykiuose neįsiviešpataus krikščioniškoji brolių meilė.

4. O gal visa mūsų civilizacija yra nesveika? Šią temą nagrinėjo ketvirtosios dienos kalbėtojai. Ypač griežtą mūsų civilizacijos diagnozę pateikė Prancūzų Kolegijos prof. Francois Perroux. Mūsų civilizacija — kalbėjo jis — neturi teisės vadintis krikščioniška: mūsų moderniuose didmiesčiuose trūksta Evangelijos šilumos. Eažnyčia niekuomet nesiliauja mums priminti Kalno Pamokslo palaiminimų įstatymą, kuris vienintelis gali įkvėpti tikrąją civilizaciją. Kiti du paskaitininkai (Hour-din ir Rollet) buvo kiek švelnesni. Jie parodė, kaip mūsų laikai išgyvena sąžinės krizę, kuri yra nugalima su tikru atsakomybės pajautimu.

5. Penktąją dieną studijų savaitės dalyviai išklausė Folliet paskaitos apie religinius iškrypimus: magiją, rasizmą, klaidingą religiją . . . Kun. Oraison — teologas ir gydytojas — peržvelgė nesubrendusiu religinio gyvenimo, kai kurias apraiškas. Jisai pabrėžė, kad meilė privalo pilnai subrandinti mūsų laikų žmogaus religinį gyvenimą.

6. Iš prof. Simon ir dr. Ek paskaitų šeštosios dienos klausytojai pamatė, kad genijus tai nėra ligos išdava. Priešingai, genijus yra pusiausvyros triumfas, kuris nugali netvarką, žmogaus gyvenimo linijos yra taip įvairios, — kalbėjo dr. Ek, cituodamas Hoelderliną, — kaip kalnų slėniai ir jų keteros. Tai, kas mes esame, Dievas ištobulins dangaus ramybėje, darnume ir amžinoje malonėje.
Kai kas jau čia žemėje įstengė su malonės pagalba nugalėti netvarką. Tokie yra šventieji.

7. šventumas buvo visų studijų savaitės darbų baigiamoji tema. Ja paskutinę dieną kalbėjo Prancūzų Akademijos narys Daniel Rops, kun. Depierre ir kun. Perezil. šventieji yra svarbiausios figūros žmonijos istorijoje. Dievo ir Bažnyčios balsą turi išgirsti ir mūsų laikų pasaulis. Šventųjų uždavinys tą balsą perduoti žmonėms.
Baigiamajame posėdyje Paryžiaus arkivysk. kardinolas Feltin kalbėjo apie gyvą šventumą, besireiškiantį Bažnyčioje, Mistiniame Kristaus kūne.
Galutinėse išvadose Prancūzijos katalikų intelektualų tryliktosios studijų savaitės dalyviai nepasiliko prie pesimistinių netvarkos žmoguje apraiškų. Jie pabrėžė, kad nepaisant didelės netvarkos bei iškrypimų, žmonija žengia savu keliu į Dievą, į šventumą. Nors šventumas toli gražu dar nėra ranka pasiekiamas, tačiau jis yra toji traukiamoji jėga, yra tas idealas, į kurį — sąmoningai ar nesąmoningai — krypsta žmonijos gražiausi siekimai ir kurį iš tikrųjų atsiekia Dievo malonės vedami kilniausi žmonijos atstovai. Dievas visuomet pasiliko ištikimas žmogui, o šventieji visuomet pasiliko ištikimi Dievui, žmonija dar turi nueiti ilgą kelią, — kaip pastebėjo prof. Perroux,—kol Evangelijos dvasia savo atnaujinančia galia persunks mūsų pasaulį. Paradoksiški žiaurumai, melas ir apgaulė, egoistiškas nesirūpinimas kitų likimu — tai vis ligos, kuriomis dar serga tautos, save vadinančios civilizuotomis. Tokiame netvarkos pilname pasaulyje krikščionybė nėra migdantis opiumas, kaip norėtų marksistai. Priešingai, yra visa žadinanti jėga, kuri niekam neleidžia užmigti.

Prancūzijos katalikų intelektualų tryliktosios studijų savaitės paskaitų tekstai yra išspausdinti atskiru leidiniu (C.C.I.F., Paris, 61, Rue Madame). V. K-AS



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai