SUSIVIENIJIMAI Spausdinti
Parašė K. Mockus   

Paskutiniaisiais dviem praeito amžiaus dešimtmečiais ekonominis ir socialinis JAV susitvarkymas buvo dar visai nepanašus į šiandieninį. Paprastas darbininkas nebuvo globojamas beveik jokių įstatymų. Ligos, nedarbo atveju juo valdžia nesirūpino. Tokios aplinkybės vertė pačius darbininkus jieškoti būdų minimaliai apsidrausti nelaimės atvejui. Tie patys dešimtmečiai kaip tik buvo masinės imigracijos laikas. Naujiems imigrantams dar sunkiau buvo ypač pradžioje verstis. Savaime atskirų tautybių kuriamose organizacijose šalia tautinių ir kitų visuomeninių uždavinių buvo rūpinamasi ir tuo, kas šiandien yra įprasta vadinti fra-ternaline pagalba. Pirmieji mūsų gausesni imigrantai pateko į mišrias su lenkais parapijas, o tuo pačiu ir į mišrius lenkų "Zwiazk", kuriuose vyravo lenkų kalba. Stiprėjant lietuvių tautiniam susipratimui, sukūrus atskiras nuo lenkų parapijas, savaime kilo reikalas kurti ir savas fraternalines draugijas, kurios tais laikais buvo pagrindinės visokio visuomeninio reiškimosi celės, vėliau išaugusios į didžiules organizacijas. Susivienijimo pradžia siekia 1886 metus. Tais metais Plymouth Pa. buvo pirmas seimas ir priimti pirmieji įstatai.

Pradžioje susivienijimas turėjo ir aiškiai katalikišką pavadinimą; "Susivienijimas Visų Draugysčų Katalikiškų Lietuviškų Amerikoje". Praktiškai susivienijumas savo narių eilėse turėjo įvairios pasaulėžiūros lietuvius, nes dar 1885 m. dr. J. Šliupo mėginimas įsteigti atskirą laisvamanių susivienijimą nebuvo sėkmingas.

žymiausiu susivienijimo darbuotoju devynoliktojo šimtmečio pabaigoj reikia laikyti kun. A. Burbą, kuris vardan tautinės vienybės ilgesnį laiką bendradarbiavo ir su dr. J. šliupu, anuo metu ypatingai agresyviu kunigų atžvilgiu. Dėl organizacijos vardo kasmet seimuose ėjo ginčai, lygiai kaip ėjo ginčai ir dėl jo pobūdžio.

Iš to ginčų meto mums įdomūs kun. A. Burbos ir dr. J. Šliupo santykiai. Kadangi buvo žinoma, kad kun. Burba davė J. šliupui pinigų mokslus pabaigti ir toliau su juo palaikė ne tik asmeninius, bet ir visuomeninius ryšius, kiti kunigai ir pasauliečiai katalikai priekaištavo kun. Burbai. Savo laiškuose idėjiniams draugams kun. Burba tuo reikalu yra taip rašęs: "Nors Šliupas savo asmeninėmis pažiūromis nėra katalikas, bet jei jis kaip lietuvis, ką naudingo lietuvybei parašo, tą su džiaugsmu turime priimti; tautiniais dalykais turi būti visuomeninė, ne asmeninė pažiūra". Čia turime atsiminti kad kun. Burba buvo aušrininkas, rusų valdžios už lietuvybę persekiotas ir kovoj užgrūdintas. Sykiu jis buvo uolus katalikų kunigas. Kitame laiške dėl šliupo įtakos jis rašė: "Mano parapijonų ir penki šliupai nuo katalikybės negalėtų atitraukti". Nežiūrint to, vėliau kun. A. Burbos ir dr. Šliupo santykiai baigėsi išsiskyrimu.

Šliupas išbraukė kun. Burbą iš Liet. Mokslo Draugijos. Kun. Burba išbraukė šliupą iš susivienijimo. Tarp juodviejų prasidėjo karšta kova
Susivienijimas dėl to dar neskilo. Jam gana sėkmingai 1894-1898 m. vadovavo kun. J. Žilius, o 1889-1901 m. kun. A. Kaupas. Kun. J. žiliaus vadovavimo metu įsteigtas dabar tebeinąs laikraštis "Tėvynė", pats susivienijimas išaugo ekonominiu atžvilgiu. Nuo pradžios per ilgus metus pradžioj vienas, paskui skilęs į du, susivienijimas rūpinosi kultūriniais reikalais, leido knygas, davė stipendijas ir panašiai. Kun. Burbos asmenybė tame laikotarpyje užgeso. Jis mirė gana jaunas 1898 m. (buvo gimęs 1854 m.)

Susivienijimas skilo 1901 metais. Nuo to laiko abu susivienijimai veikė atskirai ir taip ligi šiol tebeveikia. Jų visuomeninė vertė, pradžioje buvusi labai didelė, kuo toliau, vis labiau užleido pirmenybę ūkinei vertei. Skaičiaus ir finansinio pajėgumo atžvilgiu abu susivienijimai išaugo ligi maždaug vienodo pajėgumo. Po atsiskyrimo įtampa jų tarpe darėsi taip pat mažesnė ir šiandien vargu ar galima apie kokią nors įtampą kalbėti. SLA turėjo dar atskirą problemą, kai šalia jo kūrėsi jau komunistinis susivienijimas 1931 m.

1925 m. abu nekomunistiniai susivienijimai turėjo apie 40,000 narių, šalia susivienijimų veikė ir tebeveikia daugybė vietinio pobūdžo įvairiais kunigaikščių ir šventųjų vardais pašalpinių draugijų, kurių bendras narių skaičius, manoma, galėjo siekti apie 150,000 narių. Tokiu būdu 1925 m., pagal prof. M. Biržiškos surinktus duomenis, galėjo būti apie 200,000 pašalpinio pobūdžio lietuviškų draugijų narių. Katalikų susivienijimas taip pat anksti pradėjo leisti savo organą "Garsą", kuris tebeina ir dabar.

Modernėjant šio krašto socialinio aprūpinimo sistemai, susivienijimai susidūrė su dviem reikalavimais: reikėjo išlaikyti susivienijimų tautinį pobūdį ir prisitaikyti prie naujųjų apdraudos įstatymų bei išlaikyti konkurenciją prieš smarkiai išaugusias didžiules apdraudos bendroves. Visa tai vertė vis daugiau pereiti į draudimo sritį ir savaime daugiau apleisti kultūrinius, visuomeninius rūpesčius. Tiesa, dar ir šiandien seimuose būna sudaromos įvairios švietimo ir kitokios komisijos, bet vargu ar kas galėtų paaiškinti jų realų šiandieninį vaidmenį. Jaunesnioji čia išaugusi lietuvių karta susivienijimams rodė nedaug dėmesio, todėl jų narių skaičius ėjo mažyn. Tas pats reiškėsi ir atskirose pašalpinė-se draugijose, kurios jaunesniems tikrai vargu ar galėjo būti patrauklios, nes veikiantieji šio meto įstatymai savaime teikia daug geresnę apdraudą, o kokio kito veikimo tos pašalpinės draugijos mažai beparo-dė. Jos, tiesa, yra skyrusios aukų lietuviškiems reikalams, bet šiaipjau jų susirinkimuose svarbiausias reikalas yra nario mokesčio išrinkimas. Katalikiškosios dar, žinoma, laikas nuo laiko surengia bendras pamaldas. Atsiradus naujausiai ateivių bangai, nesunku suprasti, kad negalėjo būti didesnio susidomėjimo tomis išbarstytomis pašalpinėmis draugijomis, kurių nariai atskirose vietose iš seno joms turi nemažai sentimento ir sunkiai galėjo bei gali suprasti, kodėl jų draugija nebevilioja naujųjų ateivių. Tai gerokai prisidėjo prie kartėlio padidinimo tarp senų ir naujų ateivių. Susivienijimams sekėsi žymiai geriau. Abu susivienijimai gavo nemažai prieauglių iš naujausios imigracijos. Tik kol kas nematyt, kad būtų tendencijos įtraukti naująją imigraciją į at-sakingesnes pareigas arba išplėsti veiklą, realiau grįžtant prie buvusiųjų kultūrinių tikslų. Tuos tikslus vykdo kitos institucijos, o susivienijimai, atrodo ribosis savo draudiminiu charakteriu, kol pajėgs išsilaikyti dideliame ir komplikuotame šio krašto draudiminiame susitvarkyme. Abiejų susivienijimų spaudos organai tebėra senos nuotaikos, be iniciatyvos ir įvairumo, — ir bent jau naujai atvykusiam skaitytojui vargu gali imponuoti.

Pora žodžių dėl susivienijimų pavadinimo. SLA reiškia Susivienijimas Lietuvių Amerikoje. Tai neteisinga lietuvių kalbos atžvilgiu. Tai, turbūt, buvo aklas vertimas greičiausiai iš lenkų kalbos, nes jų "zwią-zek" kiek anksčiau atsirado. Kitose srityse Amerikos lietuviuose panašus dalykas nebeprigijo. Sakysime, jeigu pasakytume "parapija lietuvių Bostone", visiems atrodytų negerai. O tačiau per ilgus dešimtmečius toks neatitinkąs mūsų kalbos dvasią pavadinimas išsilaikė didelėj organizacijoj. Matyt, įpratimas neleidžia pakeisti, nors pakeisti niekada nevėlu. Tikras pavadinimas turėtų būti: "Amerikos Lietuvių Susivienijimas". Tas pats pasakytina ir apie katalikų susivienijimą. LRKSA dažniausiai dar taip pilnai vadinamas: Lietuvių Rymo Katalikų Susivienijimas Amerikoje. Tikras pavadinimas turėtų būti "Amerikos Lietuvių Katalikų Susievienijimas". Iš lenkų skolintą Rymą senai esame pametę, o naudojame tikrą lotynišką Romą. Pats susivienijimo žodis, nors taip pat, turbūt, sudarytas lenkų "zwią-zek" pavyzdžiu, ir Lietuvoj beveik nebuvo vartojamas, atrodo, vardan tradicijos gali ir toliau pasilikti. Angliškai tam tikslui vartojamas žodis "alliance" nevisai atitinka susivienijimo mintį, žodynuose paprastai verčiama "santarvė", "sąjunga" Čia pareikštos pastabos neturi mažinti pagarbos ir vertės tų organizacijų, kurios šio krašto lietuvių gyvenime šalia parapijų yra atlikusios didelį vaidmenį, o savo skaičiumi buvo ir tebėra gausiausios organizacijos, imponuojančios ir šiandien dar savo ekonominiu pajėgumu. Visa bėda, kad šiandien jau sunkiai begalima tą pajėgumą panaudoti gyvybiniams, panašiems kaip kun. Burbos laikais, lietuviškiems reikalams.
K. Mockus